Odisėjas 2

[HHH3]

Buvusį jiems po ranka, arčiau dar pakėlė paėmęs.

Rankom jie siekė dabar ant stalo esančių vaišių.

O kada alkį numalšė ir troškulį kiek apgesino,

Tuosyk į Nestoro sūnų taip Telemachas prabilo,

70 Galvą prikišęs arti, kad jo kiti negirdėtų:

„Žvilgtelėk tik, Nestoridai, tu, mano širdžiai mieliausias,

Varis kaip žėri visur aukštųjų rūmų svetainėj,

Dramblio kaulas ir auksas, sidabras ir gintaras gelsvas.

Dzeuso tiktai Olimpiečio namuos tegali tiek būti,

75 Kiek čia tų lobių brangių. Net baimė ima, juos regint.“

Šitą jo kalbą tačiau Menelajas šviesplaukis išgirdo

Ir, atsakydamas jiems, sparnuotais žodžiais prabilo:

„Mano vaikeliai, ar koks mirtingasis prilygs kada Dzeusui?

Rūmai tie jo nemirtingi, ir jo gėrybėm nėr galo.

80 Žmonės valios su manim susilygint tegul ne kiekvienas

Turtais savais. Ilgai aš vargau ir, daug ką laimėjęs,

Pargabenau namo, aštuntaisiais sugrįždamas metais.

Kiprą, Fenikiją aš tuomet ir Egiptą pasiekiau,

Etiopus pamatyti gavau, erembus, Sidoną,

85 Libijos žemę, kur dygsta ragai ėriukams bematant,

Triskart per vienus metus ten veda avys ir ožkos.

Ten nei karalius, sakau, nei piemuo niekados nepristinga

Sūrio skanaus nei mėsos, nei šviežio pieno saldžiausio,

Nesgi per kiaurus metus yra melžiamųjų galvijų.

90 Kol aš, po tuos tolimiausius kraštus klajodamas, kroviau

Savo turtus, namie tuo metu man užmušė brolį

Iš pasalų, slaptai, per žmonos nedorėlės klastą.

Maža tad džiaugsmo bėra man šias gėrybes valdyti.

Jūs iš tėvų turbūt tai girdėjot, vis tiek kas jie būtų.

95 Grūmiausi aš su vargais, o namai, gražiai įtaisyti,

Vėjais nuėjo su turtais visais, tiek metų krautaisiais.

Būčiau gyvenęs geriau su trečdaliu vienu tų lobių

Savo namuos, kad būtų gyvi tie vyrai, kur žuvo

Trojoj plačiojoj, toli nuo žirgus auginančio Argo.

100 Šiandien, deja, visų jų raudu ir dūsauju gailiai,

Vienas dažnai namie sėdėdamas širdžia suspausta.

Ašarom širdį nesyk aš lengvinu sau, o paverkęs

Liaujuosi vėl, nes šaltas liūdnumas nuvargina greitai.

Daugelio jų negedauju dar taip, nors širdį ir sopa,

105 Kaip kad to vieno, kurį atsiminęs, nei valgyt benoriu,

Nei užmiegu, nes niekas achajų tiek nekentėjo,

Kiek iškentėjęs ir vargęs yra Odisėjas. Atrodo,

Vargui jis buvo užgimęs, o man nepagydomas skausmas

Liko širdy, kai jis atsiskyrė, ir nieko nežinom,

110 Ar jis dar gyvas, ar miręs. Jo gaili šiandien ir verkia

Senas jo tėvas Laertas, protinga žmona Penelopė

Ir Telemachas, kurį išvažiuodamas mažą paliko.“

Taip jis kalbėjo. Graudu Telemachui buvo dėl tėvo,

Ašara jam nuriedėjo per skruostą, visa tai girdint,

115 Rankom todėl abiem prispaudęs purpuro skraistę,

Uždengė savo akis. Menelajas viską suprato

Ir sau trumpai pasvarstė širdy ir protu apgalvojo:

Ar dar palaukti, kol pats užsimins apie tėvą jaunuolis,

Ar gal pradėti pirmam ir smulkiai viską išklausti.

120 Kol jis tai svarstė širdy ir viską protu apgalvojo,

Iš kvepalų gardžių prisigėrusios menės įėjo

Ir Elena, tarsi Artemidė su kilpiniu aukso.

Krasę, gražiai padarytą, jai tuoj pastatė Adrestė,

Kilimą vilnų minkštų po kojų paklojo Alkipė,

125 Filė atnešė jai sidabrinę kraitelę, Alkandrės

Padovanotą, žmonos Polibo, gyvenusio Tebuos,

Šiaurės Egipte, kur jo namuos yra turtų be skaičiaus.

O Menelajui jis davė porą sidabro maudyklių,

Du trikojus dailius ir dešimtį talentų aukso.

130 Jojo žmona ir kitų dovanų nešykštėjo Elenai.

Davė jai verpstą auksinį ir sidabrinę kraitelę

Apačia, dailiai gaubta, ir kraštais, išmargintais auksu.

Padavė Filė kraitelę, dabar atnešus Elenai,

Pilną vingrių verpalų, ant viršaus jų gulėjo

135 Verpstas ir praverptas kiek raudonų vilnų kuodelis.

Sėdusi krasėn aukšton, į suolelį atrėmusi kojas,

Kreipės į vyrą tuomet Elena ir ėmė teirautis:

„Argi mes žinome jau, Menelajau, augintini Dzeuso,

Kas jaunikaičiai tie du, į mūsų namus atkeliavę?

140 Aš apsigausiu ar ne, bet, širdies verčiama, pasakysiu:

Niekad dar man neteko matyt nei vyro, nei moters,

Taip panašių, kaip jis (net baimė ima štai, regint

Jo panašumą į Odisėjo garbingojo sūnų),

Į Telemachą, kurį namuose paliko mažutį

145 Didvyris tas, kai jūs dėl manęs, besarmatės, achajai,

Vykote Trojon visi, pasiryžę drąsiai kovoti.“

Jai atsakydamas, tarė tuomet Menelajas šviesplaukis:

„Pastebiu lygiai ir aš, kaip tu pastebėjai, mieloji.

Tokios pat kojos, kaip Odisėjo, tokios pat rankos,

150 Žvilgsnis akių toksai, galva ir garbanos tokios.

Kai aš dabar ėmiau, Odisėją atminęs, sakyti,

Kiek tūleriopų vargų jisai dėl manęs iškentėjo,

Ašaros gailios tuojau per skruostus mūs svečiui pabiro,

Ir užsidengti akims jis purpuro skraistę patraukė.“

155 Jam Peisistratas, Nestoro vaikas, atsakė ir tarė:

„Dzeuso augintas Atrėjo sūnau Menelajau karaliau!

Jis iš tiesų Odisėjo sūnus, kaip judu spėliojat,

Tik nedrąsus ir, vos tik peržengęs slenkstį šiandieną,

Varžosi savo širdy kvailu plepumu įkyrėti,

160 Ypačiai tau, kurio kaip dievo žodžiai mums brangūs.

Siuntė mane Gerenijos raitelis Nestoras senas

Jo palydėti pas jus. Jis nori tave pamatyti,

Gal tu galėsi kiek nors žodžiu jam padėti ar darbu.

Rūpesčių sūnui juk daug namuose, kai tėvas išvyksta,

165 Vieną palikęs, ir nėr užtarėjo šalia nei pagalbos,

Kaip Telemachui dabar, kai jo tėvas toli iškeliavęs,

Ir padėjėjų nėra, kurie nuo skriaudų jį apgintų.“

Jam atsakydamas, tarė tuomet Menelajas šviesplaukis:

„Kas patikėtų, kad mūsų namai sutinka kaip svečią

170 Sūnų mielojo vyro, kurs tiek dėl manęs nukentėjo!

Aš jį, kai grįšim, sakiau, mylėsiu, kaip kito nė vieno

Tarpe argiečių, jei leis tik Dzeusas, perkūnų valdovas,

Mudviem laimingai parplaukt laivais greitaisiais per jūras.

Pilį žadėjau jam duot ir rūmus Arge pastatyti,

175 Jį iš Itakės atkviesti maniau su sūnum ir su turtais

Bei žmonėmis visais, užleisti sritį jam plačią,

Tuos, kas gyvena tenai ir mano įsakymų klauso, iškėlęs.

Vienas lankysime kitą dažnai, kaip kaimynai, ir niekas

Mudviejų nebeišskirs, atimdamas meilę ir džiaugsmą,

180 Kolei mums šviesą mirtis užtemdys debesiu juodu.

Betgi tos laimės turbūt pavydėjo mudviem pats dievas,

Kurs jį sulaikė varguos ir grįžti vienam jam neleido.“

Taip jis kalbėjo, visiems pažadinęs graudulį seną.

Ėmė raudot Elena Argietė, duktė Kroniono,

185 Ir Telemachas pravirko, ir pats Menelajas Atridas.

Nestoro sūnui taip pat sudrėko ašarom akys:

Atminė savo širdy jisai Antilochą beydį,

Kaip tą nukovė šviesios Aušrinės sūnus pagarsėjęs.

Jį atsiminęs, dabar sparnuotais žodžiais prabilo:

190 „O Menelajau! Tave protingiausiu visų mirtingųjų

Nestoras senas vadina, kai kartais, tave prisiminę,

Pradedam kalbą namie ir vienas klausiame kitą.

Nūn, jei galėčiau prašyt, manęs paklausyk: nepatinka

Ašaros man vakarienės metu, o dabar greit Aušrinė,

195 Ryto duktė, patekės. Nelaikau, anaiptol, aš blogybe

Ašaras laistyt, kai miršta žmogus, likimui paklusęs.

Pagarbą vargšams mirtingiems vienaip mes tegalim parodyt –

Garbaną sau nusikirpt ir ašarą gailią nubraukti.

Mano brolis juk žuvo taip pat, o nebuvo blogiausias

200 Tarpe argiečių, turėjai pažinti, bet man jo neteko

Nei pamatyt, nei sutikt. Tik sako, visur Antilochas

Būdavęs pirmas – lenktynėse vyrų ir stojęs į kovą.“

Jam atsakydamas, tarė tuomet Menelajas šviesplaukis:

„Mano mielasis, kalbi, kaip vyras tikrai išmintingas

205 Gali kalbėti ir elgtis, gyvenimo matęs nemaža.

Tėvo protingo sūnus tu esi, jei sugebi šitaip.

Lengva pažinti vaikus žmogaus, kuriam Kronionas

Suteikė laimę ir žmoną sau rast, ir sūnų susilaukti,

Kaip štai kad Nestorui davė dienas tolydžio laimingas –

210 Šiandien jis sveikas namie ramiai sau leidžia senatvę,

O jo sūnūs protingi ir mūšy su ietimi narsūs.

Liaukimės verkę todėl, kaip buvom bepradedą verkti,

Ir atsiminkime vėl vakarienę. Vandens tepaduoda,

Nusimazgosim rankas, o kalboms bus laiko ir dieną

215 Tiek Telemachui, tiek man, su juo mes viską aptarsim.“

Taip jis pasakė. Vandens jiems užpylė ant rankų

Asfalionas, tarnas vikrus Menelajo garbingo.

Rankom vėl siekė svečiai ant stalo esančių vaišių.

Tuosyk atėjo mintis augintinei Dzeuso Elenai

220 Ėmus į vyną, kurį jie gėrė, įpilti žolelių,

Gydančių skausmą visokį bei sielvartą sunkų ir pyktį.

Žmogui, kurs išgeria jų, krateran į vyną įmiešęs,

Ašara tądien gaili skruostų skaisčiųjų nevilgo,

Nors netikėtai miršta jo motina, mylimas tėvas

225 Arba kas brolį ar jo numylėtinį sūnų nužudo

Vario ginklu ir savo akim jis regi jų mirtį.

Dzeuso Kronido duktė tokių žolelių turėjo.

Buvo jų davus seniau egiptietė jai Polidamnė,

Tono pati. Visokių ten daug penėtoja žemė

230 Želdo žolių, nemaža gerų, bet daug ir žalingų.

Ten žolininkas kiekvienas, visam pasauly nerasi

Niekur už juos geresnių: visi jie Pajano vaikaičiai.

