Gungas

Apie antrajį pasaulinį karą.

Recommended Posts

Taigi čia rašysiu apie antrajį pasaulinį karą, rašysiu svarbiausius įvykius.

Antrasis pasaulinis karas iki šiol yra pats didžiausias karinis konfliktas istorijoje. Trukęs ilgiau kaip šešerius metus, jis įtraukė penkių žemynų kareivius bei civilius gyventojus ir pražudė beveik penkiasdešimt milijonų žmonių. Tačiau su savimi jis nusinešė ne tik žmonių gyvenimus ir likimus, bet ir daugelį paslapčių, kurios iki šiol kelia vis daugiau ir daugiau klausimų istorikams.

Viena didžiausių antrojo pasaulinio karo paslapčių, į kurią, gali būti, niekada niekas nebeatsakys – Hitlerio mirtis. Iš tiesų A. Hitlerio mirtis turi keletą versijų, tačiau apie jas pradėta kalbėti tik po karo pabaigos.

Versija Nr. 1: Hitleris nusižudė. Ši versija yra visiems labai gerai žinoma dar iš mokyklos laikų. Dar sėdint mokyklos suole visiems ir dabar yra aiškinama, kad Trečiojo Reicho fiureris nusižudė. Šią versiją mokykloje girdėjome visi. Tačiau, kiek joje tiesos, šiandien atsakyti negalime. Išsamiau paanalizuokime įvykius, kurie vyko fiurerio bunkeryje Berlyne 1945 m. pradžioje.

Adolfas Hitleris į bunkerį, po Reicho Kanceliariją, persikelė 1945 metų sausio 16 dieną. Tai buvo tryliktasis ir paskutinis jo bunkeris. Iš čia vyriausiasis Vokietijos kariuomenės vadas vadovavo Reicho sostinės gynimui ir vis dar kliedėjo apie pergalę. Vokietijos situacijai vis aštrėjant, reikėjo greitų sprendimų. Tačiau, tie kas galėjo tuos sprendimus priimti, laukė fiurerio nurodymų. Kaip žinoma Berlyno bunkeryje karo padėties pasitarimai vykdavo kasdien iki pat 1945 m. balandžio 30 dienos. Tai yra, iki pat paskutinės Hitlerio gyvenimo dienos. Tačiau ar jie buvo prasmingi... Hitleris buvo tokios būklės, kad atėjęs į pasitarimus papraščiausiai delsdavo priimti kokius nors sprendimus, arba iš vis jų nepriimdavo. Taip buvo delsiama iki to laiko, kai atpildas už antrojo pasaulinio karo baisumus tapo neišvengiamas. Taigi „tautų tėvas“ turėjo priimti lemiamą sprendimą – sprendimą dėl savo gyvybės.

Yra išlikę daugybę liudijimų, kurie teigia, kaip A. Hitleris grąsina savo gyvenimą baigti savižudybe. Vienas iš jų fiurerio architekto A. Špėro liudijimas: „Fiureris prieš pat mirtį man pasakė: - Nemanau, kad turiu imti ginklą į rankas, išeiti į gatves ir pats dalyvauti karo veiksmuose. Nenoriu, kad priešai tyčiotųsi iš mano lavono. Ponia Braun nori pasitraukti iš gyvenimo drauge su manimi. Pirmiausia nušausiu Blondį (Hitlerio aviganis). Špėrai, patikėk manimi, man visai nesunku atsisveikinti su gyvenimu. Trumpa akimirka – ir aš busiu laisvas nuo visko, laisvas nuo to ligoto egzistavimo“.

1945 metų balandžio 29-ąją įvyko A. Hitlerio ir E. Braun vestuvės. Visur karštligiškai skubėta. Vestuvių rengėjai nebesulaukė nei ryto – vestuvės įvyko naktį. Iškart po santuokos apie 4 valandą ryto Hitleris padiktavo du testamentus – vieną politinį, kitą asmeninį. Šiais testamentais Hitleris sudegino visus tiltus, kadangi abiejuose buvo teigiama, kad jis pasitraukia iš gyvenimo. Taigi jam jau nebebuvo kelio atgal. Ir vis dėlto, Hitleris delsė nusižudyti – bijojo.

Balandžio 29 dieną, kaip paprastai bunkeryje buvo svarstoma karinė padėtis. Ir apskritai, viskas buvo taip kaip visada: nenutrukstami hitlerio postringavimai, monologai, beprasmiški įsakymai, nurodymai jau nebeegzistuojančioms divizijoms... Tik pačiame 29-osios dienos vakare Hitleris ėmėsi savo asmeninių darbų, tiksliau – ėmė rengtis savižudybei. Pirmiausia, jis liepė nunuodyti savo mylimą aviganį Blondį, taip patikrinant nuodų veiksmingumą, ir nušauti dar du jos jaunyklius. Vėliau jis išdalino tokias pat nuodų ampules savo sekretorėms, pradėjo naikinti dokumentus ir įsakė niekam nesigulti.

