Robinzonas Kruzas 3

[HHH3]

VII SKYRIUS

Dabar, ruošdamasis aprašyti liūdną ir vienišą gyvenimą, apie kokį ligi šiol pasaulyje gal dar niekas nėra girdėjęs, pradėsiu nuo pat pradžių ir pasakosiu paeiliui. Mano apskaičiavimu, tai buvo rugsėjo 30 diena, kai aš, kaip esu sakęs, pirmą kartą įkėliau koją į šią baisią salą. Vadinasi, tatai atsitiko tuomet, kai rudens dienos pas mus esti lygios su naktimis, tačiau toje platumoje (mano apskaičiavimu, buvau 9°22‘ į šiaurę nuo pusiaujo) saulė šį mėnesį spindi beveik stačiai viršum galvos.

Kai praslinko dešimt ar dvylika mano gyvenimo saloje dienų, aš staiga pagalvojau, jog skaičiuodamas laiką galiu suklysti, neturėdamas popieriaus, plunksnos ir rašalo, ir net galiu nebeatskirti šventadienių nuo šiokiadienių. Norėdamas to išvengti, peiliu išrėžiau didžiosiomis raidėmis įrašą aukštame stulpe, padaręs iš jo kryžių, ir įbedžiau jį toje vietoje, kur pirmą kartą išlipau į sausumą; įrašas buvo toks: „AŠ IŠLIPAU Į KRANTĄ 1659 METŲ RUGSĖJO 30 DIENĄ“ To stulpo šonuose kasdien peiliu įpjaudavau ploną rėželį, kiekvienas septintas rėželis būdavo dvigubai ilgesnis už kitus šešis; taip aš vedžiau savo kalendorių, ženklindamas dienas, savaites, mėnesius ir metus.

Turiu pažymėti, kad tarp daugybės daiktų, kuriuos per kelis kartus atsigabenau iš laivo, kaip jau esu minėjęs anksčiau, buvo keli mažesnės vertės dalykėliai, bet man ne mažiau naudingi, apie kuriuos iki šiol nieko nesakiau, būtent: plunksnos, rašalas ir popierius (pastarojo kelis pluoštus radau kapitono, jo padėjėjo, patrankininko ir staliaus spintelėse), trys ar keturi kompasai, keli matematiniai instrumentai, saulės laikrodžiai, žiūronai, žemėlapiai ir laivininkystės knygos; visus tuos daiktus suverčiau krūvon, dar nežinodamas, ar jie man reikalingi, ar ne. Be to, radau tris labai geras Biblijas, atsiųstas su mano prekėmis iš Anglijos, kurias buvau sudėjęs su kitais savo daiktais. Radau ir kelias knygas portugalų kalba, tarp jų dvi ar tris katalikų maldaknyges, ir kitokių knygų. Visas jas rūpestingai susidėjau. Reikia dar paminėti, kad laive turėjome šunį ir dvi kates, kurių garsią istoriją galbūt papasakosiu atitinkamoje vietoje. Abi kates aš pasiėmiau ant plausto, o šuo pats nušoko nuo laivo ir nuplaukė į krantą paskui mane tą dieną, kai leidausi į žemę su pirmuoju savo kroviniu, ir daugelį metų buvo ištikimas mano tarnas. Visa, ko panorėdavau, jis man atnešdavo ir visur mane lydėdavo; geidžiau tik vieno dalyko, kad jis su manim kalbėtų, bet jis to nesugebėjo. Kaip jau esu minėjęs anksčiau, radau plunksnų, rašalo bei popieriaus ir kuo taupiausiai juos naudojau; aš įrodysiu, kad kol turėjau rašalo, viską labai tiksliai aprašydavau, bet kai jo nebeliko, jau nebegalėjau tęsti savo užrašų, nes neįstengiau sugalvoti, kaip pasigaminti rašalo.

Dėl to man kilo mintis, kad, be rašalo, man stinga dar daugelio daiktų, nors ir daug visko buvau prisigabenęs; man stigo kastuvo ir kauptuko, kuriais galėčiau kasti ir purenti žemę; neturėjau adatų ir siūlų, trūko baltinių, bet greitai išmokau nesunkiai išsiversti be jų.

Neturint įrankių, kiekvienas mano darbas vyko sunkiai, ir praslinko beveik ištisi metai, kol baigiau savo pylimą ir apsitvėriau būstą. Basliai, arba kuolai, buvo tokie sunkūs, kad vos galėjau juos pakelti, ir man teko daug laiko sugaišti pjaunant ir ruošiant juos miškuose, ir dar daugiau – tempiant į aptvarą; kartais sugaišdavau dvi dienas pjaudamas ir vilkdamas namo vieną tokį stulpą, o trečią dieną – kaldamas jį į žemę; iš pradžių kaldavau sunkia medžio trinka, paskui ėmiau naudoti geležinę dalbą; nors ir radau šią išeitį, vis dėlto įkalti tuos stulpus buvo labai sunkus ir nuobodus darbas.

-- Papildyta --

Bet tatai nekėlė man rūpesčio: juk laiko turėjau pakankamai ir, pabaigęs šitą darbą, nenumačiau jokio kito, kaip tik bastytis po salą ieškant maisto. Todėl kasdien ir bastydavausi.

