Peršokti į turinį
HHH3

Roinzoas Kruzas 6

Recommended Posts

Kartais galvodavau iškasti duobę po ta vieta, kur jie kuria ugnį, ir įdėti ten penkis ar šešis svarus parako, kuris, jiems sukūrus laužą, užsidegtų ir išsprogdintų visa, kas bus netoliese. Bet visų pirma aš labai nenorėjau tam reikalui sugadinti tiek parako, nes dabar jo teturėjau vieną statinaitę, be to, niekad negalėjau būti tikras, kad jis sprogs reikiamu metu ir juos kliudydamas, maniau, kad sprogimas geriausiu atveju vien išsklaidys degantį laužą, juos apsvilins ir išgąsdins, bet ne tiek, kad visiškai apleistų tą vietą. Todėl mečiau šį sumanymą ir nusprendžiau, kad man su trimis savo šautuvais, užtaisytais dvigubu užtaisu, reikėtų kur nors patogiai pasislėpti užuolandoje ir šauti į laukinius pačiame jų kruvinos puotos įkarštyje, kai būsiu tikras, jog kiekvienu šūviu nukausiu ar sužeisiu bent du ar tris. Neabejojau, kad paskui juos puldamas su trimis savo pistoletais ir kalaviju, net jeigu jų būtų ir dvidešimt, visus juos sunaikinčiau. Ši mintis man patiko ir kelias savaites nedavė ramybės. Aš taip buvau ja užsidegęs, jog dažnai sapnuodavau šaudąs į laukinius.

Mane taip sužavėjo šis sumanymas, jog kelias dienas užtrukau ieškodamas tinkamų vietų užuolandai, kur galėčiau jų tykoti. Dabar dažnai nueidavau į jų sambūrio vietą ir kiek apsipratau su ja. Tomis valandėlėmis, kai būdavau toje vietoje ir matydavau žymes, primenančias, kaip tie barbarai rijo vienas kitą, mano širdis dar labiau užsidegdavo kruvinu kerštu ir pagieža: nuolat galvodavau, kaip užkapoti kardu dvidešimt ar trisdešimt.

Galop radau vietą kalvos šlaite, kur nusprendžiau galėsiąs saugiai tykoti, kol pamatysiu atplaukiant jų valtis. Tada galėsiu, prieš jiems išlipant į krantą, nematomas pasitraukti į medžių tankmę, kur viename medyje mačiau drevę, pakankamai didelę man gerai pasislėpti. Joje galėsiu tūnoti ir stebėti visus kruvinuosius žmogėdrų veiksmus ir nusitaikyti tiesiog jiems į galvas, kai bus taip arti susėdę, jog prašauti pro šalį beveik bus neįmanoma, ir pirmuoju šūviu man tikriausiai pavyks tris ar keturis sužeisti.

Taigi šioje vietoje pasiryžau įvykdyti savo sumanymą ir tam tikslui paruošiau dvi muškietas ir paprastą paukštinį šautuvą. Kiekvieną muškietą užtaisiau dviem stambiais švino gabalais ir keturiomis ar penkiomis mažesnėmis kulkomis, maždaug pistoleto kulkų dydžio, o medžioklinį šautuvą – sauja stambiausių šratų. Užtaisiau taip pat ir savo pistoletus, kiekvieną maždaug keturiomis kulkomis. Šitaip apsiginklavęs, gerai apsirūpinęs šaudmenimis antrai ir trečiai salvei, išsirengiau į savo ekspediciją.

Susidaręs tokį kautynių planą ir vaizduotėje jį praktiškai išbandęs, aš kas rytą nužygiuodavau į viršūnę kalvos, kuri buvo maždaug už trijų mylių nuo vadinamosios mano pilies, ir dairydavausi, ar nepamatysiu jūroje valčių, artėjančių prie salos arba iš tolo į ją plaukiančių. Bet mane ėmė varginti ši sunki pareiga, du ar tris mėnesius be pertraukos taip einant sargybą. Visada grįždavau nieko nepastebėjęs ne tik pajūryje, bet ir visame vandenyne, kiek tik galėjau bent kuria kryptimi aprėpti plika akimi ar pro žiūronus.

Kol aš taip kasdien vaikščiodavau į kalvą pasižvalgyti, tol tvirtai laikiausi savo sumanymo. Karinga nuotaika nė kiek nesilpnėjo, ir buvau pasiruošęs įvykdyti šią žiaurią bausmę – nužudyti dvidešimt ar trisdešimt nuogų laukinių. Pagiežos apakintas, bjaurėdamasis žiauriu tų žmonių papročiu, aš netgi savęs nepaklausiau, ar jie verti tokios bausmės; nepagalvojau, kad dieviškoji apvaizda, išmintingai tvarkydama pasaulį, paliko juos be kitų vadovų, tik su pačių šlykščiomis ir ydingomis aistromis, ir todėl jiems buvo leista, ko gero, ilgus šimtmečius daryti tokius siaubingus dalykus ir išsiugdyti tokius žvėriškus papročius, kuriuos galėjo įdiegti tik visiškai dangaus apleista prigimtis, skatinama kažkokio šėtoniško išsigimimo. Bet dabar, kai man kiek pakyrėjo tos bergždžios tolimos ir ilgos išvykos, kurias darydavau kiekvieną rytą, ėmė keistis ir mano nuomonė apie patį žygį, ir aš pradėjau ramiau nagrinėti tai, ką buvau benorįs vykdyti; pagalvojau, kokia gi teise ir kieno pašauktas aš galiu vaizduotis esąs tų žmonių teisėjas ir budelis? Žmonių, kuriems dangus patikėjo nebaudžiamiems daugybę šimtmečių vykdyti savo nuosprendžius. Kuo gi tie žmonės man pakenkė ir kokią teisę turiu įsiterpti į ginčą dėl kraujo, kurį jie taip gausiai lieja? Dažnai, ginčydamasis dėl to pats su savimi, sakydavau: „Iš kur galiu žinoti, ką pats Dievas mano šiuo konkrečiu atveju? Be abejo, šitie žmonės taip elgiasi, nelaikydami to nusikaltimu: jų sąžinė tų veiksmų nepasmerkia ir jų sąmonė jiems dėl to nepriekaištauja. Jie nusideda to nesuvokdami, ne taip kaip mes, kurie nusidedame nepaklusdami dieviškajam teisingumui. Nužudyti kare paimtą belaisvį ir valgyti žmogieną jiems atrodo ne didesnis nusikaltimas, kaip mums nudobti jautį ar valgyti avieną.“

Kai šitą dalyką apgalvojau, nusprendžiau, kad buvau neteisus mintyse juos rūsčiai pasmerkdamas kaip žmogžudžius; jie nė kiek ne blogesni už tuos krikščionis, kurie dažnai nužudo kautynėse paimtus belaisvius, o dar dažniau įvairiomis progomis be jokio gailesčio sukapoja ištisus kariuomenės dalinius, nors anie numeta žemėn savo ginklus ir pasiduoda.

Toliau man kilo mintis, kad nors tų laukinių elgesys vienų su kitais ir yra brutalus ir nežmoniškas, manęs tai neliečia, šitie žmonės man nepadarė nieko pikto. Jeigu jie mane užpultų arba pats turėčiau juos pulti gindamasis, tada būtų galima tą savo sumanymą pateisinti. Bet dabar aš juk nesu jų valdžioje, jie apie mane nieko nežino, tad ir neturi jokių kėslų prieš mane, todėl būtų visai neteisinga, jei juos pulčiau.

Priešingu atveju reikėtų pateisinti ispanų elgesį ir visus jų žiaurumus Amerikoje, kur jie sunaikino milijonus žmonių. Tiesa, jie buvo stabmeldžiai, barbarai ir atlikinėdavo kai kurias kruvinas ir barbariškas apeigas, pavyzdžiui, aukodavo žmones stabams, bet ispanams jie niekuo nenusikalto. Ne veltui šiuo metu visos krikščioniškosios Europos tautos ir net patys ispanai piktinasi Amerikos raudonodžių naikinimu ir kalba apie tai kaip apie tikras skerdynes, kruviną ir žiaurų darbą, tokį, dėl kurio net ispanų vardas visų humaniškų žmonių, taigi ir krikščionių, laikomas baisiu ir siaubingu – lyg Ispanijos karalystė ypač būtų pasižymėjusi tuo, kad joje gimsta žmonės, kuriems visiškai svetimi švelnūs principai ar paprasčiausia užuojauta nelaimingiesiems, o juk užuojauta laikoma žmogaus dvasios kilnumo žyme.

Tokie samprotavimai pamažu atšaldė mano įkarštį, o paskui ir visiškai nuramino; aš palengva išsižadėjau savo sumanymo ir nusprendžiau, kad buvau pasirinkęs klaidingą kelią, ryždamasis pulti laukinius. Ne mano reikalas juos žudyti, jeigu jie pirmi manęs nepuola, todėl privalau, jeigu tik galima, šito išvengti, bet jeigu jie mane užtiktų ir užpultų, tada jau atliksiu savo pareigą.

Kita vertus, ėmiau abejoti, ar šitaip pasielgęs išsigelbėčiau, ar visiškai sugriaučiau savo gyvenimą ir save pražudyčiau, nes niekuomet negalėčiau būti tikras, ar nukausiu visus, esančius tuo metu krante, ir visus kitus, kurie kada nors vėliau galėtų atplaukti į salą; jei nors vienas laukinis ištrūktų ir papasakotų saviškiams, kas įvyko, jų čia atplauktų tūkstančiai, norėdami atkeršyti už savo draugų mirtį, ir šitaip tik užsitikrinčiau tikrą pražūtį, kuri dabar man visiškai negresia.

Iš viso to padariau išvadą, kad vienaip ar kitaip kištis į laukinių reikalus būtų ir neteisinga, ir neišmintinga: aš kaip įmanydamas turiu nuo jų slėptis ir nepalikti nė mažiausios žymės, iš kurios jie galėtų spręsti, kad saloje gyvenama žmonių. Šį protingą sprendimą palaikė ir religiniai motyvai, tad galutinai įsitikinau, kad visiškai atitolau nuo savo priedermių, kurdamas kruvinus planus sunaikinti nekaltoms būtybėms – nekaltoms, žinoma, tik mano atžvilgiu. O nusikaltimai, kuriuos jie daro vieni kitiems, yra jų pačių reikalas ir už juos jie gali būti pasmerkiami ir baudžiami tik Dievo. Dabar, kai man viskas išaiškėjo, aš be galo džiaugiausi, kad nepadarysiu tokio dalyko, kuris, kaip dabar buvau įsitikinęs, būtų ne mažesnė nuodėmė už tyčinę žmogžudystę, tad atsiklaupęs ant kelių nuoširdžiai dėkojau Dievui, kad jis šitaip išgelbėjo mane nuo didelės kaltės. Maldavau, kad jo globa apsaugotų mane ir aš nepakliūčiau į laukinių rankas ir pats jų nepulčiau, nebent dangus aiškiu ženklu leistų tai padaryti ginant savo gyvybę.

Taip nusiteikęs išgyvenau beveik metus. Dabar visiškai nebeieškojau progų užpulti tuos nenaudėlius ir per visą šį laiką nė karto neužkopiau į kalvą pasižiūrėti, ar jų kur nors nematyti, ir sužinoti, ar jų būta krante, ar ne, nes nenorėjau atnaujinti savo užmačių ir susigundyti proga netikėtai užpulti. Padariau tik vieną dalyką: nuėjęs pašalinau savo luotelį, kuris buvo kitoje pusėje salos; nuplukdžiau į rytinį salos galą, nuvairavau ten į mažą įlankėlę, kurią radau po keliomis aukštomis uolomis ir kur, mano supratinu, laukiniai, bijodami srovių, jokiu būdu neišdrįs ir nebandys išsikelti. Drauge su luotu išgabenau visa, kas jam priklausė, – stiebą su burėmis ir inkarą (jei tik būtų galima jį pavadinti inkaru – geresnio neįstengiau pasidirbti). Visa tai pašalinau, kad neliktų jokios žymės, jog saloje gyvenama žmonių.