Balandžio 30 naktį, 2 valandą 30 minučių, Hitleris įėjo į vieną bunkerio kambarį, kur jo laukė apie 20 ištikimiausių žmonių. Apėjęs rikiuotę, jis paspaudė kiekvienam ranką, kažką nerišliai murmėdamas. Po to jis nuėjo atgal į savo kambarį. O visi šios atsisveikinimo ceremonijos dalyviai patraukė į barą ir muzikai grojant šoko visą naktį. Hitleris pareikalavo, kad baigtųsi ši netvarka, kadangi muzikos garsai pasiekė jo kambarį. Tačiau tą naktį Hitleris taip ir neįstengė pakelti prieš save rankos.

Prasidėjo balandžio 30 dieną. Jos rytas praėjo kaip ir visada: karinės padėties svarstymai, pietūs su sekretorėmis ir virėja. Po to prasidėjo naujas atsisveikinimas, nauji rankų paspaudimai ir neaiškus fiurerio murmėjimas. Ceremonijai pasibaigus, jis ir jo naujoji žmona pasitraukė į Hitlerio „apartamentus“.

Vėliau, kaip labai prieštaringai liudija vairuotojai, sekretorės, adjutantai ir kiti tuo metu bunkeryję buvę asmenys, pasigirdo šūvis. Tai įvyko 1945 metų balandžio 30 dieną 15 valandų 30 minučių. Į kambarį įėję žmonės pamatė du lavonus – nusišovusio Adolfo Hitlerio ir Evos Braun, mirusios nuo nuodų, kūnus.

Taigi, kaip buvo aptikti lavonai? Iš parengtinių SS karininko Haico Lingės parodymų: „Pirmiausia išvydau ant sofos sėdinti Adolfą Hitlerį. Ant dešiniojo smilkinio buvo matyti sidabrinės vokiečių monetos dydžio skylė, iš jos per kaklą lėtai tekėjo kraujo srovelė. Hitleris vilkėjo uniformą, kurią aš jam buvau paruošęs iki jo mirties likus keletui valandų. Uniforma nebuvo nė mažiausiai apglamžyta. Valtero tipo 7,65 mm. kalibro revolveris gulėjo ant grindų, ten, kur jis iškrito Hitleriui iš rankos. Beveik už metro gulėjo kitas revolveris – 6,35 mm. kalibro.

Vienintelės moters, kuri per visą Hitlerio gyvenimą buvo padariusi jam šiokį tokį įspūdį, Evos Brauna lavonas gulėjo šalia mano šeimininko lavono. Manau, kad ji mirė likus keletui akimirkų iki Hitlerio mirties. Beje, didžiausias mano šeimininko noras buvo, kad jie mirtu kartu. Ant Evos Braun veido nebuvo jokių sužeidimų. Atrodė, kad ji ką tik užmigo. Eva prarijo vieną kapsulę iš tų dešimties, kurias turėdamas galvoje susidariusią padėtį jiems davė karo gydytojas. Kapsulės pirmiausia buvo skirtos štabą aptarnavusioms moterims, po to daktaro Gebelso žmonai ir, aišku, Evai“. Dar po kurio laiko likę liudininkai patvirtino, kad Eva ir Hitleris mirė susiglaudę – Eva buvo jaukiai parietusi po savimi kojas, o jos galva patogiai gulėjo ant Hitlerio peties...

Būtent tokie liudijimai kelia labai daug abejonių dėl tokios Hitlerio ir jo žmonos mirties versijos. Ir labai paprasta paaiškinti kodėl. Kalio cianidas, kuriuo nusinuodijo Eva Braun, tiksliau Eva Hitler, yra vienas greičiausiai veikiančių nuodų, nuo kurių žmogus miršta per kelias sekundes. Šie nuodai paraližuoja centrinę nervų sistemą, jų išgėrus žmogų ima tampyti konvulsijos, jam trukčioja kojos, truksta oro, žmogus tiesiog jį ryte ryja ir...negali nuryti. Dažniausiai nusinuodijusių kalio cianidu žmonių galvos būna nenatūraliai atloštos atgal, žandikaulio raumenys sutraukti, veidai iškreipti baisių grimasų. Logiška, kad taip turėjo nutikti ir Evai Braun. Tačiau, kaip teigė liudininkai, ji atrodė „tarsi ką tik užmigusi“.

Tą patį galime pasakyti ir apie Hitlerio lavoną. Iš pradžių lavonus aptikę liudininkai niekaip negalėjo apsispręsti. Vieni teigė, kad Hitleris šovė sau į burną, kiti – kad į kairį smilkinį, dar kiti – kad į dešinį... Yra žinoma, kad Hitleris nusišovė 7,65 mm. kalibro revolveriu. Šaunant iš tokio ginklo šūvis būna labai efektyvus ir jo išeinamoji skylė būna daug didesnė nei įeinamoji. Paprastai erdvė apie šią angą yra aptaškyta smegenimis ir krauju. Taigi, galime daryti išvadą, kad jei Hitleris iš tiesų būtų ištaškęs sau smegenis, tai vargu ar jis butų likęs gulėti taip romantiškai su žmonos galva ant peties.