Dabar pradėjau rimtai gilintis į savo būklę ir susidariusias aplinkybes: ėmiau užrašinėti savo mintis – ne tam, kad įamžinčiau jas ir palikčiau pamokyti žmonėms, kurie atsidurs panašioje padėtyje (nes tokių žmonių vargu ar daug atsirastų), o tiesiog norėdamas žodžiais išreikšti visa, kas mane slėgė ir kankino, ir šiaip bent kiek palengvinti sau širdį. Bet kad ir kokie skausmingi buvo mano apmąstymai, protas pamažu įveikė nusivylimą. Aš stengiausi kiek įmanydamas lyginti gera ir bloga, save paguosti tuo, kad galėjo atsitikti dar blogiau. Visai nešališkai susižymėjau kaip debetą ir kreditą visus mano iškęstus vargus ir tai, kas mane ištiko džiugaus; štai kas išėjo:

Bloga - Esu nublokštas į baisią negyvenamą salą, netekęs bet kokios vilties išsigelbėti.

Gera - Bet esu gyvas, nepaskendau kaip visi mano laivo draugai.

Bloga - Esu tartum išskirtas iš visų žmonių, atskirtas nuo viso pasaulio, pasmerktas skursti ir vargti.

Gera - Bet taip pat esu išskirtas iš visų laivo įgulos narių ir išgelbėtas nuo mirties, ir tasai, kuris stebuklingu būdu mane išgelbėjo, gali mane išvaduoti ir iš šios liūdnos būklės.

Bloga - Aš esu atsitolinęs nuo žmonijos, vienišas, ištremtas iš žmonių visuomenės.

Gera - Bet aš nemirštu iš bado ir nežūstu dykumoje, kurioje žmogui nėra kuo palaikyti gyvybę.

Bloga - Neturiu drabužių, kuriais galėčiau prisidengti.

Gera - Bet klimatas čia karštas, todėl jei ir turėčiau, vargiai galėčiau juos dėvėti.

Bloga - Neturiu priemonių apsiginti ir atsispirti prieš bet kuriuos žmonių ar žvėrių užpuolimus.

Gera - Bet aš esu nublokštas į salą, kurioje nematyti laukinių žvėrių, galinčių mane užpulti, kaip esu matęs Afrikos krante; ir kas būtų buvę, jei laivas būtų sudužęs ten?

Bloga - Nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti ar pasiguosti.

Gera - Bet Dievas stebuklingai atvarė laivą taip arti kranto, kad pasiėmiau iš jo tiek naudingų daiktų, kiek man reikia pragyvenimui; jais naudodamasis galėsiu apsirūpinti viskuo iki pat gyvenimo pabaigos.

Apskritai tai buvo neginčijamas įrodymas, kad pasaulyje vargiai esti tokia bloga padėtis, kurioje greta neigiamų veiksnių nebūtų ir kokių nors teigiamų, už kuriuos reikia būti dėkingam. Ir tebūnie tai mums pamokymas, kurį patvirtina į vargingiausią būklę patekusio žmogaus patyrimas, kad mes visuomet galime rasti ką nors, kuo galėtume pasiguosti ir įrašyti tai mūsų vargų ir džiaugsmų sąskaitos teigiamoje pusėje.

Truputį apsipratęs nustojau žvalgytis į jūrą laivų. Palikęs bergždžias viltis ėmiausi darbo, norėdamas įsitaisyti kuo patogiau ir kiek įmanydamas palengvinti sau gyvenimą.

Jau esu aprašęs savo būstą, kurį atstojo palapinė prie kalvos šlaito, apsupta stipraus baslių ir lyno gabalų aptvaro; bet dabar tą aptvarą greičiau pavadinčiau siena, nes iš išorinės aptvaro pusės padariau maždaug dviejų pėdų storio tikrą velėnų pylimą, o po kiek laiko, – manau, kad tai įvyko po pusantrų metų, – sustačiau ant jo eilę karčių, atrėmiau jas į skardį ir apdengiau medžių šakomis bei kitais panašiais daiktais. Šitaip visas mano kiemelis atsidūrė pastogėje, ir nebaisūs man buvo lietūs, kurie, kaip jau esu sakęs, būdavo labai smarkūs kai kuriais metų laikotarpiais.

Jau esu minėjęs, kad visą savo turtą sunešiau į šią užtvarą ir į urvą, mano išraustą už palapinės. Bet turiu pažymėti, kad iš pradžių mano daiktai buvo sumesti į krūvą, gulėjo be jokios tvarkos, užimdami visą erdvę. Nebuvo vietos kur apsisukti, todėl ėmiausi plėsti urvą ir raustis giliau į žemę – čia buvo trapi smiltainio uoliena, kuri lengvai davėsi ardoma. Įsitikinęs, kad man visai negresia plėšrūs žvėrys, ėmiau raustis dešinėje į šoną, gilyn į kalvą ir, dar kartą pasukęs į dešinę, išsikasiau į lauką ir pasidariau išėjimą už savo aptvaro ribų.

Dabar į palapinę bei sandėlį galėjau ne tik įeiti ir išeiti aplinkiniu keliu, bet turėjau dar pakankamai vietos ir savo daiktams susikrauti.

Pagaliau ėmiausi gaminti pačius reikalingiausius daiktus, kurių man labiausiai stigo, pirmiausia – kėdę ir stalą. Be šių daiktų negalėjau džiaugtis negausiais man likusiais malonumais – neturėdamas stalo, negalėjau patogiai nei rašyti, nei valgyti.

