Robinzonas Kruzas 5

[HHH3]

TĘSINYS TESINYS Žodžiu, prigimtis ir patyrimas, gerai pasvarsčius, mane įtikino, kad visos pasaulio gėrybės tik tiek tėra naudingos, kiek tenkina mūsų reikmes, ir mūsų sukrautieji turtai teikia malonumo tik tiek, kiek galime juos panaudoti. Pats godžiausias pasaulyje šykštuolis būtų pasigydęs nuo savo ydos, jei būtų patekęs į mano padėtį, nes aš visko turėjau daug daugiau, negu reikėjo. Aš nieko negeidžiau, išskyrus daiktus, kurių neturėjau, ir tai tebuvo mažmožiai, nors iš tiesų man labai naudingi. Turėjau, kaip esu jau minėjęs anksčiau, krūvelę pinigų, tiek auksinių, tiek sidabrinių monetų, iš viso apie trisdešimt šešis svarus sterlingų. Deja, antai ten padėtas tas bjaurus, menkas ir nenaudingas šlamštas, ir neturiu ką su juo veikti! Dažnai pagalvodavau, kad mielai būčiau visą jų saują atidavęs už tuziną tabako prikimštų pypkių ar už rankines girnas grūdams susimalti! Kur tau! Būčiau juos visus atidavęs už šešių pensų vertės sėtinių ar morkų sėklų žiupsnelį iš Anglijos ar už saują žirnių ar pupų, ar už butelį rašalo. Šiaip ar taip, man jie neteikė nė mažiausio pelno ar naudos ir mėtėsi stalčiuje, per lietinguosius laikotarpius nuo drėgmės apsitraukdami žalėsiais. Jei mano stalčius būtų buvęs pilnas deimantų, būtų buvę lygiai tas pat, jie nebūtų turėję man jokios vertės, nes niekam negalėčiau jų panaudoti.

Dabar mano gyvenimas tiek fiziniu, tiek moraliniu atžvilgiu buvo daug lengvesnis negu iš pradžių. Sėsdamas valgyti, dažnai būdavau kupinas dėkingumo Dievo apvaizdai, padengusiai man stalą dykumoje. Išmokau stebėti daugiau šviesiąją savo padėties pusę ir mažiau tamsiąją, galvoti daugiau apie tai, ką turėjau, negu apie tai, ko man trūko. Tai buvo neapsakomo vidujinio džiaugsmo valandėlės. Šį dalyką čia pažymiu norėdamas atkreipti dėmesį tų nepatenkintų žmonių, kurie negali ramiai džiaugtis tuo, ką jiems davė Dievas, nes jie mato ir geidžia to, ko jiems nedavė. Visas mūsų nepasitenkinimas dėl to, ko mums trūksta, kyla, man rodos, iš dėkingumo trūkumo už tai, ką turime.

Man buvo naudingas ir kitas samprotavimas; jis, be abejonės, būtų naudingas ir kiekvienam kitam, patekusiam į tokią pat bėdą. Aš imdavau lyginti dabartinę savo padėtį su ta, kurios turėjau tikėtis ir kurioje būčiau atsidūręs be įstabios Dievo globos. Juk jo stebuklingu lėmimu bangos išmetė laivą netoli kranto, vėliau galėjau jį pasiekti ir atsigabenti į sausumą viską, kas man buvo reikalinga: darbo įrankių, ginklų nuo priešų apsiginti, parako ir šratų žvėrims medžioti.

Praleidau ištisas valandas, galiu sakyti, ištisas dienas, pačiomis gyviausiomis spalvomis vaizduodamasis, kaip man būtų tekę elgtis, jei nieko nebūčiau pelnęs iš laivo; kaip nebūčiau galėjęs susirasti jokio maisto, išskyrus žuvis ir vėžlius, o kadangi ir juos aptikau ne iš karto, tai iki to laiko būčiau jau žuvęs; o jei nežuvęs, tai gyvenęs kaip tikras laukinis; jei kaip nors ir būčiau nudėjęs ožką ar paukštį, būčiau neturėjęs jokių priemonių jiems išdarinėti ar odai nulupti ir būčiau gavęs juos draskyti dantimis ir plėšyti nagais kaip žvėris.

Po šitokių mąstymų supratau, kokia palanki man buvo apvaizda, ir buvau labai dėkingas jai už savo dabartinę būklę su visais jos sunkumais ir nelaimėmis. Ir šiuos savo samprotavimus patariu apsvarstyti tiems, kurie užklupus nelaimei linkę sakyti: „Argi yra toks skausmas, kuris prilygtų manajam?“ Tegul jie pagalvoja, kaip kenčia kai kurie kiti žmonės ir kad jų pačių padėtis galėjo būti sunkesnė, jei apvaizda būtų lėmusi kitaip.

Man kilo dar ir kitų minčių, kurios mane guodė ir teikė vilčių. Ėmiau lyginti savo dabartinę būklę su ta, kurios buvau nusipelnęs ir kurią, turėjau pagrindo manyti, apvaizda galėjo man skirti. Juk gyvenau siaubingą gyvenimą, visiškai nepažindamas Dievo ir jo nebijodamas. Mano tėvas ir motina auklėjo mane labai teisingai, jie stengėsi įkvėpti man religinę pagarbą Dievui, taip pat pareigos jausmą atlikti tai, ko iš manęs reikalavo prigimtis ir gyvenimo tikslas. Bet deja! Aš anksti griebiausi jūreivio amato, kuris, nors ir kupinas pavojų, iš visų amatų yra labiausiai nutolęs nuo Dievo baimės. Patekau į jūreivių draugiją, ir mano bendražygiai pajuokdami užgniaužė menką religinio jausmo likutį. Įpratęs susidurti su pavojais ir matyti mirtį, ėmiau visa tai niekinti. Mane veikė ir tai, kad aš ilgą laiką tegalėjau bendrauti tik su panašiais į save, negirdėdamas tų, kurie skatintų sukti į doros kelią.

Manyje visai nebeliko gėrio pradų. Aš visai nesuvokiau, koks esu ir koks turiu būti. Kai man pavyko pabėgti iš Salės, kai mane paėmė į laivą portugalų kapitonas, kai taip puikiai įsitaisiau Brazilijoje, kai gavau savo prekes iš Anglijos, – visais tais ir kitais nuostabios sėkmės atvejais aš nė karto netariau žodžių: „Ačiū Dievui!“ Netariau jų nė balsu, nė mintyse. Ir didžiausių nelaimių ištiktas nebandydavau pasimelsti ir nors pasakyti: „Viešpatie, pasigailėk manęs!“ Ne, Dievo vardą paminėdavau nebent tik keikdamas ir burnodamas.

Kaip jau esu minėjęs, daugelį mėnesių su siaubu galvojau apie savo užkietėjusį, nedorą gyvenimą praeityje. Apsidairęs aplink save, prisimindavau, kiek nepaprastai daug gero man nutiko nuo to laiko, kai patekau į šią salą, kaip dosniai Dievas mane apdovanojo. Jis ne tik nenubaudė, kaip buvau nusipelnęs, už mano nedorybes, bet dar ir gausiai aprūpino. Visa tai teikė didelių vilčių, kad atgaila priimta ir kad Dievas yra paruošęs dar daugiau malonių.

Šitaip mąstydamas aš ne tik prisiverčiau susitaikyti su Dievo lemtomis dabartinėmis gyvenimo aplinkybėmis, bet netgi ėmiau už tai jam nuoširdžiai dėkoti: esu gyvas ir negaliu skųstis matydamas, kad nesulaukiau teisingos bausmės už savo nuodėmes. Juk man teko tiek malonių, o jų šioje saloje neturėjau pagrindo tikėtis. Niekuomet daugiau nesiskųsiu, privalau džiaugtis ir nuolat dėkoti už kasdienę duoną, dosniai teikiamą begalės stebuklų. Juk esu maitinamas stebuklingu būdu, netgi stebuklingesniu negu Elijas, kurį maitino varnai; man gelbėjo ištisa stebuklų virtinė. Vargu ar pavyktų nurodyti kokią nors vietą negyvenamoje Žemės dalyje, kur nublokštas likimo galėčiau gyventi lengviau. Nors turiu kentėti vienatvę, čia nėra mano gyvybei grasinančių plėšriųjų žvėrių, įsiutusių vilkų ar tigrų, jokių nuodingų padarų, kuriuos valgydamas galėčiau susirgti, jokių laukinių, kurie gali mane nugalabyti ir sušveisti. Žodžiu, nors, viena vertus, mano gyvenimas buvo labai liūdnas, antra vertus, jis buvo kupinas malonių, ir kad tas gyvenimas būtų visai laimingas, man tereikėjo kasdien suvokti, koks geras ir gailestingas yra mane globojantis Viešpats. Ir kai aš visa tai nešališkai apgalvojau, nurimau ir lioviausi liūdėjęs.

Dabar saloje jau buvau išgyvenęs tokį ilgą laiką, kad daugelis daiktų, kuriuos pasiėmiau į krantą savo reikmėms, buvo visai sudilę arba baigiami naudoti. Mano rašalas, kaip minėjau, buvo jau seniai išsibaigęs, tad labai menką likutį po truputį atskiesdavau vandeniu, kol jis pasidarė toks blyškus, jog popieriuje vos palikdavo tamsesnę žymę. Kol jo užteko, naudojau žymėdamas tas mėnesio dienas, kuriomis atsitikdavo bent kiek reikšmingesnis įvykis, ir prisimindamas praeitį atkreipiau dėmesį į keistą datų sutapimą; jei būčiau linkęs prietaringai skirstyti dienas į nelaimingas ir laimingas, turėčiau pagrindo stebėtis tokiu savotišku supuolimu.

Pirmiausia pastebėjau, kad tą dieną, kai ištrūkau iš tėvo ir draugų ir pabėgau į Halį, pasiryžęs išplaukti į jūrą, tą pačią dieną vėliau mane pagrobė Salės miesto karo laivas ir pavertė vergu. Tą pačią metų dieną, kurią išsigelbėjau iš sudužusio laivo Jarmuto sąsiauryje, tą pačią metų dieną vėliau valtimi pabėgau iš Salės miesto. Tą pačią metų dieną, kurią gimiau, – rugsėjo 30-ąją, – aš stebuklingai išsigelbėjau po dvidešimt šešerių metų, kai buvau išmestas į krantą šioje saloje, taigi mano nedorasis gyvenimas ir mano vienišasis gyvenimas prasidėjo irgi tą pačią dieną.

Kitas dalykas, kuris man išsibaigė, be rašalo, buvo iš laivo atsigabentieji džiūvėsiai. Aš juos nepaprastai taupiau, ilgiau kaip metus teleisdamas sau suvalgyti ne daugiau kaip po vieną džiūvėsį per dieną. Ir vis dėlto išbuvau visiškai be duonos beveik metus, kol prisiauginau nuosavų javų. Bet ir už tai turėjau dėkoti Dievui, nes juk apsirūpinau duona beveik stebuklingai.

Mano drabužiai taip pat pradėjo smarkiai irti. Baltinių jau seniai visiškai neturėjau, išskyrus kelerius languotus marškinius, kuriuos radau kitų jūrininkų dėžėse ir kuriuos rūpestingai saugojau, nes dažnai negalėdavau dėvėti kitokių drabužių, kaip tik marškinius, ir buvo labai pravartu, kad laive tarp vyriškų drabužių jų radau beveik tris tuzinus. Dar buvo keletas storų jūreiviškų milinių, bet dėvėti jų negalėjau, nes buvo per šiltos. Nors, teisybę sakant, oras buvo toks karštas, jog drabužių nė nereikėjo, vis dėlto aš negalėjau vaikščioti visai nuogas – man buvo gėda, negalėdavau apie tai net pagalvoti, nors buvau visiškai vienas.