Viską apibendrinus galima teigti, kad Hitlerio mirties vaizdas yra labai pagražintas, tačiau visiškai neaišku dėl kokių priežasčių. Ar buvę bunkeryje ir lavonus aptikę liudininkai norėjo visam pasauliui pavaizduoti liudna ir tragišką meilės istoriją, kuri nutruko dėl priešų negailestingumo ir taip vokiečių atmintyse palikti tvirtą ir bebaimį fiurerį. Ar tiesiog jie bandė kažką nuslėpti.

Versija Nr. 2: Hitleris buvo nužudytas. Vienas iš šios versijos šalininkų žymus mokslininkas Chjū Tomas, kuris savo Hitlerio mirties versiją dėsto pagal sovietų archyvų duomenis sukurtoje knygoje „Antrininkai“.

Raudonajai armijai vis sparčiau ir su vis didesne jėga artinantis prie Reicho kanceliarijos, po kuria slėpėsi visa nacių grietinėle, bunkeryje buvuiems rūpėjo kuo greičiau iškilti į paviršių ir išsilakstyti mažomis grupelėmis į saugias vietas. Kiekvienam rūpėjo savas kailis. Tačiau visi laukė. Laukė vis taip ir nepasiryžtančio nusižudyti Hitlerio. Kažkam reikėjo jį padrasinti arba...tiesiog tai atlikti už jį. Tačiau, kas galėjo pasiryžti tokiam žingsniui – nužūdyti žmogų, kuris tiek metų buvo tarsi dievas beveik visai vokiečių tautai. Kaip bebūtų, paskutinėmis karo dienomis Hitleris nebebuvo panašus į tą žmogų, kuris tapo Vokietijos kancleriu prieš 12 metų. Vaizdas buvo apgailėtinas, iš jo liko tik buvusios didybės parodija: akys pilnos vandens, paraudusios, ant veido – išdžiuvusių ašarų pėdsakai, iš burnos srovele bėga seilės. Paskutinė parkinsono ligos stadija jo judesius darė sinchroniškus.

Pagrindiniu įtariamuoju fiurerio žmogžudystės byloje tapo Lingė, žmogus, kurio niekas nelaikė protingu. Tiesa, nors pagal šią verija, Lingė ir nužudė Hitlerį, tačiau vargu ar tai buvo jo paties sumanymas. Ne paslaptis, kad visi laukė fiurerio mirties, kadangi tik tada visi galės pasirūpintis savuoju likimu. Taigi, Hitlerį išdavė visi, net ir jo likę artimiausi bendražygiai Martynas Bormanas ir Josefas Gebelsas. Pagal šią versija butent Bormanas davė Lingei tikslius ir aiškius nurodymus kuo „kuo greičiau viską baigti“.

Pasak versijos, Lingė Hitlerį pasmaugė. Po to buvo incenizuota savižudybė, kuriai Hitleris tai ir nepasiryžo. Žmogžudystę nuslėpti siekta todėl, kad buvo puikiai žinoma, kad Hitlerio gyvenimas paskutinėmis karo dienomis bus žinomas visam pasauliui ir tai užtrauktų didelę gėda.

Kas įvyko toliau, puikiai visi žinome. Lavonai buvo atnešti į fiurerio kambarį ir pasodinti imituojant savižudybes. Butent todėl, aptinkant lavonus jie sėdėjo taip patogiai ir romantiškai. Po to kūnai buvo sudeginti, taip nuslėpiant paskutinius žmogžudystės pėdsakus, kadangi sudegus minkštiesiems audiniams, sovietų patologai negalės aptikti jokių kraujosruvų ar kitų smurto žymių, kurios paliūdytų apie gėdinga „tautų vado“ mirtį...

Versija Nr. 3: Hitleris liko gyvas. Ši versija iškilo beveik tuoj pat po karo. Argentinietis rašytojas 50-metis Abelis Bastis tapo pirmuoju, dokumentais bei archyvinėmis specialiųjų tarnybų nuotraukomis patvirtinusiu Hitlerio dingimą iš nugalėtosios Vokietijos. Jo knyga bestseleris „Hitleris Argentinoje“ tapo tikra bomba.

Vienas faktas yra neginčijamas – nėra nei vieno žmogaus savo akimis mačiusio kaip Hitleris paspaudžia gaiduką ar perkandą kalio cianido kapsulę. Taigi nei vienas iš liudininkų to nematė, tačiau jiems griežtai buvo pasakyta kategoriškai teigti, kad Hitleris negyvas, tačiau beskubant gelbėjant savo kailį, susitarti dėl vienodų parodymų papraščiausiai nebeužteko laiko.