Vyną tokiom žolėm pagardinus ir jo padavus,

Žodžiais meiliais Elena vėl prakalbo į vyrus ir sakė:

235 „Dzeuso augintas Atrėjo sūnau Menelajau ir judu,

Sūnūs garbingų tėvų! Ne visiems vienodai paskirstė

Gera ir bloga Kronidas: jis viską gali, ką nori.

Sėdit štai rūmuose smagūs prie stalo, vaišėm apkrauto,

Džiaugiatės, kalbat linksmai, tai leiskit ir man prisidėti.

240 Neatsiminsiu aš visko ir žodžiais išreikšt nevaliosiu,

Kiek Odisėjas šviesus darbų garsingų padarė.

Nuotykį vieną paseksiu, kuris šiam vyrui nutiko

Trojos plačioj šaly, kai jūs ten vargot, achajai.

Nugarą sau rimbu be gailesčio jokio nučaižęs

245 Ir skarmalais pečius prisidengęs, kaip elgeta tikras,

Mums nedraugingų žmonių plačiagatviam mieste pasirodė.

Išvaizda kito žmogaus prisidengęs, atrodė toks skurdžius,

Kokio jo niekas nėra achajų laivyne regėjęs.

Drąsiai jis Trojos mieste pasirodė, ir niekam nekilo

250 Joks įtarimas, tiktai aš viena pažinau jį nesunkiai

Ir klausinėti ėmiau, o jis išsisukdavo vingriai.

Tik kai išmaudžiau aš jį ir kūną alyvom įtryniau,

Švarų drabužį daviau ir priesaiką didžią prisiekiau,

Kad nesakysiu aš niekam, jog Trojoj yra Odisėjas,

255 Kol jis negrįš prie greitųjų laivų ir prie palapinių, –

Tuosyk pasakė jis man sumanymą visą achajų.

Pulką trojėnų gudriai aštriuoju kardu išžudęs,

Grįžo jis pas argiečius ir parnešė aibę naujienų.

Kitos trojietės graudžiai raudojo, o mano krūtinėj

260 Džiaugsmas netilpo tada, nes širdį jau traukė senokai

Grįžti namo, krimtaus dėl kaltės, prie kurios Afroditė

Buvo sugundžius ir iš mielosios tėvynės išvedus,

Kur pasiliko duktė, namai ir vyras manasis,

Tokis, kuriam išminties nei grožio – nieko netrūksta.“

265 Jai atsakydamas, tarė tuomet Menelajas šviesplaukis:

„Viskas tikriausia tiesa, ką tu, mieloji, kalbėjai.

Teko regėti žmonių, jų polinkių, būdų visokių,

Vyrų narsiausių mačiau, daugybę šalių apkeliavęs,

Betgi dar niekur lig šiol negavau susitikti aš kito,

270 Gebančio negandus kęsti, kaip kentė juos Odisėjas.

Nuotykį vieną paseksiu, kuris šiam vyrui nutiko

Medžio dailiajam arkly, kur buvo susėdę drąsiausi

Argo herojai anuomet, kai prapultį nešė trojėnams.

Tądien ir tu atėjai, tave ten, sakytum, patraukė

275 Demonas koks, panorėjęs suteikti garbę trojėnams.

O Deifobas, gražus kaip dievas, tave atlydėjo.

Triskart aplink ėjai, palytėdama šonus to arklio

Ir šaukdama vardais narsiausius vyrus danajų,

Jųjų kiekvieno žmonos gražiai pamėgdžiojus balsą.

280 Aš ir Tidėjo sūnus tuomet, ir šviesus Odisėjas

Kiūtojom arklio viduj ir tavo balsą girdėjom.

Noras užėjo ir man, ir Tiditui, ir ėmėm svarstyti,

Ar mums išlipti laukan, ar tik iš vidaus atsišaukti.

Bet Odisėjas abu, panūdusius baisiai, sulaikė.

285 Sūnūs achajų kiti kaip numirę tyliai sėdėjo.

Vienas Antiklas dar spyrės, norėdamas jai atsiliepti,

Bet Odisėjas jį rankom tvirtom apkabino pastvėręs,

Užėmė burną paikam ir išgelbėjo vyrus achajų,

Tolei palaikęs, kol tau pasišalinti liepė Atėnė.“

290 Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Dzeuso augintas Atrėjo sūnau Menelajau valdove!

Liūdna, kad niekas apgint nuo žuvimo jo negalėjo,

Nors geležinė širdis jam būtų krūtinėje buvus.

Betgi jau leiskit mums eiti į lovą, kad, joj išsitiesę,

295 Miego saldaus malonumais galėtume džiaugtis lig ryto.“

Baigė jisai. Elena Argietė liepė tarnaitėms

Lovas svetainėj statyt ir purpuro kilimą minkštą,

Dailiai išpurčius, patiest ir baltom drobulėm pridengti,

O viršuje abiem padėti po antklodę purią.

300 Paėmė tos žibintus į rankas, išėjo iš menės,

Ir, vos tik lovas paklojo, šauklys tuoj svečius atlydėjo.

Prieangy rūmų aukštų drauge ilsėjos abudu –

Ir Telemachas herojus, ir Nestoro vaikas garbingas.

Pats Menelajas nuėjo į miegamą rūmų aukštųjų,

305 Kur šalia jo Elena atsigulė, motė šviesioji.

O kai ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito,

Kėlės iš lovos minkštos Menelajas, kovoj pagarsėjęs,

Greit apsivilko, per petį aštrųjį kardą pasvėrė

Ir, sau po kojų baltų dailius sandalus pasirišęs,

310 Žengė iš miegamo savo tarytum dievas jaunutis,

Sėdosi prie Telemacho, vardu pavadino ir tarė:

„Kokios gi bėdos tave iš toli, Telemachai, atvijo

Į Lakedemoną šventą per marių keterą plačią?

Savos ar tavo žmonių? Sakyki visą teisybę.“

315 Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Dzeuso augintas Atrėjo sūnau Menelajau valdove!

Atvažiavau, gal kartais žinių apie tėvą suteiktum.

Eina man vėjais namai, ir baigia nykti gėrybės,

Rūmuose pilna žmonių palaidūnų, kurie nesiliauja

320 Pjaut šleivakojų galvijų ir mūsų avių švelniavilnių.

Tai mano močios jaunikiai, įžūlūs ir puikūs be galo.

Tavo kelius todėl apkabinęs, prašau ir maldauju,

Kad pasakytum ką nors apie liūdną tėvo žuvimą,

Gal tu savom akim regėjai, o gal iš klajūno

325 Kokio tau teko girdėt. Nelaimei pagimdė jį močia.

Prašom tik nesivaržyt ir nešvelnint, manęs pagailėjus,

Bet pasakyt atvirai, kaip viską regėjai iš tikro.

Prašom sakyt, jei mano tėvas, garbus Odisėjas,

Užtarė žodžiais kada ar darbą tau gerą padarė

330 Trojos šaly, kai jūs kentėjote vargą, achajai.

Tai atsiminki dabar ir man pasakyki teisybę.“

Jam, atsidusęs giliai, Menelajas šviesplaukis atsakė:

„Nepatikėsi žmogus, kad lovoje vyro galiūno

Nori nykštukai gulėt, ištižę ir gėdą praradę.

335 Lygiai kaip elnė miške, jei, liūto guolį užėjus,

Ten atsivestų vaikus ir, juos suguldžius, išeitų

Kalno pašlaitėn skardžion arba į pievą žolėtą

Pasiganyti, o liūtas tuo tarpu sugrįžtų į guolį –

Motinai tuoj ir vaikams padarytų galą prišokęs, –

340 Taip tad ir jiems padarys Odisėjas galą pargrįžęs.

Tėve mūs Dzeuse Kronide, Atėne, šviesus Apolonai,

Duokit jam grįžti tokiam, koks buvo Lesbe gražmūriam,

Kai galynėjos su Filomeleidu ir bloškė jį stvėręs

Žemėn taip smarkiai, jog nė atsidžiaugt negalėjo achajai, –

345 Lai susitinka tik toks su jaunikiais visais Odisėjas –

Trumpos jų dienos bebus, ir ašarom baigsis vestuvės.

Visa, ko klausi mane ir maldauji – aš negudravęs

Tau pasakysiu teisingai, meluot nenorėdamas nieko,

Kaip man pasakė kadai tiesakalbis senis jūrinis.

350 Nieko neslėpsiu aš tau ir žodžių jo nekraipysiu.

Norinčio grįžti manęs dievai iš Egipto neleido,

Laikė už tai, kad jiems nebuvau hekatombių sudėjęs:

Baisiai nenori dievai, kad pažadus žmonės pamirštų.

Kyšo salelė maža didžiabangių marių platybėj

355 Priešais Egipto krantus, Faru ją žmonės vadina,

Tiek atitolus nuo kranto, kiek laivas gaubtasis per dieną

Gali nuplaukt, kai vėjas stiprus jį varo į priekį.

Įrengtas uostas saloj, iš kurio laivai lygiašoniai

Leidžiasi plaukt į marias, gėrimui vandens pasiėmę.

360 Dukart po dešimt dienų dievai mane ten turėjo,

Vėjui neleidę pakilt, kurs, pūsdamas tiesiai į jūrą,

Būtų mums nešęs laivus per plačią keterą marių.

Baigėsi maistas, ir ūpas visiems jau būtų nukritęs,

Jeigu su pagaila rankos nebūtų ištiesusi deivė –

365 Toji duktė galingo Protėjo, senio jūrinio,

Eidotėja, kuriai širdis be galo sugrudo,

Klaidžiojant vieną toli nuo vyrų, mane susitikus.

Tie, pakraščiais salos klajodami, tuosyk žvejojo

Su meškerėm riestom, nes pilvą graužė jiems alkis.

370 Deivė priėjo artyn ir, mane prakalbinus, tarė:

„Kas tu, ar mažas esi, pakeleivi, ar bukaprotis,

Ar gal tyčia gaišti, ir skurdas tau vien malonumas,

Kad taip ilgai čia sėdi saloj, lyg tu negalėtum

Rasti kokios išeities ir vyrams dienų negaišinti?“

375 Taip ji man tarė, o aš atsakydamas šitaip kalbėjau:

„Aš pasakysiu tau tiesą, vis tiek, kas būtum, dievaite:

Priverstas vietoj turiu čia sėdėti, turbūt nusidėjau

Kuo nemirtingiems dievams, plačių padangių valdovams.

Man pasakyki todėl, dievai juk žinote viską:

380 Kas iš dievų čia laiko mane ir kelio neduoda,

Grįžti neleidžia namo per vandenis marių žuvingų?“

Taip aš kalbėjau, o ji man, deivė, atsakė ir tarė:

„Aš pasakysiu dabar tau visą teisybę, keleivi.

Čia mat gyvena seniai tiesakalbis senis jūrinis,

385 Nemirtingasis Protėjas mūs Egiptietis, kurs žino

Marių gelmes visas, kaip tarnas klusnus Poseidono.

Sako, man tėvas jisai, aš esanti tikras jo vaikas.

Jeigu tu jį pasigauti pritykojęs kur sugebėtum,

Tai pasakytų jis tau kelionės tolumą ir kelią,

390 Kaip jums sugrįžti namo per vandenis marių žuvingų.

Jis pasakys, dievų giminaiti, tau, jeigu norėsi,

Visa, kas tavo namuos atsitiko, bloga ir gera,

Kai išėjai į šią vargingą ir ilgą kelionę.“

Taip ji man tarė, o aš atsakydamas šitaip kalbėjau:

395 „Taigi patarki pati, kaip dievišką senį apgauti,

Kad jis nebėgtų, mane pastebėjęs ir viską supratęs.

Dievą sunku nugalėti mirtingam žmogui šios žemės.“

Taip aš kalbėjau, o ji man, deivė, atsakė ir tarė:

„Aš pasakysiu dabar tau visą teisybę, keleivi.

400 Kai tiktai saulė dangum atrieda į vidurį patį,

Kelias iš marių tuojau tiesakalbis senis jūrinis,

Dengiasi juoda vilnim, Zefyro jūroj pašiaušta,

Ir po uolom, vandens paskalautom, gula išėjęs.

Sugula ruoniai aplink, banda irklakojė gražiosios

405 Deivės jūrinės visa, iš marių pilkųjų atplaukus.

Jūros gelmių aitriuoju kvapu jie dvokia iš tolo.

