Peršokti į turinį
HHH3

Robinzonas Kruzas 7

Recommended Posts

XVI SKYRIUS

Dviem ar trim dienom praslinkus po to, kai su Penktadieniu grįžau į savo pilį, man dingtelėjo, kad jeigu noriu atpratinti Penktadienį nuo baisaus įpročio valgyti žmogieną ir gėrėtis žmogėdrų puotomis, tai turiu jam duoti paragauti kitokios mėsos, taigi vieną rytą išsivedžiau jį į mišką. Ketinau papjauti vieną savo kaimenės ožiuką, parsinešti jį namo ir iškepti. Bet eidamas pamačiau pavėsyje gulinčią ožką ir prie jos du ožiukus. Sustabdžiau Penktadienį:

– Stok, – tariau jam, – stovėk ramiai, – ir ženklais parodžiau, kad nejudėtų. Tuojau pakėliau šautuvą, šoviau ir nudėjau vieną ožiuką. Nors vargšas laukinis iš tolo ir buvo matęs, kaip nušoviau jo priešą, bet nežinojo ir negalėjo įsivaizduoti, kokiu būdu tai vyksta, todėl ir dabar baisiai nustebo, ėmė drebėti, susvyravo ir atrodė, kad tuoj nualps ir susmuks ant žemės. Jis nematė ožiuko, į kurį taikiau, ir nepastebėjo, kad jį nušoviau, bet atvertė savo švarko skverną, norėdamas pažiūrėti, ar nėra sužeistas. Vargšelis manė, kaip netrukus patyriau, kad esu nusprendęs jį nušauti. Jis priėjo prie manęs ir atsiklaupė: apkabinęs mano kelius kalbėjo daugybę dalykų, kurių aš nesupratau, bet aiškiai mačiau, kad jis meldžia mane jo nežudyti.

Netrukus pavyko jį įtikinti, kad nenoriu daryti jam nieko pikto: pakėlęs jį už rankos nusijuokiau, parodžiau nušautą ožiuką ir paliepiau nubėgti ir jį atnešti. Jis taip ir padarė. O kol jis stebėjosi ir žiūrėjo, norėdamas pamatyti, kaip tasai gyvulėlis buvo nudėtas, aš vėl užtaisiau šautuvą. Netrukus per šūvio nuotolį pamačiau medyje tupintį didelį paukštį, panašų į vanagą. Norėdamas Penktadieniui paaiškinti, ką ketinu daryti, pasišaukiau jį ir parodžiau paukštį: iš tikrųjų čia buvo papūga, nors maniau, kad vanagas. Taigi parodęs tą papūgą, savo šautuvą ir žemę po papūga, leidau jam suprasti, kad noriu šauti ir užmušti tą paukštį ir kad jis turi nukristi ant žemės. Aš šoviau, liepęs jam žiūrėti, ir jis tučtuojau pamatė papūgą krintant. Jis vėl sustingo išsigandęs, nors ir visaip stengiausi jam išaiškinti. Jo nustebimas buvo juo didesnis, nes jis nematė, kaip užtaisiau šautuvą, ir turbūt manė, kad tame prietaise turi būti kažkokia stebuklinga, mirtį nešanti ir visa naikinanti jėga, galinti nužudyti žmogų, gyvulį, paukštį ar bet ką, iš arti ar iš tolo. Dėl to jis buvo toks apstulbęs, kad dar ilgą laiką negalėjo atsipeikėti. Manau, jei tik būčiau leidęs, jis būtų garbinęs mane ir mano šautuvą lyg kokius dievaičius. Prie šautuvo kelias dienas nenorėjo nė prisiliesti, bet būdamas vienas kreipdavosi į jį ir šnekėdavosi su juo lyg su gyvu daiktu. Vėliau jis man pasakė, jog tada prašė, kad šautuvas jo nežudytų.

Kai Penktadienis šiek tiek atsipeikėjo nuo išgąsčio, aš pamojau jam nubėgti ir atnešti mano nušautą paukštį. Jis nubėgo, bet valandėlę užtruko: mat papūga, dar nevisiškai nugaišusi, gerą galą nuplasnojo nuo tos vietos, kur buvo nukritusi. Vis dėlto jis ją surado, paėmė ir atnešė man. Mačiau, jog jis vis dar nieko nenusimano apie šautuvą, todėl dar sykį jį užtaisydamas rodžiau, kaip tą darau. Jokio naudingo taikinio tuo metu nesimatė. Ožiuką parnešiau namo, tą patį vakarą nulupau jam kailį, išdarinėjau ir turėdamas tam reikalui puodą išviriau labai skanaus sultinio. Pradėjęs valgyti, daviau truputį ir savo laukiniui, kuriam viralas be galo patiko. Bet jam atrodė keista, kad aš valgydamas vartoju druską. Jis ženklais paaiškino man, kad su druska neskanu, ir truputį įsidėjęs jos į burną parodė, jog jam darosi bloga, ją išspjovė, o paskui burną išskalavo vandeniu. Aš irgi įsidėjau į burną truputį šviežios mėsos ir, norėdamas parodyti, kad man negardu be druskos, ėmiau spjaudyti taip smarkiai, kaip kad jisai paragavęs jos vienos. Bet tai nieko nepadėjo: jis nemėgo nei mėsos, nei sultinio su druska – bent ilgą laiką druskos neimdavo, o vėliau pradėjo jos dėti į valgį visai po truputį.

Šitaip pavalgydinęs savo laukinį virta mėsa su sultiniu, nusprendžiau kitą dieną pavaišinti jį gabalu keptos ožkienos. Ožkieną iškepiau pakabinęs ją ant virvės priešais ugnį, kaip buvau matęs daugelį darant Anglijoje: įkaliau du mietus abipus ugniakuro, ant jų uždėjau skersinį, o paskui prie skersinio pririšau virvagalį su mėsa ir nuolat ją sukinėjau. Penktadienis visu tuo labai stebėjosi, bet paragavęs mėsos įvairiausiais būdais ėmė mane įtikinėti, jog kepta mėsa jam labai patinkanti; pagaliau jis man pasakė, kad niekad nevalgys žmogaus mėsos. Tatai išgirdęs buvau labai patenkintas.

Kitą dieną jį pristačiau dirbti: liepiau kulti ir vėtyti miežius, pirma parodęs, kaip tą darau aš. Netrukus pramoko ir dirbo lygiai taip pat kaip ir aš, ypač kai patyrė, jog iš tų grūdų bus kepama duona. Paskui parodžiau, kap išminkyti tešlą ir kepti duoną. Neilgai trukus Penktadienis visus šiuos darbus mokėjo ne blogiau už mane patį.

Dabar ėmiau galvoti, kad turėdamas maitinti dvi burnas privalau paruošti daugiau žemės pasėliams ir sėti daugiau javų negu iki šiol, todėl atrėžiau didesnį sklypą ir pradėjau tverti tvorą taip pat kaip ir anksčiau. Dabar Penktadienis dirbo ne tik uoliai, bet ir noriai, labai patenkintas. Aš jam paaiškinau, kam visa tai daroma, pasakiau, kad šioje dirvoje auginsime javus, iš kurių galėsime išsikepti daugiau duonos, nes dabar esame dviese ir jos mudviem reikia dvigubai daugiau. Jį labai sujaudino tai, kad aš juo taip rūpinuosi. Visaip stengėsi man išaiškinti suprantąs, kaip dabar padidėjo mano rūpesčiai, kai jis gyvena su manim, ir tik prašė parodyti, ką reikia dirbti, o darbo jis nesibaidąs.

Tai buvo maloniausi metai per visą tą laiką, kurį išgyvenau šioje vietoje. Penktadienis pramoko gana gerai kalbėti ir žinojo, kaip vadinami beveik visi daiktai, kuriuos aš jį paprašydavau atnešti, taip pat visos tos vietos, į kurias jį pasiųsdavau. Jis gana daug su manim kalbėdavo. Žodžiu sakant, dabar aš vėl galėjau pamankštinti savo liežuvį, kuris tiek metų nieko neveikė. Man buvo malonu ne tik šnekėtis su juo, daug džiaugsmo teikė ir jis pats. Kasdien vis aiškiau pastebėdavau kuklų, neveidmainingą jo sąžiningumą ir iš tikro pamilau tą žmogų, bet ir jis savo ruožtu tikriausiai mane mylėjo labiau negu bet ką nors iki tol.

Kartą man kilo noras išbandyti, ar jis nesiilgi savo krašto. Aš jau buvau tiek jį išmokęs angliškai, kad jis galėdavo atsakyti beveik į kiekvieną klausimą. Pasiteiravau, ar jo tauta niekada nėra laimėjusi kautynių. Į tai jis nusišypsojo ir tarė:

– Taip, taip, mes visada mušti geriau. – Jis norėjo pasakyti, kad jie visuomet laimi kautynes.

Dabar mudu pradėjome tokį pokalbį:

Ponas. Jūs visada geriau kaunatės, tai kaip atsitiko, kad tave paėmė į nelaisvę, Penktadieni?

Penktadienis. Mano tauta vis tiek sumušti.

Ponas. Kaip sumušti? Jei tavo tauta juos nugalėjo, tai kaip jie tave paėmė?