Hitlerio pabėgimui imta ruoštis jau 1943 metais. Nacių viršūnės atstovai kruopščiai ieškojo patikimos vietos slėptuvei ir apsistojo ties Argentina. Ten karo metais buvo atidaromos sąskaitos, perkamas nekilnojamas turtas, steigiamos smulkios įmonės. Šituo ėmėsi G. Miuleris ir M. Bormanas laikydami tai kuo griežčiausioje paslaptyje.

Iš karto kyla klausimas, kaip Hitleriui pavyko palikti apsupta Berlyna? Tikriausiai visiems žinomas lakūnės H. Reich skrydis 1945 m. į Hitlerio bunkerį ir saugus skrydis atgal. To neginčyja nei vienas istorikas, tai patvirtina ir sajungininkų žvalgyba. Žvalgyba patvirtino ir tai, H. Reich atskridus į Berlyną, po poros dienų atskrido dar 5 lėktuvai „Storch“. Jie ir buvo skirti nacių vadams. Hanai Reich pavyko saugiai praskristi pro priešo zenitinius pabūklus, taigi iš karto po jos, kitą dieną Berlyną paliko ir Adolfas Hitleris.

Knygoje „Hitleris Argentinoje“ teigiama, kad Hitleris lėktuvu nuskrido į Ispanija, o iš jos povandeniniais laivais, kurie kaip rodo faktai šiuo metu guli įlankos, kurioje išsilaipino Hitleris, dugne, išplaukė į Argentiną, kur pragyveno iki 1964 m.

Jei Hitleris liko gyvas, tai ką rado sovietų kariai? Sovietų kariai įžengę į Reicho kanceliarijos sodą rado nesudegusį Hitlerio lavoną. Tačiau atlikus detalią apžiūra, rasta šiokių tokių išoriškų neatitikimų. Vėliau buvo rasti dar du sudegę lavonai. Juos ir nuspręsta laikyti Hitlerio ir jo žmonos lavonais. Tačiau niekada nebuvo atlikti jokie DNR tyrimai, kurie būtų patvirtinę, kad tai tikrai Hitlerio palaikai.

Vienas likimas – daugybė versijų. Čia trumpai apžvelgtos tik trys iš jų. Tačiau iki šiol niekas nežino tikrojo Hitlerio likimo, kadangi yra daugybė faktų liudijimų ir dokumentų patvirtinančių tai vieną versiją ir paneigiančia kitas. Ir visi jie yra skirtingi ir prieštaraujantis vieni kitiems. Ilgai skaudins ir kankines žmones, antrasis pasaulinis karas pasibaigė prieš 62 metus, tačiau į nebūtį jis nusinešė daugybę paslapčių, kurių, galbūt, niekada nesužinosim...

Vėliau papildysiu :)

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

SSRS-Vokietijos karo pradžios istorija dokumentuose:

1941 m. birželio 21 d. Berlynas. Ribentropo direktyva Vokietijos pasiuntiniui SSRS

Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo telegrama pasiuntiniui SSRS Šulenbergui. Skubiai! Valstybinė paslaptis! Radiju! Pasiuntiniui asmeniškai!

1. Gavus šią telegramą visa šifruota medžiaga turi būti sunaikinta. Radijo imtuvas turi būti sugadintas.

2. Prašau Jus nedelsiant informuoti poną Molotovą apie tai, kad Jūs turite jam skubų pranešimą ir todėl norite skubiai apsilankyti. Po to prašau padaryti ponui Molotovui šį pareiškimą:

"Sovietų reikalų patikėtinis Berlyne šiuo metu gauna iš imperinio užsienio reikalų ministro memorandumą su faktais, trumpai išdėstytais žemiau:

I. 1939 m. imperinė vyriausybė, atmesdama į šalį rimtas kliūtis, esančias prieštaravimų tarp nacionalsocializmo ir bolševizmo pasekmėmis, pabandė surasti su Sovietų Rusija tarpusavio supratimą. Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 d. sutartis Reicho vyriausybė įvykdė bendrą savo pažiūrų į SSRS politikos perorientavimą ir nuo tada laikėsi draugiškos pozicijos SSRS atžvilgiu. Ši geros valios politika Sovietų Sąjungai atnešė didžiulę naudą užsienio politikos srityje.

Imperinė vyriausybė dėl to jautėsi turinti teisę manyti, kad nuo to laiko abi nacijos, gerbdamos viena kitos valstybines sistemas, nesikiš į viena kitos vidaus reikalus, turės gerus, patikimus geros kaimynystės santykius. Deja, greitai tapo akivaizdu, kad imperinė vyriausybė savo prielaidomis visiškai klydo.