Ten aš tave nuvesiu rytoj, vos aušrai prašvitus,

Ir paguldysiu tarp jų, o tu pasiimki iš vyrų

Tris su savim, kurie laivuos tvirtasuoliuos drąsiausi.

410 Tau pasakysiu visas pražūtingas senio gudrybes.

Ruonius pirmiausia skaičiuos, arti prie kiekvieno priėjęs,

O kai ant pirštų visus suskaičiuos ir gerai įsitėmys,

Pats atsiguls vidury, kaip piemuo tarp savo avelių.

Kai pastebėsite jūs, kad senis kietai jau užmigo,

415 Kiek tik turėsit drąsos ir jėgų, visas jas sukaupę,

Pulkite jį ir laikykit, nors jis ištrūkti norėtų.

Jis pasiversti mėgins jums viskuo, kas žemėje gyva

Ir kas rėplioja po ją, ugnim, net ir vandeniu šaltu.

Jūs tik jį spauskit tvirčiau ir kojos nekelkit iš vietos.

420 O kai žmogaus balsu pradės pagaliau jis kalbėti,

Tuo atsivertęs, kuo jį prieš miegą būsite matę –

Liaukitės tuosyk laikyt ir senį paleiskit į laisvę.

Jis pasakys tuomet, koks dievas, piktas ant jūsų,

Grįžti neleidžia namo per vandenis marių žuvingų.“

425 Šitai pasakiusi, deivė į jūrų bangas pasinėrė.

O aš prie savo laivų, stovėjusių marių pakrantėj,

Linksmas ėjau, bet smarkiai širdis iš nerimo plakė.

Taip aš prie laivo grįžau į pakraštį šniokščiančių marių,

Sėdome vakarieniaut, ir naktis nemarioji atėjo,

430 Sugulėm tuosyk visi ant jūros kranto uoloto.

O kai ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito,

Aš atsikėlęs ėjau plačiųjų marių pakrante

Ir nuoširdžiai maldavau dievus, kartu dar vedžiausi

Trejetą savo draugų, kurių gerumu pasiklioviau.

435 Deivė paniro tuomet į gelmenis marių plačiųjų,

Greitai atplukdė iš ten mums ruonių keturias odas,

Nuluptas dar neseniai: ji vylių tėvui sumanė.

Keturis tuosyk guolius smėly drėgnokam išrausus,

Ji atsisėdo ir laukė; kai mes atėjom prie josios,

440 Liepė visiems atsigult ir oda užklojo kiekvieną.

Bet pasala mums buvo baisi, nes nosį be galo

Erzino smarvė tų ruonių, gerai įsiganiusių jūroj.

Kam gi čia būtų smagu su marių pabaisom gulėti?

Deivė išgelbėjo mus, sumaniusi atgavą gerą:

445 Atnešė ji kiekvienam ambrozijos, kvepiančios smarkiai,

Ir padėliojo po nosim, kad permuštų ruonių dvokimą.

Taip neramiom širdim mes rytmetį visą gulėjom.

Atplaukė ruoniai iš marių pulku ir vienas prie kito

Sugulė, kaip visados, ant jūros kranto smėlėto.

450 Senis, dienos vidury iš marių išniręs, pamatė

Ruonius riebiuosius, visus suskaičiavo, apėjęs aplinkui.

Ruoniais palaikė ir mus, į skaičių įtraukdamas pirmus;

Niekur klastos neįtaręs, ir pats išsitiesė žemėj.

Mes šaukdami tuoj puolėm prie jo ir stvėrėme rankom.

455 Senis tačiau neužmiršo klastingų savo gudrybių.

Jis kaip matai pavirto liūtu su karčiais gauruotais,

Slibinu tapo baisiu, leopardu ir šernu didžiausiu,

Vandeniu ėmė sruvent ir stiebės medžiu į padangę.

Mes jį laikėm tvirtai, nesitraukėm ir drąsinom širdis.

460 Kai pagaliau įgriso naujų gudrybių ieškoti,

Senis žmogaus balsu prakalbėjo ir tarė man šitaip:

„Kas iš dievų, Atrėjo sūnau, patarimą tau davė

Griebtis klastos, kad įveiktum mane? Sakyki, ko reikia?“

Taip jis man sakė, o aš atsakydamas šitaip kalbėjau:

465 „Pats tu, seneli, žinai, kodėl išsisukti dar nori?

Štai jau seniai čia sėdžiu saloj, negalėdamas niekaip

Rasti sau išeities, ir graužiu be reikalo širdį.

Taigi tu man pasakyk – dievai juk žinote viską, –

Kas iš dievų čia laiko mane ir kelio neduoda,

470 Grįžti neleidžia namo per vandenis marių žuvingų?“

Taip aš kalbėjau, o jis atsakydamas šitaip prabilo:

„Dzeusui turėjai sudėt ir kitiems dievams nemirtingiems

Atnašą gausią tuomet, kai leidais į kelią, kad teiktųs

Duoti jie tau per jūras juodąsias pargrįžt į gimtinę.

475 Tau nežadėta lemties artimuosius išvysti ir savo

Aukštastogius namus mielojoje tėviškės žemėj,

Kol prie Egipto tėkmės, iš Dzeuso gavusios pradžią,

Tu nenuplauksi ir nesudėsi šventų hekatombių

Nemirtingiesiems dievams, aukštų padangių valdovams.

480 Tuosyk dievai tau duos jau kelią, kurio tu geidauji.“

Taip jis pasakė. O man širdis sustingo krūtinėj:

Vėlei man liepia keliaut atgal per jūrą miglotą,

Žiotis Egipto pasiekt. Ilga, varginga kelionė.

Betgi aš jam atsakiau, prabildamas šitokiais žodžiais:

485 „Viską, seneli, aš taip, kaip tu čia kalbėjai, darysiu,

Tik pasakyki pirmiau ir aiškiai man viską išdėstyk:

Ar jau visi sveiki su laivais sugrįžo achajai,

Likę dar Trojoj, kai mes su Nestoru kelią pradėjom?

Gal ką greitajam laive mirtis nelaiminga ištiko

490 Ar gal ant rankų mielų, pabaigus karo nelaimes?“

Taip aš kalbėjau, o jis atsakydamas šitaip prabilo:

„Kam tu, Atridai, viso to klausi? Nėr reikalo jokio

Tau tai žinoti ir galvą man suosti. Sakau, negalėsi

Ašarų greit sulaikyt, kai visą teisybę išgirsi.

495 Daugelis jų jau žuvo seniai, bet daug ir išliko.

Vienu tik du žymieji vadai variarūbių achajų

Žuvo, namo grįždami, o mūšių tu pats gi dalyvis.

Vieną dar gyvą lig šiol tebelaiko jūroj plačiojoj.

Tuotarp Ajantas su savo laivais ilgairkliais paskendo.

500 Plaukusį jį iš pradžių pro Girų uolas pavojingas

Pravedė pats Poseidonas ir nedavė jūroje žūti.

Būtų išvengęs mirties, nors nekenčiamas baisiai Atėnės,

Jeigu nebūtų per daug pasigyręs ir žodžio prametęs:

Drąsiai prieš valią dievų jis plaukiąs per gelmenis marių.

505 Ir Poseidonas tuomet, žodžius pagyrūno išgirdęs,

Trišakį savo piktai į rankas galingas pastvėrė,

Trenkė juo į Girų uolas ir perskėlė jąsias.

Kalnas paliko stovėt, o skeveldros nugriuvo į jūrą,

Kur neseniai sėdėjo ir taip didžiavos Ajantas.

510 Greit jį pagavo banga ir nunešė jūron beribėn.

Taip jis ir žuvo liūdnai, sūrių vandenų prisigėręs.

Brolis tavasis išvengė mirties ir paspruko laimingai

Su pūstašoniais laivais, jį išgelbėjo Hera valdovė.

Dar jis turėjo praplaukti Malėjos kyšulį aukštą,

515 Bet, kai prie jo prisiyrė, pašėlusi audra pakilo

Ir, jį pastvėrus, nugrūdo per šniokščiančią jūrą žuvingą

Žemės pačian pakraštin, kur seniau gyveno Tiestas,

O tuo metu viešpatavo Tiesto sūnus jau, Egistas.

Bet ir iš ten pavyko jam grįžti be didelio vargo:

520 Pakreipė vėją dievai, ir namus jis pasiekė laimingai.

Kupina džiaugsmo širdim išlipo į tėviškės krantą,

Gimtąją žemę bučiavo apglėbęs ir laistė ją gausiai

Ašarom savo karštom iš laimės, kad vėl ją išvydo.

Jį iš žvalgyklos aukštos pastebėjo žvalgas, kurs buvo

525 Ten pastatytas klastūno Egisto už algą sulygtą –

Dvejetą talentų aukso. Metai praslinko besergstint,

Kolei Atridas sugrįš: audringo jo narso bijojo.

Žvalgas atbėgo žinios pasakyti rikiuotojui vyrų.

Būdą klastingą seniai sugalvojęs jau buvo Egistas:

530 Dvidešimt vyrų tvirtų, mieste paieškojęs, pririnko

Ir, juos paslėpęs namuos, įsakė vaišes paruošti,

Pats išvažiavo pakviest Agamemnono, vyrų valdovo,

Porą žirgų pasikinkęs ir baisų darbą sumanęs.

Taip parsivežęs, mirties nenujaučiantį užmušė svečią

535 Vaišių metu, kaip kitas kad užmuša jautį prie ėdžių.

Lygiai Atrido žmonių neliko gyvo nė vieno,

Lygiai Egisto; visi jie rūmuose galvas paguldė.“

Taip jis pasakė, ir man širdis sustingo krūtinėj.

Graudžiai pravirkau, sukniubęs ant smėlio, ir nebenorėjo

540 Mano širdis gyvent ir saulės žibintą regėti.

Kai aš, raitydamos taip, pasotinau ašarom sielą,

Tuosyk prabilo vėl tiesakalbis senis jūrinis:

„Veltui, Atrėjo sūnau, tu galuosies šitaip be saiko.

Ašaros nieko jau nepagelbės. Geriau pažiūrėki,

545 Kaip tau grįžti greičiau į mielą tėviškės žemę.

Gal dar žudiką gyvą užspėsi, o gal jį Orestas

Bus jau suspėjęs užmušti, tuomet jam kapą supilsi.“

Taip jis pasakė. Širdis atitoko krūtinėj, ir noras

Vėl atsirado gyvent, nors sielvartas slėgė be galo.

550 Senį prakalbinau vėl, sakydamas žodžiais sparnuotais:

„Šiuos aš visus žinau. Tu man pasakyki, kas trečias

Vyras tas gyvas, lig šiol tebelaikomas jūroj plačiojoj?

Gal bus jau miręs? Aš noriu išgirsti, nors baisiai man liūdna.“

Taip aš kalbėjau, o jis atsakydamas šitaip prabilo:

555 „Tas tai Laerto sūnus, gyvenęs Itakėj nuo seno.

Aš jį regėjau saloj, gailingas ašaras liejant,

Rūmuose nimfos Kalipsės, kuri jį laiko per jėgą,

Ir jis negali niekaip į gimtąjį kraštą sugrįžti,

Nes ilgairklių laivų neturi, nei vyro nė vieno,

560 Kurs jį lydėtų kelionėj per marių keterą plačią.

Tau, Menelajau, dievų užaugintas, nėra pažadėta,

Lemčiai paklusus, numirt žirgais pagarsėjusiam Arge.

Tau nemirtingi dievai leis eiti į kraštą pasaulio,

Į Elisiejaus laukus, kur gyven Radamantas šviesplaukis,

565 Ten, kur bėga lengvai gyvenimas žmogui mirtingam,

Kur nei audrų nėra, nei lietų, nei žiemų didžiaspeigių, –

Ten Okeanas siunčia malonų Zefyro vėjelį,

Kad jis papūstų gaiviau ir duotų žmonėms atsigauti:

Juk tu Eleną turi ir žentas esi Kronionui.“

570 Šitai pasakęs, į marių bangas pasinėrė jūrinis,

O aš ėjau prie laivų, kur buvo vyrai mūsiškiai,

Lygūs dievams, ir mano širdis iš nerimo plakė.