Penktadienis. Ten, kur aš būti, jų būti daug labiau negu mes, jie paimti vienas, du, trys ir aš. Mes sumušti jie kitoje vietoje, kur aš būti ne, ten mes paimti vienas, du, didelis tūkstantis.

Ponas. Bet kodėl tada jūsiškiai tavęs neatėmė iš priešo rankų?

Penktadienis. Jie pačiupti vienas, du trys ir aš ir įvaryti į valtis, mūsiškiai tada neturėti valtis.

Ponas. Na gerai, Penktadieni, o ką daro jūsiškiai su žmonėm, kuriuos paima į nelaisvę? Ar juos nugabena kur į šalį ir suvalgo kaip kad padarė tie?

Penktadienis. Taip, mes irgi valgyti žmogus, suvalgyti viskas.

Ponas. Kur jie juos nusigabena?

Penktadienis. Eiti į kitas vietas – kur tik nori.

Ponas. Ar jie atplaukia čia?

Penktadienis. Taip, taip, jie atplaukia čia; kitur irgi atplaukti.

Ponas. Ar esi buvęs čia su jais?

Penktadienis. Taip, esi buvęs (jis parodė salos šiaurės vakarų pakrantę, kur, atrodo, buvo jų lankymosi vieta).

Taip aš patyriau, kad mano tarnas Penktadienis yra anksčiau buvęs čia kartu su tais laukiniais, kurie atplaukdavo į tolimesnius šios salos krantus sudoroti žmonių. Ir kai po kurio laiko įsidrąsinęs nuvedžiau jį į tą salos dalį, kurią anksčiau buvau minėjęs, jis tuoj pažino tą vietą ir pasisakė kartą čia buvęs, kad jie suvalgę dvidešimt vyrų, dvi moteris ir vieną vaiką. Jis nemokėjo angliškai pasakyti „dvidešimt“, bet ant žemės sudėjo eilutę akmenukų ir ženklu parodė, kad juos suskaičiuočiau.

Aš papasakojau šį mūsų pašnekesį, nes jis yra įžanga į tai, kas bus toliau. Po šito pokalbio paklausiau, ar toli mūsų sala nuo kranto ir ar jų valtys dažnai paskęsta kelionėje. Jis man pasakė, kad jokio pavojaus nesą ir valtys niekada nepaskęsta, nes truputį toliau jūroje teka srovė ir pučia vėjas, visada viena kryptimi iš ryto, o priešinga po pietų.

Iš pradžių maniau, kad migruojančias sroves sukelia jūros potvyniai ir atoslūgiai, bet vėliau patyriau, kad šį reiškinį sukelia Orinoko upės srovė, ir mūsų sala, kaip vėliau sužinojau, buvo priešais tos upės žiotis, o toji žemė, kurią pastebėjau šiaurės vakaruose, buvo didžioji Trinidado sala, esanti į šiaurę nuo upės žiočių. Apibėriau Penktadienį tūkstančiais klausimų apie tą kraštą, apie jo gyventojus, apie jūrą, apie krantus ir apie tai, kokios tautos gyvena netoliese. Jis man kuo atviriausiai išpasakojo, ką tik žinojo. Aš teiravausi, kaip vadinamos įvairios jo giminės tautelės, bet išgirdau vien karibų pavadinimą; iš čia lengvai supratau, kad vietos laukiniai yra karibai, pagal mūsų žemėlapius gyveną toje Amerikos dalyje, kuri driekiasi nuo Orinoko žiočių iki Gvianos ir toliau iki Šv. Mortos. Penktadienis man sakė, kad toli toli už mėnulio – atseit ten, kur nusileidžia mėnulis, tai yra į vakarus nuo jų krašto – gyvena balti barzdoti žmonės, panašūs į mane (jis parodė didžiąsias mano žandenas, kurias esu anksčiau paminėjęs), ir kad jie nužudę daug žmonių – tokie buvo jo žodžiai. Iš to supratau, kad jis kalba apie ispanus, išgarsėjusius savo žiaurumais Amerikoje, kur juos su siaubu prisimena daugelis ir pasakojimus apie juos perduoda iš kartos į kartą.

Paklaustas, ar aš galėčiau kaip nors nuplaukti pas tuos baltuosius žmones, jis man atsakė:

– Taip, taip, tu galėti plaukti du valtis.

Aš negalėjau suprasti, ką jis nori pasakyti, minėdamas dvi valtis, kol pagaliau vargais negalais suvokiau, kad jis kalba apie didelį luotą, tokio didumo kaip dvi valtys.

Šie Penktadienio žodžiai mane labai pradžiugino, ir nuo to laiko aš turėjau šiek tiek vilčių, kad kada nors pavyks ištrūkti iš šios vietos ir kad tasai vargšas laukinis man padės tai padaryti.

Per tą ilgą laiką, kai Penktadienis gyveno su manim, pradėjo su manimi kalbėti ir mane suprasti, aš nepraleisdavau progos įdiegti jam religijos pagrindų. Kartą paklausiau jį, kas jį sukūrė. Vargšelis manęs visai nesuprato ir pagalvojo, jog aš teiraujuosi, kas buvo jo tėvas, tada aš ėmiausi šio reikalo iš kito galo ir paklausiau, kas sukūrė jūrą, žemę, ant kurios jis vaikšto, kalvas ir miškus. Jis atsakė:

– Benamukis, jis gyventi labai toli. – Apie tą garsų asmenį jis nieko negalėjo pasakyti, tik kad jis buvęs labai senas. – Daug senesnis, – tarė jis, – už jūrą ar žemę, už mėnulį ir už žvaigždes.

Tada pasiteiravau, kodėl to senio visi negarbina, jeigu jis viską sukūrė. Penktadienis labai rimtai visiškai nekaltu veidu pasakė:

– Viskas jam sako „O!“

Paklausiau, ar mirštantieji jo šalyje kur nors išeina.

Jis paaiškino:

– Taip, jie visi išeina pas Benamukį.

Tada pasidomėjau, ar ir tie, kuriuos jie suryja, ten patenka. Jis atsakė:

– Taip.

Po šių pokalbių pradėjau Penktadienį mokyti pažinti tikrąjį Dievą. Pasakiau jam, rodydamas aukštyn į dangų, kad didysis viso pasaulio kūrėjas gyvena ten. Paaiškinau, kad jis valdo pasaulį ta pačia galia ir apvaizda, kaip kad jį sukūrė, kad jis visagalis, viską galįs mums padaryti, viską mums duoti, taip pat viską atimti. Taip palengva atvėriau jam akis. Jis labai atidžiai klausėsi, nudžiugo sužinojęs, kad Jėzus Kristus buvo pasiųstas mums išganyti, kaip reikia kreiptis maldomis į Dievą, kuris mūsų maldų išklauso ten aukštai, danguje. Vieną dieną jis man pasakė, kad jei mūsų Dievas galįs mus išgirsti gyvendamas virš saulės, tai jis turįs būti didesnis Dievas už jų Benamukį, kuris gyvena ne per toliausiai, o vis tiek negali jų išgirsti, kol jie nenueina pasikalbėti su juo į didžiuosius kalnus. Paklausiau Penktadienį, ar jis kada nors ėjęs ten su juo kalbėtis. Jis atsakė:

– Na, jauni žmonės niekada ten neiti, tik seni vyrai.

Juos jie vadina Uvokekiais. Kiek galėjau suvokti iš Penktadienio aiškinimo, taip jų gentis vadina savo „dvasininkus“, žynius. Uvokekiai eina ten sakyti „O!“ (taip jie vadina savo maldas), o paskui grįžta papasakoti, ką jiems sakęs Benamukis. Iš to padariau išvadą, kad žyniai net ir labiausiai atsilikusių, tamsiausių pasaulio stabmeldžių. Matyt, menas apgaubti religiją slaptybe, tuo užtikrinant žmonių pagarbą dvasininkams, žinomas ne tik Romoje; tikriausiai tai būdinga visoms pasaulio religijoms, netgi žiauriausių laukinių.

Mėginau išaiškinti savo tarnui Penktadieniui, kad tai klasta, kad jų senųjų vyrų tvirtinimas, jog jie eina į kalnus sakyti „O!“ savo dievui Benamukiui – apgaulė. O dar didesnė apgaulė, kad jie grįžę pasakoja, ką jis jiems sakęs. Jeigu tie žyniai ir gavo kažkokį atsakymą ir apskritai su kuo nors kalbėjo, tai tik su piktąja dvasia. Čia aš pradėjau ilgą šneką apie velnią. Papasakojau apie jo kilmę, kaip jis sukilo prieš Dievą, kaip jis nekenčia žmonių, kaip jis tamsiuose pasaulio užkampiuose vaizduojasi esąs Dievas ir nori būti garbinamas kaip Dievas, ir kokiomis gudrybėmis stengiasi pražudyti žmonių giminę. Aiškinau, kaip jis slapčia skverbiasi į mūsų jausmus ir aistras, pataikaudamas mūsų polinkiams spendžia mums spąstus, priversdamas žmogų nusidėti ir taip sunaikinti save.