II. Tuoj po rusų-vokiečių sutarties sudarymo Kominternas, dalyvaujant oficialiems sovietų atstovams, teikusiems jam pagalbą, atnaujino griaunamąją veiklą prieš Vokietiją. Stambiais mastais buvo vykdomas atviras sabotažas, teroras ir su ruošiamu karu susijęs ekonominio ir politinio pobūdžio šnipinėjimas. Visose su Vokietija besiribojančiose šalyse ir vokiečių kariuomenės užimtose teritorijose skatinamos antivokiškos nuotaikos, o Vokietijos pastangos įvesti Europoje stabilią tvarką sulaukė pasipriešinimo. Sovietų štabo viršininkas pasiūlė Jugoslavijai ginklus prieš Vokietiją, kas įrodyta dokumentais, rastais Belgrade. Pasirodo, deklaracijos, padarytos SSRS ryšium su sutarties su Vokietija sudarymu dėl ketinimų bendradarbiauti su Vokietija, buvo apgalvotas klaidinimas ir apgaulė, o pats sutarties sudarymas - taktinis manevras sudaryti susitarimus, naudingus tik Rusijai. Pagrindiniu principu liko skverbimasis į nedideles šalis siekiant jas demoralizuoti, o tinkamu metu ir sutriuškinti.

III. Kaip tapo aišku, karinėje ir diplomatinėje sferoje SSRS, priešingai sudarytų sutarčių deklaracijoms apie tai, kad ji nenori bolševizuoti ir aneksuoti šalių, įeinančių į jos interesų sferą, turėjo tikslą išplėsti savo karinę galią vakarų kryptimi visur, kur tik atrodė įmanoma, ir vykdė tolesnę Europos bolševizaciją. SSRS veiksmai prieš Pabaltijo valstybes, Suomiją ir Rumuniją, kur sovietai reiškė pretenzijas net į Bukoviną, parodė tai pakankamai aiškiai. Sovietų Sąjungai suteiktų interesų sferų okupacija ir bolševizacija yra tiesioginis susitarimų Maskvoje pažeidimas, nors imperinė vyriausybė kurį laiką žiūrėjo į tai pro pirštus.

IV. Kai Vokietija su Vienos arbitražo pagalba 1940 metų rugpjūčio 30 d. sureguliavo krizę pietryčių Europoje, kuri kilo dėl SSRS veiksmų prieš Rumuniją, Sovietų Sąjunga išreiškė protestą ir pradėjo intensyvų karinį pasirengimą visose sferose. Nauji Vokietijos bandymai pasiekti savitarpio supratimą, atsispindėję apsikeitimu laiškais tarp imperinio užsienio reikalų ministro bei pono Stalino, ir pono Molotovo pakvietimas į Berlyną atvedė tik prie naujų Sovietų Sąjungos reikalavimų, tokių kaip sovietų garantijos Bulgarijai, bazių sovietinėms sausumos ir karinio jūrų laivyno pajėgoms Prolivuose įsteigimas, pilnas Suomijos prarijimas. To Vokietija negalėjo leisti. Toliau antivokiška SSRS politikos kryptis tapo vis akivaizdesnė. Vokietijos perspėjimas dėl Bulgarijos okupavimo ir pareiškimas Bulgarijai Vokietijos kariuomenei į ją įžengus aiškiai priešiški savo prigimtimi ir dėlto buvo tokie pat reikšmingi, kaip ir Sovietų Sąjungos 1941 metų kovą Turkijai duoti pažadai ginti turkų užnugarį Vokietijos įstojimo į karą Balkanuose atveju.

V. Sudarydama šių metų balandžio 5 d. sovietų-jugoslavų sutartį, sutvirtinusią belgradiškųjų sąmokslininkų užnugarį, SSRS prisijungė prie anglų-jugoslavų-graikų fronto, nukreipto prieš Vokietiją. Tuo pačiu ji bandė suartėti su Rumunija tam, kad ši šalis nutrauktų ryšius su Vokietija. Tik greitos vokiečių pergalės sugriovė anglų ir rusų planus stoti prieš vokiečių kariuomenę Rumunijoje ir Bulgarijoje.

VI. Šią politiką lydėjo pastoviai auganti visos turimos rusų kariuomenės koncentracija visame fronte nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, prieš ką vokiečių pusė tik kiek vėliau ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Nuo šių metų pradžios auga grėsmė tiesiogiai Reicho teritorijai. Per keletą paskutinių dienų gauti pranešimai neleidžia abejoti šios rusų koncentracijos agresyviu charakteriu ir papildo labai įtemptos karinės situacijos paveikslą. Taip pat iš Anglijos ateina pranešimai, kad vedamos derybos su pasiuntiniu Kripsu dėl dar artimesnio politinio ir karinio bendradarbiavimo tarp Anglijos ir Sovietų Sąjungos.

