Peršokti į turinį
HHH3

Robinzoas Kruzas 8

Recommended Posts

džiaugsmo padarytų išdaigų: jis daugybę kartų puldinėjo į valtį ir iš valties, kol pagaliau įšokęs atsisėdo prie tėvo, atsegė savo marškinius, prispaudė tėvo galvą sau prie krūtinės ir ilgai laikė myluodamas. Paskui pamatęs rankas ir kojas, kurios nuo raiščių buvo visiškai sustingusios, braukė ir, trynė jas savo delnais. Pamatęs tai, daviau iš savo butelio truputį romo, kad juo patrintų tėvui sąnarius, ir tatai seniui labai padėjo.

Tas įvykis sužlugdė mūsų sumanymą vytis luotelį su kitais laukiniais, kurie jau buvo beveik dingę iš akių. Ir laimė, kad jų nesivijome: po kokių dviejų valandų, turbūt jiems nespėjus nuplaukti nė ketvirčio kelio, atūžė toks smarkus vėjas ir kiaurą naktį pašėlusiai pūtė čia iš šiaurės vakarų, čia vėl priešinga jų keliui kryptimi, jog nemanau, kad jų valtis galėjo atlaikyti bangas ir pasiekti krantą.

Bet aš dar papasakosiu apie Penktadienį. Jis buvo taip susirūpinęs savo tėvu, jog man ilgokai buvo gaila jį nuo jo atitraukti, bet paskui pagalvojau, kad jis gali tėvą valandėlei palikti. Pasišaukiau jį, ir jis atbėgo šokinėdamas ir juokdamasis, nušvitęs didžiausiu džiaugsmu. Paklausiau, ar davė tėvui duonos. Jis papurtė galvą ir tarė:

– Ne. Bjaurus šuo pats viską suėsti. – Ir parodė į save.

Iš krepšio, kuriame nešiodavausi maistą, išėmiau jam bandelę, taip pat daviau išgerti gurkšnį romo, bet jis jo nė neparagavo. Kišenėje dar turėjau dvi ar tris saujas džiovintų vynuogių, tad įspraudžiau jam į saują nunešti tėvui. Vos tik padavęs tėvui tas vynuoges, jis iššoko iš valties ir nudūmė lyg patrakęs. Penktadienis buvo eikliausių kojų vaikinas, kokį man kada nors buvo tekę matyti, ir taip greit bėgo, jog akimirksniu dingo man iš akių. Nors šaukiau ir rėkiau, bet niekas negelbėjo – jis nukūrė, o po ketvirčio valandos pamačiau jį grįžtant jau ne taip greitai, kaip nubėgo. Kai priartėjo, pamačiau, kad rankoje jis kažką nešasi. Tai buvo molinis ąsotis su gėlu vandeniu. Dar jis buvo pasiėmęs dvi bandeles, kurias atidavė man, bet vandenį nunešė tėvui. Tačiau ir aš buvau labai ištroškęs, todėl irgi išgėriau gurkšnelį. Tas vanduo jo tėvą labiau atgaivino negu romas, kurio jam buvau davęs, nes jis tiesiog alpo iš troškulio.

Kai tėvas atsigėrė, šūktelėjau Penktadieniui klausdamas, ar dar liko vandens. Jis atsakė „taip“, ir aš liepiau jam paduoti tą vandenį vargšui ispanui, kuris buvo ištroškęs ne mažiau už jo tėvą. Taip pat liepiau duoti jam vieną Penktadienio atneštą bandelę. Ispanas iš tikrųjų buvo labai nusilpęs ir ilsėjosi ant žalios vejos medžio pavėsyje, o jo sąnariai buvo sustingę ir sutinę nuo šiurkščių raiščių, kuriais buvo suraišiotas. Kai jis numalšino troškulį ir užvalgė duonos, priėjau prie jo ir daviau saują džiovintų vynuogių. Jis pažvelgė į mane, ir iš jo veido trykšte tryško didžiausias dėkingumas, bet jis buvo toks silpnas, jog negalėjo pastovėti, nors taip narsiai ką tik kovojo. Jis du ar tris sykius pamėgino atsistoti, bet nepajėgė, – taip baisiai buvo sutinusios ir taip skaudėjo jo kojos. Aš paprašiau jį sėdėti ramiai ir liepiau Penktadieniui jo kojas ištrinti romu, kaip buvo padaręs savo tėvui.

Pastebėjau, kad vargšas jautrusis vaikinas visą laiką, kol slaugė ispaną, kas dvi minutės, o gal ir dažniau, pasukdavo galvą norėdamas pasižiūrėti, ar jo tėvas vis dar tebesėdi toje pat vietoje. Staiga pastebėjo, kad tėvas dingęs. Tada jis pašoko ir netaręs nė žodžio nubėgo taip greitai, jog vos galėjai įžiūrėti, kaip šmėkščioja jo kojos. Bet nudūmęs į tą vietą įsitikino, kad tėvas tik atsigulė, norėdamas atpalaiduoti sąnarius, ir tučtuojau sugrįžo pas mane. Pasakiau ispanui, kad Penktadienis jam padės atsistoti ir nuves į valtį, kuria mes jį nugabensime į savo būstą, ir ten aš juo pasirūpinsiu. Penktadienis, jaunas stiprus vyras, paėmė ispaną, užsikėlė jį ant nugaros ir nunešęs į valtį atsargiai pasodino ant krašto, kojas nuleidęs į vidų, o paskui ir jį visą įkėlė ir pasodino šalia savo tėvo. Jis vėl mikliai iššoko, nustūmė valtį į vandenį ir nors pūtė gana smarkus vėjas, nusiyrė pakraščiu taip greitai, jog aš nebespėjau eiti. Penktadienis laimingas atgabeno juodu į mūsų įlankėlę ir palikęs valtyje nudūmė paimti antrosios valties. Kai jis bėgo pro mane, aš jį paklausiau, kur jis skuba. Jis man atsakė:

– Eiti atplukdyti daugiau valtis.

Jis nušvilpė kaip vėjas, ir tikriausiai niekada joks žmogus (net arklys) nėra bėgęs taip greitai kaip jis. Nespėjus man prieiti prie upelio, jis jau ten pasirodė su antrąja valtimi. Jis perkėlė mane į kitą pusę ir nuėjo padėti naujiesiems mūsų svečiams išlipti, bet nė vienas jų nepajėgė eiti, ir vargšas Penktadienis nežinojo, ką daryti.

Aš ėmiau galvoti, kaip čia išsisukus iš šios padėties. Liepiau Penktadieniui juodu pasodinti ant upelio kranto ir ateiti pas mane. Greitomis padariau lyg ir kokius neštuvus, ir mudu su Penktadieniu juodu nunešėme tais neštuvais. Bet atgabenę prie išorinio mūsų pylimo patekome į dar keblesnę padėtį. Buvo neįmanoma jų perkelti, o pylimo griauti aš nenorėjau, todėl vėl ėmiausi darbo, ir mudu su Penktadieniu maždaug per dvi valandas pastatėme labai gražią palapinę, apdengtą senomis burėmis, o iš viršaus dar medžių šakomis; pastatėme ją atviroje vietoje, už išorinio pylimo, tarp jo ir to jauno mano pasodinto miškelio. Čia jiems padarėme du guolius iš ryžių šiaudų, užklojome paklodėmis, o apsikloti davėme po šiltą antklodę.

Mano sala dabar buvo gyvenama, maniau turįs labai daug valdinių ir man dažnai kildavo linksma mintis, kad esu tarsi koksai karalius. Pirma, visas kraštas buvo tikra mano nuosavybė, todėl turėjau neabejotiną teisę valdyti. Antra, visi mano valdiniai buvo visiškai atsidavę, aš buvau absoliutus viešpats ir įstatymų leidėjas, visi jie buvo dėkingi už gyvybės išgelbėjimą ir pasiruošę dėl manęs ją paaukoti, jei tik atsirastų reikalas. Be to, įsidėmėtina, kad nors turėjau tik tris valdinius, visi jie buvo skirtingo tikėjimo. Mano Penktadienis buvo protestantas, jo tėvas – stabmeldys ir žmogėdra, o ispanas – katalikas. Vis dėlto aš suteikiau sąžinės laisvę visose savo valdomose srityse. Bet visa tai tik tarp kitko.

Vos tik pasirūpinau išgelbėtais nusilpusiais belaisviais ir daviau jiems pastogę bei vietą pailsėti, ėmiau galvoti, kaip juos pavalgydinti. Pirmiausia liepiau Penktadieniui iš atskirai laikomos kaimenės paimti mitulį ožiuką ir jį papjauti. Atkirtau užpakalinę jo dalį, sukapojau smulkiais gabalėliais ir liepiau Penktadieniui išvirti bei patroškinti. Galiu jus užtikrinti – įdėjus truputį miežių ir ryžių, išėjo visai gera mėsiška sriuba. Virėme lauke (viduje niekada nekurdavau ugnies), todėl visa tai nunešiau į naująją palapinę ir ten pastatęs stalą atsisėdau kartu su jais papietauti. Kiek galėdamas juos drąsinau ir linksminau, o Penktadienis buvo mano vertėjas, ypač kalbantis su jo tėvu, bet taip pat ir su ispanu, kuris gana gerai mokėjo laukinių kalbą.

Papietavus, arba, teisingiau sakant, pavakarieniavus, liepiau Penktadieniui paimti vieną luotelį ir nuplaukti atgabenti mūsų muškietų ir kitų ginklų, kuriuos dėl laiko stokos buvome palikę kautynių lauke. O kitą dieną jam liepiau nueiti ir užkasti žuvusių laukinių kūnus, kurie gulėjo saulėje ir bematant būtų pradėję dvokti. Taip pat liepiau užkasti ir baisiuosius kruvinos jų puotos likučius, nes pats to padaryti negalėjau, net pažvelgti ton pusėn nedrįsau. Visa tai Penktadienis tiksliai įvykdė, nepalikdamas jokių laukinių buvimo pėdsakų, ir kai aš ten vėl nuėjau, vargiai būčiau radęs tą vietą, jei ne išsikišęs miško kampas.

XIX SKYRIUS

Veikiai pradėjau kalbėtis su dviem naujaisiais savo valdiniais. Pirmiausia paprašiau Penktadienį, kad jis paklaustų savo tėvą, ką šis mano apie tuos valtimi pabėgusius laukinius. Ar jis nebijo, kad jie gali grįžti į salą su tokiomis didelėmis jėgomis, jog mes neįstengsime pasipriešinti? Senis manė, kad tie laukiniai bus žuvę nuo tą naktį siautėjusios audros, kad jie neišvengiamai nuskendo arba buvo nublokšti į pietus, į tuos svetimus krantus, kur juos tikriausiai surijo jų priešai. Ką jie darytų, jei laimingai pasiektų savo krantą, jis sakėsi gerai nežinąs, bet, jo nuomone, jie buvę taip baisiai įbauginti netikėto užpuolimo, ypač šūvių griausmo ir ugnies, jog jis manąs, jie pasakys savo žmonėms, kad visi jų draugai buvę užmušti perkūno ir žaibų, o ne žmogaus rankų, ir kad Penktadienis ir aš – tai jų sunaikinti nusileidusios dangaus dvasios, bet ne du ginkluoti vyrai. Jis sakė tai žinąs, nes girdėjęs juos šitaip šaukiant vienas kitam savo kalba: mat jie negalėję patikėti, kad žmogus gali svaidyti ugnį, kalbėti griaustiniu ir nužudyti iš tolo, netgi neužsimodamas ranka. Senolis sakė tiesą, nes, kaip vėliau patyriau iš kitų, tie laukiniai niekada nebemėgino plaukti į šią salą. Jie taip buvo įbauginti tų keturių vyrų (matyt, išsigelbėjusių nuo audros) pasakojimo, jog ėmė tikėti, kad kiekvienas, kuris tik nuplauks į tą užburtąją salą, bus sunaikintas Dievų ugnies. Bet tuomet aš to nežinojau ir todėl ilgokai nuogąstavau, budėjau pats, taip pat verčiau budėti visą savo armiją. Dabar, kai mes jau buvome keturiese, būčiau išdrįsęs bet kuriuo metu atvirame lauke susiremti su kokiu šimtu laukinių.