Kaip esu minėjęs, dabar gyvenau labiau užsidaręs negu bet kada ir retai teišeidavau iš savo būsto. Tiesa, nuolatos eidavau melžti ožkų ir pažiūrėti miške besiganančios kaimenės. Bet ji buvo visai kitoje salos pusėje, ir ten negrėsė joks pavojus, nes neabejojau, kad laukiniai, kurie kartais aplankydavo šią salą, nesitikėdavo nieko joje rasti ir niekad neidavo toliau nuo pakrantės. Taip pat buvau tikras, kad po to, kai jų išsigandęs pasidariau labiau atsargus, jie ne kartą buvo išsikėlę į salos pakrantę kaip ir anksčiau. Siaubo apimtas galvodavau, koks būtų buvęs mano likimas, jeigu būčiau su jais susidūręs ir jeigu jie mane būtų užtikę anksčiau, kada plikas ir beginklis, teturėdamas vieną šautuvą, ir dar užtaisytą tik smulkiais šratais, basčiausi ir slankiojau visur po salą, žiūrinėdamas, ką gera pavyks rasti, – kokia man būtų buvusi staigmena, jei tada, kai pastebėjau žmogaus kojos pėdsaką, būčiau pamatęs penkiolika ar dvidešimt laukinių, kurie puola mane vytis, ir aš jokiu būdu negaliu nuo jų pasprukti, nes jie yra daug greitesni! Mintis, kad galiu susitikti su žmogėdromis, kartais taip mane prislėgdavo ir sukeldavo tiek liūdesio, kad negreit teįstengdavau atsigauti. Vis svarstydavau, ką reikėtų daryti, jeigu jie mane užkluptų nepasirengusį pasipriešinti. Nuolat galvodamas apie tuos dalykus, aš labai melancholiškai nusiteikdavau ir kartais būdavau toks gana ilgą laiką. Bet pagaliau vis dėlto atsikvošėjau ir ėmiau dėkoti apvaizdai, kuri mane išgelbėjo nuo tiekos nematomų pavojų ir apsaugojo nuo negandų, nuo kurių aš pats jokiu būdu negalėjau apsisaugoti, nes neturėjau jokio supratimo, kad jos man gresia ar gali grėsti.

Dabar vis dažniau grįždavo mintis, kildavusi ir anksčiau, – kaip gailestingai globoja mus Viešpats, saugodamas nuo pavojų šiame gyvenime, kaip dažnai mes, patys to nežinodami, būname stebuklingai išgelbėti. Kai atsiduriame keblioje padėtyje ir nežinome, kuriuo keliu pasukti, kažkoks slaptas balsas nukreipia mus viena linkme, ne ta, kuria buvome beeiną. Regis, viskas – sveikas protas, prigimties polinkis, o gal ir reikalai – skatina mus eiti tuo keliu. Bet kažkokia nesuvokiama įtaka, nežinia iš kur sklindanti jėga priverčia mus pasirinkti kitą kelią. Vėliau paaiškėja, kad jei būtume pasukę pirmiau pasirinktuoju keliu, kurį, atrodytų, ir derėjo rinktis, būtume neišvengę bėdų arba žuvę. Veikiamas šių ir panašių samprotavimų, vėliau ėmiau laikytis šitokios taisyklės: abejonės valandą pajutęs tas slaptas užuominas ar poveikį sielai daryti tai ar nedaryti, rinkdamasis vieną ar kitą kelią, privalau ryžtingai paklusti slaptam įsakymui. Paklusdavau, nors ir nematydavau jokio pagrindo šitaip daryti, išskyrus tą slaptą vidinį balsą. Galėčiau pateikti daug pavyzdžių iš savo patirties, kokia neklaidinga toji taisyklė, ypač iš vėlesniojo mano gyvenimo šioje nelemtoje saloje, o ką jau kalbėti apie daugelį atvejų, kurie praslinko nepastebimi, bet į kuriuos būtinai būčiau atkreipęs dėmesį, jeigu į viską būčiau žiūrėjęs tokiomis pat akimis kaip dabar. Bet niekad nėra per vėlu įsigyti išminties, ir aš negaliu nepatarti visiems protingiems žmonėms, kuriems lemta patirti tokius pat nutikimus kaip man, o gal ir ne tokius nepaprastus, – niekada neatmesti šio slapto apvaizdos balso patarimų, kad ir iš kokio neregimo proto šaltinių jie plauktų. Nekalbėsiu apie tai plačiau ir tikriausiai negalėčiau visko paaiškinti, bet visa tai įrodo sielų bendravimą, ryšius tarp materialaus ir nematerialaus pasaulio, ir turėsiu progų pateikti kelis labai ryškius šio bendravimo pavyzdžius, pasakodamas apie tolesnį vienišą gyvenimą šioje niūroje saloje.

XIV SKYRIUS

Tikiuosi, kad šio veikalo skaitytojui neatrodys keista, jei prisipažinsiu, kad tie nuolatiniai rūpesčiai, tie nuolatiniai pavojai, kurie man grėsė, ir mane slėgusi baimė užkirto kelią išradingumui ir visiems sumanymams, kuriuos buvau sugalvojęs savo patogesnei ir malonesnei ateičiai kurti. Dabar aš labiau rūpindavausi saugumu negu maistu. Nedrįsdavau įkalti vinies arba nusikirsti pagalio, bijodamas, kad kas nenugirstų mano sukelto triukšmo, juo labiau nedrįsdavau – dėl tos pačios priežasties – šaudyti, ir ypač nejaukiai jausdavausi kurdamas ugnį ir bijodamas, kad manęs neišduotų dūmai, kurie dieną matomi labai iš toli. Todėl tokius darbus, kuriems reikia ugnies, kaip puodų ir pypkių degimas, perkėliau į naująją būstinę miškuose, kurią neseniai buvau susiradęs, ir tuo neapsakomai džiaugiuosi. Tai buvo natūralus urvas, labai erdvus, bet esu tikras, kad joks laukinis, atsidūręs prie jo angos, neišdrįstų ten lįsti; to, tiesą sakant, neišdrįstų padaryti ir joks kitas žmogus, bet tokiam kaip aš nereikėjo nieko kito, kaip saugios vietos pasislėpti.

Šito urvo angą užtikau didelės uolos papėdėje, kur visai atsitiktinai (taip sakyčiau, jei neturėčiau rimčiausio pagrindo priskirti visus tuos dalykus apvaizdai) kapojau storas medžių šakas, norėdamas pasigaminti anglių. Bet prieš pasakodamas toliau, turiu paaiškinti, kam man prireikė anglių.

Kaip jau esu sakęs, vengdamas dūmų, bijojau kurti ugnį šalia savo būsto, bet man būtinai reikėjo išsikepti duonos, išsivirti mėsos ir t. t. Buvau matęs, kaip Anglijoje pasigaminama anglių po velėna deginant malkas tol, kol jos virsta medanglėmis, arba sausomis anglimis. Taip ėmiau daryti miške ir aš. Užgesinęs ugnį, parsinešdavau anglis namo ir naudodavau jas vietoj malkų, jau nebijodamas, kad dūmai išduos mano buveinę.

Bet visa tai tik tarp kitko. Toje vietoje kapodamas malkas pastebėjau, kad už vieno labai tankaus krūmo yra kažkokia ola. Man buvo įdomu ten pažvelgti, ir vargais negalais įlindęs atsidūriau gana erdviame ir dvigubai aukštesniame už žmogų urve. Bet turiu prisipažinti, kad kur kas greičiau iš ten išsikepurnėjau negu kad įlindau, nes pažvelgęs giliau į tą tamsutėlį urvą, pastebėjau dvi dideles žvilgančias kažkokio padaro akis – nežinojau, ar jos buvo žmogaus, ar velnio; jos žibėjo lyg dvi žvaigždės, atspindėdamos pro rūsio angą krintančią blankoką dienos šviesą.

Bet netrukus atsipeikėjau ir pavadinau save pačiu paskutiniu kvailiu, tardamas, kad žmogus, dvidešimt metų išgyvenęs vienas saloje, neturi bijoti velnio. Tame urve tikriausiai negali būti nieko baisesnio už mane patį. Ir aš, sukaupęs drąsą, paėmiau didžiulį nuodėgulį ir įsiveržiau į vidų, laikydamas rankoje tą liepsnojantį pagalį. Aš dar nebuvau nužengęs nė trijų žingsnių, bet išsigandau beveik tiek pat kaip pirma, nes išgirdau garsų atodūsį, lyg kenčiančio žmogaus, paskui lyg kažkokį niurnėjimą, tarsi prislopintai tariamus žodžius, paskui vėl gilų atodūsį. Pasitraukiau atatupstas ir nutirpau iš siaubo, mane išpylė šaltas prakaitas, ir jei būčiau turėjęs ant galvos skrybėlę, negaliu tvirtinti, kad mano plaukai nebūtų jos nukėlę. Vis dėlto, sukaupęs visas savo jėgas, pasidrąsindamas mintimi, kad Dievo galybė yra visur ir gali mane apginti, aš vėl žengiau kelis žingsnius į priekį, laikydamas nuodėgulį truputį aukščiau galvos, ir jo šviesoje pamačiau ant žemės gulintį didžiulį baisų ožį, kuris, kaip sakome, keliavo į dausas ir žiopčiojo dvėsdamas iš senatvės.

Pastūmiau jį truputį, norėdamas įsitikinti, ar pavyks išvaryti laukan, ir jis pamėgino atsistoti, bet neįstengė. Aš pagalvojau: tegu jis čia sau guli, kol dar gyvas, jeigu jis mane taip išgąsdino, tai tikriausiai išgąsdintų ir laukinius, kurie išdrįstų įlįsti į urvą.

Atsipeikėjęs iš baimės ėmiau dairytis aplinkui, apsižiūrėjau, kad urvas visai nedidelis, maždaug dvylikos pėdų ilgio ir pločio, netaisyklingo pavidalo, nei apskritas, nei keturkampis, nes juk žmonių rankos čia nedirbo – tai buvo tikras gamtos kūrinys. Jo gilumoje dar pastebėjau skylę, pro ją buvo galima patekti toliau, bet ten urvas toks žemas, kad norėdamas įlįsti būčiau turėjęs šliaužti ropomis, be to, nežinojau, kur ta landa nuvestų. Todėl, neturėdamas žvakės, atidėjau šį dalyką kitam kartui, bet pasiryžau ateiti kitą dieną apsirūpinęs žvakėmis ir skiltuvu, pasigamintu iš vieno muškietos užrakto, bei pasiėmęs graikiškosios ugnies.

Taip ir padariau. Kitą dieną atėjau pasiėmęs šešias dideles savo darbo žvakes (dabar aš jau gaminau labai geras žvakes iš ožkų lajaus, tik turėjau bėdos su dagtimis, naudojau joms senas virves bei į dilgėles panašių augalų džiovintą odelę) ir, įlindęs į tą žemąją urvo dalį, turėjau ropoti visom keturiom beveik dešimtį jardų; beje, man atrodė, kad čia būta gana drąsaus žygio, nes nežinojau, nei kiek teks šliaužti, nei kas bus toliau. Įsispraudęs pro siaurumą pamačiau, kad urvas eina vis erdvyn ir aukštyn, ir dabar mano akis nustebino toks didingas reginys, kokio saloje dar nebuvau matęs. Stovėjau apie dvidešimties pėdų aukščio erdvioje grotoje. Sienose ir skliautuose tūkstanteriopai atsispindėjo dviejų mano žvakių šviesa. Kas buvo toje uoloje – ar deimantai, ar kiti brangūs akmenys, ar auksas (spėjau, kad greičiausiai būta jo) – aš nežinojau. Buvau žaviausioje, nors ir visiškai tamsioje grotoje. Jos dugnas buvo sausas ir lygus, nubiręs smulkiu žvirgždu, ten nebuvo matyti jokių šlykščių ir nuodingų šliužų, taip pat jokios drėgmės ar pelėsių nei ant sienų, nei ant lubų. Vienintelis nepatogumas – siaura anga, bet man šis nepatogumas buvo parankus, nes čia buvo saugi vieta, kaip tik tokia užuolanda, kokios ieškojau. Taigi labai džiaugiausi šiuo atradimu ir pasiryžau neatidėliodamas atsigabenti čionai dalį tų daiktų, dėl kurių labiausiai baiminausi. Pirmiausia nusprendžiau čia perkelti savo parako atsargą ir visus atliekamus ginklus: du paukštinius šautuvus, nes jų turtėjau iš viso tris, ir tris muškietas iš aštuonių. Savo pilyje palikau tik penkias muškietas, kurios stovėjo užtaisytos lyg patrankos prie išorinio aptvaro ir buvo paruoštos atremti priešo puolimus.