Pradėjau dirbti. Čia turiu pažymėti, jog protas yra matematikos šaltinis ir pagrindas, todėl, viską matuodamas ir spręsdamas protu ir darydamas iš visų dalykų racionaliausias išvadas, kiekvienas žmogus ilgainiui gali išmokti bet kurį amatą. Niekuomet kaip gyvas savo rankose nebuvau turėjęs jokio įrankio, bet vis dėlto, laikui slenkant, dirbdamas, dėdamas daug pastangų ir naudodamasis išradingumu, aš pagaliau taip išsimiklinau, jog, esu tikras, būčiau galėjęs bet ką pasidaryti, ypač turėdamas įrankių. Tačiau, net ir neturėdamas įrankių arba naudodamasis vien skaptu ir kirvuku, pasidariau daugybę daiktų, nors gal niekas jų anksčiau šitaip negamino ir tiek daug dėl jų nevargo. Pavyzdžiui, jei man prireikdavo lentos, aš neturėjau kitos išeities, kaip tik nukirsti medį, pasiguldyti jį ir kirviu nutašyti plokščiai iš abiejų pusių, kol pasidarydavo plonas kaip lenta, o paskui nulyginti skaptu. Tiesa, šiuo būdu aš tegalėdavau pasigaminti vieną lentą iš vieno medžio, bet prieš šią blogybę neturėjau kitokių vaistų, vien tik kantrybę, kurios iš tikrųjų reikėjo nemaža, kai tekdavo sugaišti tiek daug laiko ir tiek privargti. Bet mano laikas ir darbas mažai teturėjo vertės, tad man buvo vis tiek, ar aš juos sunaudosiu vienaip, ar kitaip.

Kaip esu anksčiau minėjęs, pirmiausia pasidariau kėdę ir stalą, sukaldamas juos iš trumpų lentgalių, kuriuos savo plaustu buvau atsigabenęs iš laivo. Pasigaminęs ką tik minėtu būdu šiek tiek lentų, pasidariau kelias dideles pusantros pėdos pločio lentynas, sustačiau vieną aukščiau kitos palei savo rūsio sieną ir ten sukroviau visus savo įrankius, vinis, gelžgalius, žodžiu sakant, padėjau kiekvieną daiktą į jam skirtą vietą, kad viską lengvai galėčiau surasti. Į urvo sienas įkaliau šakigalių savo šautuvams ir visiems pakabinamiems daiktams sukabinti.

Jei kas nors tada būtų pamatęs mano urvą, jis būtų atrodęs tartum didžiulis įvairių reikalingiausių daiktų sandėlis. Aš turėjau viską labai patogiai parankėje, ir man būdavo be galo malonu matyti visas savo gėrybes taip tvarkingai sudėtas ir džiaugtis, kad visų būtinųjų reikmenų atsarga tokia didelė.

Kaip tik tuo metu pradėjau rašyti savo dienoraštį, sužymėdamas jame viską, ką nuveikdavau per dieną. Iš pradžių buvau per daug užsivertęs darbais ir ne tik skubėjau dirbti, bet buvau labai blogai nusiteikęs, tad mano dienoraštis būtų buvęs pilnas niūrių dalykų. Pavyzdžiui, aš būčiau rašęs šitaip:

„Rugsėjo 30 d. Patekęs į krantą ir šitaip išsigelbėjęs nuo mirties, pirmiausia, užuot padėkojęs Dievui už išgelbėjimą, aš išvėmiau didelį kiekį sūraus vandens, kuris pateko į mano vidurius; kiek atsigavęs, iš nusiminimo ėmiau bėgioti krantu, grąžydamas rankas ir daužydamas kumščiais galvą ir veidą, aimanuodamas dėl savo nelaimės ir šaukdamas: „Aš esu žuvęs, žuvęs!“ Netekęs jėgų pargriuvau žemėn pailsėti. Bet bijojau užmigti, kad manęs nesudraskytų laukiniai žvėrys.

Net ir po daugelio dienų, kai iš laivo atsigabenau beveik visus daiktus, aš vis dar negalėjau susivaldyti nuolat nelaipiojęs į kalnelio viršūnę ir nesižvalgęs į jūrą, tikėdamasis pamatyti laivą. Kiek sykių, rodos, tolumoj imdavo boluoti burė! Aš žiūrėdavau, žiūrėdavau, kol apraibdavo akys, o paskui atsisėsdavau ir raudodavau kaip mažas vaikas, savo kvailumu tik didindamas sielvartą.“

VIII SKYRIUS

Bet pagaliau, šiek tiek suėmęs save į rankas, įsitaisęs būstą, pasidaręs stalą ir kėdę, sutvarkęs savo mantą, aš pradėjau rašyti dienoraštį, kurio nuorašą čia jums pateikiu, nors jame aprašomi įvykiai skaitytojui jau žinomi iš pirmesniųjų skyrių. Aš jį rašiau, kol turėjau rašalo, o kai rašalas išsibaigė, turėjau nutraukti.

DIENORAŠTIS

1659 m. rugsėjo 30 d. – Aš, vargšas Robinzonas Kruzas, per baisią audrą sudužus laivui atviroje jūroje, patekau į šią nykią, nelemtą salą, kurią pavadinau „Nevilties sala“; visi kiti įgulos nariai nuskendo ir aš pats buvau ant mirties slenksčio.

Visą likusią tos dienos dalį praleidau grauždamasis dėl tų niūrių aplinkybių, į kurias patekau, būtent: neturėjau nei maisto, nei namų, nei drabužių, nei ginklų, nei vietos, kur galėčiau pasislėpti, ir neturėdamas vilties iš čia išsigelbėti, prieš save regėjau vien mirtį – man atrodė, kad arba mane sudraskys plėšrieji žvėrys, arba nužudys laukiniai, arba aš mirsiu badu, neturėdamas ko valgyti. Atėjus nakčiai, įsirangiau į medį, bijodamas plėšriųjų žvėrių; kietai miegojau, nors visą naktį lijo.