Kita priežastis, dėl kurios negalėjau vaikščioti visai nuogas, buvo ta, kad nuogam būdavo neįmanoma ištverti saulės kaitrą. Atogrąžų saulės spinduliai dažnai nusvilindavo odą, o kai būdavau apsivilkęs marškiniais, po jais susidarydavo tam tikras oro traukimas, ir man būdavo dvigubai vėsiau. Taip pat niekuomet negalėjau įprasti baisioje saulės kaitroje vaikščioti be kepurės ar skrybėlės: kiekvieną kartą, kai išeidavau be skrybėlės, nuo spiginančių saulės spindulių man tuojau imdavo skaudėti galvą, o kai ją užsidėdavau, skausmas bematant praeidavo.

Šitokiomis aplinkybėmis ėmiau galvoti, kaip čia sutvarkius tuos kelis skudurus, kuriuos vadinau drabužiais. Buvau sunešiojęs visas turimas liemenes, ir dabar iš jūreiviškų milinių ir iš kitos mano turimos medžiagos mėginau pasisiūti švarką. Taigi ėmiausi siuvėjo arba, tikriau sakant, lopytojo amato, nes mano darbas tikrai buvo vertas gailesčio. Vis dėlto man pavyko pasisiūti dvi ar tris liemenes, kurios, maniau, pravers man ilgesnį laiką. Mėginimai pasidaryti kojų apdangalą, arba kelnes, tuo tarpu baigėsi labai liūdnai.

Esu minėjęs, kad pasilikdavau visų savo sumedžiotų gyvūnų kailius (čia kalbu apie keturkojus). Kiekvieną kailį, ištempęs ant pagalių, išdžiovindavau prieš saulę, todėl kai kurie jų dabar buvo taip sudžiūvę ir kieti, jog maža kam tiko. Bet kiti, atrodo, buvo visai geri. Pirmiausia iš jų pasisiuvau didelę kepurę plaukais į viršų, kad neperlytų lietus. Kepurė man taip nusisekė, jog paskui pasisiuvau iš tų kailių visą kostiumą, t. y. švarką ir kelnes iki kelių. Abu tie siuviniai kabojo laisvai, nes jie man labiau buvo reikalingi apsisaugoti nuo saulės, o ne šilumai. Negaliu praleisti nepaminėjęs, kad jie išėjo visai prasti, nes jeigu buvau blogas stalius, tai juo blogesnis siuvėjas. Vis dėlto drabužiai buvo tokie, kad jais galėjau puikiausiai naudotis. Jei būdavau lauke ir imdavo lyti, tai drėgmę sulaikydavo kepurės ir švarko į viršų išversti plaukai, ir aš išlikdavau sausas.

Paskui sunkiai vargau ir sugaišau daug laiko, kol pasidariau skėtį. Tokio daikto man tikrai labai stigo, ir aš labai norėjau jį pasigaminti. Buvau matęs, kaip juos daro Brazilijoje, kur jie be galo naudingi per tenykštes dideles kaitras, o kaitros čia, kiek pastebėjau, nė kiek ne mažesnės, nes sala gerokai arčiau pusiaujo. Be to, man prisieidavo ilgai darbuotis lauke, todėl skėtis nepaprastai praverstų apsisaugoti tiek nuo kaitrų, tiek nuo liūčių. Jį darydamas aš be galo vargau ir sugaišau nemaža laiko, kol man pavyko pasigaminti kažką panašaus į tą daiktą. Galvodamas, kad man jau sekasi, du tris kartus turėjau išmesti sugadintą medžiagą ir dirbti iš naujo. Pagaliau pasidariau tokį, kuris man neblogai tiko. Didžiausia sunkenybė, su kuria susidūriau, buvo jį suglausti. Lengvai galėjau padaryti išskėstą, bet tuo atveju nebūtų galima skėčio suglausti ir tektų jį nešioti iškeltą viršum galvos, o tai man netiko. Vis dėlto galop pasidariau tokį, kokio norėjau, ir aptraukiau jį kailiu plaukais į viršų, – taigi lietus nuo jo tekėjo lyg nuo pašiūrės stogo, o nuo saulės jis taip puikiai saugojo, kad drąsiai galėjau vaikščioti karščiausiu metu. Kai man jo nereikėdavo, suglausdavau ir nešiodavausi po pažastimi.

Taip gyvenau sau gana patogiai, mano siela buvo visai nurimusi, ir aš pats visiškai atsidavęs Dievo valiai bei pasitikįs apvaizdos lėmimu. Dėl to gyvenimas man pasidarė geresnis negu net būnant tarp žmonių. Kiekvieną kartą, kai imdavau gailėtis, kad neturiu galimybės pasikalbėti, klausdavau save: argi mano pokalbiai su savo mintimis (tikiuosi, ir su pačiu Viešpačiu), mano maldavimai ir kreipiniai nėra geresni už maloniausią bendravimą žmonių visuomenėje?

Kiti penkeri metai, kiek prisimenu, prabėgo be jokių ypatingų įvykių. Mano dienos slinko kaip ir seniau tyliai ir ramiai, gyvenau toje pat vietoje kaip ir anksčiau. Svarbiausias mano užsiėmimas, žinoma, be kasmetinių darbų sėti miežius bei ryžius ir džiovinti vynuoges (jų prisiruošdavau tiek, kad užtektų vieneriems metams), taip pat be kasdienių išvykų medžioti, – taigi svarbiausias mano užsiėmimas buvo kanojos darymas, kurią pagaliau pabaigiau; iškasęs šešių pėdų pločio ir keturių pėdų gylio kanalą, nuleidau ją į upelį, esantį beveik už pusės mylios. Luoto, kurį iš anksto neapskaičiavęs padariau tokį nepaprastai didelį, taip ir nepajėgiau nustumti į jūrą ar iki jo atvesti vandenį, tad turėjau jį palikti kur buvo kaip įspėjimą, kad kitą kartą reikia būti protingesniam. Ir iš tiesų, kitą kartą, nors ir negalėjau rasti tinkamo medžio, augančio tokioje vietoje, į kurią galėčiau atvesti vandenį iš arčiau negu už pusmylio, aš suderinau valties dydį ir sunkumą su savo jėgomis. Matydamas, jog mano sumanymas šį kartą yra įvykdomas, tvirtai pasiryžau jį įgyvendinti ligi galo. Beveik dvejus metus plušau prie naujos valties, bet savo triūso nesigailėjau: tikėjausi galų gale turėti luotelį, kuriuo galėsiu išplaukti į jūrą.

Nors mano mažasis laivas buvo baigtas, jo dydis visiškai netiko ankstesniam planui, kurį buvau sumanęs darydamas pirmąjį luotą, – nuplaukti į žemyną, esantį per keturiasdešimt mylių nuo salos. Šitaip dėl luotelio mažumo šis planas sužlugo, ir dabar apie jį nebegalvojau. Bet turėdamas luotą, užsibrėžiau kitą planą – sumaniau apiplaukti apie salą. Mat kartą jau buvau nukeliavęs sausuma į kitą salos pusę, kaip jau esu rašęs, ir tos nedidelės kelionės metu padaryti atradimai paskatino pamatyti ir kitas pakrantės vietas. Ir štai dabar, įsitaisęs luotelį, aš galvojau vien apie šitą kelionę.

Norėdamas viską padaryti kaip reikiant ir apgalvotai, savo luotelyje įtaisiau nedidelį stiebą ir bures iš sandėlyje gulėjusių laivo burių, kurių turėjau didelę atsargą.

Įtaisęs stiebą ir bures, išbandžiau laivelį ir įsitikinau, kad bus galima puikiai buriuoti. Tada padariau abiejuose jo galuose dvi užrakinamas dėžes susidėti maistui, įvairiems reikalingiems daiktams ir šaudmenims, kad visa tai išliktų sausa, nepaliesta lietaus ir bangų purslų. Viduryje išpjoviau siaurą lovelį pasidėti šautuvui, pritaisęs atvožiamą lentelę, kad jis nesušlaptų.

Luotelio užpakalyje, pakilime, taip pat įtaisiau ir savo skėtį lyg kokį stiebą, kad kyšotų viršum mano galvos ir saugotų nuo saulės kaitros kaip denio stogelis. Ir štai ėmiau daryti mažas išvykas į jūrą, bet niekada toli nenuplaukdavau ir neatsitolindavau nuo upeliuko. Bet pagaliau, geisdamas pamatyti mažosios savo karalystės ribas, ryžausi leistis į žygį aplink salą. Apsirūpinau kelionei maistu ir kitais reikmenimis: įsidėjau į luotą du tuzinus miežinių bandelių (tikriau sakant, paplotėlių), molinį puodą, pilną skrudintų ryžių (šio maisto aš gana daug valgydavau), nedidelį butelį romo ir pusę ožio; pasiėmiau ir parako, kad galėčiau pamedžioti, o iš drabužių – dvi dideles milines, kurias, kaip anksčiau minėjau, buvau atsigabenęs iš jūreivių dėžių laive. Vieną paėmiau pasikloti, kitą užsikloti nakčia.

Šeštųjų mano viešpatavimo arba mano nelaisvės (kaip jums patinka) metų lapkričio šeštąją dieną išplaukiau į šią kelionę. Užtrukau joje daug ilgiau, negu tikėjausi. Mat nors pati sala nebuvo didelė, vis dėlto, kai atplaukiau į rytinę jos pusę, pamačiau ilgą virtinę uolų, per kokias dvi lygas besitraukiančių į jūrą. Kai kurios jų kyšojo iš vandens, kai kurios tūnojo po vandeniu, o už jų buvo smėlio sekluma, nusidriekusi dar kokią pusę lygos. Taigi turėjau nuplaukti toli, norėdamas aplenkti tą kyšulį.

Išsyk, pamatęs tas uolas, buvau beatsisakąs savo žygio ir begrįžtąs atgal, nes nežinojau, ar toli gali tekti leistis į atvirą jūrą, ir abejojau, ar iš viso pajėgsiu grįžti. Todėl išmečiau inkarą (turėjau įsitaisęs tam tikrą inkarą, padarytą iš sulaužyto kablio, atsigabento iš laivo) ir sustojau.

Pritvirtinęs valtį, pasiėmiau šautuvą, išlipau į krantą, užkopiau ant gana aukšto kalnelio, nuo kurio buvo matyti visa uolų grandinė, ir ryžausi pamėginti ją apiplaukti.

Žvalgydamasis į jūrą nuo tos kalvos, ant kurios stovėjau, pamačiau smarkią, sūkuriuojančią jūros srovę, kuri tekėjo į rytus ir artėjo prie to kyšulio. Aš ją labai gerai įsidėmėjau, nes supratau, kad patekęs į ją galiu būti jos nublokštas į jūrą ir nebeįstengti parplaukti atgal į salą. Ir iš tikrųjų, jeigu prieš tai nebūčiau įlipęs į kalvą, manau, taip ir būtų atsitikę, nes tokia pat srovė tekėjo ir iš kitos pusės salos, tik ji prasidėjo toliau nuo kranto. Pamačiau, kad ir prie pat kranto esama smarkių sūkurių, tad jei mėginčiau išvengti anos srovės, patekčiau tiesiog į tuos verpetus.

Ten ištūnojau dvi dienas, nes pūtė gana smarkus pietryčių vėjas, o tai buvo kaip tik priešinga kryptis minėtai srovei, todėl ties kyšuliu jis kėlė gana dideles bangas. Dėl tų bangų man nebuvo saugu laikytis arti kranto, o dėl srovės pavojinga leistis tolyn.