Pergabendamas savo amuniciją, ta pačia proga atidariau parako statinę, kurią buvau išgriebęs iš jūros ir kuri buvo sušlapusi; pastebėjau, kad vanduo prasisunkęs į paraką maždaug per tris keturis colius iš visų pusių, ir nors viršutinis parako sluoksnis sukietėjęs, vidurys išliko sveikas lyg branduolys kevale. Taigi dabar iš tos statinaitės pelniau dar beveik šešiasdešimt svarų labai gero parako, ir tai buvo labai malonus radinys. Visą tą paraką ir nugabenau į aną vietą; bijodamas kokio netikėtumo, savo pilyje niekada jo nelaikydavau daugiau kaip du tris svarus. Tenai taip pat sunešiau ir visą likusį šviną, iš kurio darydavau kulkas.

Dabar vaizdavausi esąs lyg koks senovės milžinas, kurie, sako, gyvenę uolų tarpekliuose ir urvuose, kur jų niekas negalėdavęs pasiekti, mat įtikinau save, kad kol tūnosiu toje slėptuvėje, nors mane medžiotų ir penki šimtai laukinių, jie niekuomet manęs nesuras, o jeigu ir surastų, neišdrįstų užpulti.

Senasis ožys, kurį radau dvesiantį, kitą dieną nugaišo urvo angoje, ir man buvo daug lengviau ten išrausti didelę duobę, jį įmesti ir apipilti žeme, negu išvilkti lauk. Tad jį ten ir užkasiau, norėdamas apsaugoti savo nosį nuo nemalonaus kvapo.

Jau slinko dvidešimt tretieji metai, kai gyvenau šioje saloje. Buvau taip pripratęs prie tos vietos ir prie tokio gyvenimo būdo, jog jei tik būčiau turėjęs garantiją, kad jokie laukiniai neatkaks drumsti man ramybės, mielai būčiau sutikęs praleisti ten likusią gyvenimo dalį iki pat paskutinio akimirksnio, kada atsigulsiu ir numirsiu kaip tas senasis ožys. Buvau prasimanęs smulkių malonumų bei pramogų, kurios padėdavo prastumti laiką daug smagiau negu iš pradžių. Pirmiausia savo Polę išmokiau kalbėti, kaip jau esu minėjęs; ji kalbėjo taip draugiškai, taip aiškiai ir suprantamai, jog buvo tikras malonumas klausytis; su manim ji išgyveno apie dvidešimt šešerius metus. Nežinau, kiek ji galėjo išgyventi po mano išsigelbėjimo, bet žinau, kad Brazilijoje papūgos gyvena apie šimtą metų. Gal kuri nors iš mano papūgų vis dar tebėra ten gyva ir šaukia vargšą Robiną Kruzą po šiai dienai. Jokiam anglui nelinkiu nelaimės ten nuvykti ir ją išgirsti, bet jei taip atsitiktų, jis tikriausiai manytų, jog čia esama velnio. Mano šuo buvo labai ištikimas, kol vėliau nugaišo iš senatvės. Mano kačių, kaip sakiau, tiek daug priviso, jog keletą kartų turėjau jas šaudyti, kad nesurytų manęs ir viso mano turto. Aš nuolat jas vydavau nuo savęs ir neduodavau jokio maisto, pagaliau jos išbėgiojo po miškus ir virto laukinėmis. Kai dvi senosios katės, kurias buvau čia atsigabenęs, nugaišo, aš pasilikau dvi ar tris favorites, kurias laikiau prijaukintas ir kurių jauniklius, jei tik jos jų atsivesdavo, visada nuskandindavau. Ir šitie gyvūnėliai buvo mano šeimynos dalis. Be jų, dar visada laikydavau prie savęs du ar tris naminius ožiukus, kuriuos pratindavau ėsti iš rankų. Turėjau dar dvi papūgas, jos abi visai gerai kalbėjo ir šaukdavo Robiną Kruzą, bet toli gražu ne taip kaip pirmoji. Tiesą sakant, aš ir nebuvau skyręs tiek dėmesio joms mokyti. Taip pat turėjau kelis prijaukintus jūros paukščius, nors ir nežinojau, kaip jie vadinosi; juos buvau pasigavęs pakrantėje ir pakirpęs sparnus. Dabar, priešais pilį mano įkastiems mietams suaugus į puikų, tankų atžalyną, visi tie paukščiai gyveno tarp tų žemų medžių ir ten perėjo, ir tai man buvo labai malonu. Taigi kartoju, aš dabar būčiau buvęs visai patenkintas savo gyvenimu, jei man nebūtų reikėję bijoti laukinių.

Bet buvo lemta kitaip. Ir gal būtų pravartu visiems žmonėms, kurie skaitys mano istoriją, iš jos pasimokyti, kaip dažnai mūsų gyvenime blogis, kurio taip stengiamės išvengti ir kuris, mus ištikęs, atrodo siaubingiausias, kaip dažnai šis blogis tampa vienintele priemone išsigelbėti iš mus užgriuvusių nelaimių. Galėčiau suminėti daug pavyzdžių iš keisto mano gyvenimo, bet ypač šiuo požiūriu yra reikšmingi paskutinieji metai, kai vienišas gyvenau saloje.

Dabar, kaip minėjau, slinko dvidešimt tretieji atsiskyrėliško gyvenimo metai. Buvo gruodžio mėnuo – pietinio saulės persilaužimo metas, žiema jo negaliu pavadinti – tinkamiausias laikas imti derliui, tad aš turėjau daug dirbti laukuose. Kartą, išėjęs iš namų anksti rytą, dar prieš auštant, nustebau pamatęs ugnį pajūryje, maždaug už dviejų mylių nuo savęs, tame salos gale, kur anksčiau buvau aptikęs laukinių lankymosi žymių.

Iš tikrųjų tas reginys mane baisiai pritrenkė, ir aš sustojau savo atžalyne, nedrįsdamas išeiti, kad jie manęs neužkluptų. Tačiau nebegalėjau nurimti, bijojau, kad tie laukiniai, bastydamiesi po salą, neužeitų mano javų laukų ar kurių kitų mano įtaisymų, nes tada tučtuojau susivoktų, kad šioje saloje esama žmonių, ir nebenurimtų, kol mane surastų. Šito bijodamas, grįžau į savo pilį, įsitraukiau kopėčias, kad iš lauko mano sodyba atrodytų visiškai žmogaus rankos neliesta ir natūrali vieta. Tada ėmiau ruoštis gynybai. Užtaisiau visas vadinamąsias savo patrankas (tai buvo muškietos, įtvirtintos ant naujojo pylimo) ir visus pistoletus, pasiryžau gintis iki paskutinio atodūsio. Nepamiršau pavesti save dieviškajai malonei ir karštai pasimelsti Dievui, kad išgelbėtų mane nuo įsibrovėlių. Plušau apie dvi valandas. Pradėjau labai nekantrauti, norėdamas sužinoti, kas darosi pajūryje, nes neturėjau žvalgų, kuriuos būčiau galėjęs pasiųsti apsidairyti. Dar valandėlę pasėdėjęs ir pasvarstęs, ką man šiuo atveju daryti, nebegalėjau ilgiau taip tūnoti ir nieko neveikti. Atrėmiau savo kopėčias į kalvos šoną, ten, kur buvo nuožulnesnė vieta, palypėjau ir, vis užsitraukdamas paskui save kopėčias, įkopiau į kalvos viršūnę; išsitraukiau žiūroną, kurį buvau pasiėmęs, atsiguliau ant žemės ir nukreipiau į tą pajūrio vietą, kur degė ugnis. Tuojau ten pamačiau ne mažiau kaip devynis nuogus laukinius, susėdusius apie nedidelį laužą. Be abejo, laužas buvo sukurtas ne pasišildyti (buvo nepaprastai karšta), bet, kaip spėjau, išsikepti savo baisų žmogienos kepsnį. Ar jų atsigabentoji auka dar gyva, ar jau nužudyta, aš nežinojau.

Laukiniai buvo atplaukę dviem luoteliais, jie stovėjo ištraukti į krantą. Dabar buvo prasidėjęs potvynis, ir man atrodė, kad jie laukia atoslūgio, norėdami vėl išplaukti. Jūs negalite įsivaizduoti, kokį sąmyšį sukėlė manyje šis vaizdas, ypač kai pamačiau juos atplaukusius į mano krantą ir išsilaipinusius taip arti. Bet nusprendęs, kad jie gali atplaukti tiktai su potvyniu, gerokai nurimau suprasdamas, kad per atoslūgį visada galėsiu saugus vaikščioti po salą, jei tik jie prieš tai nebus išlipę į krantą. Šituo įsitikinęs, į laukus jau išeidavau dirbti kur kas ramesnis.

Kaip tikėjausi, taip ir įvyko. Vos tik prasidėjo atoslūgis, pamačiau, kaip jie visi susėdo į valtis ir nuplaukė. Turiu dar paminėti, kad maždaug prieš valandą jie ėmė šokti, ir aš pro savo žiūronus aiškiai mačiau jų judesius ir pozas. Nors ir atidžiausiai žiūrėdamas, tegalėjau pastebėti, kad jie buvo visiškai nuogi ir neturėjo nė menkiausio apdangalo, bet ar tai buvo vyrai, ar moterys, negalėjau atskirti.

Kai tik pamačiau, kad jie susėdo į laivelius ir išplaukė, užsimečiau ant pečių šautuvus, už juostos įsikišau pistoletus, prie šono prisirišau didįjį kardą be makščių ir kuo greičiausiai nudrožiau į kalvą, kur pirmą kartą buvau pastebėjęs laukinių pėdsakus. Kol ten nukakau, praslinko ne mažiau kaip dvi valandos (mat taip apsikrovęs ginklais negalėjau greitai eiti), ir tada pastebėjau, kad toje vietoje stovėta dar trijų laukinių valtelių. Pažvelgęs tolyn, visus juos pamačiau jūroje, drauge plaukiančius į žemyną.

Kai nuėjęs į pajūrį pamačiau baisiąsias jų pokylio žymes – kraują, kaulus ir likučius žmogienos, kurios tie niekšai neįstengė suryti džiūgaudami ir šokdami, mane apėmė neapsakomas siaubas. Pamatęs visa tai, aš taip labai pasipiktinau, jog dabar vėl pradėjau svarstyti, kaip sunaikinti tuos išsigimėlius, kai pamatysiu čia puotaujant, nors jų būtų ir kažin kiek.

Įsitikinau, kad šioje saloje jie lankosi ne itin dažnai, nes praėjo daugiau kaip penkiolika mėnesių, kai jie išsikėlė į krantą, ir per visą šį laiką daugiau niekad jų nemačiau ir nepastebėjau pėdsakų ar kitokių jų buvimo žymių. Buvau tikras, kad lietingaisiais laikotarpiais jie neplaukia toli nuo savo krantų. Vis dėlto per visą šį laiką man buvo nejauku ir nuolat kankino baimė, kad jie gali netikėtai mane užklupti. Čia turiu pasakyti, kad blogio baimė yra baisesnė negu pats blogis, ypač jei tam laukimui ir baimei nematyti galo.

Šiuo metu mane buvo apėmusi žudikiška nuotaika, ir daug valandų, kurias galėjau naudingiau sunaudoti, praleisdavau planuodamas, kaip čia geriau apėjus laukinius ir užpuolus tuojau pat, kai tik juos vėl pamatysiu, ypač jeigu jie, kaip ir šį pastarąjį kartą, bus susiskirstę į du būrius. Visiškai nepagalvojau, kad jeigu išžudyčiau vieną būrį, sakysime, dešimtį ar dvylika, tai kitą dieną ar kitą savaitę, ar po mėnesio man tektų išžudyti kitą būrį, paskui dar kitą, ir taip be galo, kol pagaliau tapčiau ne prastesnis žudikas už tuos žmogėdras, o gal dar net ir blogesnis.

Dienas leisdavau labai sumišęs ir susirūpinęs, baimindamasis anksčiau ar vėliau pakliūti tiems negailestingiems padarams į nagus, o jeigu ir išdrįsdavau išeiti toliau, tai tik labai atsargiai ir nuolat dairydamasis. Vėl nuoširdžiai džiaugiausi, kad prisijaukinau ožkų, nes jau nieku gyvu nebedrįsau šaudyti, ypač arti to salos kranto, kur paprastai atplaukdavo laukiniai; bijojau, kad jie neišgirstų šūvio. Buvau tikras, kad jeigu jie dabar nuo manęs ir pabėgtų, tai po kelių dienų vėl sugrįžtų ir jau galbūt su dviem ar trim šimtais luotelių, ir žinojau, ko tada turėčiau tikėtis.