Tačiau netrukus, naujoms valtims nebesirodant, baimė, kad laukiniai užpuls, ėmė mažėti, ir aš vėl pradėjau galvoti apie savo sumanymą plaukti į žemyną, ypač kai Penktadienio tėvas mane patikino, kad jo gentainių būsiu svetingai priimtas, jei tik tenai nuvyksiu. Bet mano pasiryžimas vėl truputį atvėso, kai rimtai pasikalbėjau su ispanu. Paaiškėjo, kad ten yra šešiolika jo tautiečių, kurie sudužus laivui išsigelbėjo aname krante ir ten iš tikrųjų gyvena gražiuoju su laukiniais, bet jiems labai stinga įvairių būtinų dalykų ir iš viso esą labai sunku. Išklausinėjau ispaną visų jo kelionės smulkmenų ir sužinojau, kad jie ispanų laivu plaukė iš Rio de la Platos į Havaną, ten turėjo palikti savo krovinį, daugiausia kailius ir sidabrą, o iš ten manė atsigabenti tokių prekių, kokių pavyks gauti. Tarp jų buvę penki jūrininkai portugalai, kuriuos jie paėmę iš kito sudužusio laivo. Penki jų vyrai nuskendę, kai sudužo jų pačių laivas, o kiti išsigelbėję ir po daugybės pavojų ir rizikos, beveik mirdami badu, pasiekę žmogėdrų krantą, kur jie kiekvieną akimirką manė būsią suryti.

Jis man pasakė, kad jie turėję ir šiokių tokių ginklų, bet šie buvę visiškai nenaudingi, nes jiems trūkę parako ir kulkų: jūros vanduo sugadinęs beveik visą jų paraką, išskyrus truputį, kurį jie sunaudojo vos tik išlipę į krantą, norėdami apsirūpinti maistu.

Aš jį paklausiau, kokia, jo manymu, ten jų laukia ateitis ir ar jie negalvoja pabėgti. Jis pareiškė, kad jie daug taręsi apie tai, bet neturėję nei tinkamos valties, nei įrankių jai pasidirbti, nei jokių maisto atsargų, tad jų pasitarimai visada baigdavęsi vien ašaromis ir nusivylimu.

Taip pat pasiteiravau, kaip, jo manymu, jie atsilieptų į mano pasiūlymą pabandyti iš čia ištrūkti ir ar to nebūtų galima padaryti, jeigu jie visi susiburtų šioje saloje. Atvirai pasakiau jam, kad labiausiai nerimauju, jog jie gali mane išduoti ir nuskriausti, jei jiems patikėsiu savo gyvybę. Dėkingumas juk nėra būdinga žmonių prigimties ypatybė, ir žmonės ne visuomet paiso savo pareigų ir dažniausiai elgiasi kaip jiems naudingiau. Pasakiau jam, kad būtų labai skaudu, jei mane, padėjusį jiems išsivaduoti, įkalintų Naujojoje Ispanijoje, nes toks likimas ištiktų kiekvieną anglą, jei būtinas reikalas ar kokia nelaimė jį ten nublokštų. Pareiškiau, jog verčiau sutikčiau, kad mane paliktų nuogiems suryti laukiniams, negu atiduotų į negailestingų kunigų nagus, kurie mane nugabentų į inkvizicijos teismą. Dar pridūriau, kad, antra vertus, jeigu jie visi čia susitelktų, tai, mano manymu, turėtume tiek daug darbo rankų, jog galėtume pasistatyti pakankamo dydžio laivą, kuriuo pajėgtume nuplaukti arba į pietus Brazilijon, arba šiaurėn į salas, arba į ispanų krantą. Bet jeigu jie atsilygindami, kai būsiu jiems įteikęs ginklus, prievarta mane nugabentų pas savo tautiečius, tai man būtų piktu atmokėta už padarytą gerą, ir mano būklė nuo to tik dar labiau pablogėtų.

Ispanas labai atvirai ir nuoširdžiai man atsakė, kad jo draugai taip baisiai skurstą ir taip puikiai numaną savo padėties beviltiškumą, jog jis negalįs nė pagalvoti, kad jie blogai pasielgtų su žmogumi, kuris jiems ištiestų pagalbos ranką. Jis dar pridūrė, kad jei aš noriu, jis nukeliausiąs pas juos su senuoju laukiniu ir su jais pasikalbėsiąs, o paskui grįšiąs ir atvešiąs jų atsakymą; jis susitarsiąs su jais ir iškilmingai prisaikdinsiąs, kad jie be atodairos klausys manęs kaip kapitono ir viršininko, jie prisieksią šventuoju sakramentu ir evangelija būti man ištikimi ir plaukti į tą krikščionių kraštą, kurį aš pasirinksiu, ir vadovausis vien mano įsakymais. Jis man atvešiąs jų pasižadėjimą raštu.

Tada jis pareiškė, jog pirmiausia pats nori prisiekti, kad niekuomet nuo manęs nesitrauks, kol aš jam nepaliepsiu, ir kovos mano pusėje iki paskutinio kraujo lašo, jeigu jo tautiečiai nors truputėlį pažeistų man prisiektąją ištikimybę.

Jis užtikrino, kad jie visi labai draugiški, sąžiningi žmonės, kad kenčia neįsivaizduojamą skurdą, neturėdami nei ginklų, nei drabužių, nei jokio maisto, ir yra visiškoje laukinių malonėje. Jie neturi vilties kada nors sugrįžti į gimtąjį kraštą, ir jis yra tikras, kad jei aš tik imsiuosi juos gelbėti, jie eis paskui mane per ugnį ir vandenį.

Po šių patikinimų aš ryžausi, jei tik bus įmanoma, juos gelbėti ir pasiųsti senąjį laukinį ir ispaną su jais susitarti, bet kai mes viską paruošėme kelionei, ispanas pats iškėlė vieną prieštaravimą, kuris buvo toks protingas ir kartu toks nuoširdus, jog tegalėjau būti juo vien patenkintas ir, ispano patariamas, bent pusmečiui atidėjau jo draugų išvadavimą. Reikalas buvo štai koks: ispanas jau buvo su mumis išgyvenęs apie mėnesį, ir per šį laiką pamatė, kaip aš, apvaizdos padedamas, apsirūpinu būtinomis gėrybėmis, matė, kokią atsargą turiu miežių bei ryžių. Jos visiškai pakako man pačiam, bet neužtektų, jei nelabai taupiai gyventume, dabartinei mano keturių asmenų šeimai. Ir juo labiau jos nepakaktų, jei čia atplauktų jo tautiečiai, kurių, jo žodžiais tariant, dar keturiolika esama gyvų. Tų grūdų tikrai neužtektų mūsų laivui, jeigu jį pasistatytume, pasiryžę keliauti į kurias nors krikščioniškas Amerikos kolonijas. Apie visa tai galvodamas, mano ispanas patarė visų pirma pasirūpinti užtektinai maisto, o jau tada parsigabenti svečius. Toks buvo jo pasiūlymas. Kartu su abiem laukiniais, sakė jis, man leidus, sukas ir paruoš sėjai tokį plotą, kiek tik užteks sėklos; mes turėsime palaukti naujo derliaus, kad galėtume aprūpinti grūdais jo tautiečius, kai jie atvyks, nes dėl maisto stokos jie gali imti priešgyniauti arba manyti, kad anaiptol nėra išgelbėti, o tik pateko iš vienos sunkios būklės į dar sunkesnę.

– Prisiminkite, – tarė jis, – Izraelio vaikus: iš pradžių jie džiaugėsi išvaduoti iš Egipto, o paskui, kai dykumoje ėmė trūkti duonos, jie ėmė murmėti ir maištauti prieš patį Dievą, kuris juos išvadavo.

Tasai jo atsargumas buvo pareikštas tokiu tinkamu metu, jo patarimas buvo toks geras, kad aš tegalėjau būti labai patenkintas jo pasiūlymu ir džiaugtis jo ištikimybe. Tad visi keturi ėmėmės kasti taip skubiai, kaip pajėgėme mediniais kastuvais, ir maždaug po mėnesio, kai jau atėjo sėjos metas, buvome sukasę ir paruošę tiek žemės, kiek reikėjo pasėti dvidešimt dviem bušeliams miežių ir šešiolikai saikų ryžių – tai buvo, trumpai sakant, visa sėkla, kurią tik galėjome surinkti. Maistui grūdų pasilikome labai nedaug – jų vos galėjo užtekti per tuos šešis mėnesius, kol sulauksime naujojo derliaus, skaičiuojant nuo tos dienos, kai atidėjome sėklą sėjai, nes šiose vietose nuo sėjos iki derliaus nuėmimo praeina mažiau kaip šeši mėnesiai.

Aš jau turėjau draugų, ir mums nereikėjo bijoti laukinių, nebent jų atsibelstų didelė daugybė, todėl dabar laisvai vaikščiojome po visą salą. Kadangi visi galvojome apie išsigelbėjimą, buvo neįmanoma, bent man, negalvoti apie išsigelbėjimo priemones, tad vaikščiodamas po salą paženklinau kelis medžius, tinkamus laivo statybai, liepiau Penktadieniui ir jo tėvui juos nukirsti, o ispanui, kuriam tuo reikalu išdėsčiau savo mintis, – viską prižiūrėti ir vadovauti darbui. Papasakojau jiems, su kokiu neapsakomu vargu iš didelio medžio ištašiau lentas, ir liepiau jiems daryti tą patį. Jie pagamino apie dvylika didelių, tvirtų ąžuolo lentų, maždaug dviejų pėdų pločio, trisdešimt penkių pėdų ilgumo ir nuo dviejų iki keturių colių storio. Galima suprasti, kiek buvo įdėta jėgų.

Tuo pat metu stengiausi kiek galėdamas padidinti savo mažąją kaimenę prijaukintų ožkų ir todėl nusprendžiau, kad vieną dieną eis medžioti Penktadienis ir ispanas, o kitą dieną aš pats su Penktadieniu. Šitaip darbuodamiesi dviem pamainom, sugavome apie dvidešimt jaunų ožiukų, kuriuos galėjome auginti drauge su kitais, mat kai tik nušaudavome ožką, ožiukus pasilikdavome ir įleisdavome prie savo kaimenės. Bet ypač plušėjome atėjus vynuogių džiovinimo metui ir prieš saulę iškabinėjome tiek vynuogių, kad būtume galėję pripilti šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt statinaičių. Tos vynuogės su duona buvo pagrindinis mūsų maistas, ir galiu jus užtikrinti, kad juo maitinantis galima visai puikiai gyventi, nes tasai valgis labai maistingas.