Trečiąją dieną iš ryto, vėjui nakčia aptilus, jūra buvo rami, ir aš išdrįsau leistis į kelionę. Bet tas mano žygis tebūna pamoka visiems neatsargiems ir neišmanantiems buriuotojams. Vos priplaukiau kyšulį, būdamas tik per valties ilgį nuo kranto, patekau į didelį verpetą, kuris krito lyg vanduo nuo malūno rato. Jis taip smarkiai pagavo nešti mano luotelį, kad vos įstengiau laikytis tos srovės pakraštyje. Mane traukė vis toliau ir toliau nuo priešingosios srovės, kuri liko iš kairės. Nedvelkė joks vėjelis, kuris man padėtų. Visa, ką įstengiau padaryti savo irklais, nieko nereiškė. Jau buvau beatsisveikinąs su gyvenimu: srovės tekėjo abipus salos, žinojau, kad už kelių lygų jos turi susijungti, ir aš tada būsiu pražuvęs, nes tuo tarpu nemačiau jokios galimybės šito išvengti. Taigi nesitikėjau nieko kito, kaip tik mirties, bet ne nuo jūros bangų, nes jūra buvo visai rami, o iš bado. Tiesa, ant kranto buvau radęs vėžlį, tokį didelį, kad vos galėjau pakelti, ir buvau įstūmęs jį į luotą; turėjau didelį ąsotį (vieną savo molinių puodų) gėlo vandens, bet ką visa tai reikštų, jei srovė mane nuneštų į platųjį vandenyną, kur tikriausiai bent per tūkstantį lygų nėra nei krantų, nei žemyno, nei salos.

Dabar supratau, kaip lengvai beviltiška būklė gali pasidaryti dar beviltiškesnė, jei tokia bus Dievo valia. Žvelgiau atgal į vienišą, tuščią savo salą lyg į maloniausią vietą pasaulyje, visa širdimi troškau grįžti ir susijaudinęs ištiesiau į ją rankas.

– O laimingoji dykyne, – sušukau, – niekada tavęs nebepamatysiu! O nelaimingasis, – tariau, – kurgi tu vyksti?

Pradėjau pats sau priekaištauti, kad buvau toks nedėkingas ir skųsdavausi savo vienatve. Duočiau bet ką, kad tik kaip nors vėl atsidurčiau pakrantėje. Mes niekuomet teisingai nesuvokiame savo padėties, kol patenkame į dar blogesnę, ir tik tada išmokstame įvertinti tai, ko netekome. Vargu ar galima įsivaizduoti, kokią patyriau baimę, kai srovė mane nuplukdė tolyn nuo brangiosios salos (nes tokia ji dabar man atrodė) beveik už dviejų lygų į vandenyno erdves, ir aš buvau visiškai nusiminęs, nebeturėdamas vilties kada nors į ją sugrįžti. Vis dėlto yriausi visu smarkumu, kol pagaliau beveik išseko mano jėgos, ir kiek galėdamas stengiausi pakreipti luotelį į šiaurę – tai yra į tą srovės šoną, kuriame putojo sūkuriai. Ir štai maždaug apie pietus, kai saulė pasisuko į vakarus, man pasirodė, kad į veidą dvelktelėjo lengvas pietryčių vėjelis. Tai šiek tiek pakėlė mano nuotaiką, ypač po pusvalandžio, kai ėmė pūsti stiprokas vėjas. Tuo metu jau buvau toli nuo salos, ir jei būtų pasirodę debesys ar užslinkę ūkanos, būčiau turėjęs žūti dar ir dėl kitos priežasties: luotelyje neturėjau kompaso ir būčiau nežinojęs, kaip nuvairuoti atgal į savo salą. Bet diena buvo saulėta, aš vėl pasistačiau stiebą ir išskėčiau bures, stengdamasis laikytis kiek galint labiau į šiaurę, kad tik išplaukčiau iš srovės.

Kai tik iškėliau stiebą su burėmis ir kai mano luotas ėmė plaukti pavėjui, skersai srovės, pamačiau, kad vanduo pasidarė skaidresnis. Iš to supratau, jog srovė susilpnėjo, nes, kur ji tekėjo smarkiai, vanduo buvo drumstas. Ir iš tikrųjų netrukus rytuose, už kokio pusmylio, išvydau uolas, į kurias daužėsi putotos bangos. Pastebėjau, kad tos uolos skelia srovę pusiau ir kad pagrindinė jos dalis teka labiau į pietus, palikdama uolas šiaurės rytuose, o kita dalis, atsimušusi į statų krantą, grįžta atgal ir virsta stipriais sūkuriais, kurie smarkiai veržiasi vėl į šiaurės vakarus.

Tie, kurie žino, ką reiškia susilaukti bausmės atleidimo stovint ant kartuvių pakopos ar išsigelbėti nuo plėšikų, ką tik norėjusių nužudyti, ar kurie buvo atsidūrę panašioje beviltiškoje situacijoje, supras, koks nepaprastas džiaugsmas mane apėmė ir su kokiu pasitenkinimu nukreipiau luotą į tuos sūkurius, ir kaip linksmai nuplaukiau pavėjui.

Ši srovė mane nunešė apie lygą atgal, vėl tiesiai į salą, bet maždaug dviem lygom toliau į šiaurę negu pirmoji srovė, kuri iš karto buvo mane pastvėrusi, todėl prie salos dabar priartėjau ties šiaurine jos pakrante, taigi iš priešingos pusės, negu buvau išplaukęs.

Tos srovės nuplukdytas kiek toliau kaip lygą, pastebėjau, kad ji silpnėja ir nebestumia luoto tolyn. Dabar atsidūriau prie pat salos, visiškai ramiame vandenyne, tarp dviejų srovių: pietinės, kuri nusinešė tolyn, ir šiaurinės, kuri tekėjo per kokią lygą į kitą pusę. Vėjelis tebebuvo man palankus, ir aš vis vairavau tiesiai į salą, nors dabar plaukiau jau nebe taip greitai.

Apie ketvirtą valandą popiet, būdamas maždaug per lygą nuo salos, pastebėjau, kad uolų grandinė, – mano nelaimių priežastis, – besitęsianti į pietus ir ten link kreipianti srovę, sukelia ir kitą, priešingą srovę, tekančią į šiaurę; pasirodė, kad ši srovė labai stipri, bet ji neteka ta kryptimi, kuria man reikia plaukti, t. y. į vakarus, o veržiasi beveik tiesiai į šiaurę. Tačiau nešamas stipraus vėjo perkirtau šią srovę slinkdamas į šiaurės vakarus, o maždaug po valandos priplaukiau per mylią nuo kranto; jūra čia buvo rami, ir aš greit pasiekiau žemę.

Išlipęs į krantą, puoliau ant kelių, padėkojau Dievui už išgelbėjimą ir amžinai išsižadėjau minčių sprukti iš salos valtimi. Pasistiprinęs tokiu maistu, kokį turėjau, įtraukiau savo luotelį į mažą įlankėlę, kurią pastebėjau po keliais medžiais, ir atsiguliau pamiegoti, nes kelionėje buvau visiškai nusigalavęs, pavargęs nuo sunkaus darbo.

Sukau galvą, kuriuo keliu grįžti namo. Tiek daug buvau rizikavęs ir prikentėjęs baimės, kad nebenorėjau bandyti grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atplaukiau. O kas galėtų būti kitoje pusėje salos, vakarinėje jos pakrantėje, aš nežinojau ir nenorėjau rizikuoti. Todėl ryto metą nusprendžiau plaukti toliau į vakarus pakraščiu ir paieškoti įlankėlės, kurioje galėčiau saugiai palikti „fregatą“, o kai prireiks, vėl ją pasiimti. Maždaug už trijų mylių, plaukdamas pakrante, užtikau labai gražią maždaug mylios ilgio įlanką, kuri vis siaurėjo ir baigėsi mažo upeliūkščio žiotimis. Savo luotui čia radau labai patogų uostą, lyg mažą, tyčia tam padarytą doką. Įplaukęs į jį ir gerai pritvirtinęs, nuėjau į krantą apsižvalgyti ir pasižiūrėti, kur esu.

Netrukus pastebėjau, kad aš tik truputį tepraplaukiau tą vietą, kur buvau atėjęs anksčiau, kai pėsčias keliavau tuo krantu, todėl pasiėmęs iš luoto tik šautuvą ir skėtį, nes buvo baisiai karšta, pėsčias leidausi į žygį. Po nelaimingo plaukiojimo ši kelionė atrodė gana maloni. Pavakare pasiekiau senąją savo pašiūrę, kur radau viską taip, kaip buvau palikęs. Aš visuomet rūpestingai ją tvarkiau, nes tai buvo, kaip jau esu minėjęs, mano vasarnamis.

Perlipau per užtvarą ir atsiguliau paunksnėje, norėdamas leisti pailsėti savo sąnariams. Buvau labai išvargęs ir greitai užmigau. Bet spręskite, jei galite, jūs, kurie skaitote mano istoriją, kaip aš turėjau būti apstulbintas, kai iš miego pažadino balsas, kelis kartus pašaukęs mane vardu:

– Robinai, Robinai, Robinai Kruzai, vargše Robinai Kruzai! Kur tu esi, Robinai Kruzai? Kur tu esi? Kur tu buvai?

Išvargintas rytinio irklavimo ir popietinio vaikščiojimo, taip kietai miegojau, jog ne iš karto pabudau; man atrodė, kad šį balsą girdžiu pro miegus. Bet kai balsas vis kartojo: „Robinai Kruzai! Robinai Kruzai!“ – aš pagaliau visai nubudau ir bematant pašokau, baisiai nusigandęs ir nepaprastai sumišęs. Bet vos tik atmerkęs akis pamačiau savo Polę, tupinčią ant tvoros, ir tučtuojau supratau, kad tai ji mane šaukė, nes kaip tik tokiu graudžiu balsu ją mokydamas, kartodavau šituos žodžius. Ji puikiai juos įsiminė ir dažnai nutūpdavo man ant piršto, prikišdavo snapą prie pat mano veido ir šaukdavo:

– Vargše Robinai Kruzai, kur tu esi? Kur tu buvai? Kaip tu čia patekai? – ir kitus panašius žodžius, kuriuos buvau ją išmokęs.

Nors ir žinojau, kad čia yra papūga ir kad niekas kitas negali manęs kalbinti, ilgai dar negalėjau atsitokėti. Pirmiausia mane stebino tai, kaip šis padaras galėjo čia patekti ir kodėl jis yra kaip tik šioje vietoje, o ne kur kitur. Bet įsitikinęs, kad čia ne kas kitas, kaip geroji mano Polė, aš nurimau, ištiesiau ranką ir pašaukiau ją vardu, o draugiškasis padaras atskrido, atsitūpė ant nykščio, kaip buvo įpratęs daryti, ir vėl prašneko.

– Vargše Robinai Kruzai! Kaip tu čia patekai? Kur tu buvai? – sakytum nepaprastai džiaugtųsi mane matydama. Grįždamas namo, parsinešiau ją kartu su savim.

Man ilgam dingo noras plaukioti jūra, daugelį dienų ramiai sėdėjau ir galvojau apie patirtą pavojų. Žinoma, būtų labai puiku turėti luotą šioje salos pusėje, bet neišmaniau, kaip čia jį aplinkui atsiplukdyti. Keliauti rytine pakrante, kurią buvau apiplaukęs, dabar bijojau: širdis apmirdavo ir kraujas sustingdavo gyslose vien apie tai pagalvojus. Vakariniai salos krantai buvo visai nepažįstami, bet, galimas daiktas, tėkmė ir ten tokia pat smarki, tad man grėstų tas pats pavojus: srovė ir vėl galėtų mane nunešti toli nuo salos, kaip jau kartą buvo nubloškusi. Atsižvelgdamas į tai, nusprendžiau tuo tarpu verčiau išsiversti be luoto, nors jį dirbdamas ir sugaišau tiek daug mėnesių ir antra tiek, kol nuleidau į jūrą.