O kai prie laivo grįžau į pakraštį šniokščiančių marių,

Sėdome vakarieniaut, ir naktis nemarioji atėjo,

575 Sugulėm tuosyk visi ant jūros kranto uoloto.

O kai ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito,

Nieko nelaukę, laivus į dievišką jūrą nustūmėm,

Stiebus pastatėm juose ir bures atlapojom plačiausiai.

Tuosyk sulipom visi ir, eilėm susėdę prie irklų,

580 Vandenis marių pilkų pradėjom jaisiais kapoti.

Vėl atvariau laivus prie Egipto upės, iš Dzeuso

Gavusios pradžią, ir ten sudėjau šventas hekatombes.

O kai aš taip numaldžiau dievų amžinųjų rūstybę,

Pilkapį broliui supyliau, kad skelbtų jo garbę per amžius.

585 Viską pabaigęs, grįžau, ir dievai man davė patogų

Vėją ir parnešė greit į mielą tėviškės žemę.

Tu neskubėk dabar ir mano namuos paviešėki,

Kol patekės vienuolikė diena arba ir dvylikė.

Tuosyk išleisiu tave, puikių dovanų nešykštėjęs.

590 Duosiu tris žirgus ir dailų vežimą, be to, dar pridėsiu

Grąžų ąsotį, idant, iš jo dievų nemirtingų

Garbei nuliejęs, mane visados geru paminėtum.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Prašom, Atrėjo sūnau, manęs čia ilgai nelaikyti.

595 Aš tai ir kiaurus metus mielai pas tave praviešėčiau,

Nepasigesčiau namų nei gimdytojų, čia atsisėdęs:

Man juk didžiai malonu apsakymų tavo klausytis,

Kai tu kalbi, bet mano draugai nerimauja tikriausiai

Pile šventajam, ir taip užtrukau jau laiko nemaža.

600 Jei dovanų žadi – tebūnie kokia brangenybė.

Nesivarysiu žirgų į Itakę, juos sau pasiliki:

Bus kuo puikauti – esi tu plačių lygumų šeimininkas.

Auga čia tau dobilai žali ir kvapios viksvuolės,

Dera kviečiai ir pūrai, ir miežiai balti plačiavarpiai.

605 Mūsų Itakėj nėra lygumų nei pievų plačiųjų –

Kraštas ožkų, tačiau už žirgų ganyklas malonesnis.

Kur tau kas žirgus augins saloje, kur pievų ten rasi,

Siekiančių marių krantus, o Itakė – mažiausiai tam dera.“

Taip jis kalbėjo. Šypsojos narsus kovoje Menelajas,

610 Meiliai paglostė ranka, vardu pavadino ir tarė:

„Tu iš aukštos giminės, vaikeli, kalba tai parodo.

Dovaną tau pamainysiu mielai, čia vargo nėr jokio,

Lobių visokių nemaž rūsiuose man guli sukrauta.

Duosiu, kas būtų gražu ir vertę turėtų nemenką.

615 Duosiu kraterą, gražiai padarytą: vidus jo ir šonai

Gryno sidabro, o pakraštėliai pagražinti auksu.

Pačio Hefaisto tai darbas. Jį dovanojo Fedimas

Man, sidoniečių karalius, kai jo pastogėj viešėjau,

Grįždamas tuosyk namo, o šiandien tau dovanosiu.“

620 Taip jie sėdėjo ilgai ir dailiai visi šnekučiavo.

Tuotarp vestuvių svečiai į karaliaus rūmus vis ėjo,

Pulką privarė avių ir prinešė vyno puikiausio.

Ir gražiakuodės jų žmonos visos atėjo su duona.

Taip čia plušėjo namuos ir taisėsi didelei puotai.

625 Prie Odisėjo namų susirinkę jaunikiai tuo tarpu

Mėčiojo diską smagiai ir svaidė ietį didžiulę

Dailiai grįstoj aikštėj, kaip visad, įžūlūs be galo.

Tik Antinojas sėdėjo ir Eurimachas gražuolis,

Tiedu jaunikių vadai, nes buvo visų pranašiausi.

630 Greitai priėjo prie jų Fronijo sūnus Noemonas,

Kreipėsi į Antinoją ir jį paklausė, sakydams:

„Gal, Antinojau, kas žinot, ar niekas negalit nujausti,

Ar Telemachas jau greitai sugrįš iš Pilo smėlėto?

Ten jis manuoju laivu iškeliavo, jo šiandien man reikia,

635 Vyksiu aš į plačialaukę Elidę, ten mano kumelių

Dvylika ganos jaunų ir darbui gerų asilėnų,

Nevažinėtų, o metas jau juos imt pratint prie jungo.“

Taip jis kalbėjo, o tiedu nustebo, nes jiems neatrodė,

Kad Telemachas Nelėjo Pilan išvyko, jie manė –

640 Gal jis lauke prie avių, o gal pas kiauliaganį seną.

Jam Antinojas, Eupeito sūnus, atsakydamas tarė:

„Tu man teisybę sakyk, kada jis išvyko ir kas jį

Ten palydėjo – Itakės vyrai ar jojo namiegai,

Ar pasamdyti kokie, jei taip atsitikti galėjo?

645 Visą tu man pasakyki teisybę, idant žinočiau,

Ar jis be tavo leidimo pasiėmė juodąjį laivą,

Ar tu jam pats davei, kai prašymai jo įkyrėjo.“

Jam Noemonas, Fronijo sūnus, atsakydamas tarė:

„Pats aš geruoju daviau. O ką gi kitas darytų,

650 Jeigu jį toks žmogus su rūpesčiu tokiu krūtinėj

Imtų maldaut? Sunku kiekvienam atsakyti juk būtų.

O palydėjo jį vyrai, labiau už visus pagarsėję

Mūsų mieste, pirmasis, mačiau, įsėdo į laivą

Mentoras arba gal dievas, Mentoru tik apsimetęs.

655 Baisiai stebiuosi dėl to: aš Mentorą šviesų regėjau

Vakar iš ryto čionai ir kai Pilan sėdo į laivą.“

Taip pakalbėjęs, namo Noemonas pas tėvą sugrįžo.

Tiedviem nutirpo abiem krūtinėse vyriškos širdys.

Liepė jaunikiams susėst, šalin atidėjus varžybas.

660 Ir Antinojas, Eupeito sūnus, prabilo į juosius,

Perimtas pykčio, širdis jo visa apsiliejo iš karto

Juoda tulžim, o akys kaitriom sužėravo žarijom:

„Oi oi oi! Girdit? Koksai įžūlumas baisus Telemacho!

Leistis kelionėn man drįsk, nors ją mes buvom užgynę!

665 Vyrų valios neklauso ir vaikis pats iškeliauja,

Ir palydovų gerų prisirinkęs, ir laivą sau gavęs!

Aišku gi, tai ateity neišeis į gera, ir Dzeusas

Jį tepražudo pirmiau, nei mes susilauksim nelaimės!

Duokit todėl man laivą greičiau ir dvidešimt vyrų,

670 Noriu aš jo patykot, kai plauks, ir kelią pastosiu

Sąsiaury jam tarp Itakės ir Samo krantų aukštauolių,

Kad pasibaigtų liūdnai ta kelionė ieškotojui tėvo.“

Taip jis pasakė. Anie tuoj sutiko ir pritarė garsiai

Ir pasikėlę pulku į namus Odisėjo suvirto.

675 Keletas mirksnių – ir Penelopė jau sužinojo

Visa, ką baudės daryt ir ką kalbėjo jaunikiai.

Pranešė jai šauklys Medontas, kurs viską girdėjo, –

Buvo už kiemo tvoros, kai jie ties priebučiu tarės.

Bėgo skubiai pasakyti žinios Penelopei į rūmus.

680 O Penelopė pamatė jį, žengiant per slenkstį, ir tarė:

„Kurgi nūn siunčia tave, mielasis, garbūs jaunikiai?

Gal pasakyti šviesaus Odisėjo stropiosioms tarnaitėms,

Darbus kad mestų šalin ir vėl jiems pokylį rengtų?

Kadgi jie liautųs galop čia grūstis su savo piršlybom,

685 Ir kad šis pokylis jiems paskutinis jau būtų iš viso!

Renkatės baisiai dažnai ir vis gėrybes eikvojat

Jūs Telemacho protingo. Matyt, negirdėjote niekad,

Dar būdami vaikai, iš savo gimdytojų lūpų,

Koks malonus Odisėjas tėvams jūs buvo anuomet.

690 Niekam nedarė skriaudos ir žodžio neištarė pikto

Žmogui savam, nors toks papratimas šviesiųjų karalių –

Baisiai jie rūstūs vienam, o kitą myli be saiko.

Bet Odisėjas nėra su žmogum nedorai pasielgęs.

Jūsų tuo tarpu širdis ir darbai, iš josios pareiną,

695 Baisūs atrodo, ir nėr dėkingumo už gera, kur gavot.“

Jai atsakydamas, tarė šauklys išmintingas Medontas:

„Kadgi tai būtų visa jau mūsų nelaimė, valdove!

Kitą, didesnį nei šis, ir žymiai baisesnį dalyką

Šiandien sumanė jaunikiai, kad jiems Kronionas neleistų!

700 Baudžiasi jie Telemachą aštriuoju variu nužudyti,

Grįžtantį sveiką namo. Iškeliavo tėvo ieškoti

Jis į smėlėtąjį Pilą ir į Lakedemoną šventą.“

Taip jis pasakė. Širdis sudrebėjo, ir keliai palinko

Tuoj Penelopei, gerklėj užsikirto jai žodis, o akys

705 Ašarų pilnos pritvino, ir balsas krūtinėj sustingo.

Kai atitoko, negreit ji prabilo ir tarė Medontui:

„Ko gi važiavo sūnus? Jam reikalo jokio nebuvo

Sėsti į greitąjį laivą, kuris, išplaukęs į jūrą,

Žirgu pavirsta žmonėms, beskrosdamas marių platybes.

710 Ar tik dėl to, kad jo vardo pasauly neliktų nė ženklo?“

Jai atsakydamas, tarė šauklys išmintingas Medontas:

„Aš nežinau, ar dievas jį koks į šventąjį Pilą

Plaukt pastūmėjo, ar širdžiai paties užėjo toks noras

Pasiteirauti, ar grįš jo tėvas, ar bus jau pražuvęs.“

715 Taip jai atsakęs, Medontas ramiausiai grįžo į vidų.

Moterį veriantis skausmas suspaudė, ir ji nevaliojo

Net ligi krėslo nueiti, kurių daugybė jų rūmuos,

Kniubo bejėgė ant slenksčio gražiai įtaisytosios menės

Ir graudulingai prarūdo. Prie jos atskubėjo tarnaitės

720 Visos, kiek buvo namuos, ir verkė jaunos ir senos.

Joms susirinkus tenai, Penelopė kukčiodama tarė:

„Moterys mielos! Kančių Olimpietis daugiau man paskyrė,

Kaip kad visoms kitoms, su kuriom aš augau anuomet.

Vyras prapuolė pirmiau, narsus ir galingas kaip liūtas,

725 Išmonėm savo visokiom plačiai pagarsėjęs danajuos,

Taipgi ir šlove, kuri per Heladę nuskriejo ir Argą.

O štai dabar viesulai ir mylimą sūnų pagavo

Man be šlovės iš namų. Kai rengės keliaut, negirdėjau.

Jums gi, nedoros, galvon neatėjo nė vienai ištraukti

730 Tuosyk iš guolio mane, nors visos puikiai žinojot,

Jog Telemachas juoduoju laivu į kelionę išvyksta.

Jeigu aš būčiau išgirdus, jog taisosi jis iškeliauti,

Būtų sėdėjęs namie, nors buvo sparnus jau pakėlęs,

Arba palikęs mane, atgulusią rūmuos negyvą!

735 Eikit dabar ir tuoj pavadinkit į rūmus Doliją,

Senąjį tarną, kurį, kai tekėjau, davė man tėvas

Vaismedžių sodui plačiam prižiūrėti, – tegu pas Laertą

Greitai nueina ir jam, prie šalies atsisėdęs, pasako.