Sumuojant aukščiau išsakytą, imperinė vyriausybė pareiškia, kad sovietinė vyriausybė, priešingai prisiimtiems įsipareigojimams:

1) ne tik tęsė, bet ir sustiprino mėginimus sugriauti Vokietiją ir Europą;

2) vedė vis labiau ir labiau antivokišką politiką;

3) prie vokiškos sienos sutelkė visą pilnos kovinės parengties kariuomenę. Tokiu būdu sovietinė vyriausybė pažeidė sutartį su Vokietija ir ketina iš užnugario atakuoti Vokietiją tuo metu, kai ji kovoja už savo egzistavimą. Todėl fiureris vokiečių karinėms pajėgoms įsakė pasipriešinti šiai grėsmei visomis turimomis priemonėmis".

Deklaracijos pabaiga.

Prašau Jus nesileisti į jokius šio pranešimo aptarimus. Atsakomybė už vokiečių ambasados darbuotojų saugumą tenka Sovietų Rusijos vyriausybei.

Ribentropas

Tekstas rusų kalba tinklalapyje http://militera.lib.ru

1941 m. birželio 22 d. Molotovo pokalbis su Šulenburgu

SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Molotovo pokalbis su Vokietijos pasiuntiniu SSRS Šulenburgu.

Šulenburgas... pasakė, kad jis su pačiu didžiausiu apgailestavimu turi pareikšti, kad dar vakar vakare, būdamas priėmime pas liaudies komisarą V.Molotovą, jis nieko nežinojo. Šiąnakt, sako jis, iš Berlyno buvo gauta keletas telegramų. Vokietijos vyriausybė pavedė jam perduoti sovietinei vyriausybei šią notą.

"Dėl toliau nepakenčiamos grėsmės, susidariusios rytinei Vokietijos sienai dėl masiškos Raudonosios Armijos ginkluotojų pajėgų koncentracijos ir visų pajėgų parengties, Vokietijos vyriausybė laiko save priversta nedelsiant imtis karinių kontrpriemonių.

Atitinkama nota tuo pačiu metu bus perduota Berlyne Dekanozovui."

Šulenburgas sako, kad jis negali išreikšti savo prislėgtos nuotaikos dėl nepateisinamų ir netikėtų savo vyriausybės veiksmų. Pasiuntinys sako, kad jis skyrė visas savo jėgas siekdamas kurti taiką ir draugystę su SSRS.

Drg. Molotovas klausia, ką reiškia ši nota?

Šulenburgas atsako, kad, jo nuomone, tai karo pradžia.

Drg. Molotovas pareiškia, kad jokia Raudonosios Armijos koncentracija prie sienos su Vokietija nebuvo vykdoma. Vyko įprasti manevrai, kurie buvo vedami kiekvienais metais, ir jeigu būtų buvę pareikšta, kad kokie nors manevrai dėl jų vedimo vietos yra nepageidautini, būtų buvę galima šį klausimą apsvarstyti. Sovietinės vyriausybės vardu turiu pareikšti, kad Vokietijos vyriausybė iki paskutinės minutės sovietinei vyriausybei nereiškė jokių pretenzijų. Vokietija, nežiūrėdama į Sovietų Sąjungos taikingą politiką, Sovietų Sąjungą užpuolė, taigi fašistinė Vokietija yra puolančioji pusė. Ketvirtą valandą ryto vokiečių armija užpuolė SSRS be jokio pagrindo ir priežasties. Bet kokius Vokietijos pusės bandymus rasti SSRS užpuolimo pretekstą laikau melu arba provokacija. Vis dėlto užpuolimo faktas yra akivaizdus.

Šulenburgas sako, kad neturi ką pridurti prie jo turimų instrukcijų...

Drg. Molotovas klausia: "Kam Vokietija sudarė nepuolimo paktą, jei taip lengvai jį sulaužė?"

Šulenburgas atsako, kad negali nieko pridurti jau jo pasakytam.

Pokalbio pabaigoje Šulenburgas sako, kad jis 6 metus siekė draugiškų SSRS ir Vokietijos santykių, bet prieš likimą nieko negali padaryti.

Užrašė Gostevas

(Nota buvo perduota 5 val. 30 min.)

Tekstas rusų kalba tinklalapyje http://publicist.n1.by

Pokalbio tarp Ribentropo ir sovietų pasiuntinio Berlyne Dekanozovo užrašas

1941 m. birželio 22 d. 4 valandą ryto imperinio užsienio reikalų ministro kanceliarijoje imperinis užsienio reikalų ministras pokalbį pradėjo pastebėjimu, kad priešiška sovietinės vyriausybės pažiūra į Vokietiją ir rimta grėsmė, kurią Vokietija mato rusų [kariuomenės] koncentracijoje prie rytinių Vokietijos sienų, privertė Reichą imtis karinių kontrpriemonių. Dekanozovas ras smulkiai išdėstytus motyvus, paaiškinančius Vokietijos poziciją, memorandume, kurį jam imperinis užsienio reikalų ministras įteikia. Imperinis užsienio reikalų ministras pridūrė, kad jis labai apgailestauja dėl tokios vokiečių ir sovietų santykių eigos, nes jis asmeniškai labai stengėsi padėti nustatyti geresnius santykius tarp dviejų šalių. Nelaimei, paaiškėjo, kad ideologiniai prieštaravimai tarp dviejų šalių tapo stipresni už sveiką protą, dėl ko jis, imperinis užsienio reikalų ministras, ir neteko savo vilčių. Jam nėra ko daugiau pridėti prie savo pastabų, - baigdamas pasakė imperinis užsienio reikalų ministras.