Taip nusiteikęs aš praleidau beveik metus – gyvenau labai ramiai, nuošaliai, kaip galite lengvai įsivaizduoti. Buvau su viskuo apsipratęs ir jaučiausi laimingas, paklusęs apvaizdos valiai, man trūko nebent žmonių draugystės.

XII SKYRIUS

Šituo metu aš buvau tobulai išmokęs visų amatų, kurie tik buvo reikalingi mano gyvenime, ir manau, jog būčiau galėjęs tapti puikiausiu dailide, ypač jei atsižvelgsime į tą aplinkybę, kad taip maža teturėjau įrankių.

Didelę pažangą padariau ir gamindamas puodus. Išmokau juos žiesti panaudodamas ratą ir tai labai palengvino mano darbą bei pagerino jo kokybę, nes puodai dabar išeidavo apskriti ir taisyklingos formos, o anksčiau jie tikrai bjauriai atrodydavo. Bet man regis, niekad taip nesidžiaugiau savo darbu ir nesididžiavau išradingumu, kaip tada, kai man pavyko pasidaryti pypkę. Ir nors ji buvo labai nedaili, išdegta iš molio, kaip ir kiti moliniai mano dirbiniai, bet buvo kieta, stipri ir ja buvo galima traukti dūmus; taigi nepaprastai ja džiaugiausi, nes buvau įpratęs rūkyti. Tiesa, laive buvo pypkių, bet iš pradžių jas pamiršau, nežinodamas, kad saloje yra tabako, o paskui iš naujo apieškojęs laivą, jau nebeužtikau jokių pypkių.

Taip pat daug geriau išmokau panaudoti vyteles ir iš jų prisipyniau įvairiausių pintinių. Nors jos ir nebuvo labai dailios, bet puikiai tiko visokiems daiktams susidėti arba jiems namo parsinešti. Pavyzdžiui, jeigu laukuose nušaudavau ožką, pakabindavau ją medyje, nudirdavau odą, išversdavau vidurius, supjaustydavau į gabalus ir susidėjęs į pintinę parsinešdavau namo. Taip pat ir su vėžliu. Galėdavau jį išskrosti, išimti kiaušinius, išpjauti porą gabalų mėsos ir krepšyje parsinešti, o visa kita palikti. Dideles, gilias pintines naudodavau grūdams supilti; išdžiūvusius javus visada iškuldavau, išvalydavau ir grūdus laikydavau pintinėse, kurios man atstodavo aruodus.

Apsižiūrėjau, kad mano parako gerokai sumažėjo. Tai buvo nepataisomas trūkumas. Ėmiau rimtai galvoti, ką reikės daryti, kai jo nebeturėsiu, kitaip sakant, kaip susimedžiosiu ožkų. Kaip jau minėjau, trečiaisiais gyvenimo šioje saloje metais sugavau ir prisijaukinu jauniklę ožkytę. Tikėjausi pasigausiąs dar ir patinėlį, bet vis nepasitaikė. Taip mano ožkytė ir paseno, neatvedusi ožiukų. Paskiau ji iš senatvės nugaišo, nes širdis man neleido jos pjauti.

Bet dabar, gyvendamas čia jau vienuoliktus metus ir, kaip sakiau, mano parako atsargai baigiantis, ėmiau rimtai galvoti, ar nebūtų galima spąstais bei kilpomis sugauti kelias gyvas ožkas; ypač norėjau sučiupti patelę su jaunikliais. Turėdamas tokį tikslą įvairiose vietose pristatinėjau kilpų. Manau, kad ne kartą ožkos ten buvo įkliuvusios, bet mano virvutės buvo nestiprios (neturėjau vielos), tad savo kilpas visada rasdavau sutraukytas, o jaukus suėstus.

Pagaliau nusprendžiau išbandyti vilkduobę. Iškasiau žemėje kelias gilias duobes tose vietose, kur buvau pastebėjęs ganantis ožkas, tas duobes uždengiau savo gamybos pinučiais ir apmečiau žeme. Kelis kartus šalia pribarsčiau miežių ir ryžių varpų. Tuojau įsitikinau, kad ožkos buvo atėjusios ir suėdusios varpas, radau ir jų pėdsakų. Pagaliau vieną naktį įrengiau tris tikras vilkduobes ir kitą rytą atėjęs pamačiau, kad jos tebėra neįgriuvusios, o jaukai vis dėlto suėsti. Tatai mane labai nuliūdino, bet aš nepraradau vilties ir šiek tiek patobulinau spąstus, bet nenoriu per daug varginti skaitytojo, aprašinėdamas visokias smulkmenas. Vieną rytą, nuėjęs apžiūrėti savo spąstų, vienoje duobėje radau didelį seną ožį, o kitoje tris jauniklius – vieną ožiuką ir dvi ožkytes.

Nežinojau, ką daryti su senuoju ožiu: jis buvo toks įdūkęs, jog nedrįsau lipti į duobę ir ištempti jį iš ten gyvą. Būčiau galėjęs jį nudobti, bet nemačiau reikalo. Tad pakėliau pinučius ir jį išleidau. Ožys iššoko ir nubėgo lyg patrakęs. Tada dar nežinojau to, ką patyriau vėliau, būtent, kad badas gali net liūtą nuramdyti. Jei būčiau palikęs ožį duobėje tris ar keturias dienas be pašaro, o paskui nunešęs jam atsigerti truputį vandens ir vėliau kiek javų, jis būtų prijunkęs kaip ir vienas iš tų ožiukų. Ožkos apskritai yra labai protingi gyvuliai, ir jas lengva prisijaukinti, jei tik su jomis gerai elgiesi.

Taigi tąsyk aš jį paleidau, nesugalvojęs, kaip čia geriau padarius. Paskui nuėjau prie tų trijų ožiukų, ištraukiau juos vieną po kito iš duobės, šiaip taip surišau virve ir vargais negalais parsitempiau namo.

Gana ilgai negalėjau pripratinti ožiukų ėsti, bet kartą numečiau jiems kelias žalias varpas, jie susigundė ir po to pamažu prijunko. Tada ir supratau, kad prijaukintos ožkos yra vienintelis būdas apsirūpinti mėsa, kai jau nebeturėsiu parako ir šratų. Puiku būtų laikyti jas prie namų lyg ištisą kaimenę avių.

Bet tada kilo mintis neleisti prijaukintoms ožkoms ganytis kartu su laukinėmis, nes kitaip jos pabėgs ir vėl sulaukės. Kad taip neatsitiktų, nusprendžiau aptverti žemės sklypą stipria baslių ar žiogrių tvora ir ten laikyti ožkas. Viduje esančios negalės išsilaužti, o laukuose besiganančios – nepateks į vidų.

Buvo nelengvas darbas vienam žmogui užtverti tokią tvorą, bet mačiau, jog tai padaryti būtina. Todėl griebiausi darbo ir visų pirma susiieškojau tinkamą žemės sklypą, tokį, kur ožkos turėtų žolės, vandens ir priedangą nuo saulės.

Visi, kas nusimano apie tokius aptvarus, pasakys, kad aš buvau labai menkas išradėjas, pasirinkdamas tam tikslui atvirą pievų ar savanų (taip mūsų žmonės vakarų kolonijose jas vadina) plotą, kuriame tryško du ar trys gėlo vandens šaltinėliai, o viename gale augo tankus miškas. Tokie žmonės šypsosis iš mano sumanymo, kai pasakysiu, jog pradėjau tverti tokio dydžio sklypą, kad jį supanti tvora būtų buvusi mažų mažiausiai dviejų mylių ilgio. Šis sumanymas buvo beprotiškas ne dėl tvoros ilgumo: jei ji būtų buvusi ir dešimties mylių, man būtų pakakę laiko ją padaryti. Bet aš nepagalvojau, kad mano ožkos tokiame dideliame plote bus tokios pat laukinės kaip ir laisvai besiganydamos visoje saloje, ir turės tiek erdvės, jog aš niekad negalėsiu jų pagauti.

Jau buvau pradėjęs tą tvorą ir užtvėręs, manau, kokius penkiasdešimt jardų, kai man dingtelėjo ši mintis. Tada tučtuojau nutraukiau darbą ir nusprendžiau aptverti kokių pusantro šimto jardų ilgio ir šimto jardų pločio sklypą; jame galėtų tilpti tiek ožkų, kiek artimiausiu laiku pajėgčiau susigauti, o bandai didėjant galėsiu padidinti aptvertąjį sklypą.

Čia buvo protingai sumanyta, ir aš drąsiai ėmiausi darbo. Pirmąjį sklypą tvėriau apie tris mėnesius, kol tai dariau, tuos tris ožiukus laikiau pririšęs geriausiose to sklypo vietelėse kuo arčiau savęs, kad jie prie manęs priprastų. Labai dažnai atnešdavau pluoštelį miežių varpų ar saują ryžių ir šerdavau iš rankų, todėl, kai mano aptvaras buvo baigtas ir aš juos paleidau, jie visur sekiodavo paskui mane ir mekendavo, kaulydami saujos javų.

Tatai atitiko mano lūkesčius, ir maždaug po pusantrų metų drauge su jaunikliais turėjau dvylika ožkų, o dar po dvejų metų banda išaugo iki keturiasdešimt trijų, neskaitant daugelio tų, kurias pasipjoviau maistui. Ilgainiui ožkoms ganytis aptvėriau penkis atskirus žemės sklypus ir įtaisiau juose mažus užkaboriukus, į kuriuos įvarydavau ožkas, norėdamas kurią pasigauti. Visi šie aptvarai vienas su kitu buvo sujungti vartais.

Bet tai dar ne viskas. Dabar turėjau ne tik ožkienos, kuria galėjau maitintis kai tik panorėdavau, bet taip pat ir pieno. Apie šį dalyką, tiesą sakant, iš pradžių visai negalvojau, ir kai toji mintis atėjo į galvą, man tai buvo maloni staigmena. Dabar įsitaisiau savo pieno ūkį ir kartais turėdavau galoną[16] ar net du pieno per dieną. Gamta, kuri suteikia maisto kiekvienai būtybei, ją taip pat ir pamoko, kaip tą maistą vartoti, todėl ir aš, nors niekada nebuvau melžęs karvės, juo labiau ožkos, ir nebuvau matęs, kaip mušamas sviestas arba spaudžiamas sūris, po daugelio mėginimų bei nesėkmių vis dėlto išmokau visai lengvai ir greitai pasigaminti sviesto bei sūrių ir paskui man jų niekada nebetrūkdavo. Koks gailestingas gali būti Dievas savo kūriniams net tokiomis aplinkybėmis, kuriose jie atrodo pasmerkti pražūčiai! Kaip jis gali sušvelninti rūsčiausią dalią ir

-- Papildyta --

duoti mums pagrindo šlovinti jį už jo požemius ir kalėjimus! Koks puikus stalas buvo padengtas man dykynėje, kur pirmiau vien tikėjausi mirti iš bado.

Net stoikas būtų nusišypsojęs, pamatęs mane ir mano mažąją šeimyną pietaujant. Pirmiausia sėdėjau aš – jo didenybė, visos salos kunigaikštis ir valdovas. Visiškoje mano valdžioje buvo visų valdinių gyvybė: aš galėjau juos pakarti, nužudyti, suteikti laisvę ir ją atimti, ir tarp mano valdinių nebuvo maištininkų. Kad kas būtų galėjęs pamatyti, kaip aš pietaudavau – lyg koks karalius, visiškai vienas, apsuptas tarnų! Polė buvo tartum mano favoritė, vienintelė būtybė, kuriai buvo leista su manimi kalbėti. Šuo, dabar jau labai nusenęs bei sukvailėjęs ir neradęs į save panašių padarų išplėsti savo giminei, – visada tupėdavo mano dešinėje, o dvi katės – abipus stalo, laukdamos kartkartėmis kąsnio iš mano rankos kaip ypatingos malonės ženklo.