Spalio 1 d. – Iš ryto labai nustebau, pamatęs, kad jūros potvynis nukėlė laivą nuo seklumos ir prinešė jį daug arčiau kranto. Viena, tai mane guodė; laivas išliko sveikas, neapvirtęs, ir aš tikėjausi, jog vėjui aprimus man pavyks patekti į denį ir atsigabenti maisto bei kitų pragyventi būtinų reikmenų, bet, antra, vėl ėmiau sielvartauti dėl žuvusių draugų. Jei mes visi būtume likę denyje, maniau aš, mums gal būtų pavykę išgelbėti laivą ar bent nebūtų visi nuskendę, o žmonėms išsigelbėjus, mums gal būtų pavykę pasidaryti iš laivo nuolaužų valtį, kuria būtume galėję nuplaukti į kokią nors kitą pasaulio vietą. Ilgai tą dieną sielojausi dėl tų dalykų, bet pagaliau, matydamas laivą visai arti sausumos, priėjau smėliu kiek galėdamas arčiau prie jo, o paskui nuplaukiau į denį. Šią dieną vis tebelijo, nors vėjo visai nebuvo.

Nuo spalio 1 iki 24 d. – Visas šias dienas vien plaukiojau į laivą ir atgal, norėdamas iš jo paimti visa, kas tik įmanoma, ir per potvynius plaustais atgabenau į krantą. Tomis dienomis taip pat daug lijo, nors protarpiais būta ir giedros; bet atrodė, kad jau prasidėjo lietingasis laikotarpis.

Spalio 24 d. – Apvirtau su savo plaustu ir visais ant jo sukrautais daiktais, bet tai įvyko seklioje vietoje, o daiktai daugiausia buvo sunkūs, todėl daugelį jų vandeniui atslūgus suradau.

Spalio 25 d. – Lijo kiaurą naktį ir kiaurą dieną, pūtė audringa vėtra, smarkesnė negu anksčiau, ji sudaužė laivą į šipulius; laivo daugiau nebematyti, tik aplaužytas triumas, ir tai tik per atoslūgius. Šią dieną praleidau dangstydamas ir saugodamas išgelbėtas gėrybes, kad lietus jų nesugadintų.

Spalio 26 d. – Beveik visą dieną pravaikščiojau krantu ieškodamas vietos būstui įsirengti, nes man labai rūpėjo naktį apsisaugoti nuo laukinių žvėrių ar žmonių užpuolimo. Prieš naktį radau tinkamą vietą po uolos briauna ir nužymėjau pusratį savo stovyklai, kurią pasiryžau sutvirtinti pylimu ir siena, padaryta iš dviejų eilių baslių, tarp jų prikrauti lyno gabalų, o iš lauko apdėti velėna.

Nuo spalio 26 iki 30 d. – Dirbau labai sunkiai, gabendamas savo turtą į naująjį būstą, nepaisydamas smarkaus lietaus, kuris kliokė didesnę laiko dalį.

Spalio 31 d. – Iš ryto išėjau su šautuvu pasibastyti po salą – maisto pasiieškoti ir apžiūrėti vietovės; nušoviau ožką, o jos ožiukas atsekė paskui mane į namus, bet vėliau turėjau jį taip pat nudobti, nes jis nieko neėdė.

Lapkričio 1 d. – Prie pat uolos pasistačiau palapinę, kiek galėdamas išplėčiau ją, įkaliau joje baslius savo hamakui pakabinti ir pirmą kartą nakvojau ten.

Lapkričio 2 d. – Surinkau visas dėžes, lentas ir rąstgalius, iš kurių buvau pasidaręs plaustus, ir iš jų sukroviau tvorą aplink savo būstą, aikštelėje, kurią buvau nužiūrėjęs savo tvirtovei.

Lapkričio 3 d. – Išėjau pasibastyti su šautuvu ir nušoviau du paukščius, panašius į antis, jų mėsa buvo labai skani. Po pietų pradėjau daryti stalą.

Lapkričio 4 d. – Šį rytą susidariau dienotvarkę, paskyriau tam tikras valandas darbui, medžioklei, miegui ir pramogoms. Štai kokia mano dienotvarkė: kas rytą, jei nelyja, dvi tris valandas vaikščioju su šautuvu, paskui dirbu maždaug iki vienuoliktos valandos, tada valgau ką turėdamas; nuo dvylikos iki antros gulu pamiegoti, nes tuo metu ypač karšta; vėliau, vakare, vėl imsiuosi darbo. Pastarųjų dviejų dienų darbo valandomis ištisai plūkiausi meistraudamas stalą: mat tuomet buvau dar labai prastas stalius. Bet laikas ir būtinybė netrukus iš manęs padarė puikų meistrą. Taip, žinoma, būtų atsitikę ir kiekvienam kitam, atsidūrusiam mano vietoje.

Lapkričio 5 d. – Šiandien išėjau pamedžioti su šautuvu ir šunimi. Nušoviau laukinę katę, kurios kailis buvo labai švelnus, bet mėsa niekam tikusi. Kiekvieno nušauto gyvulio kailį nulupu ir pasidedu. Grįždamas atgal jūros krantu, mačiau daug nepažįstamų jūros paukščių, mane nustebino ir beveik išgąsdino du ar trys ruoniai; kol juos stebėjau, gerai nežinodamas, kas čia per padarai, jie suvirto į jūrą ir šį kartą nuo manęs paspruko.