Rasi, jo protas suras dar išeitį kokią mums šiandien,

740 Gal sugraudins atėjęs visus, kurie pasiryžo

Giminę šiandien ir jo, ir šviesaus Odisėjo sunaikint.“

Jai atsakydama, auklė sena Euriklėja prabilo:

„Miela marčiute! Variu beširdžiu tu mane sukapoki

Ar, jei galėsi, atleisk – nuo tavęs nebeslėpsiu aš nieko.

745 Viską žinojau gerai ir paruošiau jam, ko reikėjo,

Duoną ir saldųjį midų, o jis gi mane prisaikdino,

Kad nesakyčiau aš tau anksčiau kaip dvyliktą dieną

Ar kai pati pasigesi ir apie kelionę išgirsi,

Idant veido gražaus raudodama sau negadintum.

750 Tu išsimaudyk geriau ir, drabužiais švariais apsirengus,

Eiki į menę viršuj su savo mergom ir tarnaitėm

Ir pasimelski Dzeuso egidvaldžio dukrai Atėnei,

Kad nuo mirties ji teiktųsi tau išgelbėti sūnų.

Tėvo suvargusio tu nebevargink. Man neatrodo,

755 Kad laimingiesiems dievams Arkeisijo gentys taip baisiai

Būtų nekenčiamos visos, kas nors dar turi gyventi

Rūmuos aukštuos ir valdyti laukus, plačius ir derlingus.“

Šitaip ji raudą numaldė ir ašaras vargšei nušluostė.

Ta išsimaudė gražiai ir, drabužiais švariais apsirengus,

760 Ėjo į menę viršuj su savo mergom ir tarnaitėm,

Nešė kraitelėje miežių maltų ir meldė Atėnę:

„Mano maldą išgirsk, dukterie egidvaldžio Dzeuso,

Tu, Atritone! Ar sykį namuos Odisėjas daugmintis

Degino tau ir avių, ir jaučių kulšis riebiausias?

765 Tai atsiminki dabar ir mylimą sūnų išgelbėk,

Apgindama nuo klastos piktų palaidūnų jaunikių.“

Šitai ištarus, pravirko. Jos maldą deivė išgirdo.

Tuotarp jaunikiai sau ūžė šešėlių pritemdytuos rūmuos.

Vienas iš jų, pačių įžūliųjų, mikčiodamas šaukė:

770 „Daugiajaunikė gražioji valdovė rengias vestuvėms

Ir dar nežino lig šiol, kad lemta žūti jos sūnui.“

Šitaip kalbėdamas, jis nežinojo, kuo užmačios baigsis.

O Antinojas, jam atsakydamas, šitaip atkirto:

„Liaukitės, nevisapročiai, ir tuoj atidėkit į šalį

-- Papildyta --

775 Neišmintingas kalbas, kad kas nepraneštų nuėjęs.

Kilkim iš vietų greičiau ir tyliai eikime vykdyt

Susitarimo, kuris visų jūs širdžiai patiko.“

Šitai pasakęs, parinko jis dvidešimt vyrų geriausių

Ir nuskubėjo su jais prie greitojo laivo pajūrin.

780 Laivą nuleido bemat į vandenis marių giliųjų,

Stiebą pastatė jame ir drobės bures pakabino,

Irklus tvirtais šikšniniais diržais prirakino prie dilių.

Visa kaip reikia sutvarkę, bures atlapojo baltąsias.

Vikrūs tarnai visiems jiems atnešė šarvus su ginklais.

785 Laivą nuo kranto tada jie atstūmė ir, patys sušokę,

Vakarieniavo visi ir laukė nakties atėjimo.

Menėj savojoj aukštai Penelopė protinga tuo tarpu

Krito į guolį, nei valgio, nei gėrimo jokio nelietus

Ir susikrimtus – ištrūks nuo mirties sūnus jos beydis,

790 Ar jį užmuš pasiekus ranka palaidūnų jaunikių.

Lygiai kaip liūtas, aplinkui apstotas medžiotojų vyrų,

Dreba iš baimės, nes regi, kaip riečia jį ratas klastingas, –

Taip ji drebėjo dabar, kol apėmė miegas saldusis.

Taip susigūžus užsnūdo, ir jos sąnariai atsileido.

795 O šviesiaakė deivė Atėnė sumanė ką kita:

Siuntė šešėlį jinai, visai kaip moterį gyvą,

Kaip gražiakasę Iftimę, garbingo Ikarijo dukrą,

Kur už Eumelo išėjo, gyvenančio Feruos nuo seno.

Pasiuntė ją dabar į namus šviesaus Odisėjo,

800 Kad Penelopę jinai, vaitojančią, verkiančią gailiai,

Kiek suramintų, paguostų ir ašarom plūst nebeleistų.

Jos miegaman atėjo viešnia per užrakto saitą

Ir, prie galvos atsistojus, ramiai prabilo ir tarė:

„O Penelope! Miegi susikrimtus ir skaudama širdžia?

805 Tau gi neleidžia dievai, danguos be vargo gyveną,

Verkti ir taip aimanuot: sugrįš iš kelionės laimingai

Tavo sūnus, nes jis dievų neužrūstino niekuo.“

Jai atsakydama, tarė tuomet Penelopė protinga,

Perimta miego saldaus, pro sapno vartus nesugrįžus:

810 „Kaipgi, sesule, dabar atėjai? Anksčiau tu mūs niekad

Neaplankei, be galo toli gyvenate šiandien.

Man tu sakai, kad liaučiaus raudot ir vyčiau į šalį

Liūdesį baisų, kuris nukamavo jau širdį ir dvasią.

Vyras prapuolė pirmiau, narsus ir galingas kaip liūtas,

815 Išmonėm savo visokiom plačiai pagarsėjęs danajuos,

Lygiai ir šlove, kuri per Heladę nuskriejo ir Argą.

Šiandien gaubtuoju laivu ir sūnus iškeliavo mielasis,

Jaunas, nematęs vargų nei žodžio netaręs vyrijoj.

Žymiai daugiau dėl jo nekaip dėl vyro man liūdna,

820 Baisiai bijau ir drebu, kad bloga kas nors nenutiktų

Jam šalyje, į kurią iškeliavo, ar jūroj plačiojoj.

Daug nedorų žmonių jo tyko, spąstus paspendę,

Nori jį, vargšą, užmušt, į tėviškės žemę begrįžtant.“

Jai atsakydamas, tarė viešnios šešėlis miglotas:

825 „Tik nenustok vilties, visai tau nėra ko bijoti.

Jo neapleis palydovė tokia, kurios padėjimo

Trokštų kiekvienas žmogus kelionėje, – tai visagalė

Deivė Paladė Atėnė. Tavęs pagailėjusi, liepė

Man ji ateiti čionai ir viską tau pasakyti.“

830 Jai atsakydama, tarė protinga žmona Penelopė:

„Jeigu tu deivė esi ir deivės balsą girdėjai,

Būk maloni, pasakyk man vyro liūdną likimą:

Gyvas dar jis kur nors ir regi saulės žibintą,

Ar, jau pabaigęs vargus, į Hado kraštą išėjo?“

835 Jai atsakydamas, tarė viešnios šešėlis miglotas:

„Tau apie jį tikrai pasakyti dabar negalėsiu,

Ar jis dar gyvas, ar miręs. Tuščiai kalbėti nemoku.“

Šitai pasakius, viešnia pro rakto skylę išėjo

Ir nuplasnojo su vėju. Duktė Ikarijo šoko,

840 Staigiai iš miego pabudus. Širdis jai džiaugsmu nesitvėrė:

Sapnas toksai gražus nakties tamsumoj ją aplankė.

O tuo metu jaunikiai plačiu vandenynu jau plaukė

Ir vis galvojo, kaip pražūtį baisią parengs Telemachui.

Stypso plika, uolota sala vidur vandenyno,

845 Lygiu atstu nuo Itakės ir Samo salos aukštauolės.

Tai Asteridė maža, joj prieplaukos laivui patogios

Iš abiejų šalių. Čia tykot sustojo achajai.

V GIESMĖ

ODISĖJO PLAUSTAS

Kėlės tuo tarpu Aušra iš Titono patalo minkšto,

Šviesą skubėjo atnešti dievams ir žmonėms trumpaamžiams.

Tuosyk dievai susirinko tarybon, tarp jų atsisėdo

Dzeusas perkūnvaldys, Olimpe visų galingiausias.

5 Priminė jiems Odisėjo vargus ir nelaimes Atėnė,

Sielodamos didžiai, kad jis pas nimfą gyvena.

„Tėve mūs Dzeuse ir jūs, dievai, laimingi per amžius!

O, kad nebūtų nė vienas nešiojantis skeptrą karalius

Geras, meilingas žmonėms, kad širdingai negintų teisybės,

10 O visados kad būtų rūstus ir darytų vien pikta!

Matote, kaip Odisėjo šviesaus nebeatmena niekas,

Nors karaliavo gražiai ir buvo geras kaip tėvas.

Skursta jis šiandien saloj ir baisų sielvartą kenčia

Rūmuose nimfos Kalipsės, kuri jį laiko per jėgą,

15 Niekaip negali jis, vargšas, į tėviškės žemę sugrįžti,

Nes ilgairklių laivų neturi nei vyro nė vieno,

Kurs palydėtų kelionėj per marių keterą plačią.

Nūdien jo mylimą sūnų patykoję baudžias užmušti,

Grįžtantį sveiką namo. Iškeliavo tėvo ieškoti

20 Jis mat į Pilą smėlėtą ir į Lakedemoną šventą.“

Jai debesų atvarytojas Dzeusas atsakė ir tarė:

„Mano vaikeli, koks žodis pro tvorą dantų tau prašoko?

Argi ne tavo pačios sumanymas buvo iš karto,

Kad Odisėjas parėjęs aniems atmokėtų už viską?

25 O Telemachą lydėki ir sergėk, esi tu galinga,

Idant jis gyvas ir sveikas į tėviškės žemę sugrįžtų,

O su greituoju laivu jaunikiai atgal tegu plaukia.“

Ir, pasišaukęs Hermėją, mylimą sūnų, jam tarė:

„Tu visuomet, Hermėjau, esi žinionešis mūsų.

30 Nimfai dabar gražiakasei pranešk neatšaukiamą valią

Dėlei kantraus Odisėjo grįžimo: tegu jis sau vienas

Plaukia namo, be dievų ir žmonių mirtingų pagalbos,

Plaustu, sunertu tvirtai; dvidešimtąją dieną jis turi,

Vargdamas vargą, atvykt į Scherijos salą derlingą,

35 Į gimtinę fajakų, dievams artimų giminaičių.

Jie Odisėją sutiks pagarbiai, kaip dievą tikriausią,

Ir su laivu palydės į mielą tėviškės žemę,

Vario ir aukso dar jam, ir drabužių prikrovę lig valios,

Kiek niekados nebūtų tikrai parsivežęs iš Trojos,

40 Grįždamas be vargų ir grobio dalį paėmęs.

Jam gi žadėta lemties artimuosius išvysti ir savo

Aukštastogius namus, ir mielą tėviškės žemę.“

Taip jis kalbėjo, o Argžudis greitas paklausė be žodžio.

Greitai po kojų dailius sandalus jis sau pasirišo,

45 Jie iš ambrozijos buvo ir aukso ir nešė su vėjais

Jį per žemes bekraštes ir per vandenynus plačiausius.

Rankon pasiėmė lazdą, kuria, kai nori, užmerkia

Žmogui akis, o kitam ir užmigusiam keltis paliepia.

Ją į rankas įsitvėręs, nūn skrido Argžudis greitas

50 Ir, nuplasnojęs Pierijos link, nusileido ant jūros,

Sklęsdamas virš bangų iš lengvo, kaip sklendžia žuvėdra,

Kai įlinkimuos plačiuos plynųjų marių bekraščių

Vilgo sparnus sūriam vandeny, žvejodama žuvį, –

Toks ir Hermėjas dabar per jūrą banguojančią skrido.

55 O kai jis salą toli vidury vandenyno pasiekė,

Leidos į žemę, bangas mėlynąsias palikęs, ir ėjo

Apvaliaskliautėn olon, kurioj gražiakasė gyveno,

Nimfa, jau ilgus metus. Namie ją triūsiančią rado.

Plieskė, liepsnojo ugnis židiny, ir dvelkė maloniai

60 Degančių kedro skalų ir tujų kvapas iš tolo.

Dainą skambiu balsu dainuodama, staklėse audė

Nimfa šilkų audimą ir švaistė aukso šaudyklę.