Bet tai nebuvo tos dvi katės, kurias iš pradžių atsigabenau į krantą, nes anos jau seniai nugaišo ir aš pats savo rankomis jas pakasiau netoli savo būsto; viena iš jų buvo susiporavusi su nežinia kokiu padaru ir atsivedė kačiukų, iš kurių aš išsiauginau ir prisijaukinau tas dvi kates, o kiti bėginėjo sulaukėję po miškus. Ilgainiui katės pasidarė labai kenksmingos: dažnai įsibraudavo į namus ir mane apiplėšdavo, kol pagaliau turėjau imti jas šaudyti ir nemaža išnaikinau. Galop jos liovėsi mane lankiusios. Taip aš gyvenau su šia palyda visko pertekęs. Negalima sakyti, kad man ko nors būtų trūkę, išskyrus žmonių draugystę, bet po kiek laiko ir šito gero patyriau ligi valiai.

Kaip jau esu minėjęs, šiek tiek nekantravau negalėdamas naudotis savo luoteliu, nors ir labai nenorėjau vėl rizikuoti. Todėl kartais sėdėdavau svarstydamas įvairiausius planus, kaip čia jį atsigabenus, o kitais kartais būdavau visai patenkintas ir be jo. Bet kažkoks keistas nerimas vertė mane nueiti į tą salos kyšulį, kur paskutinį kartą besibastydamas buvau užkopęs į kalvą pasižiūrėti, kaip atrodo salos pakrantės ir kaip teka srovės, kad galėčiau nuspręsti, ką daryti. Šis noras kasdien stiprėjo, ir pagaliau ryžausi nukeliauti ten pėsčias, eidamas jūros krantu. Taip ir padariau. Jei kas nors Anglijoje būtų sutikęs tokį žmogų, koks aš atrodžiau, jis būtų arba labai išsigandęs, arba garsiai nusikvatojęs. Dažnai sustodamas į save pasižiūrėti vandeny, negalėdavau susilaikyti nenusišypsojęs, kai pagalvodavau, kaip atrodytų, jei keliaučiau per Jorkšyrą su šitokia apranga. Būkite malonūs ir pasidomėkite mano apdaru.

Ant galvos pūpsojo didžiulė, aukšta, beformė ožkos kailio kepurė su užpakaly nukarusiu galu, kuris mane saugojo nuo saulės, o per lietų neleisdavo vandeniui varvėti už apykaklės. Mat karštame klimate niekas nėra taip žalinga kaip lietus, patekęs po drabužiais.

Dėvėjau trumpą ožkenos švarką, kurio skvernai siekė iki pusės šlaunų, mūvėjau trumpomis, iki kelių, kelnėmis – jos buvo pasiūtos iš seno ožio kailio, kurio ilgi gaurai kadaravo iki pusės blauzdų. Kojinių ir batų visai neturėjau, bet buvau pasidaręs porą autuvų, nežinau, kaip juos vadinti, panašių į pusbačius, kuriuos užsimaudavau ant kojų ir susirišdavau nelyginant kokius antkurpius, bet jie atrodė labai barbariškai, – taip, tiesą sakant, atrodė ir visi kiti mano drabužiai.

Buvau susijuosęs plačiu ožkos odos diržu su nuskustais plaukais, kurį vietoj sagties sutraukdavau dviem tokiais pat dirželiais, o iš abiejų diržo šonų turėjau tam tikras makšteles – jose vietoj kardo ir durtuvo vienoje pusėje kabojo pjūklelis, o kitoje kirvukas. Per petį buvau persimetęs kitą diržą, ne tokį platų, pritvirtintą tuo pat būdu; o gale po kairiąja ranka karojo du kapšeliai, taip pat padaryti iš ožkenų, viename buvo parakas, o antrame šratai. Ant nugaros nešiodavausi krepšį, ant peties šautuvą, o virš galvos laikydavau didelį, negražų skėtį, nedailiai padarytą iš kailių, bet jis, po šautuvo, buvo vienas pačių reikalingiausių daiktų. Mano veido spalva, teisybę sakant, nebuvo tiek panaši į mulato, kiek buvo galima tikėtis iš žmogaus, kuris savo išvaizda visiškai nesirūpino ir gyveno už devynių ar dešimties laipsnių nuo pusiaujo. Barzdą vienu tarpu buvau užsiauginęs maždaug ketvirčio jardo ilgumo, bet turėdamas pakankamai žirklių ir skustuvų aš ją visai susitrumpinau ir palikau vien tai, kas augo ant viršutinės lūpos, – užsiauginau didelius, mahometoniškus ūsus, kokius Salės mieste buvau matęs nešiojant turkus (maurai tokių ūsų nemėgo). Nepasakysiu, kad tie mano ūsai būtų buvę tokie ilgi, jog būčiau galėjęs ant jų pasikabinti kepurę, bet vis dėlto jie buvo tokio dydžio ir pavidalo, kad Anglijoje šitokiais ūsais tėvas išgąsdintų vaikus.

Bet visa tai tik tarp kitko. Maža tebuvo saloje žiūrovų, kurie būtų galėję manimi stebėtis, tad ar ne vis tiek, kaip atrodžiau? Todėl daugiau apie tai nebekalbėsiu. Taip apsitaisęs leidausi į naują kelionę ir užtrukau penkias ar šešias dienas. Iš pradžių patraukiau jūros pakrante, tiesiai į tą vietą, kur pirmą kartą nuleidau savo luotelio inkarą ir užkopiau ant uolų apžiūrėti vietovės. Dabar, neturėdamas valties, kuria reikėtų rūpintis, sausuma nudrožiau trumpesniu keliu į tą pačią aukštumą, kurioje anksčiau esu buvęs; iš ten pasižiūrėjęs į besidriekiančią uolų grandinę, kurią anuokart turėjau apiplaukti luoteliu, nustebau pamatęs, kad jūra visai lygi ir rami! Jokių raibulių, jokio tekėjimo, jokios srovės nei ten, nei bet kurioje kitoje vietoje nebuvo.

Sukau galvą negalėdamas to suprasti ir nusprendžiau kurį laiką stebėti jūrą, norėdamas įsitikinti, ar kartais potvyniai ir atoslūgiai nesukelia tų srovių. Netrukus suvokiau, kaip čia buvo – tą srovę turėjo sukelti iš vakarų prasidedąs atoslūgis, prie kurio prisidėdavo kokios nors didelės upės vandens tėkmė, o pagal tai, ar vėjas pūsdavo stipriau, iš vakarų ar iš šiaurės, srovė priartėdavo ar nutoldavo nuo kranto. Palaukęs toje vietoje vakaro, vėl įkopiau į uolą ir prasidėjus atoslūgiui vėl aiškiai pamačiau srovę kaip ir tada, tik šį kartą ji tekėjo toliau, per kokią pusę lygos nuo kranto, o anąkart ji bėgo palei pat krantą ir nutvėrė mane ir mano luotelį, – kitu atveju to nebūtų atsitikę.

Šitas atradimas mane įtikino, kad tereikia pasekti potvynius ir atoslūgius, ir tada galėčiau visai lengvai apiplukdyti savo luotelį aplink salą. Bet kai ėmiau mąstyti, kaip šį dalyką įvykdžius praktiškai, mane apėmė tokia baimė, prisiminus patirtus pavojus, jog nebegalėjau ramiai galvoti. Todėl pasiryžau padaryti kitaip, kad būtų saugiau, nors ir vargingiau, t. y. nusprendžiau pasidirbti kitą luotelį ir tada laikyti vieną vienoje salos pusėje, kitą – antroje.

Skaitytojas jau žino, kad dabar saloje turėjau dvi plantacijas, jeigu taip galiu jas pavadinti. Viena jų – tai mažoji mano tvirtovė arba palapinė su pylimu prie uolos ir išraustu urvu, kurį dabar buvau išplėtęs į kelias tarp savęs sujungtas patalpas arba rūsius. Vienas rūsys, pats sausiausias bei erdviausias ir turintis duris už pylimo, tai yra už tos vietos, kur mano pylimas siekė uolą, visas buvo pristatytas molinių puodų, apie kuriuos jau esu pasakojęs; jame buvo ir keturiolika ar penkiolika didelių pintinių, kiekvienoje jų tilpo penki šeši bušeliai; tuose puoduose ir pintinėse laikiau savo maisto atsargą, ypač grūdus, vienur grynus, savo rankomis ištrintus iš varpų, kitur – varpas, atskirai nuo šiaudų.

Išorinis aptvaras, kaip sakyta, buvo padarytas iš ilgų baslių, kurie sužaliavo kaip medžiai ir per tą laiką užaugo tokie dideli ir taip išsikėtojo, kad niekas nebūtų pro juos įžiūrėjęs jokio gyvenamo būsto.

Netoli nuo šios mano sodybos, pakalnėje, truputį toliau nuo jūros, buvo du javų sklypai, kuriuos visą laiką rūpestingai įdirbdavau ir apsėdavau ir iš kurių, laikui atėjus, kasmet gaudavau gausų derlių; o jeigu man kada prireiktų daugiau javų, greta buvo daugiau tokios pat sėjai tinkamos žemės.

Be to, turėjau dar savo vasarvietę su visai pakenčiama plantacija, kurią nuolat prižiūrėdavau, rūpindavausi, kad ją supanti tvora būtų tinkamo aukščio. Kopėčios visada stovėdavo viduje. Mano sukaltieji aplink vasarnamį mietai dabar tapo stipriais ir aukštais medžiais. Aš juos nuolat genėjau, kad suželtų tankūs bei vešlūs ir teiktų malonesnį pavėsį. Šio aptvaro viduje visada stovėdavo palapinė, kurią padariau ištempęs gabalus burių ant įkastų baslių; šios palapinės niekuomet nereikėdavo taisyti ar atnaujinti. Joje turėjau įsirengęs guolį iš ožkų kailių, uždengtų antklode, pasiimta iš laivo patalynės, o apsiklodavau didele jūreiviška miline. Kai man pasitaikydavo išvykti iš pagrindinės savo būstinės, aš gyvendavau čia, savo vasarnamyje.

Greta šitos sodybos buvo aptvarai galvijams, tiksliau, ožkoms. Teko neapsakomai daug vargti, kol aptvėriau tuos sklypus. Labai bijojau, kad ožkos neišlaužtų tvoros, todėl nuolat stiprindavau ją naujais nedideliais basliais ir nurimau tik tada, kai tvoroje nebeliko nė mažiausios spragos; paskui, kai tie kuoliukai prigijo ir sužėlė, – o tai įvyko atėjus artimiausiam lietingajam laikotarpiui, – aptvaras pasidarė stiprus lyg kokia siena, netgi stipresnis.

Iš viso to matyti, kad netinginiaudavau ir negailėdavau jėgų stengdamasis atlikti darbą, kuris atrodydavo naudingas mano gyvenimui pagerinti. Maniau, kad išsiauginęs bandą naminių gyvulių turėsiu gyvą sandėlį mėsos, pieno, sviesto ir sūrio visam laikui, kol gyvensiu toje vietoje, nors tai truktų ir keturiasdešimt metų. Šiuos gyvulius turėti savo žinioje galėjau tik su sąlyga, kad mano ganyklų aptvaras visuomet bus sveikas ir neleis jiems išbėgioti. Tatai man puikiai pavyko. Kai įkalti mietai sužėlė, pasirodė, kad juos taip tankiai susodinau, jog gavau kai kuriuos vėl išrauti.