Dekanozovas atsakė, kad prašė susitikimo su imperiniu užsienio reikalų ministru, nes norėjo sovietinės vyriausybės vardu užduoti keletą klausimų, kuriuos, jo nuomone, būtina išsiaiškinti.

Imperinis užsienio reikalų ministras į tai atsakė, kad jam nėra ko daugiau pridurti prie to, ką jis jau pareiškė. Jis tikėjosi, kad abi valstybės ras būdų kaip palaikyti protingus santykius. Jis nusivylė šia savo viltimi dėl priežasčių, kurios smulkiai išdėstytos ką tik įteiktame memorandume. Priešiška sovietinės vyriausybės politika Vokietijos atžvilgiu, pasiekusi savo aukščiausią tašką sudarant paktą su Jugoslavija Vokietijos-Jugoslavijos konflikto metu, buvo juntama [pastarųjų] metų eigoje. Tuo metu, kai Vokietija kovojo ne dėl gyvenimo, o dėl mirties, Sovietų Rusijos pozicija, tame tarpe rusų ginkluotojų pajėgų sutelkimas prie pat sienos, kelia Reichui tokią grėsmę, kad fiureris nusprendė imtis karinių kontrpriemonių. Kompromisų tarp dviejų šalių politika tokiu būdu tapo nesėkminga. Dėl to nė kiek nekalta imperinė vyriausybė kaltė, kuri tiksliai laikėsi vokiečių-rusų sutarties. Tai greičiau susiję su priešiška Vokietijos atžvilgiu Sovietų Rusijos pozicija. Spaudžiama rimtų politinio ir karinio pobūdžių Sovietų Rusijos keliamų grėsmių, Vokietija nuo šio ryto ėmėsi atitinkamų karinių kontrpriemonių. Imperinis užsienio reikalų ministras apgailestauja, kad neturi ką pridurti prie šių pastebėjimų, ypatingai dėl to, kad jis pats padarė išvadą, kad, nepaisant rimtų pastangų, jis nesugebėjo sukurti protingų santykių tarp dviejų šalių.

Dekanozovas trumpai atsakė, kad iš savo pusės taip pat ypatingai apgailestauja dėl tokios įvykių eigos, kuri paremta klaidinga Vokietijos vyriausybės pozicija: ir, turėdamas minty situaciją, jis neturi ką pridurti, išskyrus tai, kad rusų pasiuntinybės statusas dabar turi būti suderintas su kompetentinga vokiečių valdžia.

Po to jis paliko imperinį užsienio reikalų ministrą.

Patarėjas Šmidtas

Tekstas rusų kalba tinklalapyje http://militera.lib.ru/docs/da/nsrr/index.html

Manau, kad greta šių trijų tarpusavyje susijusių dokumentų, bus įdomu peržvelgti ir juose minimą, bet mažai kam žinomą SSRS-Jugoslavijos sutartį. Ypatingai reikėtų atkreipti dėmesį į šios sutarties sudarymo datą ir Vokietijos įžengimo į Jugoslaviją datą.

Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Jugoslavijos karalystės draugystės ir nepuolimo sutartis

(Maskva, 1941 m. balandžio 5 d.)

Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumas ir Jo Didenybė Jugoslavijos Karalius, vedami egzistuojančios dviejų šalių draugystės ir įsitikinę, kad jų bendras interesas yra taikos išsaugojimas, nutarė sudaryti draugystės ir nepuolimo Sutartį ir tam tikslui paskyrė savo įgaliotaisiais - SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas - V.Molotovą, SSR Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininką ir Užsienio Reikalų Liaudies Komisarą.

Jo Didenybė Jugoslavijos Karalius - Milaną Gavrilovičių, Ypatingąjį Pasiuntinį ir Įgaliotąjį Jugoslavijos Ministrą, Božiną Simičių ir Dragutiną Savičą, pulkininką, kurie yra įgalioti, po apsikeitimo savo įgaliojimais, rastais tinkama forma ir reikiama tvarka, susitarė dėl žemiau esančio:

1 straipsnis

Abi Susitariančios Pusės abipusiai įsipareigoja susilaikyti nuo bet kokio viena kitos užpuolimo ir gerbti SSRS ir Jugoslavijos nepriklausomybę, suverenias teises ir teritorijos vientisumą.