Šitaip išgyvenau metus ir tris mėnesius, nematydamas laukinių, kol vėl su jais susidūriau ir apie tai netrukus papasakosiu. Galimas daiktas, kad jie čia buvo atplaukę kokį kartą ar du, bet aš jų nemačiau. Dvidešimt ketvirtųjų vienišo mano gyvenimo metų gegužės mėnesį, kiek galėjau apskaičiuoti, susitikau su jais akis į akį, bet apie tai parašysiu vėliau.

Per šiuos penkiolika ar šešiolika mėnesių mane kankino baisus nerimas. Miegodavau neramiai, visuomet sapnuodamas klaikius sapnus, ir naktį dažnai pašokdavau iš miego. Dieną mano sąmonę slėgdavo dideli rūpesčiai, o naktį dažnai sapnuodavau, kad žudau laukinius ir svarstau priežastis, kuriomis būtų galima pateisinti šį veiksmą. Bet visa tai atidėkime valandėlei į šalį.

Buvo gegužės vidurys, maždaug šešiolikta diena, kiek galėjau spręsti pagal menką medinį savo kalendorių – mat aš vis dar teberėžiau brūkšnius stulpe. Visą tą dieną, gegužės šešioliktąją, siautė baisus viesulas, taip pat gerokai žaibavo ir griaudė, paskui atėjo labai audringa naktis. Aš skaičiau Bibliją ir labai rimtai mąsčiau apie savo būklę. Staiga išgirdau patrankos šūvį, kaip man pasirodė, iš jūros pusės.

Tai buvo, žinoma, visiškai kitokia staigmena negu bet kurios anksčiau mane ištikusios, ir sukėlė visiškai kitokio pobūdžio minčių. Žaibiškai pašokau ir akimirksniu pastačiau kopėčias ties uolos viduriu, palypėjęs užtraukiau jas ir dar kartą jomis užkopęs patekau į kalvos viršūnę kaip tik tą valandėlę, kai žybtelėjo ugnis. Tada ėmiau laukti antro patrankos šūvio ir po pusės minutės jį išgirdau, o iš garso krypties suvokiau, kad jis eina iš tos vietos jūroje, kur srovė mane buvo nunešusi su luoteliu.

Tučtuojau supratau, kad čia turi būti koks nors nelaimės ištiktas laivas ir kad netoliese, matyt, turi būti kitas laivas, o pirmojo įgula šaudo iš patrankų, pranešdama apie nelaimę ir prašydama pagalbos. Tą valandėlę turėjau tiek sveikos nuovokos, jog pagalvojau, kad nors ir negaliu jiems padėti, bet galbūt jie galėtų pagelbėti man. Todėl suvilkau visas sausas malkas, kokių pavyko rasti netoliese, ir sukrovęs ant kalvos didelį laužą jį užkūriau. Malkos buvo sausos ir greitai įsidegė, nors ir pūtė stiprus vėjas, jos puikiai liepsnojo, ir aš buvau tikras, kad iš laivo, jei ten tik buvo laivas, turėjo kas nors pamatyti ugnį. Neabejojau, kad ją pastebėjo, nes vos tik laužas smarkiai įsiliepsnojo, išgirdau naują patrankos šūvį, paskui kelis kitus, ir vis iš tos pat pusės. Ugnį kursčiau visą naktį iki aušros. Kai jau visai prašvito ir oras prasiblaivė, pamačiau kažką jūroje, kaip tik salos rytuose: ar ten buvo burės, ar laivo korpusas, negalėjau įžiūrėti net pro žiūronus, nes atstumas buvo labai didelis ir oras, ypač virš jūros, kiek ūkanotas.

Visą dieną žvilgčiojau į tą jūroje matomą daiktą ir įsitikinau, kad jis stovi vietoje. Tada nusprendžiau, jog ten boluoja inkarą išmetęs laivas. Degdamas smalsumu (galite būti tikri), griebiau į rankas šautuvą ir nubėgau į pietinį salos pajūrį, prie uolų, kur kadaise mane buvo nunešusi srovė. Dangus dabar buvo visiškai giedras, ir ten nuėjęs, didžiam savo liūdesiui, pamačiau sudužusį laivą, naktį užneštą ant tų povandeninių uolų, kurias anuomet buvau užtikęs, kai plaukiojau luoteliu. Šitos klastingos uolos, sulaikydamos srovės veržimąsi, kėlė tam tikrą priešingą srovę ar sūkurius, ir tąsyk prie jų man pavyko išsigelbėti iš baisiausio pavojaus, koks kada mane buvo ištikęs gyvenime.

Taigi, kas vienam yra išsigelbėjimas, kitam būna pražūtis. Matyt, tie žmonės, kad ir kas jie būtų, nežinodami tų vietų ir nematydami uolų, visiškai apsemtų vandens, buvo nublokšti ant jų naktį, vėjui pučiant į rytus ar šiaurės rytus. Jeigu iš laivo būtų pamatę salą (manau, vargu ar ją pastebėjo), tai būtų nuleidę valtis ir bandę jomis išplaukti į krantą. Bet tas faktas, kad jie šaudė iš patrankų šaukdamiesi pagalbos, ypač po to, kai pamatė laužą, sukėlė man daug minčių. Pirmiausia galvojau, kad išvydę laužo liepsną jie gal susėdo į savo valtį ir bandė plaukti į krantą, bet šėlstanti audra juos turbūt nubloškė į šalį. Čia vėl man rodėsi, kad jie gal jau anksčiau buvo praradę savo valtį, o tai galėjo atsitikti dėl daugelio priežasčių, nes, bangoms be perstojo daužant laivą, jūreiviai dažnai būna priversti patys išmesti ją į jūrą. Paskui vėl pagalvojau, kad gal juos lydėjo kitas laivas ar laivai, kurie, išgirdę nelaimę skelbiančius ženklus, juos išgriebė iš vandens ir nuplaukė. O gal jie visi savo valtimi išplaukė į jūrą, bet juos nunešė srovė, į kurią kadaise buvau patekęs, ir nubloškė į atvirą vandenyną, kur jų laukė tik vargas ir pražūtis. Gal dabar jie miršta badu ir yra pasiruošę suryti vienas kitą.

Visa tai tebuvo spėliojimai, ir aš, būdamas tokioje padėtyje, nieko daugiau negalėjau veikti, kaip tik vaizduotis tų vargšų žmonių nelaimę ir jų gailėtis. Ši nelaimė turėjo ir teigiamą poveikį, nes paskatino dar labiau dėkoti Dievui, kuris taip rūpestingai globojo mane, apleistą ir vienišą, ir lėmė taip, kad iš dviejų laivų įgulų, nublokštų į šį nuošalų žemės kampelį, nė vienas žmogus neišsigelbėjo, išskyrus mane. Čia dar kartą patyriau, jog labai retai pasitaiko, kad dieviškoji apvaizda skirtų mums skurdžiausią ir vargingiausią būklę, o mes nerastume už ką dėkoti ir nematytume kitų, dar labiau vargstančių. Tokia tikriausiai ir buvo šios įgulos dalia. Neturėjau jokio pagrindo manyti, kad nors vienas jų išsigelbėjo, nebent juos būtų paėmęs kitas laivas. Bet tai buvo tik spėlionės, nes niekur nemačiau nė mažiausios kito laivo žymės. Jokiais žodžiais neįstengiu apsakyti, kokį keistą ilgesį, kokius karštus troškimus pajutau širdyje, pamatęs šį vaizdą, ir tie mano jausmai prasiveržė šitaip:

– O, kad čia būtų nors vienas ar du žmonės! Ak, kad nors vienas vienintelis būtų išsigelbėjęs iš to laivo ir atplaukęs pas mane! Kad aš turėčiau nors vieną bendrą, nors vieną draugišką būtybę, kuri su manim kalbėtų ir su kuria aš galėčiau persimesti žodžiu. Per visą savo vienišą gyvenimą niekados nejutau tokios gilios širdgėlos, kad negaliu to padaryti.

Yra slaptų, žmogaus jausmus veikiančių spyruoklių, kurios, išjudintos kokio matomo objekto (o jei jis nematomas, tai vaizduotės galia jį ryškiai parodo), verčia sielą taip karštai geisti to dalyko, kad jo stokojimas atrodo nepakeliamas.

Kaip tik toks ir buvo karštas troškimas, kad nors vienas vienintelis žmogus būtų išsigelbėjęs. „O, kad čia būtų nors vienas!..“ Manding, aš tūkstantį sykių kartojau tuos žodžius. Buvau taip susijaudinęs, jog juos tardamas mėšlungiškai sugniauždavau kumščius ir mano pirštai giliai įsmigdavo į delnus, tad jei rankoje būčiau turėjęs kokį trapų daiktą, būčiau nenoromis jį sutraiškęs. Ir taip stipriai sukąsdavau dantis, jog gerą valandėlę negalėdavau prasižioti. Tegul gamtos mokslininkai išaiškina tuos dalykus ir jų priežastis, o aš tegaliu aprašyti tik patį faktą, kuris mane taip nustebino. Be abejo, tai buvo karšto troškimo ir ryškių sieloje susiklosčiusių vaizdų padarinys galvojant apie tai, kiek malonumo suteiktų bendravimas su savo artimu.

Bet man nebuvo skirta tokia laimė. Matyt, arba jų likimas, arba manasis neleido, kad tai įvyktų.

Iki paskutiniųjų savo gyvenimo metų toje saloje taip ir nesužinojau, ar kas nors išsigelbėjo iš to laivo, ar ne. Tik po kelių dienų tame salos gale, kuris buvo ne per toliausia nuo sudužusio laivo, aš su širdgėla pamačiau į krantą išmestą nuskendusio jungos lavoną. Jis buvo be drabužių, tik su jūreivio švarku, trumpom drobinėm kelnėm ir mėlynais drobiniais marškiniais. Neradau nieko, iš ko būčiau galėjęs spėti, kurios jis tautybės. Kišenėje jis teturėjo tik du pensus ir pypkę. Pypkė man buvo dešimt kartų vertesnė už tuos pinigus.

Oras dabar buvo ramus, ir aš labai norėjau pamėginti savo luoteliu nuplaukti iki sudužusio laivo, neabejodamas, kad viduje rasiu ką nors naudinga. Bet mane skatino ne tiek nauda, kiek viltis, kad laivo denyje dar gali būti kokia gyva būtybė, kurią išgelbėdamas galėčiau ir savo gyvenimą padaryti kur kas laimingesnį. Ir ši mintis taip įstrigo man į širdį, jog nebegalėjau nurimti nei dieną, nei naktį, kol pasiryžau nuplaukti į tą sudužusį laivą, pasitikėdamas Dievo apvaizda. Nusprendžiau, jog jeigu šis jausmas toks stiprus, kad aš negaliu jam atsispirti, tai, matyt, jį siunčia kažkokia nematoma ranka, ir aš pats sau pakenkčiau, jei nenuplaukčiau.

-- Papildyta --

Šio įspūdžio veikiamas nuskubėjau į savo pilį, paruošiau viską kelionei, paėmiau gerokai duonos, didelį puodą gėlo vandens, kompasą, kuris padės orientuotis, romo butelį, – vis dar turėjau gana didelius jo išteklius, – pintinę, pilną džiovintų vynuogių. Apsikrovęs visais tais reikalingais daiktais, nusileidau prie savo luotelio, išsėmiau iš jo vandenį ir paleidau jį plūduriuoti, sukroviau visą savo krovinį ir grįžau namo pasiimti daugiau. Antrasis mano krovinys buvo didelis maišas ryžių, skėtis galvai nuo saulės apsaugoti, kitas didelis puodas su gėlu vandeniu ir maždaug du tuzinai mažų kepaliukų miežinio ragaišio (daugiau negu pereitą kartą), be to, butelis ožkos pieno ir sūris – visa tai, su dideliu vargu ir išliejęs nemaža prakaito, susigabenau į valtį. Tada, prašydamas Dievą palaiminti mano kelią, išplaukiau ir, stumdamasis su valtele palei krantą, pagaliau pasiekiau tolimiausiąją salos vietą šiaurės rytų pusėje. Dabar reikėjo leistis į atvirą vandenyną ir teko apsispręsti: ryžtis ar ne. Pažvelgiau į smarkiąsias sroves, kiek tolėliau tekančias abipus salos, ir man pasidarė baisu prisiminus pavojų, kuris kadaise buvo ištikęs. Pristigau drąsos, nes žinojau, kad jei pateksiu į vieną kurią srovę, ji mane nuneš toli į jūrą, galbūt tiek toli, kad sala dings iš akių, bet tada, papūtus bent kiek stipresniam vėjui, neišvengiamai teks žūti su mažuoju luoteliu.