Pasirodė, kad įdiegti teisingą supratimą apie velnią buvo sunkiau, negu aiškinti apie Dievo buvimą. Pati gamta rėmė mano įrodinėjimus, kad turi būti didžioji pirmapradė priežastis, viską tvarkanti ir valdanti galybė, slapčia viską rikiuojanti apvaizda, kad teisinga ir būtina garbinti tą, kuris mus sukūrė. Bet nieko panašaus nebuvo sąvokoje apie piktąją dvasią, jos kilmę, jos esmę, jos prigimtį, o ypač jos polinkį daryti pikta ir mus versti tai daryti. Vargšelis kartą davė man visiškai natūralų ir nekaltą klausimą, į kurį aš vargiai žinojau, ką atsakyti. Aš jam daug kalbėjau apie Dievo didybę, jo visagalybę, apie tai, kaip jis neapkenčia nuodėmių, kaip gali per akimirką sunaikinti mus ir visą pasaulį. Penktadienis visą laiką rimtai ir atidžiai manęs klausėsi. Paskui aš jam papasakojau, kad velnias yra Dievo priešas žmonių širdyse, kad jis naudoja visą savo piktybę ir gudrumą geriesiems apvaizdos planams suardyti, Kristaus karalystei pasaulyje sužlugdyti ir panašiai.

– Gerai, – tarė Penktadienis, – bet tu sakai, kad Dievas būti toks stiprus, toks didelis, tai ar jis nebūti daug stiprus, daug galingas už velnią?

– Taip, taip, Penktadieni, – tariau aš, – Dievas yra daug stipresnis už velnią. Dievas daug aukščiau velnio, todėl mes maldaujame Dievą, kad jis sutryptų velnią po mūsų kojomis ir padėtų mums atsispirti jo pagundoms, užgesinti jo ugnines strėles.

– Bet, – paprieštaravo Penktadienis, – jei Dievas daug stiprus, daug galingas už velnią, tai kodėl jis jo neužmušti, kad velnias negalėti daryti daugiau blogai?

Šis klausimas labai mane nustebino. Nors jau buvau pagyvenęs žmogus, bet dar visai jaunas teologijos mokslų tyrėjas, prastai sprendžiantis sudėtingus kazuistikos klausimus. Iš pradžių net nežinojau, ką atsakyti, todėl apsimečiau jo neišgirdęs ir paklausiau, ką jis sakė. Bet jis labai norėjo išgirsti atsakymą, todėl savo klausimo nepamiršo. Pakartojo jį ta pačia darkyta kalba kaip ir anksčiau. Dabar aš šiek tiek atsipeikėjau ir tariau:

– Galų gale Dievas jį žiauriai nubaus, jis paliko velnią teismui, ir jis bus nutrenktas į bedugnę, kur turės kentėti amžinoje ugnyje.

Tatai nepatenkino Penktadienio, jis vėl kreipėsi į mane, kartodamas mano žodžius:

– Galų gale paliko jį teismui! Aš nesuprasti. Kodėl Dievas neužmušti velnio dabar, neužmušti seniai seniai?

– Tu gali taip pat paklausti mane, – atsakiau aš, – kodėl Dievas neužmuša tavęs ir manęs, kai mes čia darom blogus darbus, įžeidžiančius jį. Jis mūsų gailisi ir nori, kad mes atgailautume ir sulauktume atleidimo.

Penktadienis truputį susimąstė.

– Gerai, gerai, – tarė jis labai susijaudinęs, – aš suprasti tu, aš, velnias, visi blogas Dievas palikti atgailauti, Dievas viską atleisti.

Čia Penktadienis visai išmušė mane iš vėžių. Tatai mane įtikino, kad paprastos, iš gamtos dėsnių išplaukiančios sąvokos gali protingoms būtybėms atskleisti Dievo buvimą ir paskatinti jas garbinti aukščiausiąją dievišką būtybę, nes tai būdinga mūsų prigimčiai, bet tik dieviškasis apreiškimas gali mus išmokyti pažinti Jėzų Kristų ir tai, kaip jis atpirko žmones, kad jis yra Naujojo Testamento tarpininkas ir mūsų užtarėjas Dievo sosto papėdėje. Taigi, mano manymu, niekas, tik dangiškas apreiškimas gali įdiegti sieloje šias sąvokas, todėl mūsų Viešpaties ir išganytojo Jėzaus Kristaus evangelija, tai yra Dievo žodis ir Dievo dvasia, pažadėti žmonėms, kad jiems vadovautų ir juos pašventintų, – jie yra būtinai reikalingi žmonių sielų mokytojai, aiškinantys išganingą Dievo pažinimą ir išsigelbėjimo priemones.

Todėl pakreipiau savo ir savo tarno pokalbį kita kryptimi, greitai atsistojau, lyg būtų atsiradęs reikalas išeiti, pasiunčiau jį gana toli kažko atnešti ir ėmiau karštai melsti Dievą, kad padėtų šį vargšą laukinį įtikinti, jog ir jis gali tikėtis išganymo, kad įkvėptų savo dvasia šio neišmanėlio širdį, suteiktų jam Dievo pažinimo Kristuje šviesos, atkreiptų jo akis į save. Prašiau pamokyti mane taip išaiškinti Dievo žodį, kad jo sąžinė prabiltų, akys atsivertų ir jo siela būtų išgelbėta. Kai Penktadienis grįžo, pradėjau ilgą pokalbį apie tai, kaip pasaulio Išganytojas gelbsti žmones, apie iš dangaus atsiųstą evangelijos mokslą, apie atgailą ir tikėjimą mūsų palaimintuoju viešpačiu Jėzumi. Paskui kaip išmanydamas paaiškinau, kodėl palaimintasis mūsų Išganytojas pasirinko ne angelų, o Abraomo įpėdinių pavidalą. Ir todėl, sakiau, puolusieji angelai negali tikėtis išganymo, nes jis atėjo gelbėti tik Izraelio namų avių.

Dievas žino, kad visais tais metodais, kuriais mokiau šį vargšą padarą, aš parodžiau daugiau nuoširdumo negu išminties, ir manau, jog visi, kurie laikysis to paties principo, prieis tą pačią išvadą – kad aiškindamas jam įvairius dalykus aš ir pats daug ko išmokau, ko nežinojau arba ko nebuvau gerai suvokęs, nes tie dalykai natūraliai išryškėdavo ir mano paties sąmonėje, kai į juos įsigilindavau, norėdamas išaiškinti tam vargšui laukiniui. Nežinau, ar Penktadieniui tai buvo naudinga, ar ne, bet aš dėkojau Dievui, kad jis čia atsirado. Sielvartas mane slėgė mažiau, mano būstas pasidarė nepaprastai jaukus. Pagalvodavau apie tai, kad pasmerktas gyventi vienatvėje ne tik išmokau žvelgti į dangų ir prašyti pagalbos tos rankos, kuri mane čia atvedė, bet apvaizdos valia tapau įrankiu, išgelbėjusiu vargšo laukinio gyvybę, o gal ir sielą. Išmokiau jį pažinti tikrąją religiją ir krikščioniškąjį mokslą, padėjau pažinti Jėzų Kristų, taigi ir amžinąjį gyvenimą. Sakau, kai pamąstydavau apie visus tuos dalykus, kiekvieną mano sielos kampelį apimdavo slaptas džiugesys, ir aš ne kartą imdavau džiaugtis, kad patekau į šią vietą, nors anksčiau dažnai galvodavau, jog tai siaubingiausia nelaimė, kokia tik galėjo mane ištikti.

Šitaip dėkingai nusiteikęs dabar leidau visą likusį laiką. Pokalbiai su Penktadieniu laisvomis valandomis buvo tokie malonūs, kad mes išgyvenome kartu trejetą metų visiškai laimingai, jeigu tik šiame pasaulyje galima užtikti visišką laimę. Šis laukinis dabar pasidarė geras krikščionis, daug geresnis negu aš, bet vis dėlto turiu pagrindo tikėtis ir laiminu Dievą už tai, kad mes abu vienodai atgailavome ir buvome paguosti, pamaloninti atgailaujantys nusidėjėliai. Mudu galėjome čia skaityti Dievo žodį ir buvome taip arti jo dvasios, lyg gyvendami Anglijoje. Aš, visą laiką skaitydamas Šventraštį, stengiausi išaiškinti Penktadieniui prasmę to, ką skaičiau, o jis savo pasiteiravimais ir klausimais skatino mane, kaip sakiau anksčiau, pasidaryti daug geresniu Šventojo Rašto žinovu, negu būčiau pasidaręs skaitydamas vienas. Šioje vienišoje mano gyvenimo dalyje pastebėjau dar vieną dalyką – kokia didžiulė laimė, kad mokymas apie Dievą ir Jėzaus Kristaus išganymo doktrina taip aiškiai išdėstyti Dievo žodyje ir taip lengvai suvokiami ir suprantami, jog vien tik skaitydamas Šventraštį pajutau didžią pareigą atgailauti už nuodėmes, likusią gyvenimo dalį klausyti Išganytojo, pasitaisyti kasdieniame gyvenime, vykdyti visus Dievo paliepimus. Ir visa tai supratau be jokio mokytojo ir vadovo. Ir šių aiškių nurodymų užteko apšviesti šį laukinį padarą ir paversti jį tokiu geru krikščioniu, kokių savo gyvenime labai nedaug tebuvau sutikęs.