Atėjo derliaus valymo metas, mūsų javai užaugo vešlūs. Derlius nebuvo pats gausiausias, kokį man teko matyti saloje, bet jo pakako mūsų užsibrėžtam tikslui: iš pasėtų dvidešimt dviejų bušelių miežių prikūlėme apie du šimtus dvidešimt bušelių. Maždaug toks pat derlius buvo ir ryžių. Tokių maisto atsargų galėjo užtekti iki kito derliaus, nors ir visi šešiolika ispanų gyventų su mumis saloje, o jei nutartume ruoštis į kelionę, galėtume taip puikiai apsirūpinti, jog įstengtume nuplaukti į bet kurią pasaulio, tikriau sakant, Amerikos, vietą.

Saugiai sukrovę javų išteklius, kibome į darbą ir prigaminome daug pintinių jiems laikyti. Ispanas labai vikriai ir nagingai dirbo šitą darbą ir dažnai mane bardavo, kad nepasidariau jokių gynybos įrengimų iš pinučių. Bet man tai atrodė visai nereikalinga.

Pagaliau, turėdamas pakankamą maisto atsargą visiems svečiams, kurių laukiau, leidau ispanui išplaukti į žemyną ir pasižiūrėti, ką jis galės padaryti su tais, kuriuos ten paliko. Griežtai įsakiau jam nesivežti čionai jokio vyro, kuris jo ir senojo laukinio akivaizdoje pirma neprisieks, kad nieku būdu neskriaus, nekovos ir nepuls to asmens, kurį ras saloje ir kuris yra toks malonus, jog norėdamas visus juos išgelbėti nusiuntė šiuodu jų atgabenti. Atvirkščiai, jie turį jam padėti ir ginti nuo bet kokių pasikėsinimų, taip pat, kad ir kur nukeliautų, visada klausyti ir vykdyti jo įsakymus. Ir visa tai turi būti išdėstyta raštu ir patvirtinta jų parašais. Kaip jie tai galėjo padaryti (aš žinojau, kad jie neturi nei plunksnos, nei rašalo), buvo klausimas, kurio mes visiškai nekėlėme. Gavę tokius nurodymus, ispanas ir senasis laukinis, Penktadienio tėvas, išplaukė vienu tų luotų, kuriais buvo atplaukę, ar, teisingiau sakant, buvo laukinių čia atgabenti kaip belaisviai suėsti. Daviau jiems muškietą su pritaisytu skiltuvu ir maždaug aštuoniems šūviams parako bei kulkų, prisakęs labai taupiai naudoti viena ir kita ir šaudyti tik rimčiausiam pavojui ištikus.

Rengti juos į tą kelionę buvo labai smagu, nes per dvidešimt septynerius metus ir kelias dienas tatai buvo pirmas mano mėginimas išsivaduoti. Įdėjau jiems pakankamai duonos ir džiovintų vynuogių, kad užtektų ilgam, o visiems ispano tautiečiams maždaug aštuonioms dienoms, ir palinkėjęs laimingos kelionės išlydėjau, prieš tai susitaręs dėl ženklo, kurį jie turės iškelti sugrįždami ir pagal kurį galėsiu juos pažinti iš tolo, dar nepriplaukus kranto.

Juodu nuplaukė pučiant palankiam vėjui, mėnulio pilnaties dieną, mano apskaičiavimu, spalio mėnesį. Mat kartą suklydęs, aš jau nebeįstengiau dorai apskaičiuoti dienų, netgi metų, būdamas tikras, jog neklystu, nors vėliau, kai patikrinau savo laiko skaičiavimą, paaiškėjo, kad metus buvau apskaičiavęs teisingai.

XX SKYRIUS

Taip jų belaukiant praėjo ne mažiau kaip aštuonios dienos, ir vieną rytą atsitiko keistas ir nenumatytas dalykas, į kurį panašaus istorija net nežino. Man kietai miegant savo urve, atbėgo Penktadienis ir garsiai sušuko:

– Jie yra atplaukti! Jie yra atplaukti!

Pašokau iš guolio ir nepaisydamas pavojaus išbėgau, vos spėjęs užsimesti drabužius. Nudūmiau tiesiai pro savo atžalyną, kuris, beje, tuo metu jau buvo tankus miškas. Kartoju: aš išbėgau be ginklų, priešingai savo įpročiui, nepaisydamas pavojaus, bet labai nustebau, kai pažvelgęs į jūrą per pusantros lygos nuo kranto pamačiau valtį, plaukiančią į salą, iškėlusią keturkampes bures ir varomą palankaus vėjo. Taip pat tuoj pastebėjau, kad jie plaukia ne iš tos pusės, kurioje buvo žemyno pakrantė, bet nuo piečiausio salos taško. Pasišaukiau Penktadienį ir liepiau jam budėti pasislėpus, nes tai nebuvo mūsų laukiami žmonės, ir nežinojome, ar jie mūsų draugai, ar priešai.

Parbėgau namo pasiimti žiūrono, norėdamas pasidairyti ir nuspręsti, kas galėtų būti tie atvykstantieji. Išsitraukęs kopėčias, įlipau į kalvos viršūnę, kaip buvau pratęs daryti, kai ko nors bijodamas norėdavau gerai apsižvalgyti, o pats likti nepastebėtas.

Vos tik ant kalvos pastačiau koją, tuoj aiškiai pamačiau laivą, išmetusį inkarą už kokios pustrečios lygos į pietryčius nuo manęs, bet ne toliau kaip per pusantros lygos nuo kranto. Nesunkiai įžiūrėjau, kad tai yra anglų laivas, o valtis – angliškas jūrų laivo barkasas.

Negaliu apsakyti savo sumišimo, nors ir labai džiaugiausi, pamatęs laivą, ir dar tokį, kurio įgula, kaip turėjau pagrindo manyti, buvo mano tautiečiai, taigi draugai. Bet kartu mane kankino tam tikros slaptos abejonės (negaliu paaiškinti, iš kur jos atsirado), skatinančios saugotis. Pirmiausia, man atrodė keista, kad anglų laivas pateko į šią pasaulio dalį: juk ši sala nebuvo prie jokio laivų kelio į tas pasaulio šalis, su kuriomis anglai kuo nors prekiavo. Taip pat žinojau, kad nebuvo audrų, kurios, ištikus nelaimei, būtų galėjusios juos čia atblokšti. Jei čia iš tikrųjų yra anglai, tai jie greičiausiai neturi dorų kėslų, ir aš pamaniau, kad man bus geriau gyventi kaip gyvenus, negu patekti į vagių ar žmogžudžių rankas.

Tegu niekas nepaniekina slapto balso ir pavojaus nuojautos, kurią kartais patiria, nors ir mano, kad jokio pavojaus nėra. Aš manau, kad maža kas iš žmonių, stebėjusių gyvenimą, galėtų paneigti, jog būna tokių slaptų perspėjimų. Neabejotina, kad tie perspėjimai įrodo nematomo pasaulio ir sielų bendravimo buvimą. Ir jei tų slaptų balsų tikslas – įspėti mus apie pavojų, tai kodėl mes neturėtume manyti, kad juos mums siunčia kokia draugiška būtybė, nesvarbu, aukštesnės ar žemesnės kilmės už mus, ir kad jie siunčiami mums pagelbėti?

Pasakojamas įvykis labai sustiprina mano tikėjimą šito samprotavimo teisingumu, nes jei manęs nebūtų paraginęs budėti slaptasis įspėjimas, vis vien iš kur kilęs, tai būčiau neišvengiamai žuvęs ar pakliuvęs į daug blogesnę padėtį, negu prieš tai buvau, kaip jūs tuojau pamatysite.

Stovėdamas ant kalvos netrukus pamačiau, kad valtis artėja prie kranto, lyg tie žmonės ieškotų užutėkio, kur galima įplaukti ir patogiai išlipti. Bet kadangi jie nepriplaukė pakankamai arti, tai nepamatė ir mažosios įlankėlės, kurioje kadaise sustojau su savo plaustu, bet priplukdė valtį prie pakrantės smėlio už kokio pusmylio nuo manęs. Ir tatai buvo mano laimė, nes antraip jie būtų išsikėlę, jei taip galima pasakyti, prie pat mano durų ir būtų bematant mane išviję iš pilies, o gal ir apiplėšę, atėmę visa, ką turėjau.

Jiems išlipus į krantą, galutinai įsitikinau, kad jie yra anglai – bent dauguma. Vienas ar du atrodė panašūs į olandus, bet vėliau tai nepasitvirtino. Jų atplaukę vienuolika vyrų, kurių tris pastebėjau neturint ginklų, be to, atrodė, kad jie surišti. Pirmieji keturi ar penki iššoko ant smėlio, paskui ištraukė tuos tris iš valties kaip belaisvius. Mačiau, kaip vienas iš tų trijų darė jausmingiausius judesius, kuriais reiškė begalinį maldavimą, susirūpinimą ir neviltį. Mačiau, kad ir kiti du vis iškeldavo rankas ir atrodė tikrai susirūpinę, nors ir ne tiek kaip pirmasis.

Šis vaizdas mane visiškai suglumino, ir nežinojau, ką tai galėtų reikšti. Penktadienis sušuko:

– O, pone! Tu matai, anglų vyrai taip pat valgyti belaisvius kaip ir laukiniai.

– Ką tu, Penktadieni, – pasakiau aš, – argi tu manai, kad jie juos suvalgys?

– Taip, – atsakė Penktadienis, – jie juos nori suvalgyti.

– Ne, ne, Penktadieni, – tariau aš, – bijau, kad jie iš tiesų jų nenužudytų, bet gali būti tikras, kad nesuvalgys.

Negalėjau suprasti, kas iš tikrųjų ten dedasi. Stovėjau drebėdamas iš pasibaisėjimo, vis netikėdamas, kad tie trys vargšeliai bus nužudyti. Bet pamačiau, kaip vienas tų niekšų iškėlė ranką su durklu ar kardu, ketindamas smogti belaisviui: maniau, kad šis tuoj pargrius, ir kraujas mano gyslose tarytum sustingo. Dabar labai norėjau, kad su manimi būtų ispanas ir su juo išplaukęs laukinis arba kad galėčiau kaip nors prisėlinti per šūvį nuo tų niekšų ir įstengčiau išgelbėti tuos tris vyrus, nes nepastebėjau, kad plėšikai turėtų kokių nors šaunamųjų ginklų. Bet veikiai mano mintys pakrypo kita linkme.

Pamačiau, kad žiauriai pasityčioję iš tų trijų vyrų įžūlieji jūreiviai išsibėgiojo po salą, lyg norėdami ją apžiūrėti. Pastebėjau, kad ir tie trys belaisviai galėjo eiti kur nori, bet jie visi didžiai susimąstę susėdo ant žemės ir atrodė lyg apimti didelės nevilties.