Šios mintys taip prislėgė nuotaiką, jog buvau beatsisakąs savo žygio, ir, pririšęs luotą mažoje įlankėlėje, išlipau, atsisėdau kiek pakilesnėje vietoje, labai susimąstęs ir susirūpinęs, svyruodamas tarp baimės ir troškimo keliauti. Ir tada, šitaip galvodamas, pastebėjau, kad srovė pasisuko ir prasidėjo potvynis. Dėl to dabar daugelį valandų negalėjau vykdyti sumanyto žygio. Čia man tuojau dingtelėjo mintis, kad reikėtų užkopti į kiek galint aukštesnę vietą ir stebėti, kuriomis kryptimis teka srovės prasidėjus potvyniui. Norėjau įsitikinti, ar galima pasinaudoti šia srove plaukiant atgal nuo laivo į salą. Vos apie tai pagalvojęs, mečiau žvilgsnį į nedidelę kalvą, nuo kurios jūra buvo gana gerai matyti į abi šalis ir iš kur galėčiau aiškiai įžiūrėti, kokios srovės vyrauja per jūros potvynius bei atoslūgius, ir įsidėmėti, kuriuo keliu patogiausia grįžti. Užkopęs į kalvą pastebėjau, kad atoslūgio srovė prasideda prie pat pietinio salos kyšulio, o potvynio srovė priartėja prie pat kranto šiauriniame šone, todėl man nieko daugiau nereikia daryti, tik grįžtant laikytis šiauriau, ir viskas bus gerai.

Šio atradimo padrąsintas, pasiryžau išplaukti kitą rytą, vos tik prasidėjus atoslūgiui. Naktį pailsėjau valtyje, apsiklojęs minėtąja jūreiviška miline, ir iš ryto leidausi į kelionę. Iš pradžių plaukiau tolyn, tiesiai į šiaurę, kol mane pagavo į rytus besiveržianti srovė. Ji mane nusinešė labai greitai, bet vis dėlto ne taip smarkiai, kaip tada pietinė srovė, kai aš visiškai nebegalėjau valdyti luoto. O dabar tvirtai vairavau savo irklu ir plaukiau tiesiai į sudužusį laivą. Jį pasiekiau greičiau negu per dvi valandas.

Man atsivėrė labai liūdnas vaizdas. Laivas, kuris sprendžiant iš statybos buvo ispanų, riogsojo tvirtai įstrigęs tarp dviejų uolų. Visas vairinis jo galas buvo bangų sudaužytas į šipulius, vidurinė dalis suspausta uolų, grotstiebis ir fokstiebis, matyt, iš pašaknių nulaužti ir nuvirtę, bet bugšpritas išliko sveikas, ir visa priešakinė laivo dalis atrodė sveika. Kai priplaukiau artyn, ant denio pasirodė šuo, kuris mane pamatęs ėmė skalyti ir inkšti, o kai tik aš jį pašaukiau, šoko į jūrą ir priplaukė prie manęs. Aš jį įsitraukiau į valtį ir tuojau pastebėjau, kad jis vos gyvas iš bado ir troškulio. Daviau jam gabalėlį duonos, ir jis ją surijo lyg koks peralkęs vilkas, dvi savaites badavęs sniege. Padaviau tam vargšui truputį gėlo vandens, kurio jis, jei tik būčiau leidęs, būtų tiek prisilakęs, jog pagaliau būtų sprogęs.

Paskui užlipau ant denio. Pirmutinis vaizdas, kurį pamačiau, buvo du apsikabinę vyrai, prigėrę laivo bake[17]. Aš nusprendžiau, – taip turbūt iš tikrųjų ir buvo, – kad tie vyrai prigėrė laivui įstrigus į uolas, kai šėlo audra ir per jį lyg per paskendusį be perstojo ritosi didžiulės bangos. Be šuns, laive neaptikau jokios gyvos būtybės. Visas ten buvusias prekes sugadino vanduo. Žemiau, triume, iš kurio vanduo dar nebuvo ištekėjęs, pamačiau kelias statines su gėrimais, – nežinojau, su vynu ar degtine, – bet jos buvo pernelyg didelės, kad galėčiau išjudinti. Užtikau kelias dėžes, kurios, mano manymu, priklausė jūrininkams, ir dvi vargais negalais įtempiau į luotą, netyrinėdamas, kas ten yra.

Jei būtų įstrigęs vairinis laivo galas, o priekinis sudaužytas, esu tikras, kad toji mano kelionė būtų buvusi labai sėkminga, nes iš to, ką radau tose dviejose dėžėse, galėjau spręsti, jog laive būta daug turto. Veikiausiai jis išplaukė iš Buenos Airių ar Rio de la Platos, iš Amerikos pietų, pro Braziliją į Havaną Meksikos įlankoje, o gal ir į Ispaniją. Neabejojau, kad jame būta didžiulio lobio, bet tuo metu iš to lobio niekam nebuvo jokios naudos. Kas ištiko kitus jo įgulos narius, aš tada nežinojau.

Be šių dėžių, radau dar mažą statinaitę su gėrimu, maždaug dvidešimties galonų talpos, kurią su dideliu vargu nugabenau į savo luotą. Vienoje kajutėje buvo kelios muškietos ir didelis ragas su maždaug keturiais svarais parako. Muškietos man buvo nereikalingos, tad jas palikau, o parako ragą pasiėmiau. Taip pat paėmiau ir židinio žarsteklį bei žnyples, kurių man labai reikėjo, be to, nusinešiau du mažus žalvarinius puodus, vieną varinį puodą šokoladui virti ir keptuvę. Kai tik potvynio srovė pakrypo namų link, išplaukiau atgal su šiuo kroviniu ir šunimi. Tą patį vakarą, maždaug pirmą valandą nakties, visiškai nusikamavęs ir išvargęs vėl pasiekiau salą.

Naktį praleidau luote, o rytą nusprendžiau paslėpti savo laimikį naujame urve, namo, į savo pilį, jo negabenti. Pasistiprinęs iškėliau visą savo krovinį į krantą ir pradėjau apžiūrinėti daiktus. Statinaitėje radau tam tikros rūšies romo, bet gana prasto, visiškai ne tokio, kokį gerdavome Brazilijoje. Tačiau atidaręs dėžes radau kelis man labai naudingus daiktus, pavyzdžiui, vienoje užtikau gražią dėžę, pilną nepaprastos išvaizdos butelių, kiekviename jų tilpo maždaug trys pintos labai puikaus likerio, ir visi jie buvo apvynioti sidabriniu popieriumi. Radau du didelius indelius puikios uogienės, taip sandariai uždarytus, jog sūrusis vanduo jai nepakenkė, bet du indeliai tokios pat uogienės buvo vandens sugadinti. Radau kelerius visai dar gerus marškinius, kurie man buvo labai pravartūs, apie pusantro tuzino baltų drobinių nosinių ir spalvotų kaklaraiščių. Nosinėmis aš taip pat buvau labai patenkintas: karštomis dienomis turėjau kuo šluostyti veidą. Paskui, užtikęs dėžėje stalčių pinigams, jame radau tris didelius kapšelius, prikimštus pesų, kurių iš viso buvo apie vienuolika šimtų, o viename kapšelyje, suvynioti į popierių, buvo įkišti šeši auksiniai dublonai[18] ir keli smulkesni aukso gabalėliai, manding, visa tai svėrė apie vieną svarą.

Kitoje skrynioje radau drabužių, bet mažos vertės. Iš visko buvo matyti, kad toji skrynia priklausė laivo parakininkams, nors ten trijose pūslėse užtikau tik kokius du svarus smulkaus žvilgančio parako, pasiimto, matyt, medžiokliniams šautuvams. Apskritai tos išvykos metu labai mažai teįsigijau daiktų, kurie man būtų naudingi; juk su pinigais neturėjau ką veikti nei kur jų panaudoti: jie tebuvo visiškai netikęs šlamštas, ir būčiau juos visus atidavęs už tris keturias poras man labai reikalingų angliškų batų ir kojinių, kurių nebuvau avėjęs jau daugelį metų. Tiesa, įsigijau keturias poras batų; dvi poras nuaviau laive nuo numirėlių kojų, kitas dvi aptikau vienoje dėžėje ir dėl to labai nudžiugau. Bet šie nebuvo tokie kaip mūsų angliškieji batai: nei tokie patogūs, nei patvarūs. Tai buvo, tikriau sakant, kurpės, kaip mes juos vadiname, o ne batai. Šioje skrynioje radau dar apie penkiasdešimt pesų, bet ne auksinių. Manau, kad ši skrynia priklausė neturtingam žmogui, o pirmoji, atrodo, kokiam nors karininkui.

Vis dėlto tuos pinigus nugabenau į urvą ir juos ten paslėpiau, kaip anksčiau tuos, kuriuos buvau parsiplukdęs iš savo laivo. Buvo labai gaila, kaip esu minėjęs, kad mano daliai neatiteko antroji laivo pusė. Esu tikras, kad tada būčiau kelis kartus prikrovęs savo luotelį pinigų. Jei man kada nors pavyktų nusigauti į Angliją, pinigai visai saugiai galėtų palaukti čia, kol grįžęs juos pasiimčiau.

Sugabenęs į krantą visus tuos daiktus ir juos paslėpęs, sugrįžau prie luoto ir jį nuyriau į uostą, o pats tiesiu keliu nudrožiau į senąjį būstą. Čia viską radau kaip palikęs. Vėl ėmiau gyventi po senovei ir rūpintis namų apyvokos reikalais. Kurį laiką gyvenau gana jaukiai, tik dabar būdavau budresnis negu pirma, dažniau žvalgydavausi ir ne tiek daug vaikščiojau po salą. Jei kada ir išeidavau pasibastyti, tai visuomet nusukdavau į rytinį salos šoną, nes buvau įsitikinęs, kad laukiniai ten neatplaukia, taigi galėdavau eiti nesiimdamas tiek atsargumo priemonių ir taip neapsikraudamas ginklais bei amunicija, kaip leisdamasis kitu keliu.

XV SKYRIUS

Taip išgyvenau dar beveik dvejus metus. Bet vargšė mano galva, – kuri visada primindavo, jog yra tam, kad padarytų mano kūną nelaimingą, – per visus tuos dvejus metus buvo kupina įvairiausių planų ir sumanymų, kaip greičiau ištrūkti iš šios salos. Kartais ryždavausi dar sykį nuplaukti į sudužusį laivą, nors protas man sakė, kad neliko nieko, dėl ko būtų verta rizikuoti ir leistis į tą žygį. Kartais būdavau linkęs plaukti čia viena, čia kita kryptimi, ir tvirtai esu įsitikinęs, kad jei būčiau turėjęs tokią valtį kaip pabėgdamas iš Salės, būčiau išdrįsęs leistis į jūrą nepaisydamas, kur nuplauksiu.

Visos mano nelaimės buvo tikras įspėjimas tiems, kurie yra užkrėsti bendrosios žmonijos ligos, iš kurios, kiek žinau, kyla pusė vargų, – noriu pasakyti, kad žmonės būna nepatenkinti ta padėtimi, kurią Dievas ir gamta jiems skyrė. Nekalbant apie puikiuosius tėvo patarimus, kurių nepaisymas buvo, taip sakant, pirmapradė mano nuodėmė, vėlesnės tos pat rūšies klaidos kaip tik ir įstūmė mane į šį vargą. Jeigu toji apvaizda, laimingai apgyvendinusi mane Brazilijoje kaip plantatorių, būtų man įdiegusi saikingus troškimus ir aš būčiau buvęs patenkintas pamažu turtėdamas, tai per tą laikotarpį, kurį praleidau saloje, būčiau tapęs vienu stambiausių Brazilijos plantatorių. Esu įsitikinęs, kad jei per tokį trumpą laiką taip išplėčiau verslą, tai ten gyvendamas ir toliau būčiau didinęs savo turtą, ir dabar jo vertė siektų kokį šimtą tūkstančių moidorų. Ir kam man reikėjo palikti gerai įrengtą, klestinčią ir didėjančią plantaciją vien dėl to, kad išplaukčiau į Gvinėją atsigabenti negrų; juk kantrybė ir laikas tuo tarpu būtų taip padidinę mūsų kapitalą, jog būtume galėję nusipirkti negrų čia pat vietoje iš tų, kurie verčiasi jų gaudymu. Nors jie mums būtų atsiėję gal šiek tiek brangiau, dėl kainos skirtumo toli gražu nebuvo verta tiek daug rizikuoti.