Kalbant apie debatus, ginčus, rietenas ir varžybas, paplitusias pasaulyje religijos klausimais dėl įvairių doktrinų detalių ir dėl to, kuri bažnyčia geresnė, – visa tai mums visiškai nerūpėjo ir, kiek aš žinojau, neturi jokios reikšmės ir kitiems žmonėms. Mes turėjome patikimiausią vadovą į dangų – Dievo žodį. Mus mokė ir mums vadovavo Dievo dvasia, už tai ir tebūnie palaimintas Viešpats, ji vedė mus teisingu keliu, ir mes paklusdavome Dievo nurodymams. Jei mes iš kažkur būtume smulkiausiai sužinoję visus ginčijamus religijos klausimus, sukėlusius tokį sąmyšį pasaulyje, vargu ar iš to būtume turėję kokios naudos. Bet turiu pratęsti pasakojimą apie savo gyvenimą saloje ir išdėstyti įvykius iš eilės.

Kai mudu su Penktadieniu susipažinome artimiau, kai jis jau galėjo suprasti beveik viską, ką jam sakydavau, ir kalbėjo su manimi angliškai, nors ir netaisyklingai, aš jam papasakojau savo istoriją, bent tai, kaip atsidūriau šioje vietoje, kaip čia gyvenau ir kiek laiko praleidau. Išaiškinau jam parako ir kulkos paslaptį (jam tai buvo paslaptis) ir išmokiau šaudyti. Padovanojau peilį, kuris jį nepaprastai nudžiugino, padariau jam diržą ir pritaisiau tokią kilpą, kokią Anglijoje naudojame durklui pasikabinti, o vietoj durklo daviau įsidėti kirvuką, kuris tiko ne tik kaip ginklas, bet ir buvo daug naudingesnis įvairiems kitiems reikalams.

Papasakojau Penktadieniui apie Europos šalis ir ypač apie Angliją, iš kur aš atkeliavau – kaip mes gyvename, kaip garbiname Dievą, kaip elgiamės vienas su kitu ir kaip mūsų laivai prekiauja visuose pasaulio kraštuose. Papasakojau jam apie sudužusį laivą, kurio denyje esu buvęs, ir apytikriai parodžiau tą vietą, kur buvo laivo griaučiai, dabar bangų visai sudaužyti ir išmėtyti.

Parodžiau sutrūnijusią valtį, kurios netekome bėgdami iš laivo ir kurios paskui negalėjau išjudinti, nors ir dėjau paskutines jėgas. Dabar ji buvo visiškai sutrešusi. Pamatęs valtį, Penktadienis nieko nesakydamas ilgai spoksojo į ją. Paklausiau, ką jis galvoja. Pagaliau jis tarė:

– Aš matyti tokią valtį: plaukioti toje vietoje, kur mūsiškiai.

Gerą valandėlę negalėjau jo suprasti. Bet paklausinėjęs patyriau, kad tokią valtį kaip šioji bangos buvo atbloškusios į tą kraštą, kur jis gyveno. Tučtuojau ėmiau vaizduotis, kad koks nors europiečių laivas turėjo sudužti ties jų pakrante, o valtis galėjo atsipalaiduoti ir būti išmesta į sausumą. Bet kažkodėl nepagalvojau, kad toje valtyje galėjo būti žmonių, ir teiravausi tik apie valtį. Penktadienis gana smulkiai nupasakojo valtį, bet visiškai jį supratau tik tada, kai jis gana gyvai pridūrė:

– Balti žmogai nepaskęsti, mes juos išgelbėti.

Aš tuoj paklausiau jį, ar valtyje buvo baltųjų žmogų, kaip jis juos vadino.

– Taip, – tarė jis, – pilna valtis balti žmogai.

Pasiteiravau, kiek jų buvo. Jis man pirštais parodė, kad septyniolika. Aš paklausiau, kas jiems atsitiko. Jis man atsakė:

– Jie gyvi, jie gyventi su mano tauta.

Jo žodžiai suteikė naujų minčių, nes tuoj ėmiau vaizduotis, kad ten gali būti žmonės iš laivo, kuris sudužo netoli nuo mano salos. Laivui įstrigus į uolas, žmonės, pamatę, kad jis neišvengiamai paskęs, susėdo į valtį, kurią bangos atplukdė į laukinių kraštą; ten baltieji ir pasiliko.

Tada aš jį kiek griežčiau paklausiau, kas jiems atsitiko. Jis mane patikino, kad jie tebėra gyvi, ten gyveną jau apie ketverius metus; laukiniai ne tik jų neskriaudžia, bet net duoda jiems maisto. Aš ėmiau teirautis, kaip galėjo atsitikti, kad jie jų nenužudė ir nesuėdė. Jis tarė:

– Ne, jie pasidarė broliai. – Tai reiškė, kiek jį galėjau suprasti, kad laukiniai sudarė su jais paliaubas. Ir tada jis pridūrė: – Jie valgyti žmogai tik tada, kai kariauti. – Tai reiškė, kad jie ėda tik tuos vyrus, kurie kaunasi su jais ir paimami į nelaisvę kautynėse.

Praslinko gana daug laiko. Kartą, būdamas kalvos viršūnėje, rytinėje salos dalyje, iš kur, kaip esu sakęs, giedrą dieną buvau pastebėjęs Amerikos žemyną, Penktadienis, esant labai vaiskiam dangui, labai rimtai įsižiūrėjęs į tą žemyną, nudžiugęs staiga ėmė šokinėti ir šaukti mane, nes buvau nuo jo kiek atokiau. Aš jį paklausiau, kas atsitiko. Jis sušuko:

– O džiaugsmas, o aš linksmas! Štai ten, žiūrėk, mano kraštas, ten gyventi mano tauta!

Jo veidas nušvito nepaprastu džiaugsmu, akys sužibo, o iš bruožų dvelkė nenumaldomas troškimas, lyg jis vėl norėtų atsidurti savame krašte. Kai tai pastebėjau, man kilo daugybė minčių, kurios iš pradžių vertė nebe taip ramiai galvoti apie naująjį savo draugą Penktadienį. Neabejojau, kad jei tik Penktadienis vėl galėtų sugrįžti pas savo tautiečius, jis užmirštų ne tik religiją, bet ir visus man duotuosius pasižadėjimus, papasakotų apie mane savo krašto žmonėms ir, ko gero, sugrįžtų su šimtu ar dviem šimtais bendrų; jie iškeltų puotą ir kramtydami mane turbūt tiek pat linksmintųsi, kaip linksmindavosi tų puotų metu, kai žiaumodavo per karą į nelaisvę paimtus priešus.

Bet šitaip galvodamas buvau labai neteisingas tam vargšui sąžiningam vaikinui, ir paskui dėl to gailėjausi. Tačiau tuo metu (nes mano nepasitikėjimas kasdien vis didėjo) pasidariau truputį atsargesnis ir buvau ne toks draugiškas ir malonus kaip pirma. Tai truko kelias savaites. Čia, žinoma, aš klydau, nes šis doras, dėkingas vyrukas nelinkėjo man nieko blogo, nepažeidė geriausių krikščioniškojo tikėjimo ir ištikimos draugystės principų. Vėliau, didžiam savo džiaugsmui, aš visiškai tuo įsitikinau.

Tuo metu, kai susvyravo pasitikėjimas Penktadieniu, aš, suprantama, visokiais būdais mėginau iškvosti, ar jis nepasakys ko nors, kuo jį įtarinėjau, bet viskas, ką jis sakė, buvo taip nuoširdu ir taip nekalta, jog neradau nieko, kas galėtų tuos įtarinėjimus pagrįsti. Pagaliau nurimau ir vėl ėmiau pasitikėti savo draugu. O jis nė nepastebėjo, kad aš jo privengiu, ir tai dar labiau vertė tikėti jo nuoširdumu.

XVII SKYRIUS

Vieną dieną mes užlipome į tą pačią kalvą, bet šį sykį virš jūros tvyrojo rūkas ir žemyno nesimatė; aš kreipiausi į jį:

– Penktadieni, ar tu norėtum gyventi savo krašte, kartu su savo tauta?

– Taip, – atsakė jis. – O, aš labai norėti būti kartu.

– Ką tu ten veiktum? – paklausiau. – Ar vėl pavirstum laukiniu, vėl valgytum žmogieną ir būtum toks kaip pirma?

Jis pažvelgė labai sunerimęs ir papurtęs galvą tarė:

– Ne, ne, Penktadienis jiems pasakys, kad reikia gyventi gražiai, melstis Dievui, valgyti grūdų duoną, galvijų mėsą, gerti pieną, nevalgyti žmogai.

– Na ką gi, – tariau jam, – tada jie tave nužudys.

Jis rimtai pažvelgė į mane ir tarė:

– Ne, jie manęs nenužudys, jie norės mokytis gerai.