Tatai man priminė tą metą, kai pirmą kartą patekau į šį krantą ir pradėjau žvalgytis aplinkui – kaip tariausi esąs žuvęs, kokiais klaikiais žvilgsniais dairiausi, kokių baisių dalykų bijojau ir kaip įsitaisiau nakvoti medyje, kad manęs nesudraskytų laukiniai žvėrys. Kaip tą naktį nieko nežinojau apie visokius išteklius, kuriuos netrukus, apvaizdai lėmus, radau laive, audros ir potvynio atblokštame į krantą, ir kurie ilgą laiką palaikė mano gyvybę, taip dabar ir tie trys apleisti vargšai visiškai nežinojo, kad jų laukia laisvė ir parama, kuri ateis netrukus, ir kad jie iš tikrųjų yra visiškai saugūs, nors save laikė žuvusiais ir tarė patekę į beviltišką padėtį. Mes taip mažai težinome, kas mus ištiks ateityje, todėl turime nuoširdžiai pasitikėti didžiuoju pasaulio Kūrėju, kuris niekad nepalieka savo valdinių apleistų, ir net susiklosčius blogiausioms aplinkybėms visada turime būti už daug ką dėkingi ir žinoti, kad kartais esame arčiau išsigelbėjimo, negu manome patys; negana to, dažnai būname išgelbėti tų aplinkybių, kurios, atrodo, skirtos mūsų pražūčiai.

Kai tie žmonės išlipo į sausumą, jūros potvynis buvo kaip tik labiausiai pakilęs: kol jie klaidžiojo po salą, norėdami pasižiūrėti, į kokią vietą pateko, potvynis baigėsi, vanduo gerokai atslūgo jų valtį palikęs tolokai ant kranto. Valtyje jie buvo palikę du vyrus, kurie, kaip vėliau sužinojau, išgėrę per daug brendžio, užmigo. Pagaliau vienas, pabudęs pirmas ir pastebėjęs, jog negali pajudinti valties, ėmė šaukti kitus, besibastančius po salą, ir jie visi tuoj subėgo prie valties. Bet ji buvo tokia sunki, o pakrantės smėlis, labai panašus į lakųjį, toks purus, jog visos jų pastangos nuėjo niekais.

Šitaip susiklosčius aplinkybėms, kaip tikri jūrininkai, iš visų žmonių gal mažiausiai linkę galvoti, jie liovėsi vargę ir vėl nuėjo bastytis po salą. Išgirdau, kaip vienas jų garsiai sušuko valtyje likusiems dviem vyrams:

– Ei, Džekai, palik valtį, tiek to, ją nukels kitas potvynis.

Dabar man galutinai paaiškėjo, kad neklydau, manydamas, jog jie yra anglai.

Visą šį laiką lindėjau pasislėpęs, nė karto nedrįsdamas nueiti nuo savo pilies toliau, kaip tik į stebėjimo punktą ant kalvos viršūnės. Buvau labai patenkintas, kad mano pilis taip gerai įtvirtinta. Žinojau, jog turės praeiti ne mažiau kaip dešimt valandų, kol valtis vėl atsidurs vandenyje, o iki to laiko sutems ir aš galėsiu laisviau stebėti jūreivių veiklą ir išgirsti jų kalbas, jei tik jie šnekėsis.

Tuo tarpu pasiruošiau kautynėms, kaip ir praėjusį kartą, bet ruošiausi rūpestingiau, nes žinojau, kad dabar susidūriau su kitokiu priešu negu tada. Penktadieniui, kuris, mano pamokytas, dabar pasidarė puikus šaulys, taip pat įsakiau gerai apsiginkluoti. Pats pasiėmiau du medžioklinius šautuvus, o jam daviau tris muškietas. Tikrai atrodžiau labai karingai: buvau su keistu ožkų kailių švarku ir didžiule jau minėta kepure, prie šono prisijuosęs pliką kardą, už diržo užsikišęs du pistoletus ir ant kiekvieno peties užsimetęs po šautuvą.

Nusprendžiau, kaip jau sakiau, nieko nedaryti, kol sutems, bet apie antrą valandą, per patį karštį, pastebėjau, jog visi jūreiviai nuėjo į mišką, tad spėjau, kad jie sugulė numigti. O tie trys nelaimingieji, per daug susirūpinę savo likimu, kad galėtų miegoti, kiūtojo susėdę didelio medžio pavėsyje, už kokio ketvirčio mylios nuo manęs, ir, kaip atrodė, nebuvo kitų matomi. Tada ryžausi tiems trims pasirodyti ir šį tą apie juos sužinoti, todėl artinausi su savo tarnu Penktadieniu, gerokai atsilikusiu nuo manęs; jis taip pat buvo įspūdingai apsiginklavęs, bet neatrodė taip vaiduokliškai kaip aš.

Nepastebėtas prisėlinau kiek galėdamas arčiau ir, jiems dar nespėjus manęs pamatyti, garsiai sušukau ispaniškai:

– Kas jūs esate, ponai?

Išgirdę mano balsą, jie pašoko, bet šimtąkart labiau sumišo, kai pamatė keistą mano išvaizdą. Jie visiškai nieko neatsakė, ir man atrodė, kad nori nuo manęs bėgti. Tada aš prabilau į juos angliškai:

– Džentelmenai, – tariau, – nebijokit manęs, galbūt jūs įsigysite draugą, nors to visiškai nesitikėjote.

– Jei taip, tai jus mums siunčia patsai dangus, – iškilmingai atsakė vienas, nusiimdamas skrybėlę ir man nusilenkdamas, – nes joks kitas žmogus negali mums padėti.

– Bet kokia pagalba yra iš dangaus, – tariau aš. – Bet gal malonėtumėt svetimam žmogui nurodyti, kaip jums padėti, nes jūsų būklė atrodo labai apverktina. Aš mačiau, kaip jūs išsikėlėte, mačiau, kaip jūs kažko maldavote su jumis atplaukusių niekšų ir kaip vienas ant jūsų užsimojo kardu.

Vargšas apsipylė ašaromis ir nepaprastai nustebęs, drebėdamas tarė:

– Kas su manim kalba: žmogus ar Dievas, paprastas žmogus ar angelas?

– Nusiraminkite, gerbiamasai, – tariau aš. – Jei Dievas būtų siuntęs angelą jūsų išvaduoti, šis būtų geriau apsirengęs ir kitaip apsiginklavęs negu aš. Nebijokite, aš esu žmogus, anglas, pasiruošęs jums padėti. Matote, aš esu tik su vienu tarnu. Mes turime ginklų ir šaudmenų. Pasakykite atvirai: ar galima jums padėti? Kas jums atsitiko?

– Per daug ilgai reikėtų pasakoti, – tarė jis, – kai mūsų žudikai taip arti. Bet trumpai sakant, pone, aš buvau šio laivo kapitonas. Mano vyrai prieš mane sukilo. Jie vargais negalais buvo įtikinti manęs nežudyti ir iškėlė mane į krantą šioje nykioje vietoje su tais dviem vyrais – vienas jų mano padėjėjas, kitas keleivis. Mes buvome tikri, jog čia žūsime, nes manėme, kad ši vieta negyvenama. Dar ir dabar nežinome, ką apie visa tai galvoti.

– Kur yra tie niekšai, jūsų priešai? – paklausiau aš. – Ar jūs žinote, kur jie nuėjo?

– Jie antai guli, – atsakė jis, rodydamas į medžių tankynę. – Mano širdis dreba iš baimės, kad jie jus galėjo pamatyti ir išgirsti kalbant. Jei taip buvo, jie tikriausiai mus visus nužudys.

– Ar jie turi šaunamųjų ginklų? – paklausiau aš.

Jis atsakė, kad jie turi tik du šautuvus, kurių vieną paliko valtyje.

– Tai gerai, – tariau aš, – visa kita palikite man. Atrodo, kad jie miega, tad labai lengva juos visus nužudyti. Bet gal verčiau paimti juos į nelaisvę?

Jis man pasakė, kad tarp jų yra du užkietėję niekšai, kurių pasigailėti būtų neatsargu, bet jei šie būtų sudoroti, jis manąs, kad kiti vėl imtų eiti savo pareigas. Paklausiau, kur yra tie niekšai. Jis atsakė, jog iš taip toli negali jų pažinti, bet jis klausys mano įsakymų ir vykdys visa, ką aš paliepsiu.

– Gerai, – tariau, – pasitraukime į šalį, kad jie nematytų mūsų ir negirdėtų, jei pabustų, tada nuspręsime, ką daryti toliau.

Jie visi trys mielai ėjo su manimi, ir miškas atskyrė mus nuo jūreivių.

– Klausykit, pone, – tariau kapitonui, – jeigu aš imsiu jus gelbėti, ar sutiksite su dviem mano sąlygomis?

Jis mane pertraukė sakydamas, kad ir jis pats, ir jo laivas, jei tik pavyks jį atgauti, bus mano žinioje, jis gyvensiąs ir mirsiąs su manimi, kad ir į kurią pasaulio dalį aš jį pasiųsčiau. Kiti du vyrai pažadėjo tą patį.

– Gerai, – tariau jam, – mano sąlygos tik dvi: pirmoji – kol jūs su manimi būsite šioje saloje, nereikalausite jokios valdžios, ir jei aš jums duosiu ginklų, jūs man juos grąžinsite, nedarysite nieko blogo nei man, nei maniškiams šioje saloje, ir kol kas klausysite mano įsakymų. Antroji sąlyga – jei pavyks atgauti laivą, jūs mane ir mano tarną veltui nugabensite į Angliją.

Jis visais įmanomais būdais užtikrino, jog sutinka su šiais visiškai pagrįstais reikalavimais, be to, sakė, kad visą gyvenimą būsiąs man skolingas ir dėkingas už jo gyvybės išgelbėjimą.

– Gerai, – tariau aš, – štai jums trys muškietos, parakas ir kulkos: pasakykite man, ką, jūsų nuomone, reikia daryti toliau.

Jis parodė tiek dėkingumo, kiek tik galėjo, bet pasisiūlė visiškai atsiduoti mano vadovavimui. Aš pasakiau, kad šiuo atveju sunku ką nors nuspręsti ir kad būtų geriausia iš karto šauti į jūrininkus, kol jie tebeguli, ir jeigu po pirmojo šūvio dar liktų nenukautų, kurie sutiktų pasiduoti, galėtume juos paimti į nelaisvę, jei tokia būtų Dievo valia.

Jis labai kukliai pareiškė, kad nenori žudyti jūrininkų, jei tik būtų galima to išvengti, tačiau tie du esą nepataisomi niekšai, maišto laive kurstytojai, ir jeigu jiems pavyktų ištrūkti, mes vis tiek pražūtume: jie nuplauktų į laivą, atsivestų visą įgulą ir mus visus išžudytų.

– Vadinasi, – tariau aš, – būtina juos nušauti, nes tai vienintelis būdas mūsų gyvybėms išgelbėti.

Bet matydamas, kad jis vis tiek nori išvengti kraujo praliejimo, aš pasakiau, kad jie patys imtųsi to žygio ir pasielgtų, kaip jiems atrodys geriau.

Taip besikalbėdami išgirdome, kad kai kurie jūrininkai pabudo, ir netrukus pamatėme du atsistojusius. Aš jį paklausiau, ar bent vienas tų vyrų yra iš tų dviejų, kurie vadovavo maištui.

– Ne, – pasakė jis.

– Jei taip, – tariau aš, – leiskite jiems nueiti; matyt, apvaizda juos pažadino, kad jie galėtų išsigelbėti. Bet jei pabėgs kiti, bus jūsų kaltė.