Čia pat augo ir mano vynuogės, kurių prisidžiovindavau žiemai. Aš jas labai vertinau ne tik kaip skanėstą, bet ir kaip nepaprastai sveiką ir gaivinantį maistą.

Vasarnamis buvo lygiai pusiaukelėje tarp pagrindinės mano buveinės ir tos įlankėlės, kur buvau palikęs luotą, todėl, eidamas jo pasižiūrėti, visuomet čia sustodavau ir nakvodavau. O pasižiūrėti eidavau dažnai ir rūpinausi, kad viskas jame būtų tvarkinga. Kartais dėl malonumo išplaukdavau juo pasiirstyti, bet rizikingų kelionių nebedarydavau ir vargiai tenutoldavau per vieną ar du akmens metimus nuo kranto: labai bijojau, kad srovė ar vėjai nenublokštų manęs į nežinomas vietas arba neįvyktų koks kitas nelaimingas atsitikimas. Bet dabar pereinu prie naujo gyvenimo laikotarpio.

XIII SKYRIUS

Vieną dieną apie vidurdienį, eidamas pasižiūrėti luoto, nepaprastai nustebau pakrantėje pamatęs įmintą basos žmogaus kojos pėdą, labai aiškiai atsispaudusią smėlyje. Sustojau lyg perkūno trenktas ar kaip žmogus, kuriam būtų pasirodęs vaiduoklis. Klausiausi, dairiausi aplinkui, bet nieko nenugirdau ir nieko nepastebėjau. Palypėjau į pakilesnę vietą, norėdamas plačiau apsižvalgyti. Nuėjau pakrante į vieną ir į kitą pusę, bet neradau jokių kitų pėdsakų. Vėl sugrįžau prie tos pėdos, norėdamas apžiūrėti, ar ten jų nėra daugiau, ir įsitikinti, ar tai ne mano vaizduotės padarinys. Bet ne, aš neapsirikau, tai buvo tikras kojos pėdsakas: pirštai, kulnas, kiekviena pėdos dalis. Kaip jis čia atsirado, aš nežinojau ir net įsivaizduoti negalėjau. Visai sumišęs ir suglumęs nuėjau namo, į savo tvirtovę, nejausdamas, kaip sakoma, žemės po savo kojomis, baisiausiai išsigandęs, kas du trys žingsniai dairydamasis atgal, baidydamasis krūmo ar medžio ir iš tolo kiekvieną kelmą palaikydamas žmogumi. Neįmanoma aprašyti, kokius keistus pavidalus teikė įbauginta mano vaizduotė daiktams, kiek daug paikų minčių kiekvieną akimirksnį skverbėsi man į galvą ir kiek daug keisčiausių nerimtų sumanymų kilo mano mintyse einant namo.

Parėjęs į savo pilį, – taip, rodos, nuo šiol ėmiau ją vadinti, – griūte įgriuvau jon, lyg būčiau kieno vejamas. Ar įlipau kopėčiomis, kurias buvau įsitaisęs, ar įropojau pro urvą uoloje, kurį vadinau durimis, nebeprisimenu, – to negalėjau prisiminti ir kitą rytą. Nei išbaidytas kiškis niekad taip nespruko į šalį, ieškodamas kur priedangos, nei išsigandusi lapė neskuodė taip į savo urvą, kaip aš bėgau į savo landynę.

Visą tą naktį nesumerkiau akių. Ir keistas dalykas: juo toliau buvau nuo savo siaubo priežasties, juo didesnė buvo mano baimė, nors tai ir nesiderino su įprastu tokių dalykų poveikiu ir baimės apimtų padarų reakcija. Buvau taip sukrėstas, jog man visą laiką vaidenosi baisenybės, nors slėpiausi gana toli nuo anos vietos, kur mane taip išgąsdino pėdsakas. Kartais įsivaizduodavau, kad tai turėjo būti velnias, ir mano protas tam visiškai pritardavo, nes kaipgi galėtų koks kitas žmogiškos išvaizdos padaras patekti į šią salą? Kurgi laivas, kuris būtų tą žmogų atgabenęs? Ir kodėl niekur nematyti daugiau tokių pėdsakų? Ar šėtonas pasivertė žmogumi tokioje vietoje, kur negali nieko kito veikti, kaip tik palikti savo kojos pėdsaką, net nebūdamas tikras, kad aš tą pėdsaką pamatysiu? Nusprendžiau, kad velnias būtų radęs daugybę kitų, geresnių būdų mane išgąsdinti, negu palikdamas tą vienintelį kojos atspaudą. Kadangi gyvenau kitoje salos pusėje, jis nebūtų toks kvailas, kad paliktų pėdsaką tokioje vietoje, kur buvo dešimtys tūkstančių šansų prieš vieną, jog aš niekada jo nepamatysiu – ir dar smėlyje, kur pirmoji stipresnio vėjo atblokšta jūros banga jį nutrins. Visa tai man atrodė nesuderinama su pačiu faktu, juoba kad mes velnią paprastai vaizduojamės labai gudrų.

Netrukus šitaip svarstydamas įsitikinau, kad nėra jokio pagrindo nuogąstauti, jog ten būta velnio, ir priėjau išvadą, kad ten turėjo būti dar pavojingesni padarai – laukiniai iš priešais esančio žemyno, išplaukę į jūrą savo luoteliais ir srovių arba priešingų vėjų atblokšti į salą, kur išlipo į krantą, bet paskui vėl išplaukė atgal, tikriausiai lygiai taip pat nenorėdami likti šioje vienišoje saloje, kaip aš nenorėčiau jų čia matyti.

Kai šitokie samprotavimai smelkėsi man į galvą, širdis prisipildė dėkingumo apvaizdai, kad tuo metu nebuvau anose vietose ir kad laukiniai nepastebėjo mano valties, iš kurios jie būtų nusprendę, jog šioje saloje yra gyventojų, ir gal būtų ėmę manęs ieškoti. Tada vaizduotę vėl sujaudino baisi mintis: gal jie užtiko mano valtį ir patyrė, kad čia esama žmonių, o jeigu taip, tai aš tikriausiai susilauksiu atvykstant didesnio jų skaičiaus ir jie mane sudoros; o jeigu ir nesudoros, tai užtiks aptvarą, sunaikins visus mano javus, išsigabens visą prijaukintų ožkų kaimenę, ir pagaliau aš turėsiu mirti badu.

Šitaip baimė greitai išsklaidė visas pamaldžias mintis, pranyko pasitikėjimas Dievu, kuris buvo pagrįstas tokiais stebuklingais jo gerumo įrodymais. Kodėl tasai, kuris stebuklingai iki šiol mane maitino, negalėjo išsaugoti visų tų gėrybių, kuriomis taip dosniai apdovanojo? Ėmiau priekaištauti sau, kad tingėdamas kasmet tesėdavau tiek javų, kiek reikėdavo iki kito derliaus, lyg joks įvykis nebūtų galėjęs sutrukdyti man pasinaudoti pasėtaisiais javais. Tas priekaištas atrodė visai teisingas, todėl pasiryžau ateityje sėti javų dvejiems metams atsargai, kad netektų mirti dėl duonos stokos, jeigu kas nors atsitiktų.

Kaip keistai likimas žaidžia žmogaus gyvenimu! Ir kaip, esant skirtingoms aplinkybėms, pasikeičia slaptosios, jausmus valdančios spyruoklės! Šiandien mes mylime tai, ko rytoj neapkęsime, šiandien ieškome to, ko rytoj vengsime, šiandien trokštame to, dėl ko rytoj net drebėsime iš siaubo. Aš tuomet buvau akivaizdžiausias tokių prieštaravimų pavyzdys; aš, kurio vienintelis skausmas buvo tai, kad jaučiausi lyg ištremtas iš žmonių visuomenės, kad esu vienas, apsuptas bekraščio vandenyno, dangaus atskirtas nuo žmonijos ir pasmerktas mano vadinamam tyliajam gyvenimui; aš, kuriam pamatyti vieną savo giminės padarą būtų buvusi didžiausia Dievo palaima, – taigi aš dabar turėjau drebėti, bijodamas pamatyti žmogų, ir buvau pasiruošęs prasmegti kiaurai žemę vien tik išvydęs žmogaus šešėlį ar pastebėjęs nebylų jo pėdsaką šioje saloje!

Toksai nepastovus yra žmogaus gyvenimas, ir vėliau, kai truputį atsitokėjau nuo pirmosios baimės, man kilo daug įdomių minčių ta tema. Supratau, kad šį gyvenimo būdą man paskyrė be galo išmintinga ir gera Dievo apvaizda ir aš negaliu suvokti, kokį galutinį tikslą yra numačiusi dieviškoji išmintis, todėl man nedera ginčyti jos galios. Aš juk esu Dievo kūrinys, ir jis, kaip kūrėjas, turi neginčijamą teisę valdyti mane ir rikiuoti mano likimą kaip jam atrodo tinkama. Ir kadangi aš jį įžeidžiau, jis turi teisę deramai mane nubausti. Mano pareiga yra klusniai kęsti jo rūstybę, nes juk aš nusidėjau. Taip pat galvojau, kad Dievas, kuris yra ne vien teisus, bet ir visagalis, skaudžiai mane nubaudęs, gali mane ir išgelbėti. Jeigu jam atrodo, kad šito nedera daryti, tai mano neginčytina pareiga yra visiškai ir absoliučiai nusilenkti jo valiai. Kitaip kalbant, mano pareiga turėti vilties, melstis jam ir ramiai laukti jo apvaizdos kasdienių nurodymų ir sprendimų.

Šios mintys nedavė man ramybės daugelį valandų, dienų – kur ten, sakyčiau, daugelį savaičių ir mėnesių. Šia proga negaliu praleisti nepaminėjęs vieno savo samprotavimų rezultato. Vieną ankstų rytmetį gulėdamas lovoje ir vis galvodamas apie laukinių pasirodymo pavojų, buvau labai susikrimtęs. Ir čia prisiminiau Šventraščio žodžius: „Šaukis manęs pavojaus dieną: aš tave išgelbėsiu, ir tu šlovinsi mane.“ Tada linksmas pašokau iš lovos, pasiguodęs ir pasiryžęs ramiai melsti Dievą, kad mane išgelbėtų. Pasimeldęs paėmiau Bibliją ir atverčiau ją. Pirmieji pasitaikę žodžiai buvo: „Lauk Viešpaties, būk drąsus, ir jis sustiprins tavo širdį. Sakau, lauk Viešpaties.“ Neįmanoma apsakyti, kaip tatai mane paguodė, aš dėkingas padėjau Bibliją ir nebeliūdėjau, bent jau ne tada.

Taip galvojant, baiminantis ir svarstant, vieną dieną man dingtelėjo, kad visa tai galėjo būti vien mano įsivaizdavimas ir kad šis pėdsakas – tai mano paties kojos atspaudas, kai lipau į krantą iš savo valties. Tai šiek tiek pakėlė mano nuotaiką, ir ėmiau save įtikinėti, kad tai buvo vien apsirikimas, kad tai buvo ne kas kita kaip mano paties pėdos žymė; kodėl gi aš negalėjau tuo keliu ateiti iš valties, lygiai kaip ėjau į valtį? Be to, taip pat pagalvojau, kad jokiu būdu negaliu tikrai pasakyti, kur mano vaikščiota ir kur ne, ir jei tai buvo mano paties kojos atspaudas, tai aš pasielgiau visai kaip tie kvailiai, kurie sugalvoja pasakas apie šmėklas ir vaiduoklius, o paskui patys jų išsigąsta labiau negu kas kitas.