Lapkričio 6 d. – Po rytinio pasivaikščiojimo toliau dirbau savo stalą ir jį pabaigiau, nors jis man ir nepatiko; vis dėlto netrukus sugebėjau jį pataisyti.

Lapkričio 7 d. – Pradeda nusistovėti giedras oras. Nuo septintos iki dešimtos ir dalį dvyliktos dienos (vienuoliktą dieną, mano apskaičiavimais, buvo sekmadienis) vargau dirbdamas kėdę. Ją padariau gana pakenčiamą. Kelis kartus buvau išardęs ir vėl sudėjau iš naujo. Ir vis dėlto savo kėde nesu patenkintas.

Pastaba. Greitai nustojau šventęs sekmadienius, nes liovęsis žymėti juos savo stulpe nebegalėjau sekmadienių atskirti nuo kitų savaitės dienų.

Lapkričio 13 d. – Šiandien lijo lietus, jis mane nepaprastai atgaivino ir atvėsino žemę, bet drauge trankėsi perkūnija ir blyksėjo žaibai, kurie mane baisiai išgąsdino, nes bijojau, kad neužsidegtų mano parakas. Kai tik audra praėjo, nusprendžiau suskirstyti savo parako išteklius mažais pakeliais, kad išvengčiau sprogimo pavojaus.

Lapkričio 14, 15, 16 d. – Visas šias tris dienas dariau mažas keturkampes dėžutes, kurių kiekvienoje gali tilpti svaras, daugiausia du svarai parako; subėręs į jas paraką, sukaišiojau į kiek galima saugesnes ir toliau viena nuo kitos esančias vietas. Vieną dieną nušoviau didelį paukštį, tinkamą valgyti, bet nežinau, kaip jis vadinasi.

Lapkričio 17 d. – Šiandien pradėjau rausti uolieną už savo palapinės, norėdamas pasidaryti daugiau erdvės ir patogiai susitvarkyti.

Pastaba. Trijų daiktų man ypač trūksta: kirtiklio, kastuvo ir karučio arba krepšio. Teko nutraukti savo darbą. Ilgai galvojau, kuo čia pakeitus trūkstamus daiktus ir kaip pasidarius įrankių. Vietoj kirtiklio panaudojau geležinę dalbą, kuri tam, galima sakyti, tiko, nors ir buvo labai sunki. Bet man dar labai stigo kastuvo. Jis buvo taip reikalingas, jog be jo nieko negalėjau sėkmingai dirbti. Bet kaip jį pasidaryti – neišmanau.

Lapkričio 18 d. – Kitą dieną bastydamasis po mišką radau tą medį (arba panašų į jį), kuris Brazilijoje dėl nepaprasto kietumo vadinamas geležies medžiu. Vargais negalais, beveik sugadinęs kirvį, atsikirtau gabalą to medžio ir vos parnešiau namo, nes buvo labai sunkus.

Medis buvo nepaprastai kietas, ir aš negalėjau panaudoti jokio tobulesnio gamybos būdo, todėl sugaišau daug laiko, kol po truputį jį droždamas pasidariau kastuvą; rankeną pasisekė padaryti visai tokią, kaip angliškųjų mūsų kastuvų, tik plačioji dalis neturėjo geležinio apkausto ir negalėjo taip ilgai tverti. Vis dėlto jis man gerokai pasitarnavo tiems darbams, kuriems turėjau progą jį panaudoti, bet niekad, manau, joks kastuvas nebuvo daromas taip ilgai ir tokiu būdu.

Aš vis dar negalėjau našiai dirbti, nes trūko pintinės ar karučio. Pintinės jokiu būdu negalėjau pasidaryti, nes neturėjau lanksčių vytelių, iš kurių būtų galima ją nupinti – bent iki šiol tokių aš dar nebuvau radęs. Na, o karutį, man atrodė, galėčiau pasidaryti, išskyrus ratą; visiškai nenusimaniau, kaip dirbami ratai. Be to, ašiai buvo reikalingas geležinis virbas, kurio taip pat neturėjau, tad šį sumanymą mečiau. Iš urvo iškasamai žemei nešioti pasidariau lyg kokį medinį lovį, tokiais darbininkai nešioja mūrininkams kalkes.

Lovį buvo lengviau pasidaryti negu kastuvą; vis dėlto, dirbdamas lovį ir bergždžiai pamėginęs pasidaryti karutį, sugaišau ne mažiau kaip keturias darbo dienas, žinoma, išskyrus rytmetinius savo pasivaikščiojimus su šautuvu, kuriuos retai kada praleisdavau ir labai retai kada neparsinešdavau ko nors tinkamo valgyti.

Lapkričio 22 d. – Darydamas tuos įrankius, buvau nutraukęs kitus darbus, o dabar, juos baigęs, vėl ėmiausi plėsti ir gilinti urvą. Dirbau kiekvieną dieną, kiek tik leido mano jėgos ir laikas, aštuoniolika dienų, kad galėčiau tame urve patogiai sudėti visus daiktus.