Tų žodžių padilgintas kapitonas paruošė iš manęs gautą muškietą, už diržo užsikišo pistoletą ir nuėjo, o paskui jį abu jo draugai, pasiėmę po šautuvą. Eidami jie sukėlė šiek tiek triukšmo, kurį išgirdęs vienas iš pabudusių jūrininkų atsisuko ir, pamatęs juos ateinant, šūktelėjo kitiems. Bet jau buvo per vėlu, nes tą akimirką, kai jis sušuko, abu kapitono palydovai iššovė, o pats kapitonas išmintingai susilaikė, savo šūvį palikęs atsargai. Jie taip gerai pataikė į abu jiems pažįstamus jūrininkus, kad vieną nudėjo vietoje, o kitą labai sunkiai sužeidė. Bet pastarasis, būdamas dar gyvas, pašoko ir ėmė karštai šauktis pagalbos. Tačiau kapitonas, pribėgęs prie jo, pasakė, kad dabar jau vėlu šauktis paramos, galima tik melsti Dievo atleidimo už nuodėmes, ir tai tardamas pribaigė jį muškietos buože. Iš to būrio dar buvo likę trys, iš jų vienas lengvai sužeistas. Tuo metu priėjau ir aš. Matydami, kad gresia pavojus ir kad bergždžia bus priešintis, jūrininkai ėmė maldauti pasigailėjimo. Kapitonas pažadėjo palikti juos gyvus, jeigu pareikš, kad bjaurisi padarytąja išdavyste, ir prisieks padėti atgauti laivą ir sugrąžinti jį į Jamaiką, iš kurios buvo atplaukę. Jie kaip įmanydami ėmė jį įtikinėti savo nuoširdumu, o jis buvo linkęs jais patikėti ir palikti gyvus; aš neprieštaravau, tik patariau, kol jie bus saloje, laikyti surištomis rankomis ir kojomis.

Kol jie dorojo maištininkus, pasiunčiau Penktadienį ir kapitono padėjėją prie valties, įsakęs paimti ją savo žinion, taip pat atsinešti irklus ir bures; taip jie ir padarė. Išgirdę šaudymą, netrukus sugrįžo trys po salą bastęsi jūreiviai, kurie (jų pačių laimė) buvo atsiskyrę nuo kitų. Pamatę kapitoną, pirma buvusį jų belaisvį, o dabar nugalėtoją, jie pasidavė ir taip pat buvo surišti. Taigi mūsų pergalė buvo visiška.

-- Papildyta --

XXI SKYRIUS

Dabar kapitonui ir man beliko pasipasakoti savo nuotykius. Aš pradėjau pirmas ir išdėsčiau jam visą savo istoriją, kurią jis išklausė labai atidžiai, beveik apstulbęs; jis ypač domėjosi, per kokį stebuklą aš apsirūpinau maistu ir amunicija. Mano pasakojimas buvo tikras stebuklų rinkinys ir labai jį sujaudino, o kai jis pagalvojo, kad galbūt aš buvau ten paliktas išgelbėti jo gyvybę, ašaros ėmė riedėti jo veidu, ir jis nebegalėjo ištarti nė žodžio.

Mums baigus tą pasikalbėjimą, aš su juo ir dviem jo vyrais nuėjau į savo būstą, vesdamas juos kaip tik pro ten, pro kur buvau išėjęs, – pro mano namų stogą, – pavaišinau juos kuo turėjau ir parodžiau visus įtaisymus, kuriuos buvau padaręs taip ilgai gyvendamas toje vietoje.

Viskas, ką jiems parodžiau, ir viskas, ką papasakojau, juos labai nustebino, bet kapitonas ypač stebėjosi mano tvirtove ir tuo, kaip puikiai savo užuolandą paslėpiau sužėlusių medžių tankmėje. Šis atžalynas buvo pasodintas daugiau kaip prieš dvidešimt metų, o medžiai čia augo daug greičiau negu Anglijoje, tad jis virto tokiu tankiu miškeliu, jog dabar buvo nepereinamas, išskyrus vieną tarpą, kur buvau palikęs siaurą, vingiuotą takelį. Pasakiau jam, kad čia esanti mano pilis ir pagrindinė būstinė, bet aš, kaip ir dauguma valdovų, turiu dar vieną buveinę salos gilumoje, kur ištikus reikalui galiu pasitraukti ir kurią jam parodysiu kitą kartą, o dabar mums reikia pasvarstyti, kaip atgauti laivą. Kapitonas man pritarė, bet pasakė visiškai neišmanąs, kokių priemonių imtis, nes denyje vis dar tebėra dvidešimt šeši įgulos vyrai, sukėlę prakeiktąjį maištą ir tuo pagal įstatymus užsitraukę mirties bausmę; jie neturi kelio atgal ir nevilties stumiami labai atkakliai ginsiąsi, žinodami, kad jei bus nugalėti, tai bus nugabenti į Angliją ar kurią anglų koloniją ir tučtuojau pateks į kartuves; todėl mes negalį jų pulti, nes mūsų yra labai mažai.

Valandėlę galvojau apie kapitono žodžius ir įsitikinau, kad jie yra labai išmintingi, todėl reikia skubiai nuspręsti ir sugalvoti, kaip įvilioti laive esančius vyrus į spąstus, juos užklupti ir šitaip sutrukdyti išlipti į krantą, kur jie mus sunaikintų. Čia man dingtelėjo mintis, kad netrukus laivo įgulos vyrai, nesuprasdami, kas galėjo ištikti jų draugus, kita valtimi atplauks į krantą jų ieškoti, kad, galimas daiktas, jie atvyks apsiginklavę ir mums bus neįveikiami. Jis sutiko, jog aš samprotauju teisingai.

Tada aš jam pareiškiau, kad pirmas darbas, kurį turime atlikti, tai prakiurdinti pakrantės smėlyje gulinčią valtį, kad jie negalėtų jos nusigabenti, taip pat išimti iš jos viską ir padaryti ją nenaudingą ir netinkamą plaukioti. Mes tuojau nuėjome prie valties, paėmėme joje paliktus ginklus ir viską, ką ten radome: butelį brendžio, butelį romo, kelis pyragus, ragą parako, didelį gabalą cukraus, įvyniotą į drobės skiautę – cukrus svėrė penkis ar šešis svarus; visa tai buvo man labai malonūs daiktai, ypač brendis ir cukrus, kurių jau daugelį metų nebuvau ragavęs.

Sunešę visus tuos daiktus į krantą (irklus, stiebą, bures ir vairą, kaip minėjau, iš valties buvome išgabenę jau anksčiau), pramušėme jos dugne didelę skylę. Taigi jei ir atplauktų tiek priešų, kad įstengtų mus įveikti, vis tiek jie negalėtų tos valties pasiimti.

Teisybė, aš nelabai tikėjau, kad mums pavyktų atgauti laivą, bet maniau, kad jiems išplaukus be tos valties, mums, be abejo, pavyks ją sutaisyti ir nuplaukti į pavėjines salas, prieš tai paėmus mūsų draugus ispanus, nes aš vis dar apie juos tebegalvojau.

Įtempę jėgas užtraukėme valtį ant kranto taip aukštai, kad jos negalėtų nunešti potvynis, ir pramušėme jos dugne tokią skylę, kad jos nebūtų galima greitai užtaisyti, paskui susėdome pailsėti ir pasitarti, ką daryti toliau. Staiga išgirdome, kaip laive iššovė patranka, ir pamatėme, kaip ten mosuoja vėliava, duodami ženklą valčiai grįžti į laivą. Bet valtis nepajudėjo. Netrukus iššovė dar kartą, paskui dar ir dar. Signalizavo ir kitais būdais.

Pagaliau, kai visi jų signalai bei šaudymas liko be atsako ir kai jie įsitikino, kad valtis nejuda, pro mano žiūroną pamatėme, kaip jie nuleido kitą valtį ir ėmė irtis į krantą. Jiems artėjant pastebėjome, kad toje valtyje yra ne mažiau kaip dešimt vyrų ir kad jie turi šaunamųjų ginklų.

Laivas stovėjo beveik per dvi lygas nuo kranto, ir mes aiškiai matėme tuos atplaukiančius vyrus, puikiai įžiūrėjome net jų veidus, nes srovė juos nubloškė nuo pirmosios valties truputį toliau į rytus, ir jie yrėsi palei krantą, norėdami pasiekti tą pačią vietą, kur kiti buvo išlipę į salą ir kur tysojo valtis.

Taigi mes juos puikiai matėme, o kapitonas pažino valtyje sėdinčius žmones ir galėjo juos apibūdinti. Jis pasakė, kad tarp jų yra trys labai dori vyrai, kurie, tuo esąs tikras, buvę vien prievarta ir bauginimais kitų įtraukti į maištą. Jiems vadovaujantis bocmanas ir visi kiti esą tokie pat niekšai kaip ir likusieji įgulos nariai, tikriausiai pasiryžę, kad ir kas būtų, tęsti naująjį savo žygį. Ir kapitonas būgštavo, kad mes jų neįveiksime.

Aš nusišypsojau ir pasakiau, kad žmonės, patekę į tokias aplinkybes, negali jausti jokios baimės, kad beveik kiekviena būklė yra geresnė už mūsų dabartinę, ir bet kurią išeitį – netgi mirtį – turime laikyti išsivadavimu. Paklausiau, ką jis mano apie šitas gyvenimo sąlygas. Nejaugi jam neatrodo, kad verta rizikuoti, norint išsigelbėti.

– Ir kur, pone, – tariau aš, – dingo jūsų įsitikinimas, jog aš čia išlikau, kad galėčiau išgelbėti jūsų gyvybę, kur dingo tas įsitikinimas, kuris prieš valandėlę buvo taip pakėlęs jūsų nuotaiką? Man atrodo, – kalbėjau, – kad mums kliudo tik viena aplinkybė.

– Kokia? – paklausė jis.

– Matote, – tariau aš, – tarp jų yra, anot jūsų, trys ar keturi dori vyrai, kuriuos reikėtų palikti gyvus. Jeigu jie visi būtų niekšai, tai manyčiau, kad pats likimas Dievo valia atidavė juos jums į rankas, nes, būkite tikri, kiekvienas žmogus, išlipęs į krantą, bus mūsų valdžioje ir turės mirti ar gyventi, nelygu kaip elgsis mūsų atžvilgiu.

Aš kalbėjau ryžtingu balsu ir linksmu veidu, tad mano žodžiai jį gerokai padrąsino, ir mes ryžtingai ėmėmės darbo. Jau anksčiau, vos tik pasirodė atplaukianti valtis, mes buvome pasirūpinę paslėpti savo belaisvius tikrai saugiose vietose.

Du iš jų, kuriais kapitonas mažiausiai pasitikėjo, aš pasiunčiau su Penktadieniu ir vienu iš trijų išvaduotųjų vyrų į savo urvą, kuris buvo gana toli, ir negrėsė pavojus, kad jų draugai galėtų juos išgirsti ar užtikti, ar kad jie įstengtų rasti kelią per miškus, jeigu ir pavyktų ištrūkti. Ten mūsiškiai paliko juos surištus, bet davė valgyti ir pažadėjo, jei tik bus ramūs, po dienos ar dviejų juos paleisti, bet jeigu jie bandysią bėgti, tai būsią be gailesčio nužudyti. Jie nuoširdžiai pasižadėjo kantriai iškalėti ir buvo labai dėkingi, kad su jais elgiamasi taip gerai ir kad jie aprūpinti maistu ir šviesa, mat Penktadienis paliko jiems kelias žvakes (mūsų pačių pasigamintas). Be to, jie buvo tikri, jog Penktadienis budi prie urvo angos.