Dabar aš šiek tiek įsidrąsinau ir vėl ėmiau žvalgytis po apylinkę. Ištisas tris dienas ir tris naktis nebuvau išlindęs iš savo pilies, tad man ėmė stigti maisto, beveik nieko neturėjau namie, išskyrus kelis miežinius paplotėlius ir vandens. Be to, rūpėjo pamelžti ožkas (tai būdavo įprasta vakarinė pramoga), nes žinojau, kad vargšai gyvulėliai dėl to labai kentėjo ir nerimavo; ir iš tiesų kelios neišmelžtos ožkos vos nesusirgo, jų pienas beveik pranyko.

Taigi drąsindamasis, kad tai tebuvo mano paties kojos atspaudas ir jog išsigandau vien savo šešėlio, vėl pradėjau vaikščioti į laukus ir nuėjau pamelžti ožkų. Bet jeigu jūs būtumėt matę, su kokia baime slinkau į priekį, kaip dažnai atsigręždavau, kiek kartų buvau bemetąs savo pintinę ir bebėgąs kiek tik kojos neša, tai tikriausiai būtumėt pamanę, kad mane persekioja nerami sąžinė arba kad aš neseniai esu ko nors baisiai išsigandęs (iš tiesų taip ir buvo).

Dvi ar tris dienas iš eilės ėjau pas savo galvijus ir, nieko įtartino nepamatęs, pasidariau šiek tiek drąsesnis, ėmiau galvoti, kad ten iš tiesų nieko nebūta, jog visa tai tebuvo mano vaizduotės padarinys. Norėdamas visiškai įsitikinti, nusprendžiau vėl nueiti į pakrantę, dar kartą ištirti šį pėdos atspaudą, palyginti jį su savuoju ir įsižiūrėti, ar yra kokio panašumo. Bet kai atėjau į tą vietą, man iš karto pasidarė aišku, kad pririšęs savo valtį jokiu būdu negalėjau patekti į krantą kur nors netoli to pėdsako. Antra, palyginęs tą pėdsaką su savo paties, pamačiau, kad mano pėda kur kas mažesnė. Ir vėl mane apėmė baisiausia baimė: drebėjau it drugio krečiamas. Mano galvoje kunkuliavo tūkstančiai įvairiausių spėliojimų. Vėl grįžau namo visiškai įsitikinęs, kad ten, krante, būta kokio žmogaus ar žmonių, trumpai sakant, kad sala yra gyvenama ir kad aš galiu būti užkluptas iš netyčių. Ir neišmaniau, kokiomis priemonėmis reikėtų apsisaugoti.

O, kokius juokingus dalykus žmonės ryžtasi daryti, kai juos apima baimė! Ji neleidžia pasinaudoti net tomis priemonėmis, kurias mums siūlo protas. Pirmiausia sumaniau išardyti aptvarus ir paleisti į miškus prijaukintas ožkas, kad priešas jų nesurastų ir paskui nepradėtų lankyti salos, ieškodamas šio ar panašaus grobio. Paskui man kilo kvaila mintis sukasti ir šitaip sunaikinti abu miežių ir ryžių laukus, kad priešai jų neužtiktų ir nesusigundytų čia kandžioti; taip pat galvojau išardyti savo pašiūrę ir palapinę, kad jie nepamatytų jokių gyvenamo būsto žymių ir jiems nekiltų noras ieškoti ten gyvenančių asmenų.

Šį planą susidariau pirmąją naktį grįžęs namo, kol mane dar gyvai tebeveikė apėmusi baimė ir galvoje viskas buvo susiraizgę. Pavojaus baimė sukelia dešimtį tūkstančių kartų daugiau siaubo negu patsai pavojus, kai jis iškyla prieš akis, ir baimės našta atrodo daug sunkesnė negu pati toji blogybė, kurios bijome. Bet visų baisiausia buvo tai, kad nebegaudavau palengvėjimo iš nuolankumo ir maldos. Man atrodė, kad esu panašus į Saulių, kuris skundėsi ne tik tuo, kad jį puola filistinai, bet kad ir Dievas jį apleidęs. Aš neieškojau paguodos, kaip anksčiau, kreipdamasis į Dievą ištikus nelaimei ir pasitikėdamas, kad jis mane apgins ir išgelbės. Jei būčiau taip padaręs, man būtų buvę daug lengviau pasitikti naują pavojų ir ryžtingai jį iškęsti.

Buvau taip sutrikęs, jog kiaurą naktį negalėjau sumerkti akių ir užmigau tik paryčiu. Visi tie samprotavimai mane buvo išvarginę ir išsėmę jėgas, todėl labai kietai miegojau ir pabudau kur kas ramesnis. Dabar pradėjau ramiai galvoti ir rimtai pasvarstęs nusprendžiau, kad ši sala, tokia maloni, derlinga ir, kaip esu manęs, nelabai nutolusi nuo žemyno, nėra tokia visiškai apleista, kaip iki šiol įsivaizdavau. Nors čia ir nėra gyventojų, gyvenančių vietoje, bet kartais į krantą, matyt, atplaukia valtys; gal jos tyčia atvyksta į šią vietą, o gal tik atblokštos priešingų vėjų, bet, šiaip ar taip, čia apsilanko.

Toliau galvojau, kad dabar čia esu išgyvenęs penkiolika metų ir ligi šiol nepastebėjau jokio žmogaus pėdsako, o jeigu kokie žmonės atsitiktinai čia ir pakliūva, tai jie kaip galima greičiau pasišalina, nes atrodo, kad jie niekuomet nėra mėginę šioje saloje įsikurti.

Maniau, kad pavojų man gali kelti tik atsitiktinai iš žemyno į salą atplaukę bastūnai; matyt, juos čia atblokšdavo srovės, krante jie neužsibūdavo ir kuo greičiausiai vėl plaukdavo atgal, retai kada pasilikdami nakvoti: jiems turėjo būti svarbu dar nesutemus su atoslūgiu grįžti namo. Todėl man nereikia nieko daryti, tik pasiieškoti kokios saugesnės slėptuvės, į kurią galėčiau pasitraukti, jei pamatyčiau į krantą išsikeliant laukinius.

Dabar ėmiau skaudžiai gailėtis, kam taip praplėčiau savo landynę ir kam padariau joje angą, išeinančią už pylimo. Todėl, rimtai apsvarstęs šį dalyką, ryžausi pasidaryti antrą pylimą, kuris kitu pusračiu apjuostą mano aptvarą kaip tik toje vietoje, kur prieš dvylika metų buvau pasodinęs minėtą dvigubą eilę medžių. Šie medžiai buvo taip tankiai susodinti, jog tarp jų tereikėjo įsmeigti dar kelis baslius, ir juos sutankinus ir sustiprinus mano pylimas netrukus buvo baigtas.

Taigi dabar aš turėjau dvigubą sieną. Išorinę sutvirtinau rąstigaliais, seno lyno galais ir viskuo, kas, mano nuomone, galėjo ją padaryti stipresnę, palikęs joje tik septynias nedideles skyles, maždaug tokio didumo, kad galėčiau iškišti ranką. Iš vidaus tą sieną pastorinau maždaug iki dešimties pėdų pločio, nuolat nešiodamas žemę iš savo rūsio, versdamas ją pylimo papėdėje ir sutrypdamas, o septyniose skylėse įtaisiau muškietas, nes kaip tik septynias buvau atsigabenęs iš laivo į krantą. Jas, galima sakyti, įtaisiau lyg kokias patrankas į rėmus, tad dabar galėjau per kokias dvi minutes iššauti septynis kartus. Sunkiai triūsiau daug mėnesių, kol pasidariau šį pylimą, nes man atrodė, kad jo nebaigęs nebūsiu saugus.

Baigęs šį darbą, už pylimo toli į visas puses labai tankiai prismaigsčiau mietų to paties į gluosnį panašaus medžio, kuris puikiai prigydavo ir greitai augo; manau, iš viso jų pasodinau arti dvidešimties tūkstančių, tarp jų ir pylimo palikęs gana platų tarpą, kad turėčiau erdvės pamatyti priešus, o jie negalėtų prisidengti jaunais medžiais, jei mėgintų priartėti prie išorinio jo krašto.

Po dvejų metų priešais savo būstą jau turėjau gražų atžalyną, o po penkerių metų – tikrą mišką, tokį tankų, kad jis pasidarė visai neįžengiamas, ir niekas negalėtų net pagalvoti, kad už jo gali būti įrengtas gyvenamas būstas. Įeidamas į savo tvirtovę ir išeidamas iš jos, naudojausi dvejomis kopėčiomis – vienas dėdavau ties žemesniąja uolos dalimi, kuri buvo išsikišusi, o ant jos viršaus pastatydavau kitas. Kai abejos kopėčios būdavo nuimtos, joks drąsuolis nebūtų galėjęs pas mane nusileisti nenusisukęs sprando, o jei kas ir nusileistų, tai patektų tik už išorinio pylimo.

Taigi norėdamas apsisaugoti ėmiausi visų priemonių, kokias tik žmogaus protas galėjo sugalvoti. Vėliau paaiškės, kad tai buvo daroma ne visai be pagrindo, nors tuo metu man vadovavo tik įsivaizduojami pavojai.

Dirbdamas šį darbą, kartu neapleidau ir kitų reikalų, ypač rūpinausi nedidele ožkų kaimene. Dabar jos teikė maistą ir apdarą, nereikėjo vargti medžiojant laukines ožkas, o svarbiausia, man nebereikėjo eikvoti parako ir šratų. Ožkų teikiama nauda buvo tokia didelė, jog aš, suprantamas dalykas, nenorėjau jų prarasti, o paskui iš naujo jas veisti.

Ilgai svarsčiau, kaip išvengti šios nelaimės, ir teradau du būdus ožkoms išsaugoti: arba surasti patogią vietą požeminiam rūsiui ir jas ten kasnakt suvarinėti, arba kur nors, kiek įmanoma nuošaliau, aptverti du ar tris žemės sklypelius, atokiau vieną nuo kito, kuriuose galėčiau laikyti po pustuzinį jauniklių ožkų. Tada, jei kokia nelaimė ištiktų kaimenę, man nesunkiai ir greitai pavyktų ją vėl užsiauginti. Nusprendžiau, kad antrasis planas bus protingesnis, nors pareikalaus daug laiko ir darbo.

Kurį laiką ieškojau gūdžiausių salos vietų ir pagaliau užtikau vieną kamputį, kuris buvo toks uždaras, kokio tik galėjo pageidauti mano širdis. Tai buvo nedidelė, drėgna vietovė vidur gūdžių ir tankų miškų, kur, kaip jau minėjau, kartą vos nepaklydau, mėgindamas tuo keliu sugrįžti iš rytinės salos dalies. Čia radau tuščią pievelę, – arti trijų akrų ploto, – taip apsuptą miško, kad ji buvo beveik kaip natūralus aptvaras, čia toli gražu nereikėjo tiek dirbti, kiek aptveriant kitus sklypus.

Šiame žemės sklype tučtuojau ėmiausi darbo ir greičiau negu per mėnesį taip jį aptvėriau, jog ten buvo galima gana saugiai perkelti ožkų kaimenę ar bandą, – vadinkite, kaip patinka, – kuri nebebuvo tokia laukinė kaip iš pradžių. Nedelsdamas pergabenau tenai dešimt jauniklių ožkučių ir du ožiukus, o paskui baigiau tobulinti aptvarą, kol įrengiau jį tokį pat saugų kaip ir pirmąjį, tačiau šį kartą neskubėjau ir sugaišau kur kas daugiau laiko.