Pastaba. Per visą tą laiką triūsiau norėdamas padaryti savo landynę tokią erdvią, kad ji man atstotų sandėlį, virtuvę, valgomąjį ir rūsį. Gyvenau vis dar palapinėje, išskyrus tuos protarpius, kai lietinguoju metu taip smarkiai lydavo, jog negalėdavau jos viduje išlikti sausas. Tai mane paskatino vėliau visą savo kiemelį apdengti tam tikru stogu: nuo skardžio viršaus ligi aptvaro nutiesiau ilgas kartis, lyg kokias gegnes, kurias apklojau šakomis ir didžiuliais medžių lapais.

Gruodžio 10 d. – Maniau, kad mano urvas, arba rūsys, jau yra baigtas, bet visai netikėtai (atrodo, kad jį padariau per daug erdvų) nuo skliauto viename šone nugriuvo gana daug žemės. Griūtis buvo tokia didelė, jog aš išsigandau, ir ne be pagrindo: jei būčiau patekęs po šia griūtimi, man tikriausiai jau būtų nebereikėję duobkasio. Po šios nelaimės turėjau daug darbo, kol viską sutvarkiau, nes teko išgabenti nuslydusią žemę ir, dar svarbesnis dalykas, reikėjo paremti ir sutvirtinti lubas, kad būčiau tikras, jog jos daugiau neįgrius.

Gruodžio 11 d. – Šią dieną aš ir ėmiausi to darbo: atvilkau du ramsčius ar stulpus, pastačiau juos, kad siektų urvo lubas, virš kiekvieno jų įspraudžiau lentą. Šį darbą pabaigiau kitą dieną. Pastatęs dar kelis tokius pat stulpus su lentomis, po kokios savaitės galutinai sutvirtinau skliautus; tuos stulpus sustačiau eilėmis ir šitaip savo būstą suskirsčiau atskiromis patalpomis.

Gruodžio 17 d. – Nuo šios dienos iki dvidešimtos rengiau lentynas ir kalinėjau vinis į stulpus, kad būtų kur viską sukabinti; dabar jau kiek apsitvarkiau savo būste.

Gruodžio 20 d. – Susigabenau visus daiktus į urvą ir pradėjau būstą apstatinėti baldais. Prikaliau kelias lentynėles ir pasidariau lyg ir spintelę maisto produktams susidėti, bet mano lentų beliko visai mažai. Pasidariau dar vieną stalą.

Gruodžio 24 d. – Pylė lietus visą naktį ir visą dieną. Negalėjau išeiti į lauką.

Gruodžio 25 d. – Lijo visą dieną.

Gruodžio 26 d. – Išsigiedrijo, žemė pasidarė daug vėsesnė negu anksčiau, oras malonesnis.

Gruodžio 27 d. – Nušoviau ožiuką, o kitą sužeidžiau į koją; man pavyko jį sugauti ir, prisirišus prie virvutės, parsivesti namo. Namie jam apraišiojau koją, ji buvo lūžusi.

P. S. Ožiuką gerai prižiūrėjau, lūžusioji koja sugijo ir vėl buvo stipri kaip buvusi; ilgai slaugomas jis prijunko, ganėsi pievutėje netoli mano būsto ir niekur nenorėjo bėgti. Tada pirmą kartą kilo mintis prijaukinti daugiau gyvulių, kad turėčiau maisto, kai visai išsibaigs parakas ir šratai.

Gruodžio 28, 29, 30, 31 d. – Didelė kaitra ir jokio vėjelio, tad į lauką tegalėdavau išeiti vakare – pasiieškoti maisto. Šias dienas praleidau tvarkydamas viduje visus daiktus.

Sausio 1 d. – Vis dar labai karšta, bet anksti iš ryto ir vėlai vakare išėjau medžioti, o vidudienį ilsėjausi. Šį vakarą, nuėjęs toliau į slėnius salos gilumoje, pamačiau daugybę ožkų, bet jos labai baikščios ir prie jų buvo sunku prisėlinti. Nusprendžiau pasiimti savo šunį ir su juo pamėginti jas medžioti.

Sausio 2 d. – Šįryt išsivedžiau šunį ir užsiundžiau ožkas. Bet apsirikau: jos visos atsigręžė į šunį, ir jis puikiai suprato gresiantį pavojų, nes prie jų visai nesiartino.

Sausio 3 d. – Pradėjau statyti aptvarą, arba pylimą; vis dar bijodamas, kad kas manęs neužpultų, pasiryžau jį padaryti labai tvirtą.

P. S. Šį pylimą esu aprašęs anksčiau, todėl tyčia praleidžiu, kas apie jį pasakyta dienoraštyje. Pakaks pasakyti, kad stačiau, dailinau ir tobulinau jį nuo sausio 3 d. iki balandžio 14 d., nors tas aptvaras ir buvo ne ilgesnis kaip dvidešimt keturių jardų; jis ėjo pusračiu, atsiremdamas abiem galais į skardį, nuo aptvaro vidurio ligi uolos buvo apie aštuoni jardai, ir aš ties pačiu viduriu buvau įtaisęs angą įeiti ir išeiti iš urvo.

Visą šį laiką dirbau labai sunkiai, lietus man trukdė daugelį dienų, o kartais net ištisas savaites, bet maniau, kad negalėsiu būti visiškai saugus, kol šis pylimas nebus baigtas. Ir vargiai kas patikės, kiek daug teko dirbti, kol jį pastačiau, ypač sunku buvo atsigabenti iš miško baslius ir sukalti į žemę, nes juos dariau daug didesnius, negu iš tikrųjų reikėjo.