Jis norėjo pasakyti, kad jo tautiečiai mielai mokysis gero. Čia pat dar pridūrė, kad jie jau daug ko išmoko iš tų barzdotų vyrų, kurie kadaise atplaukė valtimi. Tada aš paklausiau, ar jis norėtų pas juos sugrįžti. Jis nusišypsojo ir atsakė, kad juk negalima taip toli nuplaukti. Aš pasakiau, kad padarysiu jam valtį. Jis pareiškė, jog plauks tik tuo atveju, jeigu aš plauksiu su juo drauge.

– Man plaukti! – atkirtau aš. – Juk jie mane suės, jeigu aš ten nuplauksiu.

– Ne, ne, – tarė jis, – aš padaryti, kad jie tavęs nesuvalgys; aš padaryti, kad jie tave labai mylėti.

Matyt, jis ketino jiems papasakoti, kaip aš užmušiau jo priešus ir išgelbėjau jam gyvybę, ir šitaip tikėjosi juos paskatinti mane mylėti. Tada jis papasakojo, kaip maloniai jo tautiečiai elgėsi su tais septyniolika baltųjų, arba barzdotų vyrų (taip jis juos vadino), kuriuos nelaimė atginė į jų krantą.

Prisipažįstu, nuo to laiko man kilo noras pabandyti ten nuplaukti ir pasistengti susiieškoti tuos barzdotus vyrus, kurie, be abejonės, buvo ispanai ar portugalai. Buvau įsitikinęs, kad jei man tai pavyktų, mes rastume išeitį, kaip iš ten ištrūkti, nes juk būtume žemyne ir didelis būrys, ir mūsų būklė būtų daug geresnė negu dabar mano, kai gyvenu saloje, už keturiasdešimties mylių nuo sausumos, visiškai vienas, be jokios pagalbos. Taigi po kelių dienų vėl pradėjau kalbėtis apie tai su Penktadieniu, pasakiau, kad duosiu jam valtį sugrįžti pas savo tautiečius, ir nuvedžiau prie savo „fregatos“, paslėptos kitoje salos pusėje. Išsėmęs iš jos vandenį, – mat visada laikiau ją panardintą po vandeniu, – iškėliau ir mudu į ją sulipome.

Pamačiau, kad Penktadienis nepaprastai vikriai valdo luotelį ir gali beveik taip pat smarkiai ir greitai irtis kaip ir aš. Tad jam esant luotelyje aš tariau:

– Tai kaip, Penktadieni, ar plauksime pas tavo tautiečius?

Jis atrodė labai liūdnas, kai taip pasakiau, nes manė, kad laivelis per mažas tokiai tolimai kelionei. Tada pareiškiau, jog turiu ir didesnį. Kitą dieną nusivedžiau jį į tą vietą, kur gulėjo pirmoji mano padaryta valtis, kurios neįstengiau nuleisti į vandenį. Penktadienis nusprendė, kad ši pakankamai didelė. Bet ir vėl, kadangi aš tos valties neprižiūrėjau, o ji išgulėjo dvidešimt dvejus ar trejus metus, tai nuo saulės buvo visai perdžiūvusi, suskilinėjusi ir niekam tikusi. Penktadienis tvirtino, kad tokia valtis puikiai tiktų ir galėtų pakelti daug maisto, gėrimo ir duonos.

Tuo metu aš buvau taip tvirtai pasiryžęs drauge su Penktadieniu plaukti į žemyną, jog pasakiau jam, kad mes pasidarysime tokio didumo valtį kaip šioji ir jis galėsiąs ja sugrįžti namo. Jis neatsakė nė žodžio, bet atrodė labai susimąstęs ir nuliūdęs. Aš paklausiau, kas jį neramina.

Jis savo ruožtu paklausė mane:

– Už ką ponas baisiai pyksti ant Penktadienio? Ką aš padaryti?

Pasiteiravau, ką jis tuo nori pasakyti. Paaiškinau, kad nė trupučio nepykstu.

– Nepykstu! Nepykstu! – pakartojo jis tuos žodžius niurnėdamas. – Tai kam siųsti Penktadienį namo pas savo tautiečius?

– Juk tu pats sakei, kad nori namo, – priminiau aš.

– Taip, taip, – atsakė jis, – aš norėti, kad mudu abu ten būti. Ponas neplaukti – Penktadienis neplaukti. Penktadienis nenori be savo ponas. – Žodžiu, jis nenorėjo nė pagalvoti ten be manęs keliauti.

– Bet klausyk, Penktadieni, – tariau aš, – ko man tenai keliauti? Ką aš ten veiksiu?

– Tu daryti labai daug gerai, – tarė jis, – tu mokyti laukiniai žmogai būti geras, nuolankus, romus, tu mokyti juos pažinti Dievas ir gyventi naujas gyvenimas.

– Deja, Penktadieni, – tariau, – tu pats nežinai, ką šneki, aš juk pats esu neišmanėlis.

– Taip, taip, – atsakė jis. – Tu mokyti mane gerai, tu ir juos mokyti gerai.

– Ne, ne, Penktadieni, – tariau aš, – tu plauksi be manęs; palik mane čia gyventi vieną, kaip pirma gyvenau.

Jis vėl sumišo, kai taip pasakiau, paskui staiga, nubėgęs prie netoli numesto kirvuko, kurį nešiodavosi, skubiai jį paėmė, priėjo ir padavė man.

– Ką man su juo daryti? – paklausiau.

– Imti ir užmušti Penktadienį, – tarė jis.

– Už ką aš turiu tave užmušti? – vėl paklausiau. Jis tučtuojau atsakė:

– Kam siųsti šalin Penktadienį? Imti ir užmušti Penktadienį! Nesiųsti Penktadienį šalin!

Jis tai pareiškė labai rimtai, ir aš išvydau ašaras jo akyse. Žodžiu sakant, aiškiai pamačiau, kaip labai jis prie manęs prisirišęs ir kaip tvirtai pasiryžęs nesiskirti su manimi. Todėl jam tada pasakiau ir vėliau visada sakydavau, kad niekad jo niekur nesiųsiu, jeigu tik jis norės gyventi su manimi.

Apskritai iš visų Penktadienio kalbų įsitikinau, kad jis nepaprastai prie manęs prisirišęs ir kad niekas negalėtų jo nuo manęs atskirti. Kartą pamačiau, kad jo troškimas grįžti į savo kraštą pagrįstas vien savo žmonių meile ir tikėjimu, jog aš juos pamokysiu gero, nors tokio dalyko visai nebuvau linkęs imtis ir apie tai nė negalvojau, nes nesijaučiau tinkamas tokiam darbui. Bet aš vis dėlto karštai troškau pabandyti ištrūkti iš čia, kaip kad anksčiau minėjau, nes iš visų pašnekesių su Penktadieniu sprendžiau, jog ten pas juos iš tikrųjų yra septyniolika barzdotų vyrų. Todėl ilgiau negaišdamas ėmiausi darbo, ir mudu pirmiausia pradėjome ieškoti medžio, iš kurio būtų galima padaryti didelį pergą, arba luotą, tinkamą tolimoms jūrų kelionėms. Saloje augo daug medžių, iš kurių būtų galima ne tik valtį, bet net ištisą laivyną pasistatyti. Bet užvis svarbiausia buvo rasti medį taip arti vandens, jog į jį galėtume nuleisti valtį, kai tik ji bus baigta: bijojau, kad nepasikartotų anksčiau padarytoji mano klaida.

Pagaliau Penktadienis pasirinko medį: aš įsitikinau, kad jis daug geriau už mane žino, koks medis tam reikalui labiausiai tinka. Iki šiol negaliu pasakyti, koks buvo tas mūsų nukirstas medis, tik tiek, kad spalva ir kvapu jis labai priminė vadinamąjį fustiką[19] ar buvo kažkokia tarpinė rūšis tarp fustiko ir Nikaragvos medžių. Penktadienis norėjo išdeginti to medžio vidų, kad paskui būtų lengva iš jo padaryti luotą, bet aš jam paaiškinau, jog bus geriau, jei jį išskobsime įrankiais. Kai parodžiau jam, kaip reikia skobti, jis dirbo labai vikriai. Maždaug po mėnesio sunkaus darbo baigėme. Jį pavyko padaryti labai gražų. Stuobrį nutašėme ir nulyginome kirviais (aš jį išmokiau naudoti kirvį), suteikdami jam tikros valties išvaizdą. Paskui teko sugaišti dar beveik dvi savaites, kol šiaip taip, sprindis po sprindžio, nustūmėme jį į vandenį, po apačia pakišę apvalius rąstus. Kai nuleidome, pasirodė, kad jis lengvai galėtų pakelti dvidešimt vyrų.

Kai luotas atsidūrė vandenyje, stebėjausi matydamas, kaip vikriai ir greitai mano tarnas Penktadienis jį valdo, sukioja į visas puses ir varo irklais pirmyn, nors jis toks didelis. Paklausiau Penktadienį, ar jis drįstų ir ar mums verta bandyti pasiekti žemyną.

– Taip, – tarė jis, – mes labai puikiai drįsti juo išplaukti, kad ir pūsti smarkus vėjas.