Miškas didžiulis aplink jos olą žaliavo ir ošė,

Alksnių prižėlęs, kvapnių kiparisų ir tuopų kupliųjų.

65 Medžiuos gyveno pulkai skėstasparnių paukščių visokių:

Suopių greitų ir apuokų, ir ilgaliežuvių pajūrio

Varnų, kurios diena iš dienos darbuojas ant marių.

Prie gaubtaskliautės olos, ūgius toliausiai nutiesę,

Vynuogės vešlios kerojo, ir sviro jų kekės prisirpę.

70 Keturios versmės viena prie kitos kaip krištolas sruvo,

Liejos upeliai iš jų, į priešingą pusę kiekvienas.

Pievos žaliavo, našlaičių tirštai ir bitūnių prižėlę,

Pilnos žiedų. Atėjęs į ten, nemirtingasai dievas

Turi pamatęs nustebt ir savo širdy pasidžiaugti.

75 Taigi ir Argžudis greitas sustojo dabar ir nustebo.

O kai jau viskuo širdy jis atsigėrėjo lig sočiai,

Įžengė drąsiai olon. Į jį atsigręžusi veidu

Ir pastebėjus, pažino Kalipsė, deivė šviesioji:

Vienas kitą gerai pažįsta dievai nemirtingi,

80 Nors ir atokiai vieni nuo kitų stovėtų jų rūmai.

Bet Odisėjo, drąsaus margaminčio, viduj jis nerado.

Tas mat raudojo, pajūry sėdėdamas, kaip ir kas dieną.

Verkė graudingu balsu ir atodūsiais širdį sau guodė,

Ašarų pilnas akis į marias plynąsias įbedęs.

85 Tuotarp Kalipsė, deivė šviesioji, paklausė Hermėją,

Jį pasodinus pirmiau į gražią, blizgančią krasę:

„Ir pas mane pagaliau atėjai, auksalazdi Hermėjau,

Garbę ir man padarei! Lig šiol dar buvai vis nebuvęs!

Ko gi norėsi, sakyk. Man liepia širdis padaryti,

90 Jei sugebėsiu tiktai ir jeigu tai galimas daiktas.

Slinkis arčiau prie skobnių, tave pamylėsiu kaip svečią.“

Šitai sakydama, deivė skobnis prie svečio pastatė,

Prašė ambrozijos kąsti, raudono nektaro jam pylė.

Valgė ir gėrė gardžiai žinionešis Argžudis greitas.

95 Prisivaišinęs ir širdį valgiu palepinęs sočiai,

Kreipėsi į šeimininkę ir šitokiais žodžiais prabilo:

„Klausi tu, deive, mane, koks reikalas šiandien atvarė.

Aš atvirai pasakysiu tau viską, kaip tu reikalauji:

Dzeusas man paliepė vykti, ir aš ne savo čia noru.

100 Kas gi tau leisis patsai į kelionę per neišmatuotus

Vandenis sūrius? Arti juk nėra gyvenamų vietų,

Kur trumpaamžiai dievams šventas hekatombes aukoja.

Bet neįmanomas daiktas, kad Dzeuso egidvaldžio valiai

Priešintųs kitas koks dievas ir jos išdrįstų nevykdyt.

105 Sako, jog čia pas tave gyvenąs vyras kažkokis,

Nelaimingiausias iš tų, kurie dėl Priamo tvirtovės

Kovės devynetą metų, paskui ją išgriovė ir grįžo

Savo šalin, tačiau kažin kuo nusidėjo Atėnei,

Toji, paleidusi vėją, bangas lig padangių pakėlė.

110 Daugelis vyrų narsių tuomet nuskendo per audrą,

Vieną tik jį ligi čion atvarė vilnys ir vėjai.

Dzeusas įsako dabar, nelaukus nieko, paleisti.

Jis čia neturi, toli nuo savųjų, galvą padėti,

Jam pažadėta lemties artimuosius išvysti ir savo

115 Aukštastogius namus, ir mielą tėviškės žemę.“

Taip jis pasakė. Apstulbo Kalipsė, deivė šviesioji,

Ir, atsakydama jam, sparnuotais žodžiais prabilo:

„O jūs beširdžiai dievai! Pavydninkai patys pirmieji!

Baisiai jums gaila, jei deivė kuri sau žmogų suranda

120 Ir atvirai su juo kaip su mylimu vyru gyvena.

Kai Orioną antai Aušra rožiapirštė pamilo,

Tolei jūs jai pavydėjot, dievai, gyvenantys laimėj,

Kolei Ortigijoj ją auksasostė skaisti Artemidė,

Savo beskausmėm strėlėm užpuolusi, kartą nušovė.

125 Arba gi štai gražiakasė Demetra: kada Jasionas

Ją sužavėjo, ir jiedu pasidžiaugė meile, sugulę

Dirvoje, trissyk artoj, tuoj viską bematant suuodė

Dzeusas ir užmušė jį, paleidęs žėrintį žaibą.

Šiandien ir man pavydit, dievai, jūs vyro mirtingo.

130 Aš juk išgelbėjau jį, įsitvėrusį dugno skeveldrų,

Kai žaižaruotu žaibu jų greitąjį laivą sudaužė

Dzeusas, nusviesdamas jį į vidurį marių tamsiųjų.

Daugelis vyrų narsių tuomet nuskendo per audrą,

Ir tiktai vieną čionai atvarė vilnys ir vėjai.

135 Jį pamylėjau karštai, globojau ir nuolat kalbėjau,

Jog nemirtingas jis bus ir senatvės nejaus jis per amžius.

Jei neįmanomas daiktas, kad Dzeuso egidvaldžio valiai

Priešintųs kitas koks dievas ir jos išdrįstų nevykdyt, –

Lai sau klajos, jei Dzeusas atgal panūdo išginti

140 Jį į plynąsias marias. Bet aš negaliu išvaryti,

Nes ilgairklių laivų jis neturi nei vyro nė vieno,

Kurs jį lydėtų kelionėj per plačią keterą marių.

Aš tik galėčiau dabar jį pamokyt ir duot patarimą,

Kaip jam gyvam ir sveikam į tėviškės žemę sugrįžti.“

145 Nimfai atsakė tuomet žinionešis Argžudis greitas:

„Leisk jam keliauti tuojau, bijoki Dzeuso rūstybės,

Kad neatkeršytų tau, supykęs už nepaklusnumą.“

Šitaip pasakęs, išskrido žinionešis Argžudis greitas.

O gražiakasė nimfa, begal nusiminus, skubėjo

150 Pas Odisėją daugmintį, nes priešintis Dzeusui pabūgo.

Rado jį sėdintį vieną pajūry. Nedžiūvo jam, vargšui,

Ašaros nuo skruostų, ir tirpo dienos gražiausios,

Ilgintis savo šalies, nes nimfa jam nepatiko.

Betgi nenorom turėjo prie jos miegoti kas naktį

155 Jis plačiaskliautėj oloj, nejausdamas mylinčiai meilės.

O per dienų dienas ant akmens sėdėjo pakrantėj,

Verkė graudingu balsu ir atodūsiais širdį sau guodė,

Ašarų pilnas akis į marias plynąsias įbedęs.

Deivė šviesioji, prie jo prisiartinus, tarė maloniai:

160 „Nebeliūdėki tu, vargše, taip baisiai ir sau nebetrumpink

Amžiaus dienų: netrukus tave ketinu aš paleisti.

Tik, prisikirtęs pirmiau didžiulių sienojų, statykis

Plaustą erdvingą, viršuj sunerdamas atramas tvirtas,

Kad į miglotas marias galėtum leistis be baimės.

165 Aš tau ir duonos kelionei, vandens, ir vyno raudono –

Visko pridėsiu gana, kad turėtum kuo alkį malšinti,

Ir aptaisysiu gražiai, ir vėją siųsiu patogų,

Idant tu gyvas ir sveikas į tėviškės žemę sugrįžtum,

Jei panorės to dievai, plačiųjų padangių valdovai,

170 Galingesni už mane: jie viską sumano ir vykdo.“

Taip ji pasakė. Daug vargęs šviesus Odisėjas apstulbo

Ir, atsakydamas jai, sparnuotais žodžiais prabilo:

„Kita kažką sumanei tu, deive, tiktai ne paleisti.

Tu gi man plaustu liepi štai perplaukti marių platybę,

175 Baisią, bekraštę, kurią ir gaubtieji laivai greitairkliai

Perplaukia ne visuomet, nors Dzeuso vėjai nešėlsta.

Niekad be tavojo žodžio aš kojos nekelsiu į plaustą,

Jei nesiteiksi, deive, man priesaikos duoti didžiosios,

Jog negalvoji daugiau man nieko pikto daryti.“

180 Taip jis pasakė. Prajuko Kalipsė, deivė šviesioji,

Meiliai paglostė ranka, vardu pavadino ir tarė:

„Tu gudragalvis esi, ir tau atsargumo netrūksta,

Žodį kiekvieną sakai, pirmiau pagalvojęs kaip reikia.

Bet tegu žemė žinos, dangus platusis virš žemės,

185 Lygiai ir vandenys Stikso po žemėm – baisi ir didžiausia

Priesaika tai visagalių dievų, ir nūn tau prisiekiu –

Jog negalvoju daugiau tau nieko pikto daryti.

Bet aš kalbu ir galvoju dabar, susirūpinus baisiai,

Taip, kaip galvočiau, pati į tavo šit vietą patekus.

190 Aš numanau gerai, kas teisinga, ir mano krūtinėj

Ne geležinė širdis ir svetimą vargą atjaučia.“

Taip jam viską pasakius, šviesioji deivė jį vedė

Žingsniais skubiais, šviesus Odisėjas jai įkandin ėjo,

Kol plačiaskliautėn olon parsirado deivė ir vyras.

195 Jis atsisėdo krėslan, iš kurio neseniai tepakilęs

Buvo Hermėjas, jam deivė pridėjo valgio visokio

Valgyt ir gerti kiek nori, ką valgo žmonės mirtingi.

Ir ji pati atsisėdo prieš Odisėją garbingą.

Nimfai ambrozijos ir nektaro pastatė tarnaitės.

200 Ėmė jie rankom abudu valgius, ant skobnių išdėliotus.

O kada gėrimas jiems ir valgis padžiugino širdį,

Kalbą pradėjo tuomet šviesioji deivė Kalipsė:

„Dzeuso gentaini, Laerto sūnau Odisėjau daugminti!

Taip jau tu nori namo į mieląją tėviškės žemę

205 Nieko nelaukdamas, grįžti. Keliauk laimingas ir sveikas!

Jeigu tu savo širdy žinotum vargus ir nelaimes,

Kiek tau žadėta išvargt pirmiau, nei gimtinėn sugrįši –

Liktumei čia pas mane, namus prižiūrėtum šit mūsų

Ir nemirtingas būtum, nors baisiai nori išvysti

210 Savąją žmoną, kurios tu ilgiesi naktį ir dieną.

Bet aš didžiuojuos garbe pranašesnė būti už jąją

Savo stuomens grakštumu bei ūgiu ir iš veido: negali

Juk mirtingoji žmona grožiu varžytis su deivėm.“

Jai atsakydamas, tarė šviesus Odisėjas daugmintis:

215 „Deive galinga! Dėl to nesirūstink: aš kuo geriausiai

Pats suprantu ir žinau, kad protinga žmona Penelopė

Savo stuomens grakštumu ir ūgiu už tave bus menkesnė:

Ji – mirtingoji, o tu – nemirtinga ir niekad nesensi.

Vis dėlto aš geidžiu ir svajoju kasdien ir kas naktį

220 Grįžti greičiausiai namo ir dienos grįžimo sulaukti.

Jeigu skandintų vėl miglotoj jūroj koks dievas –

Aš sutinku pakentėt: ištverminga širdis man krūtinėj.

Daugel vargo mačiau ir nelaimių daug iškentėjau

Jūroje ir kovose. Kas bus – ir šiandien tebūna.“

225 Taip jis kalbėjo. O saulė jau leidos, ir temti pradėjo.

Jiedu, į miegamą kampą olos gaubtaskliautės nuėję,

Džiaugėsi meile pernakt, gulėdami vienas prie kito.