Kai toji siena buvo baigta, o iš lauko apjuosta velėnų pylimu, aš nurimau. Man atrodė, kad jei kokie žmonės išliptų čia į krantą, jie nepastebėtų nieko panašaus į gyvenamąjį būstą. Ir buvo labai gerai, kad aš taip padariau – tatai įrodė vienas nepaprastas atsitikimas, apie kurį papasakosiu vėliau.

Šiuo metu aš ir toliau kasdien eidavau medžioti į miškus, kai tik netrukdydavo lietus, ir per tuos pasivaikščiojimus dažnai atrasdavau šį bei tą sau naudingo. Beje, užtikau tam tikrą rūšį laukinių karvelių, kurie suko lizdus ne kaip giriniai karveliai medžiuose, o kaip naminiai – uolų plyšiuose; pačiupęs kelis jauniklius, pamėginau juos užauginti ir prisijaukinti, bet užaugę jie išskrido, gal dėl to, kad neturėjau kuo lesinti. Paskui dažnai rasdavau lizdų ir pasiimdavau jauniklius, jų mėsa buvo labai skani.

Dabar, kurdamas namų ūkį, pastebėjau, kad man stinga daugelio daiktų, kurių, kaip iš pradžių maniau, nesugebėsiu pasidaryti; ir iš tikrųjų kai kurių taip ir neišmokau pasigaminti (pavyzdžiui, statinės). Kaip esu minėjęs, turėjau vieną ar dvi mažas statinaites, bet niekaip neįstengiau pasidaryti naujos, nors tam sugaišau daug savaičių. Niekaip negalėjau nei dugno įdėti, nei taip sandariai suleisti šulų, kad jos laikytų vandenį. Šio sumanymo pagaliau teko atsisakyti.

Taip pat man labai trūko žvakės, nes kai tik sutemdavo, – tai būdavo dažniausiai apie septintą valandą, – turėdavau gulti. Prisiminiau gabalą vaško, iš kurio darydavausi žvakes, kai klajojau Afrikos pakrantėse, bet vaško dabar visai neturėjau. Vienintelė išeitis buvo pasinaudoti nušautos ožkos taukais, tad išdegęs prieš saulę mažą iš molio nulipdytą dubenėlį ir įtaisęs kanapinę dagtį pasidariau lempą, kuri man teikdavo šviesą, nors ir ne tokią skaisčią bei pastovią kaip žvakės. Per patį darbymetį, rausdamasis po įvairius daiktus, užtikau maišelį, kuris, kaip anksčiau minėjau, buvo pripiltas grūdų paukščiams lesinti (ne šios kelionės metu, bet anksčiau, turbūt kai laivas plaukė iš Lisabonos). Grūdų likučiai tame maiše buvo visai žiurkių suėsti, beliko tik akuotai ir dulkės, tad aš, norėdamas panaudoti tą maišą kažkokiam kitam reikalui (rodos, parakui supilti, kai jį skirsčiau bijodamas žaibų), iškračiau tuos akuotus ir dulkes viename savo užtvaro kampe prie pat šlaito.

Šias šiukšles iškračiau prieš pat ką tik minėtas didžiąsias liūtis. Neatkreipiau į jas dėmesio ir netgi pamiršau, kurioje vietoje išdulkinau maišą. Bet štai maždaug po mėnesio pamačiau kelis kažkokius žalius daigus, besikalančius iš žemės. Pagalvojau, jog čia būsiąs koks nors man nematytas augalas, bet labai nustebau ir visiškai apstulbau, kai vėliau pamačiau dešimt ar dvylika puikių miežių varpų, tos pačios rūšies kaip mūsų europiniai, tikriau pasakius, kaip angliškieji miežiai.

Neįmanoma išreikšti mano apstulbimo ir sąmyšio, kurį sukėlė šis atradimas. Iki tol aš nesivadovavau jokiais religiniais motyvais, apskritai mažai galvojau apie religiją ir visus mane ištikusius įvykius priskirdavau aklam atsitiktinumui, arba, kaip mes lengvapėdiškai sakome, Dievo valiai. Aš visai nemėginau išsiaiškinti, kokie buvo apvaizdos tikslai šiuose dalykuose ir kaip ji tvarko šio pasaulio įvykių raidą. Bet pamatęs, kaip tie miežiai išaugo, nors klimatas buvo visiškai netinkamas, ir nežinodamas, iš kur jie ten atsirado, aš nepaprastai apstulbau. Man atrodė, kad įvyko didelis stebuklas, jog Dievo valia miežiai išaugo patys savaime, be sėklų, kad išmaitintų mane šioje laukinėje, negyvenamoje saloje. Ši mintis sujaudino, iš akių ištryško ašaros, džiaugiausi pagalvojęs, kad toks stebuklas įvyko dėl manęs. Bet mano nustebimas tuo nesibaigė: netrukus pastebėjau, kad greta miežių prie uolos kai kur kalasi keli kitokie daigai, kurie pasirodė esą ryžių ir kuriuos aš lengvai pažinau, nes gyvendamas Afrikoje dažnai juos matydavau.