Bet jaunuoliams, matyt, yra lemta kvailioti, o vyresnio amžiaus žmonėms, pamokytiems ilgamečio, brangiai pirkto patyrimo – apmąstyti jaunystės kvailybes. Taip atsitiko ir man. Tačiau manyje taip giliai buvo įsišaknijęs nepasitenkinimas savo padėtimi, jog vis mąsčiau apie galimybes ir priemones ištrūkti iš salos. Norint toliau pasakoti likusią dalį istorijos, gal bus pravartu skaitytojams trumpai paminėti pirmuosius kvailus mano sumanymus iš čia pasprukti ir kaip bandžiau juos įgyvendinti.

Taigi po paskutinės kelionės į sudužusį laivą, paslėpęs „fregatą“ saugioje vietoje, aš sugrįžau į savo pilį ir vėl pradėjau gyventi kaip gyvenęs. Tiesa, dabar turėjau daugiau turto negu pirma, bet nebuvau dėl to nė kiek turtingesnis, nes man tas lobis tiek tebuvo naudingas, kiek Peru indėnams prieš ten atvykstant ispanams.

Vieną lietingojo laikotarpio naktį, kovo mėnesį, dvidešimt ketvirtaisiais metais nuo to laiko, kai pirmą kartą iškėliau koją į šią vienišą salą, aš gulėjau savo lovoje, arba hamake, visiškai sveikas, tačiau negalėdamas užmigti; nejutau jokių skausmų, jokios ligos, jokių kūno negalavimų, taip pat nekankino didesnis dvasinis nerimas negu paprastai, bet per visą naktį niekaip negalėjau sumerkti akių.

Neįmanoma ir neverta dėstyti begalinę virtinę minčių, kurios tą naktį lyg viesulai skrido didžiuoju proto vieškeliu – atmintimi. Trumpai peržvelgiau, jei taip galima pasakyti, visą savo gyvenimo istoriją ligi atvykstant į šią salą ir po to, kai atsidūriau čionai. Mąstydamas apie pirmuosius žingsnius šioje saloje, ėmiau lyginti laimingas dienas su tuo nerimu, baime ir rūpesčiu, kurį teko kęsti nuo to laiko, kai smėlyje pamačiau žmogaus kojos pėdsaką. Manau, kad laukiniai visą tą laiką lankė salą ir kad kartais jų galėjo čionai atvykti po kelis šimtus, bet to aš tada nežinojau ir todėl negalėjau bijoti. Tada buvau visiškai patenkintas, ir nors man grėsęs pavojus buvo toks pat, buvau laimingas nieko apie jį nenutuokdamas, lyg jo ir nebūtų. Ši mintis paskatino mane susimąstyti apie daugelį pamokomų dalykų, ypač apie tai, kokia be galo gera dieviškoji apvaizda, kuri, rūpindamasi žmonėmis, apriboja jų išmanymą ir žinias. Vaikščiodamas tarp daugelio tūkstančių pavojų, kuriuos išvydęs žmogus be galo nusiviltų ir netektų drąsos, bet jis esti žvaliai nusiteikęs ir ramus, jei nieko nežino apie jį supančias grėsmes.

Po tų apmąstymų ėmiau svarstyti, koks realus pavojus tiek metų man grėsė šioje saloje, kai vaikščiodavau jausdamasis visiškai saugus ir ramus, o tuo tarpu gal tik kokia nors kalva, didelis medis ar užėjusi naktis apsaugodavo mane nuo blogiausios mirties, nuo laukinių žmogėdrų, kurie būtų pačiupę mane tam pat reikalui kaip aš ožką ar vėžlį ir nelaikytų didesniu nusikaltimu nužudyti ir suryti mane, negu aš – nušauti karvelį ar slanką. Meluočiau sakydamas, kad taip pagalvojęs pasijutau be galo dėkingas visagaliam globėjui. Didžiai nusižeminęs pripažinau, kad tai jis mane daugelį kartų išgelbėjo, kad be jo būčiau neišvengiamai pakliuvęs į negailestingų žmogėdrų nagus.

Kai šios šiurpios mintys praslinko, pradėjau svarstyti, kokia yra šių laukinių pabaisų prigimtis. Klausiau savęs, kaip galėjo išmintingasis pasaulio valdytojas leisti, kad jo kūriniai taip sužvėrėtų, nusmuktų netgi žemiau žvėriškumo, jog pradėtų ryti savo artimus. Į šį klausimą aš tą kartą neradau atsakymo. Tada pradėjau samprotauti apie tai, kurioje gi pasaulio dalyje gyvena tie siaubūnai, ar toli tas kraštas, iš kurio jie atplaukia, ko jie leidžiasi į tokią tolybę, kokios jų valtys, ir pagaliau ar neįstengčiau nuplaukti ten, kaip jie įstengia atkeliauti čia.

Aš netgi nepasistengiau pagalvoti, ką veiksiu nukeliavęs į žemyną, kas man bus, jei pateksiu į laukinių rankas, arba kaip paspruksiu nuo jų, jeigu jie mane užpuls. Ne, aš net negalvojau apie tai, kaip galėsiu pasiekti sausumą nesusitikdamas su jais ir neturėdamas jokios galimybės išsigelbėti. O jei ir nepakliūčiau jiems į nagus, tai kaip apsirūpinčiau maistu ir kuria kryptimi turėčiau plaukti – nė vienas tų klausimų, sakau, man nekilo, ir visos mano mintys sukosi vien apie tai, kaip savo luoteliu patekti į žemyną. Dabartinė mano būklė atrodė pati vargingiausia, kokia tik tegali būti; už ją blogesnė – tiktai mirtis. Aš maniau, kad jei tik pasiekčiau žemyno krantą, gal rasčiau kokią pagalbą ar bent galėčiau plaukti pakraščiu, kaip kad plaukiau Afrikos pakraščiais, kol pasiekčiau gyvenamą šalį ir sulaukčiau paspirties. Šiaip ar taip, tikėjausi savo kelyje sutikti kokį nors krikščionių laivą, kuris mane priimtų. Pagaliau blogiausiu atveju aš numirčiau, ir tuokart išsyk baigtųsi mano vargai. Be abejo, visos šios mintys kilo dėl to, kad išseko kantrybė, palūžo dvasia, apimta nuovylio dėl ilgai trunkančio nerimo ir nesėkmių, kurios mane ištiko patekus į sudužusį laivą. Jame tikėjausi rasti tai, ko taip karštai troškau, būtent žmogų, su kuriuo galėčiau kalbėtis, iš jo sužinoti, kur esu ir kaip galėčiau iš čia ištrūkti. Buvau labai sukrėstas tų minčių, visa sielos ramybė, visas nuolankumas apvaizdai laukiant dangaus sprendimo tarsi pakibo ore. Neįstengiau savo minčių pakreipti kur nors kitur, tik galvojau apie savo sumanymą keliauti į žemyną; šis ketinimas taip tvirtai įstrigo į mano sąmonę ir aš taip karštai troškau jį įgyvendinti, jog neįstengiau jam atsispirti.

Toksai planas mane jaudino apie dvi valandas ar daugiau; mano kraujas virte virė, o pulsas tvinkčiojo taip smarkiai, lyg būčiau susirgęs karštlige. Taip nepaprastai buvo įsiaudrinusi mano dvasia. Ir čia gamta mane užmigdė giliu miegu, lyg būčiau išvargęs ir netekęs jėgų, galvodamas apie tuos dalykus. Atrodė, kad ir sapne turėjo kamuoti tos pačios mintys, bet ne, jis visiškai nebuvo su jomis susijęs. Aš sapnavau, kad rytą, kaip visuomet išėjęs iš savo pilies, pakrantėje pamačiau du laivelius ir į sausumą lipant vienuolika laukinių. Jie buvo atsigabenę dar vieną laukinį, kurį ruošėsi nužudyti ir suėsti. Staiga tas laukinis, kurį jie buvo benužudą, pašoko ir kiek įkabindamas ėmė bėgti. Sapne man rodėsi, kad jis, norėdamas pasislėpti, atbėgo į tankųjį atžalynėlį, augantį priešais mano tvirtovę. Matydamas, kad jis vienas ir kad niekas jo nesiveja, aš jam pasirodžiau ir šypsena jį padrąsinau. Jis prieš mane atsiklaupė tartum prašydamas pagalbos. Tada aš jam parodžiau savo kopėčias, paliepiau lipti aukštyn, nusivedžiau į urvą, ir jis tapo mano tarnu. Kai tik įsigijau šitą žmogų, tariau sau: „Dabar tikriausiai galėsiu išdrįsti plaukti į žemyną, nes tas vyrukas atstos laivo kapitoną ir paaiškins, ką daryti ir kur ieškoti maisto, kur neiti, kad nebūtume suryti, kurias vietas lankyti ir kurių vengti.“ Pabudau su šia mintimi ir taip neapsakomai džiaugiausi tąja sapnuota galimybe išsivaduoti, kad kai susivokiau ir supratau, jog čia tebūta vien sapno, mane apėmė nepaprastai sunkus nusivylimas ir mano nuotaika be galo sugedo.

Vis dėlto iš to pasidariau išvadą, kad vienintelė priemonė iš čia ištrūkti – tai sučiupti laukinį, geriausia, jei tik įmanoma, vieną belaisvių, pasmerktų mirti, kuriuos laukiniai atsigabena į salą. Bet šiems sumanymams vis dar trukdė viena kliūtis, – jų nebuvo įmanoma įvykdyti neužpuolus viso žmogėdrų pulko ir visų neišžudžius. O tai būtų ne tik labai beviltiškas ir rizikingas žygis; antra, aš labai abejojau jo teisingumu, ir mano širdis krūptelėdavo, kai pagalvodavau, kad turėsiu pralieti tiek daug kraujo, nors ir sau pačiam išgelbėti. Neverta kartoti tų įrodinėjimų, kuriuos iškeldavau prieš šitą sumanymą, nes juos visus jau anksčiau esu minėjęs. Nors dabar save įtikinėjau ir kitais motyvais, būtent, kad tie žmonės yra mirtini mano priešai ir kad jie mane suėstų, jei galėtų; kad būsianti tikriausia savigyna, jei bandysiu išsivaduoti iš tokio gyvenimo, kuris tolygus mirčiai, ir aš čia lygiai taip pat save ginsiąs, kaip ir tuo atveju, jei jie mane užpultų, ir panašiai, – sakau, nors tie dalykai ir skatino mano sumanymą, tačiau mintis, kad gelbėdamasis turėsiu pralieti žmonių kraują, man buvo atgrasi, ir ji mane taip veikė, jog ilgą laiką negalėjau jai pritarti.

Bet pagaliau, po ilgos slaptos vidujinės kovos, iškentęs daug svyravimų, nes galvoje ilgai rungėsi įrodymai už ir prieš, aistringas, nuolatinis troškimas išsivaduoti galop įveikė visa kita, ir aš pasiryžau, jei tik bus įmanoma, žūtbūt sučiupti vieną tų laukinių, ir ėmiau svarstyti, kaip tatai įvykdyti. Šis dalykas iš tikrųjų buvo labai sunkiai išsprendžiamas. Negalėdamas sugalvoti jokių sėkmingų priemonių, pasiryžau tykoti laukinių atplaukiant į krantą, o visa kita palikti atsitiktinumui ir veikti pagal aplinkybes.

Šitaip pasiryžęs, pradėjau kiek galima dažniau žvalgytis. Toji dažna žvalgyba mane visai išvargino, nes laukiau daugiau kaip pusantrų metų: beveik kasdien vis eidavau į vakarinį salos kraštą ir į pietvakarių kampą pažiūrėti, ar neatplaukė laukiniai, bet nė vieno luotelio nepastebėjau. Ši nesėkmė mane labai prislėgė, ir ėmiau nerimauti, tačiau šį sykį mano troškimas pasiekti užsibrėžtąjį tikslą ne tik neatšalo, bet priešingai, kas kartą vis labiau didėjo. Žodžiu sakant, kiek anksčiau rūpinausi išvengti laukinių ir likti nepastebėtas, tiek dabar geidžiau pats juos užklupti.

Be to, vaizdavausi galįs išlaikyti ne vieną, bet du ar tris laukinius, jei tik pavyktų juos sučiupti ir paversti tikrais savo vergais, aklai vykdančiais visus mano paliepimus. Maniau susitvarkyti taip, kad jie negalėtų padaryti man nieko blogo. Ilgai žavėjausi tuo sumanymu, bet vis negalėjau jo įvykdyti. Iš visų mano pasiryžimų ir planų nieko neišėjo, nes ilgoką laiką neteko pamatyti jokio laukinio.