O kai ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito,

Tuoj Odisėjas chitoną ir chlainą virš jo užsivilko.

230 Nimfa sidabro spalvos drabužiu pasipuošė dailiai,

Išeiginiu, plonučiu, per liemenį jį pasijuosė

Juosta, auksais išrašyta, o galvą skraiste apsigobė.

Taisėsi šiandien jinai Odisėją šviesų išleisti.

Davė jam kirvį didžiulį, patogų rankoj laikyti,

235 Kaltą iš vario, dvejais ašmenim. Alyvmedžio seno

Buvo jo kotas, tvirtai įsodintas ir dailiai tašytas.

Davė ir vedegą, plačią ir aštrią, ir kelią parodė

Jam vidurin salos, kur augo medžiai išlakūs –

Tuopos, alksniai ir eglės, viršūnėm siekiančios dangų.

240 Buvo sausuolių tarp jų, taip derančių plaustui statyti.

Vietą parodžiusi jam, kur augo medžiai didžiausi,

Grįžo namo viena šviesioji deivė Kalipsė.

Ėmėsi kirst Odisėjas, ir darbas jam sekėsi greitai.

Dvidešimt medžių nuleido, paskui, nugenėjęs kiekvieną,

245 Ėmė tašyti sijas, įtempęs tiesiai virvelę.

Atnešė grąžtą tuomet šviesioji deivė Kalipsė.

Pragręžė jis rąstus ir, vieną ant kito uždėjęs,

Rėmus sunėrė tvirtai ir sukalė medžio kuoleliais.

Kokio didumo dugną, statydamas erdvų ir talpų

250 Prekinį laivą, nubrėžia išmanantis darbą dailidė,

Tokio dydžio sau plaustą šviesus Odisėjas padarė.

Šonuos pastatė šulus pagrečiui per nedidelius tarpus,

O prie šulų drūčiausias šatras tam plaustui prisiuvo,

Stiebą iškėlė tuomet ir prie jo skersinį pritaisė.

255 Vairą padarė, be to, kad būtų kuo plaustą valdyti.

Šonus lig pat viršaus išpynė, karklų pripjovęs,

Kad neužtėkštų banga, ir sluogų prikrovė dėl svorio.

Drobės atnešus, jam davė šviesioji deivė Kalipsė

Burėms plačioms pasisiūt, ir jis pasisiuvo jas dailiai.

260 Burėms pakelt ir nuleist virves įtaisė ant stiebo.

Svertais plaustą tuomet į šventąją jūrą nuvarė.

Keturios dienos praėjo, ir viskas buvo jo baigta.

O kai išaušo penkta, išleido jį nimfa Kalipsė,

Visą išprausus gražiai ir kvepiančiais rūbais apvilkus.

265 Ožkailį deivė įdėjo, pripylusi juodojo vyno,

Kitas dar maišas didžiulis vandens jam buvo pripiltas.

Taipgi vakartį sutaisė ir valgių gardžiausių prikrovė.

Pasiuntė vėją tuomet patogų ir lengvą kelionei.

Juo apsidžiaugęs, bures šviesus Odisėjas pakėlė

270 Ir atsisėdęs tvirtai įsitvėrė rankom už vairo.

Miegas jam bėgo šalin ir blakstienų vert neskubėjo,

Žvelgiančiam į Plejades, vėluojantį leistis Bootą

Arba į Lokį, kurį dar ir Ratais kai kas pavadina.

Rieda jie vietoj vienoj, vis dairosi į Orioną

275 Ir niekados nesileidžia maudytis į Okeaną.

Deivė šviesioji Kalipsė prisakė, jūromis plaukiant,

Jų nepamest iš akių ir žiūrėt, kad liktų po kairei.

Dešimtį ir septynias dienas jis mariomis plaukė,

O aštuonioliktai auštant, išvydo kalnus miglotus

280 Žemės fajakų, kurių pakeliui jam būta arčiausių.

Tarsi koks skydas platus ji atrodė jūroj miglotoj.

Grįždamas iš etiopų, galingas žemės plakėjas

Nuo Solimų kalnų Odisėją pamatė iš tolo,

Plaukiantį mariom pro jį, širdy užsirūstino baisiai,

285 Galvą papurtė piktai ir taip sau vienas kalbėjo:

„Oi oi oi! Bus jau dievai vėl savo sprendimą atmainę

Dėl Odisėjo, kol aš etiopų žemėj viešėjau.

Jis jau prie pat fajakų šalies, kurioj pasibaigti

Skirta visiems vargams, lig šiol jį slėgusiems sunkiai.

290 Bet, aš manau, iki valios turės dar bėdų paragauti.“

Greitai pašiaušė marias, sutelkdamas debesis juodus

Tridančio mostais keliais, ir privertė kautis audringai

Vėjus iš pusių visų. Miglom storiausiom užklojo

Žemę ir jūrą plačiai: sutemo kaip rudenio naktį.

295 Šoko ir Euras, ir Notas kartu, ir Zefyras smarkusis,

Taipgi Borėjas žvarbus, bangas ridendamas aukštas.

Čia Odisėjui širdis sudrebėjo, ir keliai palinko,

Ir, atsidusęs giliai, jis narsiajai širdžiai kalbėjo:

„Ir nelaimingas gi aš! Kuo baigsis mano kelionė?

300 Baimė jau ima, jog tikrą teisybę bus sakiusi deivė,

Kad vandenyne plačiam vargų prikentėsiu be galo,

Ligi pasieksiu namus. Dabar štai pildosi viskas.

O, kaip storais debesim apniaukia platųjį dangų

Dzeusas, kaip kelia vilnis ir varo kautis audringai

305 Vėjus iš pusių visų! Pražūties neišvengsiu šiandieną.

Dukart ir triskart didesnė laimė danajų, kur krito

Trojos plačiuos laukuos už skaisčią šlovę Atridų!

O kad aš būčiau žuvęs, paklusdamas valiai likimo,

Mūšy tą sunkiąją dieną, kai ietim smailiom, variaiešmėm

310 Taikė trojėnai mane prie stingstančio kūno Pelido!

Būčiau tuomet šermenų ir šlovės susilaukęs achajuos,

Šiandien, deja, man reikės mirtim negarbinga numirti.“

Ir su tais žodžiais pakilus banga iš viršaus jį užgriuvo,

Baisiai sušniokštus, pakrypusį plaustą vietoj apsuko,

315 Žmogų nusviedė toli į jūrą, nes neišturėjęs

Vairą paleido iš rankų, per pusę perlaužė stiebą

Viesulas, smarkiai sustaugęs, kai vėjai visi susigrūmė.

Burės nuskrido kažkur, skersinis į jūrą nupuolė.

Vargšas keleivis ilgai po vandeniu plūkės be dvasios,

320 Bet nevaliojo įveikt bangos pakiliosios sunkumo:

Traukė žemyn drabužiai, gauti iš gražiosios Kalipsės.

Bet pagaliau išniro viršun ir žiaukčiojo, spjaudė

Vandenį kartų, kuris nuo galvos jam zliaukė gausingai.

Plausto tačiau nepamiršo jisai, nors baigė prigerti,

325 Tad, paskutinėm jėgom prisikasęs, ranka įsitvėrė

Ir atsisėdo į jį, iš nagų ištrūkdamas mirčiai.

Plaustą nūn vilnys didžiulės, kaip skiedrą supdamos, mėtė.

Lygiai kaip šaltas rudens Borėjas, pastvėręs gubojas,

Neša per lauką, o tos gi laikos, draugėn susikibę, –

330 Lygiai taip vėjai dabar jo plaustą per vandenis nešė:

Čia jį pažaisti Borėjui atmes pasiutėlis Notas,

Čia vėl jį Euras paduos smarkiajam Zefyrui pasvaidyt.

Jį pastebėjo Kadmo duktė, gražiakojė Inonė

Leukotėja, seniau mergaitė buvus mirtinga,

335 Šiandien jau marių gelmėj dievų šlovės susilaukus.

Jai Odisėjo pagailo, taip blaškomo ir iškamuoto,

Tad, pasivertus naru, iš bangų išnėrė į viršų

Ir, atsitūpus ant plausto paramsčių, prabilo ir tarė:

„Vargše tu, vargše! Dėl ko Poseidonas, žemės plakėjas,

340 Rūstauja taip ant tavęs ir siunčia visokias nelaimes?

Bet pražudyti tavęs negalės, nors baisiai norėtų.

Nūngi tu štai ką daryk, neišmanėlis man neatrodai:

Mesk nuo savęs rūbus ir plaustą vėjams paliki,

Lai sau jį svaido, o tu į jūrą šoki ir rankom

345 Irkis į žemę fajakų, kur tau išsigelbėt žadėta.

Kaspiną šitą štai imk ir perjuoski juo sau krūtinę,

Jis nemirtingas, galėsi mirties nebijoti nei skausmo.

O kai jau rankom tvirtai įsitversi, žemę pasiekęs,

Mesk nusijuosęs atgal į tamsią jūrą nuo kranto,

350 Kiek pagalėsi toliau, tegu man grįžta jis vienas.“

Tarusi šiuos žodžius, jam kaspiną padavė deivė,

O ji pati pasinėrė atgal į šniokščiančią jūrą,

Virtusi vėl naru, ją vilnys juodos užklojo.

Daugel išvargęs šviesus Odisėjas ėmė dvejoti,

355 Ir, atsidusęs giliai, jis narsiajai širdžiai kalbėjo:

„Ir nelaimingas gi aš! Kad kartais man pinklių nepintų

Vėl kas dievų nemirtingų, mane viliodams nuo plausto.

Aš neklausysiu lengvai, nes savo akim pastebėjau –

Žemė dar baisiai toli, kur, sako, prieglaudą rasiąs,

360 O padarysiu kitaip, tai bus geriausia, atrodo:

Kol nepaleis sijų išklibę sąsparos visos,

Tol aš sėdėsiu čionai ir vargą kantriai kentėsiu.

O kai plaustą pabaigs ardyti mušdamos bangos –

Šoksiu ir plauksiu tuomet, nelaukdamas nieko geresnio.“

365 Kol jis tai svarstė širdy ir protu negalėjo nuspręsti,

Bangą užrito ūmai Poseidonas, žemės plakėjas,

Aukštą, didžiulę, ir ta jį nutėškė jūron nuo plausto.

Lygiai kaip vėjas smarkus pelų sudžiūvusių krūvą

Neša pastvėręs, ir tie išlaksto ore po šapelį,

370 Lygiai taip sijos storiausios išlakstė. Tuomet Odisėjas,

Vieną apžergęs tvirtai, kaip raitelis žirgą ristūną,

Numetė tuoj drabužius, gražios Kalipsės duotuosius,

Kaspiną stvėrė skubiai ir perjuosė juo sau krūtinę.

Tuokart, išskėtęs rankas, stačiagalviais šoko į jūrą,

375 Plaukt pasiryžęs galop. Pamatė jį žemės plakėjas,

Galvą papurtė piktai ir taip širdy sau kalbėjo:

„Plūduriuok šitaip dabar ir vargą jūroj kentėki,

Kol prisikasi kada prie žmonių, Kroniono augintų.

Bet aš tikiuosi, jog tu nelaimių stoka nesiskųsi.“

380 Šitai pasakęs, užkirto rimbu žirgams gražiakarčiams

Ir į Egus parvažiavo, kur stovi rūmai jo garsūs.

Tuosyk jau Dzeuso duktė Atėnė kitaip sugalvojo:

Vėjų kitų kelius, nelaukusi nieko, uždarė,

Liepė visiems nustoti lakstyt ir eiti ilsėtis,

385 Vien tik Borėjui greitam vilnis ji leido varyti,

Kol prisiirs ir pasieks fajakus, pamėgusius irklą,

Ainis dievų Odisėjas, nuo mirties ir kėrių ištrūkęs.

Šitaip jį dvi naktis, dvi dienas be perstojo bangos

Mėtė ir blaškė, ne sykį mirtis akysna jam žvelgė.

390 O kai jau trečiąją dieną Aušra gražiakasė pagimdė,

Vėjas pradėjo lėtėt, tyla ir ramybė sugrįžo

Vėl į marias, ir jis netoliese žemę išvydo,

Kai apsidairė geriau, viršūnėj bangos pasistiepęs.