2 straipsnis

Tuo atveju, jei viena iš Susitariančių Pusių bus užpulta iš trečiosios valstybės Pusės, kita Susitarianti Pusė įsipareigoja vykdyti jos atžvilgiu draugišką politiką.

3 straipsnis

Ši sutartis sudaroma penkeriems metams. Jei viena iš Susitariančių Pusių nepripažins būtinu denonsuoti šią Sutartį likus metams iki nustatyto termini pabaigos, ši Sutartis pratęs savo veikimą automatiškai sekantiems penkeriems metams.

4 straipsnis

Ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento. Sutartis turi būti ratifikuota per kiek galima trumpesnį laiką. Pasikeitimas ratifikavimo raštais turi įvykti Belgrade.

5 straipsnis

Sutartis sudaryta dviems originalais rusų ir serbų-kroatų kalbomis, be to, abu tekstai turi vienodą galią.

(parašai)

Diplomatičeskij vestnik. 1998. Nr. 6. P.76-77

Gero skaitymo :)

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

Pirmąją karo savaitę:

"Kraštotyra", Vilnius, 1971 P. 18-19

Plačiai yra žinomi jau pirmąją karo dieną susirėmusių su gausesniu priešu tarybinių pasieniečių žygdarbiai Lietuvos teritorijoje, tarybinių tankistų kontratakos Šiaulių kryptimi, tačiau nemaža ryškių pirmųjų karo dienų epizodų ir žygdarbių dar iki šiol neišaiškinta iki galo.

Visiškai neseniai visuomenė sužinojo apie daugiadienį atkaklų raudonarmiečių pasipriešinimą hitlerinei kariuomenei Alytaus rajono Revų kaimo apylinkėse. Žurnalistas K.Demskis, remdamasis alytiškio kraštotyrininko A.Anuškevičiaus surinkta prisiminimų medžiaga, 1965 m. gegužės mėnesį "Komjaunimo tiesoje" paskelbė nemaža duomenų apie šį ryškų pirmųjų karo dienų epizodą.

Buvo žinoma, kad stipri Raudonosios Armijos grupė įsitvirtino Tolkūnų miške prie Revų kaimo, šalia vieškelio, kuriuo jau antrąją karo dieną nenutrūkstamai riedėjo hitlerinės kariuomenės kolonos link perkėlos per Nemuną prie Nemunaičio.

Bet iki šiol neturėta dokumentais paremto tų dienų įvykių patvirtinimo. Be to, remiantis vien liudininkų prisiminimais, užfiksuotais, praėjus beveik 25 metams nuo tų dienų, neįmanoma tiksliai nustatyti datas, likusių vokiečių užnugaryje raudonarmiečių pasipriešinimo trukmę.

LTSR Centrinio valstybinio archyvo fonduose surastas dokumentas, patvirtinantis šį faktą. Tai Miroslavo nuovados viršininko 1941 m. liepos 4 d. raportas Alytaus apskrities viršininkui. Remiantis šiuo dokumentu, galima patikslinti, kiek laiko truko raudonarmiečių pasipriešinimas. Žemiau ir pateikiame to dokumento ištrauką:

"... pranešu, kad Miroslavo nuovados ribose yra ši padėtis: birželio mėnesio 22 dieną, prasidėjus vokiečių-rusų karui, visoje apylinkėje įvyko didesnių ir mažesnių priešingų kariuomenių susirėmimų ir mūšių. Nukautųjų karių skaičius dar nėra žinomas, tačiau žinios renkamos. Vokiečių karių žuvo ne per daugiausia, o raudonarmiečių - gana didelis skaičius, nes jų lavonai randami įvairiose apylinkės vietose. Birželio mėnesio iki 29 dienai įvairių ginklų rūšių raudonarmiečių daliniai susibūrė prie Revų kaimo griovėtuose miškuose ir čia įsitvirtino. Dar nepatikrintomis žiniomis jiems susiburti padėjo besislapstą vietos komunistai, tačiau birželio 29 dieną ir pastaruosius vokiečių kariuomenė sunaikino, - dalį nukovė, o kitus paėmė nelaisvėn..."

Skelbiamas dokumentas rodo, kad Revų kaimo apylinkėse įvykęs mūšis buvo bene paskutinis stambesnės Raudonosios Armijos grupuotės pasipriešinimas priešo užnugaryje Lietuvos teritorijoje. Be to, dokumentas iškelia ir naujų faktų, apie kuriuos anksčiau spaudoje nebuvo užsiminta, - rodo glaudžius vietos gyventojų ryšius su apsuptais raudonarmiečiais, gyventojų paramą jiems.

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį
Svečias
Ši tema yra užrakinta.

  • Šiame puslapyje naršo:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.

  • eneba
  • eneba
  • eneba



  • SuperGames programele
  • SuperGames programele