Bet aš buvau sumanęs dar vieną dalyką, apie kurį jis nieko nežinojo. Norėjau padaryti stiebą ir bures, aprūpinti luotą inkaru ir lynu. Stiebą padaryti buvo gana lengva: pasirinkau jauną tiesų kedrą, augantį netoli tos vietos (tokių medžių saloje buvo labai daug), ir liepiau Penktadieniui jį nukirsti. Taip pat parodžiau, kaip jis turi tą medį aptašyti ir apdailinti. O burėmis teko pasirūpinti pačiam. Tiesa, turėjau nemaža senų burių, tikriau sakant, burių gabalų. Bet tos burės išgulėjo dvidešimt šešerius metus, ir aš nesirūpinau tvarkingai jų laikyti (neįsivaizdavau, jog kada galėsiu tokiam reikalui jas panaudoti), tad dabar neabejojau, kad jos visos bus sutrūnijusios. Iš tiesų, dauguma jų buvo sutrūnijusios, bet vis dėlto radau du gabalus, kurie pasirodė visai neblogi. Ėmiausi darbo ir, gerokai pavargęs, ilgai, sunkiai ir nuobodžiai dygsniavęs, – tai visiškai suprantama, nes juk adatų neturėjau, – pagaliau pasiuvau nedidelę negražią trikampę burę, kokios naudojamos Anglijoje; tokias bures puikiai mokėjau valdyti. Lygiai tokias pat bures turėjau valtyje, kuria pabėgau iš Berberijos, kaip tatai aprašyta šios knygos pradžioje.

Beveik du mėnesius plušėjau prie šio darbo, tvarkydamas stiebą ir bures, stengdamasis viską atlikti labai rūpestingai. Įtaisiau trumpą štagą[20] ir prie jo priekinę burę, arba foką, kad juo būtų galima naudotis, jei tektų kreipti luotą prieš vėją. Be to, užpakalyje įtaisiau vairą, kad būtų galima vairuoti. Nors tebuvau labai prastas laivų statytojas, bet žinodamas, kaip labai naudingas ir reikalingas toks prietaisas, nevengiau triūso, ir pagaliau man pavyko jį pasidaryti. Atvirai kalbant, jei pridursime čia visus kvailus sumanymus, kurie šovė į galvą jį dirbant ir iš kurių nieko neišėjo, tai manau, kad tam vairui įtaisyti prireikė beveik tiek pat laiko, kiek ir pačiam laiveliui padirbti.

Kai visi tie įrengimai buvo baigti, ėmiau mokyti savo tarną Penktadienį laivelį valdyti. Nors jis ir labai gerai mokėjo irtis, užtat visiškai nieko nenusimanė apie bures ir vairą. Jis nepaprastai nustebo pamatęs, kaip vairu kreipiu jūroje valtį į vieną ar į kitą pusę. Stebėjosi taip pat, kad mūsų burės, išpūstos vėjo, persimesdavo čia į vieną, čia į kitą šoną, nelygu, kaip keitėsi mūsų plaukimo kryptis. Visa tai matydamas, jis stovėjo nepaprastai nustebęs ir apstulbęs. Tačiau po neilgų pratybų aš jį supažindinau su visais tais dalykais, ir jis tapo sumanus jūreivis, tik buvo labai sunku jam išaiškinti kompaso reikšmę. Antra vertus, tose vietose retai kada dangus apsiniaukdavo ar užeidavo rūkai, todėl kompaso prireikdavo nedažnai: naktį visuomet būdavo matyti žvaigždės, o dieną – krantas, išskyrus lietinguosius laikotarpius. Tačiau tokiu metu niekas ir negalvodavo apie kelionę nei sausuma, nei jūromis.

Dabar jau prasidėjo dvidešimt septintieji gyvenimo šioje saloje metai, nors paskutinių trejų, kada prie savęs turėjau Penktadienį, nederėtų įskaityti, nes mano gyvenimas dabar buvo visiškai kitoks negu anksčiau. Savo išsikėlimo į salą metines pažymėjau kaip ir anksčiau, nuoširdžiai dėkodamas Dievui už jo malones. Dabar turėjau daugiau įrodymų, kaip apvaizda rūpinasi manimi, ir daug vilčių, kad man čia nebeilgai teks vargti. Tvirtai tikėjau, kad galėsiu sėkmingai ir greitai išsivaduoti, kad mano išsivadavimas čia pat ir man nebereikės šioje vietoje išbūti nė vienerių metų. Vis dėlto po senovei tvarkiau savo namų ūkį: kasiau, sodinau, tvėriau tvoras kaip visuomet, rinkau ir džiovinau vynuoges ir dirbau visus reikalingus darbus.

Tuo tarpu mus užklupo lietingasis laikotarpis, per kurį daugiausia būdavau namie. Mudu kuo saugiausiai paslėpėme naująją savo valtį, įvarę ją į upelį, kuriuo, kaip jau esu sakęs, atplukdžiau į krantą savo plaustus iš laivo. Potvynio metu priešais ją prie kranto liepiau savo Penktadieniui iškasti mažutį baseiną, kaip tik tokio dydžio ir gylio, kad ji ten tilptų ir plūduriuotų kaip doke. O kai jūra atslūgo, to doko gale mudu padarėme tvirtą užtvanką, kad į jį nepribėgtų vandens. Dabar valtis gulėjo sausa, nepasiekiama jūros potvynio. Norėdami ją apsaugoti nuo lietaus, iš viršaus apdengėme medžių šakomis taip tankiai, jog ji dabar buvo lyg po stogu. Taip mes laukėme lapkričio bei gruodžio mėnesių, kada buvau pasiryžęs leistis į kelionę.

XVIII SKYRIUS

Kai prasidėjo gražusis metų laikas, drauge su giedriu oru mano sąmonėje atgijo ir naujasis sumanymas. Kasdien rengiausi žygiui. Pirmiausia sudariau kelionei reikalingą maisto atsargą, o po savaitės ar dviejų ketinau atidaryti doką ir išplukdyti valtį. Dirbdamas šiuos darbus, vieną rytą šūktelėjau Penktadienį ir liepiau jam nueiti į pajūrį paieškoti vėžlio – mudu paprastai kas savaitę pasigaudavome po vėžlį, nes mėgome ir jų kiaušinius, ir pačią mėsą. Vos tik Penktadienis išėjo, netrukus parbėgo atgal ir tiesiog skriste perskrido per išorinį pylimą, lyg po kojomis nejausdamas žemės. Dar nespėjus jo prakalbinti, sušuko:

– Pone! Pone! O liūdna! O bloga!

– Kas yra, Penktadieni? – paklausiau aš.

– O, ten štai, – tarė jis, – vienas, du, trys luoteliai. Vienas, du, trys! – iš jo kalbos supratau, kad jų buvo šeši, bet ėmęs klausinėti smulkiau patyriau, kad jų vis dėlto buvo tiktai trys.

– Na, Penktadieni, – tariau aš, – nebijok.

Stengiausi jį padrąsinti, bet mačiau, kad vargšas vaikinas baisiai išsigandęs. Jis buvo įsikalęs į galvą, kad laukiniai atplaukė ieškoti jo, jį suras, supjaustys į gabalus ir suės. Vargšelis taip drebėjo, jog nežinojau, nė ką su juo daryti. Kaip mokėdamas jį guodžiau ir pasakiau, kad man gresia lygiai toks pat pavojus kaip ir jam, kad jeigu suės jį, tai suės ir mane.

– Bet, Penktadieni, – tariau aš, – mes turime ryžtis su jais kovoti. Ar tu pasiruošęs kautis?

– Ar šaudyti? – paklausė jis, – bet jų daug, didelis daug.

– Tai nesvarbu, – vėl tariau aš, – mūsų šūviai išgąsdins tuos, kurių mudu nenukausime.

Paskui paklausiau, ar jis gins mane, jeigu aš būsiu pasiryžęs jį ginti, ir ar neatsiliks nuo manęs ir darys tai, ką aš jam liepsiu. Jis atsakė:

– Aš mirsiu, jei tu liepsi, pone.

Paskui nuėjau atnešti romo ir daviau jam geroką gurkšnį išgerti. Mat aš taip taupiau savo romą, kad jo nemaža dar buvo likę. Kai Penktadienis išgėrė, liepiau jam paimti du medžioklinius šautuvus, kuriuos mudu visuomet nešiodavomės, ir užtaisiau juos stambiausiais šratais, tokio dydžio, kaip mažo pistoleto kulkos. Paskui paėmiau keturias muškietas ir kiekvieną užtaisiau dviem stambiais kapotiniais švino gabalais ir penkiomis mažomis kulkomis, o abu pistoletus – pora kulkų kiekvieną. Prisikabinau prie šono didįjį kardą, kaip visuomet pliką, o Penktadieniui padaviau kirvį.

Taip pasiruošęs, pasiėmiau žiūroną ir įkopiau į kalvą pasižvalgyti. Pakreipęs žiūroną į pajūrį, bematant pamačiau, kad iš viso yra dvidešimt vienas laukinis, trys belaisviai ir trys valtys. Jų kelionės tikslas, atrodo, turėjo būti pergalės puota, kurios metu ketino suėsti tuos savo belaisvius. Tikrai siaubingas pokylis, bet šitiems barbarams, kaip pastebėjau, tokios puotos buvo visai įprastas dalykas.