Su kitais belaisviais pasielgėme švelniau. Teisybė, du laikėme surištus, nes kapitonas nenorėjo už juos laiduoti, bet kitus du, kapitonui rekomendavus ir jiems patiems iškilmingai pasižadėjus su mumis gyventi ir mirti, aš priėmiau į savo tarnybą. Tad su jais ir trimis doraisiais vyrais čia mūsų buvo septynetas, ir visi gerai ginkluoti, todėl neabejojau, kad pajėgsime įveikti dešimtį atplaukiančiųjų, ypač kad ir tarp jų, anot kapitono, yra trys ar keturi jam ištikimi vyrai.

Pasiekę tą vietą, kur buvo pirmoji jų valtis, jūrininkai užplaukė ant pajūrio smėlio ir visi išlipo į krantą, tempdami valtį paskui save. Aš džiaugiausi tai matydamas, mat pirma bijojau, kad jie gali palikti valtį su išmestu inkaru kiek atokiau nuo kranto ir joje porą žmonių, ir tada tos valties negalėtume pagrobti.

Atsidūrę krante, jie pirmiausia visi nubėgo pasižiūrėti savo antrosios valties. Buvo aiškiai matyti, kaip labai jie nustebo, išvydę, kad iš jos išnešta viskas, kas tik buvo, o dugne pramušta didelė skylė.

Valandėlę pasitarę, jie du ar tris kartus garsiai, iš visos gerklės, šūktelėjo, klausydamiesi, ar draugai neatsilieps, bet tie šūkavimai buvo neišgirsti. Po to jie sustojo arti kits kito ratu ir iššovė iš savo šautuvų bei pistoletų. Mes tuos šūvius išgirdome ir jų aidas nuskambėjo miškais, bet viskas liko kaip buvę. Tie, kurie kiūtojo urve, šūvių negalėjo girdėti, o tie, kuriuos laikėme prie savęs, nors ir gerai girdėjo, atsiliepti nedrįso.

Visa tai išsikėlusius taip stebino, kad jie (kaip vėliau mums prisipažino) pasiryžo vėl grįžti į laivą ir pranešti, jog anie visi nužudyti, o valtis pramušta. Todėl jie tučtuojau vėl nuleido savo valtį į vandenį ir visi į ją sulipo.

Kapitonas dėl to baisiai sumišo ir net nusiminė, manydamas, kad jie sugrįš į laivą ir nuplauks, laikydami savo draugus žuvusiais, ir taip jis neteks laivo, kurį tikėjosi atgauti. Bet netrukus jis ne mažiau išsigando dar ir dėl kitko.

Valtis buvo tik truputį nutolusi nuo kranto, ir mes pamatėme juos sugrįžtant, bet dabar, matyt, pasitarę, jie elgėsi jau kitaip: trys vyrai liko valtyje, o kiti išlipo į krantą ir nuėjo į salos gilumą ieškoti savo draugų. Dėl to mes labai nusivylėme, nes dabar nežinojome, ką daryti: mat jeigu ir sučiuptume tuos septynis į krantą išlipusius vyrus, iš to mums nebūtų jokios naudos, nes valtis vis tiek paspruktų, anie trys nusiirtų į laivą, o tada likusieji tikriausiai pakeltų inkarą ir nuplauktų, ir taip mes netektume vilties atgauti laivą. Bet mes neturėjome kitos išeities, kaip tiktai laukti ir žiūrėti, kuo visa tai baigsis. Taigi septyni vyrai išlipo į salą, o trys, likę valtyje, nuyrė ją geroką galą nuo kranto, nuleido inkarą ir laukė anų, todėl jų pasiekti negalėjome.

Išlipusieji būreliu ėmė kopti į kalvą, kurios šlaite buvo mano būstinė. Mes juos aiškiai matėme, bet jie mūsų negalėjo pastebėti. Mes būtume labai džiaugęsi, jeigu jie būtų priėję arčiau, kad galėtume į juos šauti, arba jeigu būtų nuėję toliau, nes tada būtume galėję išeiti iš savo slėptuvės.

Bet įkopę į kalvos viršūnę, nuo kurios toli buvo matyti slėniai ir miškai, nusidriekę į šiaurės rytus, ir kur salos paviršius leidžiasi žemyn jūros link, jie ėmė šūkauti ir ūkauti, kol užkimo. Pagaliau, nedrįsdami atsitolinti nuo kranto ar išsisklaidyti, jie susėdo po medžiu ant žemės ir ėmė tartis, ką daryti toliau. Jeigu jie būtų sumanę ten sumigti, kaip padarė pirmasis jų būrys, mūsų būtų laimėta. Bet baimė blaško miegą, o šie vyrai aiškiai bijojo, nors ir nenumanė, koks pavojus jiems gresia ir iš kur jis gali ateiti.

Tuo metu kapitonui dingtelėjo puiki mintis – jis pasakė, kad, galimas daiktas, jie visi vėl iššaus, duodami ženklą savo draugams: tą akimirką mes ir turį juos pulti, nes tuomet jų šautuvai bus neužtaisyti, tada jie tikriausiai pasiduotų geruoju, ir mes juos įveiktume be kraujo praliejimo. Man patiko tasai sumanymas, bet mums galėjo pavykti tik tada, jeigu jie iššautų, kai mes būsime taip arti, jog galėsime prie jų pribėgti jiems nespėjus vėl užtaisyti šautuvų. Bet taip neįvyko, ir mes dar ilgą laiką ramiai kiūtojome, nežinodami ko griebtis. Pagaliau pasakiau, kad, mano nuomone, nieko nebus galima padaryti iki nakties, o tada, jei tik jie nesugrįš į valtį, gal mums pavyks nepastebėtiems nusigauti į pajūrį ir kaip nors išvilioti į krantą valtyje likusius vyrus.

Laikas slinko labai pamažu. Mūsų priešai nesijudino. Manėme, kad jie tarsis be galo, bet kaip nusivylėme pamatę, kad jie visi pakilo ir patraukė į pajūrį. Turbūt baimė buvo didesnė už draugystę, ir jie nutarė grįžti į laivą, palikę savo draugus likimo valiai.

Kai tik pamačiau juos traukiant į pajūrį, supratau, kad jie atsisakė savo paieškų ir grįžta į laivą. Kapitonas, išgirdęs mano mintis, baisiausiai nusiminė, bet aš tuoj sugalvojau planą, kaip juos grąžinti atgal. Penktadieniui ir kapitono padėjėjui liepiau nueiti už upelio į vakarus, į tą vietą, kur į krantą buvo išlipę laukiniai, kai išgelbėjau Penktadienį, užkopti ant kalvelės, esančios už pusmylio, ir šaukti iš visų jėgų, kol juos išgirs jūreiviai: kai jie atsilieps – perbėgti į kitą vietą ir vėl šūkauti, ir šitaip tolydžio vis keičiant vietą nuvilioti priešus giliai į salą, kad jie miškuose pasiklystų, o paskui mano nurodytais aplinkiniais takais vėl grįžti pas mane.

Jūreiviai jau buvo belipą į valtį, bet tuo tarpu pasigirdo Penktadienio ir šturmano šūkavimai. Jie išgirdo, tučtuojau atsiliepė ir krantu nubėgo į vakarus ton pusėn, iš kur sklido balsai. Pribėgę upelį sustojo, negalėdami jo perbristi, nes tuomet kaip tik buvo potvynis. Tada jie ėmė šauktis savo valtį, kad ji atplauktų ir juos perkeltų, o aš kaip tik to ir laukiau.

Persikėlę per upelį, jie nubėgo tolyn, iš valties pasiėmę dar vieną vyrą, tad valtyje liko tik du. Valtį jie įvarė į patį įlankėlės galą ir pririšo prie kelmo. Šito aš kaip tik ir tikėjausi. Tuojau pat, palikęs Penktadienį ir kapitono padėjėją vykdyti savo uždavinio, pasiėmiau likusius vyrus. Persikėlę per upelį tokioje vietoje, kur tuodu vyrai negalėjo mūsų matyti, mes netikėtai juos užklupome. Vienas jūreivis sėdėjo valtyje, o kitas gulėjo ant kranto ir buvo bepradedąs snūduriuoti. Mus pamatęs, jis pašoko, bet kapitonas, bėgęs pirmutinis, jį puolė ir partrenkė ant žemės, o paskui sušuko valtyje sėdinčiam: „Pasiduok arba mirsi!“

Nereikia daug įrodinėti norint įtikinti žmogų pasiduoti, kai jis prieš save mato penkis vyrus ir žemėn partrenktą draugą. Be to, tai buvo vienas iš tų trijų, kurie ne taip karštai dalyvavo maište kaip kiti įgulos nariai, todėl ne tik buvo lengva jį įtikinti pasiduoti, bet vėliau jis net nuoširdžiai padėjo.

Tuo tarpu Penktadienis ir kapitono padėjėjas puikiausiai dirbo savo darbą – ūkaudami ir atsiliepdami į šauksmus, jie vedžiojo priešus nuo vienos kalvos prie kitos, iš vieno miškelio į kitą, kol ne tik juos gerokai išvargino, bet ir įviliojo į tokį tankumyną, iš kur buvo neįmanoma be sutemų sugrįžti į valtį. Bet ir mūsų draugai parėjo taip išvargę, jog vos vilko kojas.

Dabar mums nieko daugiau nebeliko, kaip tik tykoti priešų tamsoje ir staiga užpuolus juos sudoroti. Buvo praėjusios kelios valandos nuo Penktadienio sugrįžimo, kai jūreiviai pasuko prie valties, ir jau iš tolo išgirdome, kaip priekinis šūkauja atsilikusiems, ragindamas eiti greičiau, o anie skundžiasi esą apšlubę ir pailsę ir greičiau nebegali. Tatai mums buvo labai malonu girdėti.

Pagaliau jie priėjo prie valties. Bet neįmanoma apsakyti jų sumišimo, kai pamatė savo valtį ant smėlio (mat prieš kelias valandas buvo prasidėjęs atoslūgis), o abu draugus dingusius. Mes girdėjome, kaip jie aimanuodami vienas kitam šaukė, kad patekę į užburtą salą, kur gyvena velniai ir žmogžudžiai, ir kad jie visi būsią arba išžudyti, arba pagauti piktų dvasių ir suėsti.

Jie vėl ėmė ūkauti ir labai daug kartų šaukė tuodu savo draugus vardais, bet neišgirdo jokio atsakymo. Blandžioje vakaro šviesoje netrukus pamatėme, kaip jie, grąžydami rankas, apimti nevilties bėginėja į visas puses, pailsę nueina ir atsisėda į valtį, paskui vėl išlipa į krantą ir vaikštinėja šen bei ten.

Mano vyrai prašė leisti juos iš karto tamsoje užpulti. Bet aš norėjau sučiupti juos gyvus gudrumu nukauti kiek galint mažiau, be to, žinodamas, jog priešai, labai gerai apsiginklavę, nenorėjau rizikuoti, kad žūtų nors vienas mūsiškis. Nusprendžiau luktelėti ir pažiūrėti, ar jie nepasiskirstys būreliais; kad negalėtų pasprukti, savo apgulos liniją pritraukiau arčiau valties. Penktadieniui ir kapitonui liepiau prišliaužti prie jų repečkomis, kad maištininkai jų nepastebėtų, ir pradėti šaudyti tik tada, kai bus visai arti.