Praslinko maždaug pusantrų metų, kai susidariau šį planą, bet visi mano svarstymai vis ėjo niekais, nes neturėjau progos jų įvykdyti. Ir štai kartą anksti rytą nustebau pamatęs net penkis luotelius pakrantėje, toje salos pusėje, kurioje buvo ir mano namai. Jais atplaukusieji buvo išlipę, ir aš jų nemačiau. Luotelių skaičius griovė visus mano sumanymus, nes išvydęs jų tiek daug ir žinodamas, kad laukiniai visuomet atplaukia keturiese ar šešiese, o kartais ir daugiau viename luotelyje, negalėjau ryžtis pats vienas užpulti dvidešimties ar trisdešimties vyrų. Todėl lindėjau savo pilyje sumišęs ir sunerimęs. Vis dėlto buvau visiškai pasiruošęs galimam puolimui, kurį buvau numatęs anksčiau, ir laukiau, pasiryžęs nesnausti, jei tik kas nors įvyktų. Laukiau ilgokai, klausydamasis, ar neišgirsiu jų keliamo triukšmo, pagaliau labai nekantraudamas padėjau savo šautuvus kopėčių apačioje ir kaip paprastai, dukart pasistatęs prie šlaito kopėčias, užsiropščiau į kalvos viršų. Tenai taip atsistojau, kad mano galva nekyšotų viršum kalvos ir jie manęs jokiu būdu negalėtų pamatyti. Čia pro žiūroną pastebėjau, kad jų ne mažiau kaip trisdešimt ir kad jie susikūrę laužą ir pasiruošę mėsos. Kaip jie tą mėsą buvo išsivirę ir kokia ji buvo, aš nežinojau. Visi laukiniai šoko aplink ugnį, barbariškai kraipydamiesi ir savotiškai šuoliuodami.

Taip stebėdamas pro žiūroną pamačiau, kaip laukiniai ištempė du nelaiminguosius vyrus iš luotelių, matyt, jie gulėjo, ir dabar atvilko į krantą nužudyti. Mačiau, kaip vienas bematant krito, partrenktas turbūt kuoka ar mediniu kardu, nes taip jie būdavo įpratę daryti, o du ar trys žmogėdros tučtuojau prapjovė jo vidurius ir pradėjo mėsinėti. Antroji auka stovėjo čia pat, laukdama savo eilės. Staiga nelaimingasis, pasijutęs kiek laisvesnis ir nesurištas, įkvėptas vilties išsigelbėti, puolė nuo jų į šalį ir neįtikimai greitai ėmė bėgti smėliu į mane, t. y. į tą pajūrio pusę, kur buvo mano būstas.

Turiu prisipažinti, kad aš baisiai išsigandau, pamatęs jį bėgantį į mano pusę, juoba kad pasirodė, jog visas jų būrys puolė jo vytis. Tikėjausi, kad išsipildys dalis mano sapno ir bėglys tikriausiai pasislėps atžalyne, bet jokiu būdu negalėjau tikėti antrąja sapno dalimi – kad kiti laukiniai jo nesivys ir ten nesuras. Vis dėlto aš pasilikau savo poste, ir mano nuotaika pagerėjo, kai išvydau, jog jį vejasi tik trys vyrai. Dar labiau įsidrąsinau pastebėjęs, kad bėgdamas jis gerokai juos pralenkė ir nuo jų vis tolo. Darėsi aišku, kad jeigu jis galėtų taip bėgti nors pusvalandį, tada lengvai nuo jų paspruktų.

Tarp jų ir mano pilies tekėjo upelis, kurį ne kartą esu minėjęs anksčiau, jo žiotimis iš laivo į krantą gabenau savo krovinius, ir dabar aiškiai mačiau, kad nelaimingasis būtinai turės perplaukti tą upelį arba bus ten nutvertas. Bet kai laukinis pribėgo upelį, jis nesusvyravo, nors buvo potvynio metas, puolė ir jį perplaukė kokiais trisdešimt mostų, išlipo iš vandens ir nepaprastai greitai ėmė bėgti toliau. Kai trys besivejantieji pasiekė upokšnį, pamačiau, kad du iš jų moka plaukti, bet trečiasis ne; stovėdamas kitoje pusėje, jis žiūrėjo į juos, bet toliau nebėgo ir netrukus pamažu nuslimpino atgal. Ir tai, kaip bus matyti, jam išėjo į gera.

Pastebėjau, kad tuodu, plaukdami per upelį, sugaišo dvigubai ilgiau negu nuo jų sprunkąs belaisvis. Man staiga dingtelėjo mintis, kuriai niekaip negalėjau atsispirti, kad štai atėjo metas įsigyti tarną, o gal draugą ir padėjėją. Pati apvaizda, pagalvojau, įpareigoja mane išgelbėti šio nelaimingojo gyvybę. Kuo skubiausiai nulipau kopėčiomis žemyn, pasigriebiau abu savo šautuvus, kurie, kaip minėjau, stovėjo kopėčių apačioje, ir skubiai sugrįžęs į kalvos viršų leidausi bėgti jūros link. Mano kelias buvo visai trumpas bei nuokalnus, tad bematant atsidūriau tarp besivejančių ir vejamojo. Garsiai šūktelėjau bėgančiajam, kuris atsigręžęs iš karto gal tiek pat išsigando manęs kiek ir savo priešų, bet aš pamojau jam ranka, kad jis grįžtų, o tuo tarpu pats pamažu nuėjau pasitikti dviejų persekiotojų. Paskui staiga puoliau priešakinį ir parmušiau šautuvo buože. Šauti nenorėjau, kad neišgirstų kiti laukiniai, nors iš tokio nuotolio ne taip jau lengva šūvį išgirsti, o kadangi dūmų nebūtų matyti, jie vargiai suprastų, ką tai reiškia. Kai partrenkiau pirmąjį, antrasis išsigandęs sustojo, ir aš skubiai šokau prie jo, bet pribėgęs arčiau pastebėjau, kad jis turi lanką su strėle ir taikosi į mane šauti. Taigi turėjau šauti pirmas ir iš karto jį nudėjau. Vargšas laukinis bėglys, matydamas, kad abu jo priešai guli negyvi (taip jam atrodė), sustojo, bet buvo taip išsigandęs šautuvo ugnies ir trenksmo, jog sustingo lyg suakmenėjęs ir nėjo nei pirmyn, nei atgal, nors atrodė verčiau linkęs bėgti, negu artintis prie manęs. Aš vėl jam šūktelėjau ir ženklais paraginau prieiti. Tuos ženklus jis lengvai suprato, truputį paėjėjo ir vėl sustojo, vėl truputį žengtelėjo ir vėl stabtelėjo. Čia aš pastebėjau, kad jis stovi drebėdamas, lyg būtų paimtas į nelaisvę ir tučtuojau turėtų kristi negyvas, kaip atsitiko abiem jo priešams. Aš vėl paliepiau jam eiti prie manęs ir drąsinau įvairiausiais ženklais, kokius tik galėjau sugalvoti. Jis ėjo vis artyn ir artyn, klaupdamasis kas dešimt ar dvylika žingsnių, tuo reikšdamas dėkingumą už tai, kad išgelbėjau jam gyvybę. Nusišypsojau maloniai į jį žiūrėdamas ir paraginau dar arčiau prieiti. Pagaliau jis visiškai priartėjo prie manęs, tada vėl atsiklaupė, pabučiavo žemę, padėjo ant jos galvą ir, paėmęs mano koją, užsikėlė ją sau ant galvos. Šitai, mano manymu, buvo ženklas, kad jis prisiekia visą amžių būti mano vergu. Aš jį pakėliau, elgiausi su juo draugiškai ir kaip mokėdamas drąsinau. Bet mano pradėtasis darbas nebuvo baigtas: pastebėjau, kad laukinis, kurį partrenkiau, nėra užmuštas, o tik smūgio apsvaigintas ir dabar baigia atsigauti. Parodžiau jį savo laukiniui ir leidau suprasti, kad anas nėra miręs. Čia jis pratarė man kelis žodžius: nors aš jų nesupratau, vis dėlto jie man buvo malonūs, nes tai buvo pirmieji žmogaus tariami garsai, išskyrus mano paties balsą, pasiekę mano ausis daugiau kaip po dvidešimt penkerių metų. Bet dabar tokiems apmąstymams nebuvo laiko. Partrenktasis laukinis tiek atsigavo, jog atsisėdo ant žemės, ir aš pastebėjau, kad manasis ėmė bijoti. Tai pamatęs, nutaikiau kitą savo šautuvą į tą vyrą, lyg norėdamas šauti. Tada mano laukinis – dabar taip jį vadinsiu – ženklais paprašė, kad paskolinčiau savo kardą, kuris be makštų kabojo ant diržo prie mano šono. Padaviau jam tą kardą. Vos tik jį gavęs, jis tuoj nubėgo prie savo priešo ir vienu kirčiu taip vikriai nukirto jam galvą, kad joks budelis Vokietijoje nebūtų galėjęs greičiau ir žvitriau to atlikti. Man atrodė labai keista, kad tai padarė žmogus, kaip turėjau pagrindo manyti, niekuomet nematęs kardo, išskyrus savus medinius. Bet vėliau patyriau, kad jie darosi medinius kardus, tokius aštrius ir sunkius ir iš tokio kieto medžio, jog ir jais nukerta galvas, net ir rankas, ir tai padaro vienu kirčiu. Po šio žygio jis priėjo prie manęs pergalingai šypsodamasis, atnešė kardą, darydamas daugybę įvairių judesių, kurie man buvo nesuprantami, ir padėjo jį tiesiai priešais mane drauge su nužudytojo laukinio galva.

Bet labiausiai jį stebino tai, kaip aš galėjau iš taip toli nukauti antrąjį indėną, ir rodydamas į jį laukinis ženklais prašė leisti nukautąjį apžiūrėti. Aš jam leidau, paaiškindamas tai, kaip mokėjau. Priėjęs prie nukautojo ir žiūrėdamas į jį, jis sustojo lyg apstulbęs, paskui apvertė ant vieno šono, tada ant kito, apžiūrėjo žaizdą, kurią padarė į krūtinę pataikiusi kulka, nors kraujo ištekėjo nedaug: matyt, nukraujavo viduje, nes buvo jau negyvas. Laukinis paėmė jo lanką bei strėles ir sugrįžo pas mane. Tada aš apsisukau, norėdamas eiti šalin, ir pamojau jam žengti paskui mane, stengdamasis ženklais išaiškinti, kad paskui tuodu gali atsekti ir daugiau laukinių.

Bėglys taip pat ženklais man parodė, jog galėtų užkasti juos į smėlį, kad kiti atėję jų nepastebėtų. Aš jam parodžiau, kad gali tai padaryti. Jis ėmėsi darbo ir per kelias minutes plikomis rankomis išrausė duobę, tokią plačią ir gilią, kad joje galėjo tilpti žmogus. Tada atvilko į ją vieną užmuštąjį ir užpylė smėliu. Taip pat padarė ir su kitu. Mano manymu, jis užkasė juos per kokį ketvirtį valandos. Tada jį pašaukęs nusivedžiau, bet ne į savo pilį, o visai į kitą pusę, į urvą tolimoje salos dalyje. Taigi aš neleidau išsipildyti anai sapno daliai, kuri sakė, kad jis atbėgo pasislėpti mano atžalyne.

Parsivedęs daviau jam duonos bei saują džiovintų vynuogių ir gurkšnį vandens, nes nuo greito bėgimo jis buvo labai ištroškęs. Šitaip jį atgaivinęs, ženklais paliepiau atsigulti ir pamiegoti, parodydamas vietą ant glėbio ryžių šiaudų, apklotų antklode, kur aš ir pats kartais miegodavau. Vargšelis atsigulė ir tučtuojau užmigo.

Tai buvo šaunus, gražus vyras, puikaus sudėjimo, stiprių, tiesių, tačiau ne per daug stambių rankų ir kojų, aukštas ir labai dailiai nuaugęs, mano manymu, apie dvidešimt šešerių metų. Iš veido jis atrodė labai

sdsdsd

geraširdis – neturėjo niūrių ir žiaurių bruožų, – tai buvo labai vyriškas veidas, drauge pasižymįs tikru europiečio švelnumu ir gerumu, ypač kai juokdavosi. Jo plaukai buvo ilgi ir juodi, bet nesiraitė kaip avies vilna, kakta aukšta ir plati, akys nepaprastai gyvos, žvilgsnis aštrus. Jo oda nebuvo visiškai juoda, tik tamsiai ruda, bet ne tokio negražaus gelsvai rudo atspalvio kaip brazilų, virginiečių ir kitų Amerikos čiabuvių, o pilkai rudos alyvinės spalvos, labai malonios, nors sunkiai aprašomos. Veidas buvo apskritas ir putnus, nosis maža, bet nepriplota kaip negrų, burna graži, lūpos plonos, dantys puikūs, tiesūs, balti lyg dramblio kaulas.