Jie buvo išlipę į krantą ne toje vietoje, kur buvo išsilaipinę tada, kai pabėgo Penktadienis, bet arčiau mano upelio, kur krantas žemas, o tankus miškas beveik siekia jūrą. Aš įsiutau, kad laukiniai išsikėlė taip arti mano buveinės, bet dar didesnį įniršį kėlė tas nežmoniškas kėslas, su kuriuo tie niekšai čionai atplaukė. Nulipau atgal pas Penktadienį ir pasakiau jam, jog esu pasiryžęs nusileisti į pajūrį ir visus juos išžudyti. Paklausiau jį, ar jis man padės. Dabar jis jau buvo visiškai atsigavęs nuo baimės (turbūt romas jį padrąsino), atrodė žvalus ir kaip pirma pakartojo, kad mirsiąs, jeigu aš liepsiu.

Būdamas taip baisiai įsiutęs, pirmiausia pasidalijau su juo užtaisytus ginklus. Penktadieniui daviau vieną pistoletą, kurį jis užsikišo už diržo, ir tris šautuvus, kuriuos užsikabino ant pečių. Pats pasiėmiau vieną pistoletą ir kitus tris šautuvus. Šitaip apsiginklavę mudu tuoj pat išžygiavome. Aš įsidėjau į kišenę mažą butelį romo, o Penktadieniui daviau didelį kapšelį parako ir kulkų. Įsakiau jam sekti paskui mane, nejudėti, nešauti, nieko nedaryti ir netarti nė žodžio, kol nepaliepsiu. Ketinome nužygiuoti beveik mylią į dešinę, mat norėjome aplenkti upelį ir prieiti prie kranto iš miško pusės, nes tik iš ten buvo galima nepastebėtiems priartėti prie laukinių per šūvio nuotolį. Pro savo žiūronus pamačiau, kad buvo lengva tai padaryti. Taip bežygiuojant man grįžo pirmykštės mintys, ir pasiryžimas ėmė slūgti. Tuo nenoriu pasakyti, kad nors kiek pabūgau laukinių skaičiaus, nes juk jie tebuvo pliki, beginkliai padarai, ir aš, be abejonės, būčiau už juos pranašesnis, net jei šalia neturėčiau Penktadienio. Bet man kilo klausimas, koks gi reikalas ir kokia būtinybė mane verčia tepti savo rankas krauju, pulti žmones, kurie man niekad nieko pikto nėra padarę ir nenorėjo padaryti, kurie visiškai nėra man nusikaltę, kurių barbariški papročiai yra jų pačių nelaimė. Juk Dievas juos paliko, kaip ir kitas tos pasaulio dalies tautas, skendėti tokioje tamsybėje ir laikytis tokių nežmoniškų papročių, bet jis neliepė man būti jų teisėju, juo labiau jo sprendimus vykdančiu budeliu. Kai Dievui atrodys reikalinga, už tuos nusikaltimus jis pats juos nubaus. Šiaip ar taip, bausti juos ne mano reikalas. Pamaniau, jog Penktadienis tokį mūsų žygį galėtų pateisinti, nes jis buvo jų priešas ir kariavo su šitais žmonėmis. Jis galėjo visai teisėtai juos užpulti, bet apie save to pasakyti negalėjau. Einant toliau, šitie samprotavimai taip mane paveikė, jog ryžausi tik nueiti ir atsistoti kur nors netoliese, kad galėčiau stebėti barbarišką jų puotą, o paskui elgtis taip, kaip Dievas palieps; pulti juos ketinau tik tada, jeigu atsirastų koks rimtesnis reikalas.

Taip nusiteikęs įėjau į mišką ir ėmiau kuo atsargiausiai ir tyliausiai sėlinti. Penktadienis sekė paskui mane. Girios pakraštį pasiekiau toje vietoje, kur miškas nuo jų buvo arčiausiai. Čia mane nuo laukinių skyrė tik kampas tankiai apaugusių medžių. Tyliai pašaukiau Penktadienį ir, parodęs jam didelį medį pačiame miško kampe, liepiau įlipti į jį ir man pranešti, ar iš ten aiškiai matyti, ką veikia laukiniai. Jis taip ir padarė, paskui tuoj pat grįžo ir papasakojo, kad iš ten viskas puikiausiai matyti: jie visi susėdę apie ugnį ir valgo vieno savo belaisvio mėsą, o kitas guli surištas ant smėlio, kiek atokiau nuo jų; baigę vieną, jie nužudys ir antrąjį. Mane apėmė didžiausias pasipiktinimas. Penktadienis pasakė, kad tas belaisvis nesąs jo tautietis, o vienas iš tų barzdotų vyrų, atplaukusių į jų kraštą valtimi, apie kuriuos jis man buvo pasakojęs. Vos jam paminėjus baltą barzdotą vyrą, mane apėmė baisus siaubas. Nuėjęs prie medžio, pro savo žiūroną aiškiai pamačiau pajūrio smėlyje gulintį baltaveidį žmogų, kurio rankos ir kojos buvo surištos tam tikromis žolėmis ar nendrėmis. Tai buvo apsirengęs europietis.

Už kokių penkiasdešimties jardų nuo manęs, arčiau prie laukinių, augo dar vienas medis, o priešais jį driekėsi krūmokšniai. Mačiau, kad pasukęs truputį į šalį galėčiau nepastebėtas pasiekti tuos krūmus, o tuomet nuo jų būčiau per pusę šūvio atstumo. Tad suvaldžiau savo įniršį, nors buvau iš tikrųjų baisiausiai įsiutęs. Paėjėjęs kokius dvidešimt žingsnių, įlindau į krūmus, augusius netoli to antro medžio. Čia radau truputį pakilesnę vietą, iš kurios juos mačiau labai aiškiai, tenutolusius nuo manęs per kokius aštuoniasdešimt jardų.

Dabar nebegalėjau gaišti nė valandėlės, nes devyniolika baisiųjų siaubūnų tupėjo ant žemės susispietę į krūvą aplink ugniakurą, o kiti du buvo ką tik pasiųsti prie to vargšo krikščionio. Gal jie turėjo jį papjauti ir po gabalą nešioti prie ugniakuro. Pasilenkę prie belaisvio, atrišinėjo kojų pančius. Atsisukau į Penktadienį.

– Na, Penktadieni, – tariau, – daryk, ką aš tau liepsiu.

Penktadienis linktelėjo galvą.

– Dabar, Penktadieni, – sakau aš, – žiūrėk į mane: daryk tiksliai, ką aš darysiu. Nieko nepražiopsok.

Aš padėjau vieną muškietą ir vieną medžioklinį šautuvą ant žemės. Penktadienis padarė tą patį; antrąja muškieta nusitaikiau į laukinius. Penktadienis irgi prisitaikė.

– Ar jau pasiruošęs? – paklausiau.

– Taip, – atsakė jis.

– Tai pliek į juos, – tariau aš ir tą pačią akimirką patsai iššoviau.

Penktadienis pataikė daug geriau už mane, nes tame šone, kur jis šovė, du vyrai krito negyvi ir trys buvo sužeisti, o aš tenukoviau vieną ir du sužeidžiau. Tarp laukinių kilo baisiausias sąmyšis. Visi, kurie tik nebuvo sužeisti, pašoko, bet iš karto nežinojo, nei kur bėgti, nei kur dairytis. Jie negalėjo suvokti, iš kur juos užklupo pražūtis. Penktadienis, vykdydamas mano įsakymą, neatitraukė nuo manęs akių ir stebėjo, ką aš darau. Tuojau po pirmojo šūvio mečiau muškietą ir paėmiau medžioklinį šautuvą. Penktadienis padarė tą patį. Jis matė, kad aš atlaužiau gaiduką ir taikau, ir padarė tą patį.

– Ar tu pasiruošęs, Penktadieni? – paklausiau.

– Taip, – atsakė jis.

– Tai šauk, – tariau aš, – Dievo vardu!

Sulig tuo žodžiu aš vėl šoviau į apstulbusius laukinius. Tą patį padarė ir Penktadienis. Mūsų šautuvai šį kartą buvo užtaisyti vadinamaisiais gulbiniais šratais, arba smulkiomis pistoletų kulkomis, ir mes pamatėme, kad krito tik du. Bet sužeistų buvo daug. Jie bėgiojo į visas puses rėkdami ir spiegdami kaip bepročiai, visi kruvini, dauguma jų sunkiai sužeisti. Truputį vėliau pataikėme į dar tris ir jie krito leisgyviai.

– Na, Penktadieni! – garsiai sušukau aš, padėjęs ant žemės medžioklinį šautuvą ir paėmęs užtaisytą muškietą. – Paskui mane!