Kiek pašliaužę, jie pamatė du įgulos vyrus ir bocmaną, kuris buvo svarbiausias maišto kaltininkas, o dabar atrodė labiausiai nusiminęs ir išsigandęs. Šiam didžiam niekšui atsidūrus kapitono valioje, šis taip įsikarščiavo, jog vos beturėjo kantrybės sulaukti, kol jie tiek priartės, kad būtų galima įsitikinti, jog čia tikrai maištininkų vadas, nes ligi šiol girdėjo tik bocmano balsą. Prišliaužę arčiau, kapitonas ir Penktadienis pašoko ir šovė. Bocmanas krito čia pat, greta ėjęs vyras buvo peršautas ir nugriuvo (bet jis mirė tik po valandos ar dviejų), o trečiasis paspruko.

Pokštelėjus šūviams, tučtuojau puoliau su visa savo kariuomene, kurioje dabar buvo aštuoni vyrai: aš pats – generalisimas, Penktadienis – mano generolas leitenantas, kapitonas su dviem vyrais ir trys karo belaisviai, kuriems patikėjome ginklus. Mes užklupome juos tamsoje, tad jie nematė, kiek mūsų yra, ir aš paliepiau jūrininkui, kurį buvome radę valtyje ir kuris dabar buvo vienas mūsiškių, užkalbinti juos vardais ir šitaip pabandyti pradėti derybas bei priversti priimti mūsų sąlygas. Įvyko kaip tik taip, kaip aš norėjau – juk nesunku atspėti, kad tokiomis aplinkybėmis jie bus linkę mielai kapituliuoti. Taigi mano parlamentaras visa gerkle sušuko:

– Tomai Smitai! Tomai Smitai!

Tomas Smitas tuoj pat atsiliepė:

– Kas ten, ar tu Robinzonai? – nes, matyt, jis pažino ano balsą. Šis atsakė:

– Taip, taip, tai aš, dievaži, Tomai Smitai, meskite ginklus ir pasiduokite, o jei ne, tai šią pat akimirką visi būsite lavonai.

– Kam mes turime pasiduoti? – vėl šūktelėjo Smitas.

– Čia! – atsiliepė Robinzonas. – Čia mūsų kapitonas ir su juo penkiasdešimt vyrų, kurie jau dvi valandos kaip jus medžioja. Bocmanas užmuštas, Vilis Frajus sužeistas, o aš atsidūriau nelaisvėje; jeigu jūs nepasiduosite, visi žūsite.

– Ar jie mūsų pasigailėtų? – paklausė Tomas Smitas. – Jei taip, tai mes pasiduotume.

– Aš eisiu ir paklausiu, jei pasižadate pasiduoti, – atsakė Robinzonas. Jis paklausė kapitoną ir kapitonas pats sušuko:

– Tu, Smitai, pažįsti mano balsą: jei jūs tučtuojau padėsite ginklus ir pasiduosite, liksite gyvi, išskyrus Vilį Atkinsą.

Tada Vilis Atkinsas sušuko:

– Kapitone, dėl Dievo meilės, pasigailėkite manęs! Ką gi aš padariau? Kuo aš blogesnis už kitus? Visi mes vienodai kalti.

Beje, tai nebuvo tiesa, nes kaip tik Vilis Atkinsas pirmasis nutvėrė kapitoną, kai tik jie sukilo, ir elgėsi su juo labai žiauriai, surišęs jam rankas ir užgauliai kalbėdamas. Vis dėlto kapitonas jam pareiškė, kad jis privaląs besąlygiškai padėti ginklus ir kliautis gubernatoriaus malone; čia jis turėjo galvoje mane, nes jie visi vadino mane gubernatoriumi.

XXII SKYRIUS

Žodžiu tariant, visi jie padėjo ginklus ir meldė palikti gyvus, tad pasiunčiau parlamentarą ir dar du vyrus jų surišti. Ir tada mano didžioji „penkiasdešimties“ vyrų armija, kurioje su anais trimis, tiesą sakant, tebuvo aštuoni vyrai, atėjusi paėmė juos nelaisvėn su visa valtimi; tik aš ir dar vienas žmogus aukštosios politikos sumetimais jiems nesirodėme.

Tada pradėjome taisyti valtį ir svarstyti, kaip pagrobus laivą, o kapitonas, kuris dabar galėjo laisvai kalbėtis su maištininkais, ėmė jiems aiškinti, kaip bjauriai jie su juo pasielgė, kokie nedori buvo jų planai, kad tokie darbai veda į skurdą, nelaimes, o gal į kartuves.

Jie visi atrodė labai atgailaują ir karštai meldė palikti gyvus. Kapitonas jiems pareiškė, kad jie esą ne jo belaisviai, bet salos valdytojo; jie buvo tikri, jog iškėlė jį nykioje, negyvenamoje saloje, bet Dievas malonėjo nukreipti laivą į gyvenamą salą, kurios gubernatorius esąs anglas. Jis galįs juos visus pakarti, jei jam patiks, bet kadangi jis pasižadėjęs jų nežudyti, tai turbūt visus pasiųs į Angliją, kur su jais bus pasielgta taip, kaip reikalaus teisingumas, išskyrus Atkinsą, kuriam gubernatoriaus įsakymu jis turįs patarti ruoštis mirti, nes rytoj rytą jis būsiąs pakartas.

Nors visa tai kapitonas pats išgalvojo, jo prasimanymas davė laukiamą vaisių. Atkinsas puolė ant kelių, maldaudamas kapitoną užtarti prieš gubernatorių, kad paliktų jį gyvą, o visi kiti nuolankiai prašė nesiųsti jų į Angliją.

Dabar aš pagalvojau, kad atėjo mūsų išsivadavimo valanda ir kad bus visiškai lengva priversti juos noriai padėti mums atgauti laivą, todėl pasitraukiau į tamsą, kad jie nepamatytų, koks tas jų gubernatorius, ir paprašiau vieną jūreivį pakviesti kapitoną. Išgirdęs prašymą, jūreivis priėjo prie kapitono ir tarė:

– Kapitone, jus šaukia gubernatorius.

Kapitonas tuojau atsakė:

– Pasakyk jo ekscelencijai, kad tučtuojau ateinu.

Tai juos dar labiau pritrenkė, ir visi patikėjo, jog čia pat yra gubernatorius su penkiasdešimčia savo vyrų.

Kapitonui atėjus pas mane, išdėsčiau jam savo planą, kaip pagrobti laivą. Planas jam nepaprastai patiko, ir kitą rytą pasiryžau jį įvykdyti, bet norėdamas, kad tai būtų atlikta kiek galint sklandžiau ir kad sėkmė būtų užtikrinta, pasakiau jam, jog reikia išskirti belaisvius – paimti Atkinsą ir dar du iš pačių blogiausiųjų ir juos surišus nuvesti į urvą, kur guli kiti. Tai buvo pavesta Penktadieniui ir tiems dviem jūrininkams, kurie buvo išlaipinti su kapitonu. Jie nuvedė maištininkus į urvą tarsi į kokį kalėjimą, ir tai buvo iš tikrųjų niūri vieta, ypač žmonėms, patekusiems į tokią bėdą. Kitus liepiau nuvesti į vadinamąjį vasarnamį, kurį esu smulkiai aprašęs. Su aukštu aptvaru, jis irgi buvo saugi kalinimo vieta, nes kaliniai buvo surišti ir žinojo, jog jų likimas priklauso nuo jų pačių elgesio.

Kitą rytą pas juos nusiunčiau kapitoną. Jis turėjo pradėti derybas – trumpai sakant, juos apklausti ir pasakyti, ar, jo nuomone, galima jais pasitikėti ir siųsti paimti laivo. Kapitonas jiems kalbėjo apie jam padarytą skriaudą ir apie liūdnus jų poelgio padarinius; nors gubernatorius tuo tarpu dovanojęs jiems gyvybę, tačiau jeigu jie būsią pasiųsti į Angliją, tikriausiai ten būsią pakarti, bet jeigu jie dalyvausią tokiame teisingame žygyje kaip laivo atgavimas, jis pasirūpinsiąs, kad gubernatorius jiems atleistų.

Nesunku atspėti, kaip mielai priėmė šį pasiūlymą žmonės, atsidūrę tokioje beviltiškoje padėtyje. Jie puolė ant kelių prieš kapitoną ir nuoširdžiai pasižadėjo būti jam ištikimi iki paskutinio kraujo lašo, amžinai dėkoti už gyvybės išgelbėjimą, lydėti jį per visą pasaulį, laikyti tėvu, kol bus gyvi.

– Gerai, – tarė kapitonas, – visa tai pranešiu gubernatoriui ir pamėginsiu gauti jo sutikimą.

Grįžęs jis papasakojo, kaip nusiteikę belaisviai, ir sakė tikįs jų priesaika.

Bet atsarga gėdos nedaro, todėl pasiūliau kapitonui grįžti pas jūreivius, išrinkti penkis ir jiems pasakyti, kad žmonių mums netrūksta ir kad pasirinkdami šį penketą savo padėjėjais mes tik darome jiems malonę, o kitus du ir tuos tris, kurie sėdi pilyje (t. y. mano rūsyje), gubernatorius pasiliksiąs kaip įkaitus: jei jie sulaužysią savo priesaiką, tai visi penki įkaitai būsią pakarti.

Šitas griežtas sprendimas juos įtikino, kad gubernatorius juokauti nemėgsta. Šiaip ar taip, jie neturėjo kitos išeities, kaip tik sutikti. Dabar ne tik kapitonui, bet ir belaisviams rūpėjo anuos penkis įtikinti, kad jie atliktų savo pareigą.

Mūsų ekspedicijai skirtos pajėgos dabar buvo šitokios: 1) kapitonas, jo padėjėjas ir keleivis; 2) du belaisviai iš pirmojo būrio, kuriems, kapitonui laidavus, buvau suteikęs laisvę ir davęs ginklus; 3) du kiti, kuriuos iki šiol laikiau vasarnamyje surištus, bet kapitono prašymu dabar paleidau; 4) šitie penki, paleisti patys paskutiniai; taigi iš viso buvo dvylika, be to, penkis laikėme urve kaip įkaitus.

Paklausiau kapitoną, ar jis norės bandyti su tais vyrais pulti laivą, nes man ir mano Penktadieniui nevertėjo leistis į tą žygį: mes turėjome septynis belaisvius, kuriuos reikėjo laikyti skyrium ir maitinti, taigi darbo buvo užtektinai.

Penkis įkaitus, pasodintus į urvą, nusprendžiau laikyti surištus, bet Penktadienis dukart per dieną nunešdavo gerti ir valgyti, o kiti du jam padėdavo.

Kai pasirodžiau tiems dviem įkaitams drauge su kapitonu, jis jiems pareiškė, jog aš esąs tas asmuo, kuriam gubernatorius įsakė juos prižiūrėti, ir gubernatorius pageidaująs, kad jie niekur neitų be mano leidimo, o jei jie neklausysią, tai būsią surakinti geležiniais pančiais ir uždaryti pilyje. Mes niekuo neišsidavėme, kad aš gubernatorius, todėl dėjausi esąs kitas asmuo ir bet kuria proga kalbėdavau su jais apie gubernatorių, apie jo įgulą, pilį ir visa kita.