Visą šį darbą atlikau vien išsigandęs pastebėto žmogaus kojos pėdsako, nes iki šiol dar nebuvau matęs jokio žmogiško padaro, kuris būtų prisiartinęs prie salos. Dabar jau sukako dveji metai, kai gyvenau apimtas šito nerimo, ir dėl to mano buitis iš tikrųjų pasidarė daug nemalonesnė negu anksčiau: kiekvienas lengvai gali įsivaizduoti, ką reiškia gyventi nuolat bijant žmogaus. Su gailesčiu turiu pasakyti, kad nuolatinis nerimas neigiamai veikė mano religinius jausmus. Baimė pakliūti laukiniams žmogėdroms į nagus taip mane slėgė, kad retai kada tegalėjau ramiai melstis, bent ne taip rimtai ir nuolankiai kaip anksčiau. Aš melsdavausi kaip žmogus, prislėgtas didžiausių nelaimių, apsuptas pavojų, kiekvieną naktį belaukiąs, kad prieš rytą jis jau gali būti nužudytas ir sušveistas. Ir galiu iš savo patyrimo teigti, kad maldai daug labiau tinka taiki dėkingumo, meilės ir prieraišumo nuotaika negu baimės ir nerimo. Žmogus, sukrėstas pavojaus baimės, yra nenusiteikęs rimtai melstis Dievui, kaip ir gulintysis mirties patale atgailauti. Šitos negandos veikia sielą kaip anos kūną. Sielos negandos yra daug didesnės negu kūno, o malda Dievui – tai juk sielos, o ne kūno veiksmas.

Bet eikime toliau. Šitokiu būdu apsaugojęs dalį savo gyvojo turto, apėjau visą salą ieškodamas kitos nuošalios vietos įrengti dar vienam tokiam pat atsarginiam aptvarui. Kartą, nukeliavęs toliau į vakarinę salos dalį, kur man niekad nebuvo tekę lankytis, pažvelgiau į jūrą, ir man pasirodė, kad toli pamačiau valtį. Vienoje jūrininkų dėžėje, paimtoje iš laivo, buvau radęs porą žiūronų, bet šįkart jų neturėjau pasiėmęs, o mano pastebėtas taškelis buvo taip toli, kad gerai nežinojau, kas ten yra, nors ir spoksojau į jį įtempęs akis. Ar ten buvo valtis, ar ne, nežinojau, bet kai nulipau nuo kalvos, jau nebegalėjau jos įžiūrėti, tad numojau į tą dalyką ranka, tik pasiryžau niekad nebeišeiti neįsidėjęs į kišenę žiūrono.

Nulipęs nuo kalvos ir nuėjęs į salos galą, kur anksčiau nebuvau lankęsis, tuojau įsitikinau, jog pamatyti žmogaus pėdsaką nėra toks keistas dalykas, kaip įsivaizdavau. Ir jeigu ne maloningas apvaizdos lėmimas, kad buvau išmestas į tą salos dalį, kur laukiniai niekad nebuvo įkėlę kojos, tai būčiau jau seniai žinojęs, jog labai dažnai jų luoteliai, plaukdami į tolimesnę kelionę, į kitą salos pusę ne tik pailsėti, bet ir kanojų kovose paėmę belaisvių atsigabena juos čia į krantą ir pagal baisiuosius žmogėdrų papročius juos užmuša ir suryja. Bet apie tai vėliau.

Nusileidęs nuo kalvos į pajūrį (jau sakiau, kad tai buvo salos pietvakarių kyšulys), likau visiškai priblokštas. Negaliu išreikšti, koks siaubas mane apėmė, kai išvydau pajūrį, nusėtą žmonių kaukolėmis, griaučiais, rankų ir kojų kaulais. Ypač įsidėmėjau vieną vietą, kur buvo kūrentas laužas, ir pastebėjau žemėje iškastą apskritimą, lyg vietą gaidžių kautynėms; čia, reikia manyti, susėda tie niekšai, keldami siaubingas savo puotas, kurių metu ryja savo artimųjų kūnus.

Šis reginys mane taip pritrenkė, jog ilgesnį laiką visai negalvojau apie man pačiam gresiantį pavojų. Nė kiek nejutau baimės, mąstydamas apie tokį pragarišką žiaurumą ir siaubingą žmogiškosios prigimties išsigimimą, apie kurį, tiesa, dažnai buvau girdėjęs, bet niekados iš arti nebuvau matęs. Trumpai tariant, aš nusigręžiau nuo to baisaus reginio, man pasidarė bloga, ir jau buvau benualpstąs, bet gamta pašalino netvarką iš mano vidurių: nepaprastai smarkiai išsivėmęs pasijutau truputį geriau, bet nė valandėlės nebegalėjau pasilikti toje vietoje. Kuo greičiausiai vėl užkopiau į kalvą ir nuskubėjau savo būsto link.

Kiek nusitolinęs nuo tos salos dalies, valandėlę ramiai pastovėjau priblokštas, o paskui atsikvošėjęs rimtai susimąsčiau. Su ašaromis akyse nuolankiausiai dėkojau Dievui, kad jis leido man gimti tokioje pasaulio dalyje, kur nėra tokių siaubingų padarų. Nors mano dabartinė būklė ir atrodė apverktina, vis dėlto man suteikta tiek daug gėrio, jog turiu labiau dėkoti, negu skųstis. Man teikė vilčių Dievo palaima: tai buvo džiaugsmas, kuris atlygino už visas patirtas negandas ir tas, kurias dar galėjau patirti.

Šitaip nuolankiai nusiteikęs grįžau namo į savo pilį ir dabar jaučiausi daug saugesnis negu bet kada anksčiau, nes įsitikinau, kad šie niekšai niekuomet neatplaukia į salą ko nors ieškodami, – galbūt jie iš viso nieko neieško, jiems nieko čia nereikia ir jie nesitiki nieko rasti; tikriausiai dažnai yra buvę miškingoje salos dalyje ir neaptiko ten nieko, kas jiems būtų naudinga. Žinojau, kad čia išgyvenau beveik aštuoniolika metų ir lig šiol niekuomet neužtikau jokių žmogaus pėdsakų; ir dar galiu gyventi aštuoniolika metų, visiškai pasislėpęs ir nepastebimas, jeigu tik per neatsargumą jiems nepasirodysiu. Bet šito nereikėjo bijoti, nes dabar vienintelis mano uždavinys buvo tūnoti pasislėpus kur esu, nebent pamatyčiau geresnės rūšies padarus negu žmogėdros, kuriems galėčiau pasirodyti.

Bet aš jaučiau tokį pasibjaurėjimą tais laukiniais niekšais ir baisiu, nežmonišku jų papročiu ryti vienas kitą, kad buvau susimąstęs ir nuliūdęs ir beveik ištisus dvejus metus po šio įvykio neišeidavau iš artimiausių savo apylinkių. Kai sakau „iš artimiausių savo apylinkių“, turiu galvoje tris savo valdas: pilį, vasarnamį ir aptvarus miškuose, kuriuose laikiau ožkas. Toks didelis buvo mano pasipiktinimas tais nevidonais, pragaro išperomis, jog bijojau juos pamatyti ne mažiau kaip patį velnią, todėl per visą tą laiką net nesiryžau eiti pasižiūrėti savo luoto. Pradėjau galvoti, kad verčiau pasidarysiu kitą, nes nebegalėjau nė pamąstyti apie mėginimus atsiplukdyti jį aplink salą, bijodamas susitikti su laukiniais jūroje ir gerai žinodamas, koks būtų mano likimas, jei pakliūčiau jiems į nagus.

Vis dėlto laikas ir įsitikinimas, kad man negresia pavojus būti šių žmonių užtiktam, palengva nuslopino mano baimę, ir ėmiau gyventi taip ramiai kaip ir anksčiau – tik tiek, jog dabar buvau atsargesnis ir daugiau dairydavausi, kad nebūčiau pamatytas, ir ypač vengiau šaudyti, kad neišgirstų laukiniai, jeigu jie tuo metu būtų saloje. Todėl labai džiaugiausi, kad prisijaukinau kaimenę ožkų ir kad man nebereikia medžioti po miškus ir jas šaudyti. Jei kada ir pasigaudavau, tai vien kilpomis arba spąstais, kaip anksčiau. Man atrodo, kad per dvejus metus po to įvykio aš nė karto neiššoviau, nors niekad neišeidavau be šautuvo. Be to, turėjau tris iš laivo paimtus pistoletus ir dabar juos visada nešiodavausi, – bent du iš jų, – užsikišęs už ožkų odos diržo, taip pat nušveičiau vieną didžiųjų kardų, kuriuos buvau pasiėmęs iš laivo, ir pasidariau kilpą jam pasikabinti. Dabar išeidamas iš namų atrodydavau tikrai grėsmingai, jei prie ankstesnio mano išvaizdos aprašymo pridėsite dar pistoletus ir didelį, platų kardą, kybantį pašonėje ant diržo be makščių.

Šitaip dalykams susiklosčius, kaip jau sakiau, kurį laiką gyvenau ramiai ir tykiai kaip ir pirma, tik turėjau būti atsargesnis. Man vis labiau aiškėjo, kad mano gyvenimas, palyginti su daugelio kitų dalia, toli gražu nėra nelaimingas, ir kad Dievas galėjo man lemti kur kas mažiau džiaugsmo. Pradėjau galvoti, kaip mažai žmonės skųstųsi, jeigu palygintų savo padėtį su kitomis, blogesnėmis, ir būtų dėkingi, o ne lygintų ją visada su geresnėmis, kad tuo galėtų pateisinti savo murmėjimą bei nusiskundimus.

Dabartinėmis aplinkybėmis man beveik nieko nestigo, todėl nusprendžiau, kad tų laukinių siaubūnų baimė ir susirūpinimas savo saugumu bus nuslopinęs mano išradingumą ir norą tobulinti savo būtį. Antai aš mečiau puikų sumanymą, apie kurį kadaise nemažai galvojau, – pamėginti iš savo miežių pasidaryti salyklo ir užsiraugti alaus. Tai buvo tikrai aikštinga mintis, ir dažnai sau prikaišiodavau už jos kvailumą, nes tuojau pamačiau, kad man trūks daugelio dalykų, reikalingų alui daryti: pirmiausia, neturėsiu statinių jam laikyti, ir tai buvo kliūtis, kurios, kaip jau esu sakęs, negalėjau įveikti – negalėjau, nors dėl to bergždžiai sugaišau ne tik daugelį dienų, bet ir savaičių, net mėnesių. Toliau, neturėjau apynių, kurie suteiktų jam stiprumo, nei mielių, kad jis imtų putoti, nei katilo ar puodo jam užraugti. Ir vis dėlto, nepaisant tų išvardytų trūkumų, esu tvirtai įsitikinęs, kad jei tie laukiniai nebūtų įvarę tiek baimės ir siaubo, aš būčiau ėmęsis alaus gamybos ir galbūt man būtų pavykę, nes retai kada mesdavau kokį sumanymą jo neįvykdęs.

Bet mano išradingumas dabar pakrypo visai kita linkme, nes dieną ir naktį vien tegalvojau, kaip sunaikinti bent dalį tų išsigimėlių žiaurios, kruvinos jų puotos metu ir, jei tik bus įmanoma, išgelbėti auką, jų čia atsigabentą suėsti. Reikėtų daug storesnio tomo negu šis veikalas, jei norėčiau išdėstyti visus savo sumanytus ar tik mintyse svarstytus planus tiems padarams sunaikinti ar bent taip išgąsdinti, kad jie čionai daugiau nenorėtų dangintis.

Bet visa tai buvo bergždžia. Ką gi jiems galėtų padaryti vienas žmogus, jeigu jų, ko gero, bus dvidešimt ar trisdešimt, apsiginklavusių ietimis arba lankais ir strėlėmis, kuriomis jie sugeba šaudyti į taikinį lygiai taip taikliai kaip aš savo šautuvu?