Ir šokau iš miško. Drąsusis Penktadienis sekė man iš paskos. Vos tik pastebėjau, kad laukiniai pamatė mane, ėmiau kiek galėdamas garsiau šaukti, liepęs Penktadieniui daryti tą patį, ir kiek įstengdamas pasileidau bėgti. Tiesą sakant, aš nepajėgiau labai greitai bėgti, nes buvau baisiai apsikarstęs ginklais, tad nuskubėjau tiesiai prie nelaimingos aukos, kuri, kaip minėjau, gulėjo pajūrio smėlyje, tarp tos vietos, kur sėdėjo laukiniai, ir jūros. Abudu budeliai, besirengią susidoroti su tuo vargšu, jį paliko pirmosios mūsų ugnies apstulbinti, baisiai išsigandę nudūmė prie jūros ir šoko į vieną valtelę. Dar kiti trys leidosi kartu su jais. Aš atsisukau į Penktadienį ir liepiau jam pulti pirmyn ir šauti į juos. Jis tučtuojau mane suprato ir pabėgėjęs kokius keturiasdešimt jardų, kad būtų arčiau tų laukinių, iššovė. Man pasirodė, kad jis juos nudėjo, nes mačiau, kaip visi sukrito į valtį. Netrukus pastebėjau, kad du iš jų greitai atsigavo, bet kitus du jis vis dėlto nušovė, o trečią taip sunkiai sužeidė, kad šisai gulėjo valties dugne lyg negyvas.

Tuo tarpu, kai mano Penktadienis į juos šaudė, aš išsitraukiau peilį ir perpjoviau žoles, kuriomis buvo surišta nelaimingoji auka. Išlaisvinęs to vargšo rankas ir kojas, pakėliau jį ir portugalų kalba paklausiau, kas jis toks. Jis atsakė lotyniškai: Christianus (krikščionis), bet buvo taip nusilpęs ir apsvaigęs, kad vos galėjo stovėti ir kalbėti. Ištraukiau iš kišenės butelį romo ir padaviau, ženklais rodydamas, kad kiek išgertų. Jis nurijo kelis gurkšnius. Paskui daviau duonos, kurią jis suvalgė. Tada paklausiau, iš kurio krašto jis kilęs. Jis atsakė: Espagnole[21]. Kiek atsigavęs jis kaip įmanydamas ėmė ženklais rodyti, kad labai man dėkingas už išvadavimą.

– Senjore, – tariau aš, kiek mokėjau ispaniškai, – mes vėliau pasišnekėsime, bet dabar turime kovoti. Jeigu jums dar liko šiek tiek jėgų, imkite šį pistoletą bei kardą ir kibkite į darbą.

Ispanas labai dėkingas paėmė tuos ginklus. Vos tik jie atsidūrė jo rankose, jis tartum įgavęs naujų jėgų kaip viesulas puolė savo žudikus ir akimirksniu du sukapojo į gabalus. Tiesa, visas tas įvykis laukinius taip apstulbino, vargšai buvo taip išgąsdinti mūsų šautuvų pyškėjimo, kad krito ant žemės iš nustebimo ir baimės, nepajėgdami bėgti, kaip ir jų kūnai nepajėgė atsispirti mūsų kulkoms. Lygiai taip buvo ir tiems penkiems, į kuriuos Penktadienis šovė valtyje, nes trys iš jų krito nuo žaizdų, o kiti du – vien iš baimės.

Aš vis dar laikiau savo užtaisytą šautuvą rankoje ir buvau pasirengęs šauti, nes ispanui buvau atidavęs pistoletą ir kardą. Pasišaukiau Penktadienį ir liepiau nubėgti prie medžio, iš kur pirmukart iššovėme, ir atnešti ten paliktus neužtaisytus ginklus. Jis tatai atliko nepaprastai greit. Tada padaviau jam savo muškietą ir atsisėdau ant žemės užtaisyti kitų šautuvų, o jam ir ispanui liepiau atbėgti pas mane, kai tik prireiks ginklų. Man užtaisinėjant tuos šautuvus, ispanas susirėmė su vienu laukiniu, kuris jį puolė didžiausiu mediniu kardu – tuo pačiu ginklu, kuriuo buvo numatyta jį nužudyti, jeigu aš nebūčiau sutrukdęs. Ispanas buvo be galo drąsus ir narsus – nors ir nusilpęs, kovojo gerą valandėlę su šituo indėnu ir galvoje jam prakirto dvi dideles žaizdas. Bet laukinis, stambus, stiprus vyras, pačiupęs jį į glėbį, parmetė ant žemės ir stengėsi ištraukti jam iš rankos mano kardą. Ispanas, nors ir partrenktas, sumaniai paleido kardą, išsitraukė iš už juostos pistoletą, šovė į laukinį ir nudėjo vietoj, man nespėjus prišokti pagelbėti.

Penktadienis, dabar galėdamas laisvai veikti, vijosi sprunkančius niekšus teturėdamas rankoje vien kirvį. Juo jis pribaigė tuos tris, kurie, kaip jau esu sakęs, buvo sužeisti ir parkritę, taip pat ir visus kitus, kuriuos tik pavijo. O ispanas atėjo pas mane paprašyti šautuvo, ir aš jam daviau vieną medžioklinį, su kuriuo jis ėmė vytis du laukinius ir abu sužeidė. Bet jis nepajėgė greitai bėgti, ir tie paspruko į mišką. Penktadienis juos ten nusivijo ir vieną užmušė, o antrasis buvo gana vikrus: nors ir sužeistas, jis šoko į jūrą ir nuplaukė pas tuodu, kurie buvo likę valtyje. Tie trys valtyje ir sužeistasis, mes nežinojome, ar jis mirė, ar ne – buvo visi, kuriems iš atplaukusių dvidešimt vieno pavyko nuo mūsų pasprukti. Štai tiksli apskaita:

3 – nušauti mūsų pirmuoju šūviu iš už medžio,

2 – nušauti antruoju šūviu,

2 – Penktadienio nušauti valtyje,

2 – nušauti jo iš pirmųjų sužeistųjų tarpo,

1 – Penktadienio užmuštas miške,

3 – užmušti Penktadienio jam besivejant arba rasti įvairiose vietose miške, mirę nuo žaizdų,

4 – pasprukę valtimi, vienas jų sužeistas, jei ne miręs.

Iš viso jų buvo 21.

Tie laukiniai, kurie buvo luotelyje, smarkiai yrėsi, stengdamiesi nuplaukti ten, kur jų nebegalėtų pasiekti šūviai. Nors Penktadienis į juos šovė du ar tris kartus, bet nepastebėjau, kad nors vieną būtų kliudęs. Penktadienis įtikinėjo mane, kad imčiau vieną laukinių luotelį ir juos vyčiausi. Man iš tiesų labai rūpėjo jų pabėgimas: bijojau, kad grįžę jie nepapasakotų šio įvykio savo žmonėms, neatplauktų su kokiais dviem ar trim šimtais luotelių ir nesunaikintų mūsų pačių, turėdami didžiulę persvarą. Tad sutikau juos vytis jūra ir, pribėgęs prie vieno jų luotelio, įšokau ir liepiau Penktadieniui sekti paskui mane. Bet atsidūręs luotelyje apstulbau, radęs jame gulintį dar vieną nelaimingą žmogų, kaip ir ispanas surištomis rankomis ir kojomis, atgabentą nužudyti. Jis buvo vos gyvas iš baimės, nežinodamas, kas čia darosi, mat negalėjo pažvelgti per valties kraštą; taip tvirtai buvo nuo pat kaklo iki užkulnių suraišiotas ir taip ilgai išgulėjo surištas, jog iš tikrųjų maža berodė gyvybės.

Aš tučtuojau perpjoviau žolių ir nendrių virves, kuriomis jis buvo apraizgytas, ir norėjau padėti jam atsikelti, bet jis nepajėgė nei stovėti, nei kalbėti, tik maldaujamu balsu dejavo, turbūt manydamas, jog jį atraišiojo norėdami nužudyti.

Kai Penktadienis prie jo priėjo, liepiau jam pasikalbėti su tuo žmogumi ir pasakyti, kad jis yra laisvas. Ištraukęs savo butelį, liepiau duoti vargšui atsigerti. Gurkšnis romo ir žinia, kad yra išgelbėtas, žmogų atgaivino, ir jis atsisėdo valtyje. Kiekvienas būtų iki ašarų susijaudinęs, matydamas, ką darė Penktadienis, išgirdęs jį kalbant ir pažvelgęs jam į veidą. Jis bučiavo tą nelaimingąjį, glėbesčiavo, mylavo, verkė, juokėsi, šaukė, striksėjo, šoko, dainavo, paskui vėl verkė, grąžė rankas, daužė sau veidą ir galvą, paskui vėl dainavo ir šokinėjo lyg beprotis. Ilgokai negalėjau iš jo išgauti nė vieno žodžio ir paaiškinimo. Pagaliau šiek tiek aprimęs jis man pasakė, kad čia esąs jo tėvas!

Nelengva apsakyti mano susijaudinimą pamačius, kaip nepaprastai džiaugėsi ir savo sūnišką prisirišimą reiškė tas laukinis, išvydęs savo tėvą gyvą, išgelbėtą nuo mirties. Taip pat negaliu aprašyti nė pusės jo iš

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

Komentuoti gali tik prisijungę nariai

Jeigu turite paskyrą, prisijunkite

Sukurti paskyrą

Sukurkite paskyrą mūsų forume

Registruotis

Prisijungti

Turite paskyrą? Prisijunkite

Prisijungti dabar

  • Narių peržiūri šį forumą:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.


  • SuperGames programele
  • SuperGames programele


×