Kokį pusvalandį pamiegojęs, tikriau sakant, snustelėjęs, jis pabudo ir išėjo iš urvo, o aš tuokart melžiau savo ožkas, kurios buvo čia pat aptvare. Pastebėjęs mane, jis pribėgo, puolė ant kelių, visais įmanomais ženklais rodydamas nuolankų savo dėkingumą, ir norėdamas tatai išreikšti darė daugybę juokingų judesių. Pagaliau jis padėjo galvą ant žemės, prie pat mano kojos, ir antrą mano koją užkėlė sau ant galvos, kaip jau buvo padaręs anksčiau, o paskui visais įmanomais ženklais pareiškė begalinį atsidavimą, norą tarnauti ir visišką klusnumą, stengdamasis parodyti, kad tarnaus man kol gyvas. Aš daug ką supratau iš to, ką jis norėjo pasakyti, ir stengiausi jam išaiškinti, kad esu juo labai patenkintas. Netrukus pamėginau su juo kalbėtis ir ėmiau jį mokyti su manim susišnekėti. Pirmiausia pareiškiau, kad jo vardas bus Penktadienis, nes tą dieną išgelbėjau jam gyvybę. Taip jį pavadinau tai dienai prisiminti. Išmokiau jį tarti žodį „ponas“ ir išaiškinau, kad tai bus mano vardas. Taip pat išmokiau sakyti „taip“ ir „ne“ ir paaiškinau tų žodžių reikšmę. Daviau pieno molinėje puodynėje, prieš tai jam matant pamirkiau jame duonos riekelę ir ją suvalgiau užsigerdamas pienu. Ir jam daviau gabalą duonos, kad galėtų tai padaryti. Jis tuoj pat pakluso ir ženklais parodė, kad jam esą labai skanu.

Aš ten su juo pernakvojau, o kai tik išaušo, paliepiau eiti su manim ir leidau suprasti, kad duosiu jam drabužių. Atrodė, kad jis tuo labai džiaugiasi, nes buvo visiškai plikas. Kai ėjome pro tą vietą, kur jis buvo užkasęs tuodu vyrus, jis man ją tiksliai parodė kartu su žymėmis, kurias buvo palikęs, kad galėtų vėl juos rasti, ir ženklais paaiškino, kad turėtume juos išsikasti ir suvalgyti! Aš stengiausi jam parodyti, kad labai supykau, išreiškiau savo pasibjaurėjimą tuo dalyku, pavaizdavęs, kad noriu vemti vien pagalvojęs apie tai, ir ranka įsakiau jam pasitraukti. Jis tučtuojau labai klusniai pasišalino. Tada nusivedžiau jį į kalvos viršūnę pasižiūrėti, ar jo priešai jau išplaukę. Išsitraukęs žiūronus žvilgtelėjau ir aiškiai pamačiau tą vietą, kurioje jie rengėsi puotauti, bet laukinių ir jų luotelių dabar nesimatė. Buvo aišku, kad jie išplaukė nepasistengę surasti savo dviejų dingusių draugų.

Bet aš tuo nesitenkinau; būdamas dabar drąsesnis, taip pat ir smalsesnis, pasišaukiau savo žmogų Penktadienį, įdaviau jam į rankas kardą, per pečius jis užsikabino lanką su strėlėmis (greitai pastebėjau, kad tą ginklą jis labai vikriai sugeba naudoti), taip pat liepiau jam nešti vieną šautuvą, pats pasiėmiau kitus du, ir mes nužingsniavome į tą vietą, kur buvo išsilaipinę laukiniai: mat dabar norėjau daugiau apie juos sužinoti. Kai priėjau tą vietą, kraujas sustingo mano gyslose ir širdis nustojo plakusi – išvydau be galo siaubingą vaizdą. Iš tiesų prieš akis atsivėrė baisus – bent toksai jis atrodė man, nors Penktadieniui nedarė jokio įspūdžio. Žemė buvo nuklota žmonių kaulais, nudažyta jų krauju, šen bei ten mėtėsi pusiau suėsti, apkramtyti apdegę mėsos gabalai. Žodžiu sakant, visur buvo matyti žymės laukinių pokylio, kurį jie ten kėlė, įveikę savo priešus. Mačiau tris kaukoles, penkias rankas ir trijų ar keturių kojų bei pėdų kaulus, taip pat daugybę kitų kūno dalių. Penktadienis ženklais man paaiškino, kad jie savo puotai buvo atsigabenę keturis belaisvius: trys iš jų buvo suvalgyti, o jis (čia jis parodė į save) buvęs ketvirtasis; įvykusios didelės kautynės tarp šitų laukinių ir gretimo karaliaus, kurio valdinys, atrodo, jis ir buvo. Ten buvę paimta daug belaisvių, juos visus nugalėtojai nugabenę į įvairias vietas, ketindami per puotą suvalgyti. Taip ir atsitiko tiems nelaimingiesiems, kuriuos tie niekšai buvo atsigabenę į šią salą.

Aš liepiau Penktadieniui surinkti kaukoles, kaulus, mėsą ir visus likučius, sudėti juos į krūvą ir, sukrovus ant viršaus didelį laužą, visa tai sudeginti, paversti pelenais. Pastebėjau, kad Penktadienis vis dar geidžia žmogienos ir kad jis savo prigimtimi vis dar tebėra žmogėdra, bet parodžiau tiek pasibjaurėjimo, jog jis nedrįso to daryti. Aiškiai leidau jam suprasti, kad užmuščiau, jeigu jis pasiduotų savo įgeidžiui.

Kai jis atliko šį darbą, mes sugrįžome į savo pilį, ir aš ėmiau rengti savo tarną, Penktadienį. Pirmiausia daviau jam linines kelnes, kurias buvau ištraukęs iš minėtosios neturtingo patrankininko dėžės, rastos sudužusiame laive. Tos kelnės, truputėlį perdirbtos, puikiausiai jam tiko. Paskui iš ožkų kailių pasiuvau jam striukę, stengdamasis padaryti ją kiek galima geresnę (dabar jau buvau visai neblogas siuvėjas!), daviau kepurę, mano pasiūtą iš kiškių kailiukų, labai patogią ir gana gražią. Taigi savo Penktadienį aprengiau visai neblogai. Jis buvo labai patenkintas, matydamas esąs beveik taip pat gerai apsivilkęs kaip ir jo ponas. Tiesa, iš pradžių vilkėdamas tuos drabužius jis vaikščiojo labai nevikriai: kelnes nešioti jam buvo labai nepatogu, švarkas spaudė pečius ir veržė pažastis, bet aš truputį juos paplatinau tose vietose, kur jam veržė ar graužė, o jis prie jų palengva priprato ir ilgainiui ėmė jaustis su jais visai puikiai.

Parėjęs su juo namo į savo pašiūrę, kitą dieną ėmiau svarstyti, kur jį įkurdinti. Kad jam būtų patogu, o ir man ramu bei saugu, tarp vidujinio ir išorinio pylimo padariau nedidelę palapinę. Joje buvo anga į mano urvą, ir padariau tvirtas lentines duris ir jas įtaisiau taip, kad atsidarinėtų į vidų; nakčiai jas užstumdavau velke, o kopėčias užsitraukdavau, kad Penktadienis jokiu būdu negalėtų patekti į vidinį aptvarą; jeigu jis liptų per pylimą, tai sukeltų daug triukšmo, ir aš būtinai pabusčiau. Mat vidinis aptvaras dabar buvo visas apdengtas: stogas buvo iš ilgų karčių, atsiremiančių į kalvos šlaitą, kartys apdėtos skersiniais pagaliais vietoj skiedrų ir storai apklotos ryžių šiaudais, standžiais it nendrės, o skylėje, kuri buvo palikta kopėčiomis įlipti ir išlipti, pritaisiau nuleidžiamas dureles: jei kas nors mėgintų iš lauko pro jas įlįsti, jos kristų žemyn ir sukeltų didelį triukšmą. Ginklus nakčiai visus susidėdavau prie savęs.

Bet visos tos atsargos priemonės buvo visai nereikalingos, nes niekada joks žmogus neturėjo ištikimesnio, labiau mylinčio ir nuoširdesnio tarno už mano Penktadienį – neirzlus, neužsispyręs, nemėgstąs sauvaliauti, visuomet malonus ir paslaugus, jis buvo prisirišęs prie manęs kaip vaikas prie tėvo. Esu įsitikinęs, kad bet kuriuo atveju jis būtų paaukojęs savo gyvybę, jei būtų reikėję gelbėti manąją. Jis daug kartų tai įrodė, tuo išblaškydamas visas mano abejones, ir aš greitai įsitikinau, kad nėra reikalo jo saugotis.

Visa tai teikė man progų atkreipti dėmesį ir stebėtis, kaip visagalio Dievo apvaizda daliai savo kūrinių šiame pasaulyje nesuteikė galimybių visavertiškai panaudoti savo dvasinių sugebėjimų, nors jie, kaip ir mes, turi tokį pat protą, tokius pat prisirišimo, švelnumo, pareigos jausmus, jiems būdingos panašios aistros, pasipiktinimas skriaudomis, jie taip pat dėkingi, nuoširdūs, ištikimi, gebantys daryti gera ir atsiliepti į Dievo jiems teikiamą gėrį. Ir kai Viešpats teikiasi duoti progą šioms savybėms pasireikšti, jie jas panaudoja geriems tikslams, netgi geresniems negu mes. Šios mintys paskatino mane kartkartėmis labai nusiminti, pagalvojus, kad mes įvairiomis progomis labai niekingai naudojame šias savybes, nors mums jas apšviečia didžioji Viešpaties mokslo šviesa ir jo žodžio suvokimas. Kodėl Dievui patiko slėpti šį mokslą nuo daugelio milijonų sielų, kurios, kaip galiu spręsti pagal šį vargšą laukinį, pritaikytų jį daug geriau negu mes? Todėl aš kartais nuklysdavau per toli, įsiverždamas į apvaizdos valdas ir pradėdamas abejoti, ar teisinga, kad šviesa atskleidžiama vieniems, o slepiama nuo kitų, tuo tarpu pareigos reikalaujama ir iš vienų, ir iš kitų. Bet aš lioviausi šitaip samprotavęs ir užbaigiau šias mintis tokia išvada: visų pirma, mes nežinome, dėl kokios priežasties tuos žmones reikėjo taip nuskriausti, juk Dievas savo prigimtimi yra be galo šventas ir teisingas, tad šitaip negalėtų būti. Jei visi šie padarai pasmerkti Dievo nežiniai, tatai, matyt, yra bausmė už nuodėmes tai šviesai, kuri, kaip rašoma Šventraštyje, yra jiems įstatymas, ir tiems reikalavimams, kuriuos jų sąžinė laiko teisingais, bet apie kuriuos mes nieko nežinome. O antra – mes juk visi esame molis didžiojo puodžiaus rankose, ir joks indas negali jam prikišti: „Kodėl tu mane tokį nulipdei?“

Bet grįžkime prie mano naujojo draugo. Aš buvau nepaprastai juo patenkintas ir ėmiau mokyti visko, kad pasidarytų naudingas, sumanus ir galėtų man padėti. Ypač mokiau jį kalbėti ir suprasti, ką kalbu aš. Jis buvo nepaprastai gabus mokinys, labai linksmas, visada uolus ir labai džiaugdavosi, kai galėdavo suprasti, ką jam sakau, ar išaiškinti man tai, ką pats nori pasakyti. Su juo kalbėtis būdavo vienas malonumas. Dabar mano gyvenimas slinko labai sklandžiai ir smagiai, ir aš ėmiau tarti, kad jeigu tik būčiau apsaugotas nuo kitų laukinių, tai nesikrimsčiau, jeigu likčiau šioje saloje ligi pat gyvenimo pabaigos.

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

Komentuoti gali tik prisijungę nariai

Jeigu turite paskyrą, prisijunkite

Sukurti paskyrą

Sukurkite paskyrą mūsų forume

Registruotis

Prisijungti

Turite paskyrą? Prisijunkite

Prisijungti dabar

  • Narių peržiūri šį forumą:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.


  • SuperGames programele
  • SuperGames programele


×