Kaip malonu vaikams, kad praėjo pavojus gyvybei

395 Tėvo, kuris, ligos paguldytas, sopulius kentė,

Žadą užkandęs ilgai, nes demonas sunkiai jį spaudė;

Šiandien jų džiaugsmui dievai iš negalės jį išvadavo, –

Taip Odisėjui smagu buvo žemę ir mišką regėti.

Yrės, kiek teko jėgų, kad koją iškeltų į krantą.

400 Kai atsirado nuo jo, kiek šaukiančio balsas nueina,

Ūžmas pasiekė ausis iš ten, kur jūroje uolos.

Mušė mat bangos didžiulės, pasiekę sausumą tvirtą,

Šniokšdamos baisiai iš tolo, ir viską putomis taškė.

Jokio nei uosto laivams, nei įlankos niekur nebuvo:

405 Uolos, kaip mūrai aukšti, ir plikos viršūnės stūksojo.

Vėl Odisėjui širdis sudrebėjo, ir keliai palinko,

Ir, atsidusęs giliai, jis narsiajai širdžiai kalbėjo:

„Varge! Kai Dzeusas parodė man žemę, kurią pamatyti

Nebeturėjau vilties, kai perplaukiau marių bedugnę, –

410 Niekur čia vietos nėra išlipti iš jūros pilkosios.

Stačios ir aukštos uolos pakrantėj, aplinkui vien bangos

Duždamos šniokščia, akmuo nuskalautas, kiek akys apmato –

Marių bedugnė gelmė, ir vietos niekur nerasi,

Kur atsistotum ant kojų ir nuo pražuvimo ištrūktum.

415 Jeigu čia lipsiu kur nors, kad tik netėkštų į uolą,

Griebus galinga vilnis, ir pastangos niekais nueitų.

Jeigu aš plauksiu toliau dar į priekį ir imsiu ieškoti

Įlankos marių kokios ir smėlio kranto lėkštesnio –

Baimę turiu širdy, kad manęs, aimanuojančio šitaip,

420 Vėtra pagrobus atgal nenuneštų į jūrą žuvingą,

Arba žuvies plačiažiotės baisios nepasiųstų iš jūros

Dievas koks nors, garbi Amfitritė jų laiko be skaičiaus.

Aš gi žinau, kaip žemės plakėjas manęs neapkenčia.“

Kolei jam šitokios mintys kamavo galvą ir širdį,

425 Tėškė aukštoji banga pagriebus į krantą uolotą.

Būtų jam oda nuo kūno nunirus ir kaulai suknežę,

Jeigu jo širdžiai nebūtų patarus šviesakė Atėnė.

Rankom abiem už dantytos uolos stipriai nusitvėręs,

Laikės dejuodamas tol, kol banga nuriedėjo per viršų.

430 Taip jis ištrūko iš jos. Tačiau kai ta atsimušus

Šniokštė triukšmingai atgal, toli jį numetė jūron.

Kaip ant kojyčių polipo, jėga iš urvo ištraukto,

Lieka daugybė smulkių smulkutėlių smėlio grūdelių –

Taip jo odą dabar nuo pirštų tvirtųjų nuplėšė

435 Aštriosios uolos, o jį vilnis didžiulė prarijo.

Būtų prieš valią lemties Odisėjas vargšas pražuvęs,

Jeigu jo proto nebūtų apšvietus jautakė Atėnė.

Vėlei išniręs viršun, kai banga kiek toliau nuriedėjo,

Yrės atgal ir dairės į krantą, ar kur neužtiktų

440 Įlankos marių kokios ir smėlio kranto lėkštesnio.

Taip besiirdamas, žiotis lėtai banguojančios upės

Priplaukė jis pagaliau, kur krantas buvo puikiausias:

Žemas visai, be uolų, ir niekur neužpūtė vėjas.

Dievą dabar prisiminęs, jis ėmė širdingai prašyti:

445 „O išklausyki, valdove, vis tiek, kas tu būtum, maldauju,

Nuo Poseidono rūstaus plačiam vandenyne ištrūkęs.

Nemirtingųjų dievų pagailos juk vertas kiekvienas,

Kas į juos kreipias, blaškomas audrų, kaip aš va kreipiuosi

Šiandien į tavo bangas ir puolu prie kelių pavargęs.

450 Pasigailėki, valdove, aš tavo pagalbos maldauju.“

Taip jis maldavo. Ir dievas bematant srovę sustabdė,

Upėn pro žiotis įplaukus. Tuomet jo keliai sulinko,

Rankos galingos nusviro, nes jūra pribaigė širdį,

455 Oda išbrinko visa, pro nosį ir burną jam sruvo

Jūros vanduo čiurkšlėm, ir jis be kvapo ir žado

Vargiai begyvas sukniubo: toks nuovargis apėmė visą.

Kai atitoko jis kiek, ir grįžo gyvybė į širdį,

Kaspiną deivės tuojau, atsijuosęs sau nuo krūtinės,

460 Įmetė upėn, kuri paskui į marias įsilieja.

Nunešė jį pasroviui vilnis, Inonė netrukus

Rankom pastvėrė švelniom. Tada jis išlipo iš upės

Ir, atsigulęs tarp nendrių, bučiavo penėtoją žemę,

Dūsavo, nerimo pilnas, ir narsiajai širdžiai kalbėjo:

465 „Vai kad sulaukiau aš vargšas! O ką dar teks prigyventi?

Jeigu prie upės pernakt sėdėsiu šitaip be miego,

Ryto pikta pagela ir nuo pamario einantis rūkas

Kad nepribaigtų manęs, ir taip nusilpusio jūroj.

Auštant juk vėjas žvarbus pakyla ir pučia nuo upės.

470 Jeigu įkopčiau į kalvą, kur miškas pilnas pavėsio,

Ir tenai krūmuos tankiuos atsigulčiau, bematant apimtų

Miegas saldus, jei šaltis ir nuovargis leistų užmigti.

Betgi bijau, kad nebūčiau žvėrių laimikis ir grobis.“

Taip apsisvarstęs, nusprendė jis antrąją išeitį rinktis

475 Ir nuskubėjo miškan, kuris netoliese nuo upės

Buvo matyti ant kalno. Čionai užėjo du krūmus,

Augančius vietoj vienoj – tikrų ir laukinių alyvų.

Čia neužpūsdavo niekad drėgme alsuojantys vėjai,

Ir neprašviesdavo saulė kaitri spinduliais sidabriniais,

480 Nei smarkiausias lietus nepralydavo: taip susipynę

Buvo tie krūmai abu. Įlindęs tarp jų, Odisėjas

Rankom savosiom darbščiom pasidarė guolį nesunkiai,

Platų, patogų, nes lapų krūva gulėjo didžiausia.

Pora ar trejetas vyrų juose pasislėpti galėjo

485 Žiemą nuo šalčio nakčia, kai spigina negailestingai.

Juosius pamatęs, daug vargęs šviesus Odisėjas nudžiugo,

Gulė krūvos vidurin ir lapais storai apsiklojo.

Ir kaip žmogus nuodėgulį kiša į pelenus pilkus

Lauko gale tolimam, kur kaimynas joks negyvena,

490 Saugo sau gyvą žariją, kad skolintis jos nereikėtų, –

Taip į lapus Odisėjas įlindo. Šviesakė Atėnė

Miegą jam tuoj ant akių užleido, kad jis atsigautų

Iš nuvargimo greičiau, sudėjęs mielas blakstienas.

VI GIESMĖ

ODISĖJAS ATVYKSTA PAS FAJAKUS

Taip ir užmigo tenai daug vargęs šviesus Odisėjas,

Nusikamavęs, ilgai nemiegojęs. Tuo tarpu Atėnė

Lėkė į kraštą ir miestą pamėgusių irklą fajakų.

Kitkart fajakai gyveno plačiojoj šaly Hiperėjos,

5 Buvo kaimynai kiklopų, žmonių, galingiausių pasauly.

Bet kai kiklopai juos skriaudė, turėdami jėgą didesnę,

Tai Nausitojas šviesus pakilo ir atvedė tuosyk

Scherijon tuos fajakus, toli nuo augintojų duonos.

Miestą apvedė mūrais, namų gyventi pristatė,

10 Taipgi aukštų šventovių dievams, ir laukus padalijo.

Bet jau seniai jį pakirto mirtis, jis išėjo į Hadą,

Ir Alkinojas nūn valdė, dievų išmintim pažymėtas.

Į Alkinojo namus ir atskrido šviesakė Atėnė,

Visa apsvarsčius, kaip grįžt į gimtinę tauriam Odisėjui.

15 Leidos ji tiesiai į margąją menę, ten, kur gulėjo

Aukštu ūgiu ir veido grožiu prilygstanti deivėms

To Alkinojo garbaus skaisčioji duktė Nausikajė.

Dvi jos tarnaitės, abi kaip charitės grakščios, miegojo

Kitapus durų, o šviesios durys jų užsklęstos buvo.

20 Su vėjeliu švelniu prie mergaitės guolio atskridus

Ir prie galvos atsistojus, deivė jai pratarė žodį,

Dukteria pasivaidenus garsaus jūreivio Dimanto,

Vienamete Nausikajės, kurią ta širdingai mylėjo.

Taigi nūn ja pasivertus, tarė šviesakė Atėnė:

25 „Argi jau močia tave apsileidėlę tokią pagimdė?

Tavo gražieji drabužiai visur išmėtyti guli,

O jau vestuvės arti, tuomet reikės ir tau pačiai

Kuo apsivilkt, ir duoti kitiems, kas bus palydovai.

Garsas paskui apie tai plačiai po kraštą pasklinda,

30 Esti dėl to ir tėvui smagu, ir motinai mielai.

Taigi velėti važiuokim rytoj, kai Aušra pasirodys.

Aš talkininkė galiu tau pabūti, ir dviese išskalbsim

Žlugtą greičiau, nes tavo mergautinės dienos jau baigias.

Peršasi tau seniai kilmingi ir garsūs jaunikiai

35 Tarpu fajakų visų, nes ir tavo proseniai garsūs.

Eik paprašysi tėvą garbingą, kad, rytui išaušus,

Du asilėnus jis tau pakinkytų, o tu į vežimą

Juostas sukrausi, peplus ir marškas savo margąsias.

O ir tau pačiai bus žymiai gražiau važiuotai nei pėsčiai

40 Vykti velėti į upę, kuri tolokai nuo miesto.“

Šitaip išaiškinus visa, išėjo šviesakė Atėnė

Ir į Olimpą sugrįžo, kur esančios, sako, nuo amžių

Ramios sodybos dievų. Ten vėjai neūžia, nei lietūs

Niekad nešniokščia, nei audros nešėlsta: giedra nuolatinė

45 Švyti, kai nėr debesų, ir beria spindulius saulė.

Ten laimingieji dievai sau leidžia laiką džiaugsmingai.

Ten ir šviesakė parskrido, sapne mergaitę pamokius.

Greit pasirodė Aušra auksasostė ir liepė iš guolio

Šokt Nausikajei gražrūbei. Sapnu stebėdamos, toji

50 Greit atsikėlė ir bėgo per rūmus žinios pasakyti

Tėvui mielajam ir močiai. Namie juos rado abudu.

Motina su mergomis, susėdę prie židinio visos,

Verpė kaip marių purpurą vilnas, o tėvą sutiko

Einantį jau pro duris drauge su garbingais didžiūnais

55 Vyrų tarybon, kur buvo jį kvietę kilnūs fajakai.

Ji tuoj priėjo artyn ir tarė tėvui mielajam:

„Tėve mielasis! Ar tu negalėtum man pakinkyti

Gražiatekinį aukštą vežimą, važiuosiu į upę

Rūbų gerųjų velėt, jie guli seniai sunešioti.

60 Tau ir pačiam gražu, kai, būdamas tarpu didžiūnų,

Sėdi pirmasis taryboj, drabužiais švariais apsivilkęs.

Sūnūs mielieji penki tau gimė namuos ir užaugo.

Du iš jų vedę pačias, o trys tebėra jaunikaičiai.

Mėgsta ir jie visuomet naujai mazgotais drabužiais

65 Eiti, kur šoka jauni. Aš viskuo turiu pasirūpint.“

[headshotheads]

WHAT THE F*CK?