Kapitonui dabar nebuvo kitų kliūčių, reikėjo tik sutvarkyti abi valtis, užtaisyti vienoje skylę ir parūpinti joms įgulas. Savo keleivį jis paskyrė vienos valties kapitonu ir davė jam keturis vyrus, jis pats, jo padėjėjas ir penki kiti susėdo į antrąją. Uždavinį jie įvykdė kuo puikiausiai, nes prie laivo priplaukė apie vidurnaktį. Kai prisiyrė tiek, kad buvo galima susišnekėti, kapitonas liepė Robinzonui šūktelėti laivo įgulai ir pasakyti, kad jie atgabenę dingusius žmones ir valtį, bet jiems tekę ilgai jų ieškoti. Kol Robinzonas pasakojo smulkmenas ir kalbino įgulą, valtis prisiyrė prie laivo. Tada kapitonas ir šturmanas, pirmieji su ginklais įlipę į laivą, bematant muškietų buožėmis partrenkė antrąjį šturmaną ir laivo stalių. Labai uoliai savo vyrų padedami, jie sudorojo visus kitus, buvusius didžiajame ir mažajame denyje, paskui uždarė liukus, kad neišeitų tie, kurie buvo apačioje. Tuo tarpu prie laivo priekio priplaukė antroji valtis; jos įgula, įlipusi foko takelažu, užėmė priekinį denį ir virtuvės liuką, sučiupę į nelaisvę tris joje rastus jūreivius.

Kai nuo denio buvo pašalinti priešai, kapitonas įsakė šturmanui ir trims vyrams įsilaužti į kajutę, kur gulėjo naujasis maištininkų kapitonas; bet šis, pajutęs pavojų, su dviem vyrais ir junga pašoko ir griebė šautuvus. Kai šturmanas dalba išlaužė duris, naujasis kapitonas ir jo vyrai drąsiai šovė ir sužeidė šturmaną, muškietos kulka sutrupino jam ranką; be to, jie sužeidė dar du vyrus, bet nė vieno nenušovė.

Šturmanas, nors ir sužeistas, vis dėlto puolė į kajutę ir griebęs pistoletą šovė naujam kapitonui į galvą. Kulka pataikė į veidą ir išėjo už ausies, paguldžiusi maištininką vietoje. Tada kiti pasidavė, ir laivas buvo sėkmingai susigrąžintas, daugiau nepraliejus nė lašo kraujo.

Kai tik laivas buvo paimtas, kapitonas įsakė septynis kartus iššauti iš patrankų. Tai buvo su manimi sutartas ženklas, skelbiąs pergalę. Galite įsivaizduoti, kaip džiaugiausi jį išgirdęs; juk aš, atsisėdęs ant kranto, laukiau to signalo beveik iki antros valandos nakties.

Aiškiai išgirdęs septynis šūvius, atsiguliau; praėjusi diena mane labai išvargino, todėl kietai užmigau. Mane išbudino naujas patrankos šūvis. Tučtuojau pašokau ir išgirdau, kaip kažkoks vyras man šaukia: „Gubernatoriau, gubernatoriau!“ – ir tuoj pažinau kapitono balsą, o kai užlipau į kalvos viršūnę, radau jį tenai bestovintį; jis mane apkabino, rodydamas į laivą.

– Mielas mano drauge ir išvaduotojau, – tarė jis, – štai jūsų laivas, jis tikrai jūsų, kaip ir mes visi ir viskas, kas jame yra.

Aš pasukau akis į laivą, stovintį ne toliau kaip už pusmylio nuo kranto. Mat kai tik jie susidorojo su maištininkais, tuoj pakėlė inkarą ir, esant gražiam orui, atplaukė kaip tik ties mažojo upeliuko žiotimis ir čia sustojo. O prasidėjus potvyniui kapitonas valtimi įplaukė į tą įlankėlę, kur aš anksčiau sustodavau su savo plaustais, taigi kone prie mano durų. Aš vos neapalpau iš didelio džiaugsmo. Pagaliau išmušė išsivadavimo valanda, aš jau skonėjausi savo laisve. Visos kliūtys buvo pašalintos, prieš save regėjau didelį laivą, pasiruošusį nugabenti mane ten, kur tik man patiks. Iš pradžių net nepajėgiau kapitonui atsakyti, ir jis tvirtai laikė mane glėbyje, nes kitaip būčiau nugriuvęs ant žemės.

Visa tai matydamas, kapitonas tuojau pat išsitraukė iš kišenės butelį ir pasiūlė gėrimo, kurį man buvo atnešęs. Išgėręs kelis gurkšnius atsisėdau ant žemės, ir nors gėrimas mane atgaivino, vis dėlto praslinko gera valandėlė, kol galėjau pratarti bent žodį. Vargšas kapitonas taip pat netvėrė džiaugsmu, nors jam tatai nebuvo tokia staigmena kaip man. Jis sakė man tūkstančius maloniausių, švelniausių žodžių, norėdamas nuraminti ir leisti atsipeikėti, bet mano krūtinę buvo užliejusi tokia džiaugsmo galinga banga, jog aš visiškai sutrikau. Galop apsipyliau ašaromis ir tik po valandėlės vėl galėjau kalbėti. Tuomet karštai apkabinau savo išvaduotoją, ir mudu džiaugėmės drauge.

Pasakiau jam, kad žiūriu į jį kaip į dangaus atsiųstą žmogų man išgelbėti ir kad viskas, kas čia įvyko, man atrodo ištisa stebuklų virtinė. Šitie įvykiai byloja, kad pasaulį tvarko slapta apvaizdos ranka, jie įrodo, kad Dievo akis gali prasiskverbti į tolimiausius užkampius ir, kai tik Viešpats panori, gali pagelbėti vargšams. Aš nepamiršau iš visos širdies padėkoti Dievui, nes argi galėjau būti nedėkingas tam, kuris mane stebuklingu būdu globojo tokioje dykynėje ir padėjo ištverti tokius vargus? Juk jis yra visokių malonių šaltinis.

Mums valandėlę pasikalbėjus, kapitonas pasakė iš laivo man atgabenęs šiek tiek skanėstų, kurių dar nespėjo išgrobstyti tie niekšai, taip ilgai jame šeimininkavę. Tada garsiai šūktelėjo savo vyrams valtyje ir įsakė išnešti į krantą gubernatoriui skirtas dovanas. Tų dovanų buvo tiek daug, jog atrodė, lyg aš ketinčiau ne plaukti su jais, bet likti gyventi saloje ir toliau.

Pirmiausia jie man atgabeno dėžę puikių gėrimų, šešis didelius Madeiros vyno butelius (kiekvienas buvo dviejų kvortų talpos), du svarus puikaus tabako, dvylika didelių gabalų jautienos, šešis gabalus kiaulienos, maišą žirnių ir maždaug šimtą svarų džiūvėsių. Dar padovanojo dėžę cukraus, dėžę miltų, maišą citrinų, du butelius citrinų sunkos ir daugybę kitų naudingų dalykų. Be viso to, jis dar atgabeno tūkstantį kartų geidžiamesnių drabužių: šešerius švarius, naujus marškinius, šešias labai geras kaklaskares, dvi poras pirštinių, porą batų, skrybėlę, porą kojinių ir vieną labai gerą jo paties kostiumą, visai mažai tedėvėtą. Žodžiu tariant, mane aprengė nuo galvos iki kojų. Lengva įsivaizduoti, kokia tai buvo maloni ir pageidautina dovana tokiomis sąlygomis gyvenusiam žmogui. Bet kaip nepatogiai ir nejaukiai pasijutau apsivilkęs tais rūbais!

Kai visos ceremonijos pasibaigė ir visos tos gėrybės buvo suneštos į mažą mano būstą, ėmėme tartis, ką daryti su belaisviais, nes reikėjo apsvarstyti, ar verta rizikuoti ir imti juos drauge, ypač tuos du, kurie, žinojome, buvo visiškai nepataisomi. Anot kapitono, jie esą tokie niekšai, jog nesilaikysią jokių įsipareigojimų, ir jeigu jis juos pasiimsiąs, tai tik sukaustytus grandinėmis kaip piktadarius, perduotinus teisingumo organams pirmoje anglų kolonijoje, kurią pavyks pasiekti. Žodžiu, kapitonas pats tuo buvo labai susirūpinęs. Tada pasakiau, kad jei jis nori, galiu pamėginti su tais vyrais pasikalbėti ir juos paveikti, kad patys prašytųsi paliekami čia, saloje.

– Tuo aš labai džiaugčiausi, – atsakė kapitonas, – nuoširdžiausiai.

– Gerai, – tariau aš. – Tuoj liepsiu juos atvesti ir jūsų vardu pasikalbėsiu.

Tada pasišaukiau Penktadienį ir abu įkaitus (dabar jie buvo laisvi, nes jų draugai ištesėjo pažadą), liepiau jiems nueiti į urvą, atvesti į vasarnamį surištus tuos penkis vyrus ir laikyti juos ten, kol aš ateisiu.

Po kurio laiko ten nuėjau apsivilkęs naujaisiais drabužiais, dabar jau kaip gubernatorius. Kai visi susirinkome ir kapitonas atsisėdo šalia manęs, liepiau tuos vyrus atvesti pas mane; pasakiau jiems, jog labai gerai žinau, kaip jie niekšiškai pasielgė su kapitonu, kad pasigrobė laivą ir ketino virsti plėšikais, bet apvaizdai lėmus įkliuvo į savo pačių spąstus ir įkrito į duobę, kurią buvo iškasę kitiems.

Pasakiau jiems, kad laivas mano paliepimu paimtas, dabar jis stovi salos uoste, o naujasis jų kapitonas už savo niekšybę susilaukė tinkamo atpildo, netrukus jie pamatysią jį kybant aukštai ant rėjos. Pagaliau paklausiau, kuo jie gali pasiteisinti, o jei ne – įsakysiu juos nugalabyti kaip piratus, sučiuptus bedarant nusikaltimą, nes mano pareigos, be abejo, suteikia teisę taip padaryti.

Vienas visų vardu man atsakė, jog jie nieko daugiau negali pasakyti kaip tik tai, kad kai buvo paimti į nelaisvę, kapitonas pažadėjęs jiems dovanoti gyvybę, ir nusižeminę maldavo mane pasigailėti. Bet aš jiems pasakiau nežinąs, kokią malonę galėčiau suteikti, nes esu nusprendęs palikti salą ir su visais savo vyrais laivu išplaukti į Angliją, o kapitonas juos galįs paimti nebent tik kaip kalinius, sukaustytus grandinėmis, ir Anglijoje jie bus teisiami už riaušes ir laivo pagrobimą. Juk jie puikiai žiną, kad už tai gresia kartuvės, taigi aš abejojąs,

  • Teigiamai 1
  • Neigiamai 1

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį





Komentuoti gali tik prisijungę nariai

Jeigu turite paskyrą, prisijunkite

Sukurti paskyrą

Sukurkite paskyrą mūsų forume

Registruotis

Prisijungti

Turite paskyrą? Prisijunkite

Prisijungti dabar

  • Narių peržiūri šį forumą:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.


  • SuperGames programele
  • SuperGames programele


×