Aš ne tik buvau įsitikinęs, kad ryžiai ir miežiai pasiųsti pačios apvaizdos, bet ir neabejojau, jog šių javų čia yra ir daugiau. Apėjau visą tą salos dalį, kur jau anksčiau buvau vaikštinėjęs, apžiūrinėdamas kiekvieną užkampį, pažvelgdamas po kiekviena uola, norėdamas užtikti daugiau tų daigų, bet nieko neradau. Pagaliau man dingtelėjo, kad šioje vietoje iškračiau iš maišo vištų lesalą. Turiu prisipažinti, kad gerokai sumažėjo ir mano dėkingumas apvaizdai. Bet vis dėlto tai, kas mane ištiko, buvo taip keista ir netikėta, panašu į tikrą stebuklą, ir aš turėjau būti už tai dėkingas. Iš tikrųjų juk tai apvaizda lėmė, kad iš žiurkių sugraužtų javų dešimt ar dvylika grūdų liko sveiki, tarsi būtų nukritę iš dangaus. Be to, iškračiau maišelį kaip tik toje vietoje, kur už aukštos uolos buvo pavėsis, ir grūdai tučtuojau sudygo. Jeigu jie tuomet būtų buvę išberti kur nors kitur, juos būtų iškepinusi saulė.

Galima įsivaizduoti, kaip rūpestingai nuskyniau tas javų varpas, kai jos nunoko (tai įvyko maždaug birželio pabaigoje). Išrankiojau visus grūdelius ir pasiryžau juos visus vėl pasėti, tikėdamasis, kad kada nors jų išauginsiu gana daug ir galėsiu apsirūpinti duona. Bet tik ketvirtaisiais metais truputį tų javų galėjau skirti valgiui (apie tai papasakosiu vėliau). Mat netekau visko, ką pasėjau pirmą kartą: neapskaičiavau tinkamo laiko, pasėjau prieš pat sausras, tad daug grūdų nė nesudygo, o kurie sudygo, tai ne laiku. Bet apie tai – vėliau.

Be miežių, ten buvo, kaip minėjau, dvidešimt ar trisdešimt ryžių grūdų, kuriuos saugojau taip pat rūpestingai ir kurie tiko tam pačiam reikalui, būtent duonai, arba, teisingiau sakant, valgiui pasigaminti, nes kepti jų nemokėjau, teturėjau priemonių tik virti, nors vėliau sugalvojau ir kaip kepti. Bet dabar grįžkime prie mano dienoraščio.

Ypač sunkiai dirbau tuos tris ar keturis mėnesius, kol pasidariau pylimą, ir balandžio 14 d. jį aklinai užtaisiau, pasidaręs kelią į vidų ne pro duris, bet per pylimą kopėčiomis, kad iš lauko nebūtų matyti jokios mano būsto žymės.

Balandžio 16 d. – Pabaigiau kopėčias, jomis užlipau ant pylimo, po to užsitraukiau jas paskui save ir nuleidau žemyn į vidų. Dabar buvau apsitvėręs iš visų pusių; viduje turėjau pakankamai vietos, ir niekas negalėjo pas mane patekti neperlipęs pylimo. Bet jau kitą dieną po to, kai baigiau pylimą, visas mano darbas vos nenuėjo niekais iš karto, ir pats vos išlikau gyvas. Atsitiko štai kas.

Kažką dariau savo aptvaro viduje, už palapinės, prie pat landos į urvą. Staiga mane išgąsdino nepaprastai siaubingas dalykas: pamačiau, kad nuo landos skliauto ir nuo skardžio man ant galvos byra žemė, o du mano pastatyti urve stulpai garsiai triokštelėjo. Labai išsigandau, bet visai nepagalvojau apie tikrąją priežastį – aš tik maniau, jog griūva mano urvo skliautas, kaip jau kartą anksčiau buvo padaręs. Bijodamas, kad manęs neužverstų žemėmis, nubėgau prie kopėčių, o manydamas, jog ir ten nesaugu, perlipau per savo pylimą – bijojau, kad ant manęs nuo šlaito neužriedėtų koks gurvuolis. Bet vos tik nulipęs žemėn, aiškiai supratau, kad tai buvo baisus žemės drebėjimas, nes ta vieta, kur stovėjau, per kokias aštuonias minutes sudrebėjo tris kartus taip smarkiai, kad būtų galėjęs sugriūti ir stipriausias pastatas žemėje. Už pusmylio pajūryje nuo vienos uolos atplyšo viršūnė ir ūžtelėjo į jūrą su tokiu baisiu trenksmu, kokio kaip gyvas nebuvau girdėjęs. Mačiau, kad jūra to drebėjimo smarkiai išjudinta, ir maniau, jog smūgiai po vandeniu buvo stipresni negu saloje.

Niekuomet anksčiau nepatyręs jokio panašaus dalyko ir nieko apie tai negirdėjęs, buvau baisiai apstulbintas ir pritrenktas, nuo žemės drebėjimo man supykino širdį lyg supamam jūros bangų. Bet krintančios uolos bildesys mane pažadino iš apstulbimo ir neapsakomai išgąsdino: ėmė rodytis, jog kalva tuoj ims ir užgrius palapinę su visomis mano gėrybėmis ir viską bematant palaidos po krūva akmenų. Nuo tos minties širdis apmirė antrą kartą.

Kai po trečio smūgio ramiai praslinko kelios minutės, įgavau truputį drąsos, bet vis dėlto ne tiek, kad galėčiau vėl perlipti per savo pylimą: bijojau, kad manęs nepalaidotų gyvo, ir nejudėdamas sėdėjau ant žemės, labai priblokštas ir nusiminęs, nežinodamas, ką daryti. Visą tą laiką man nedingtelėjo nė viena rimta dievobaiminga mintis, nieko, išskyrus įprastinius žodžius: „Viešpatie, pasigailėk manęs!“ Bet pavojui praėjus ir jie išdilo.

Taip sėdėdamas pastebėjau, kad ėmė temti ir dangus apsiniaukė lyg prieš lietų. Papūtė vėjas, iš pradžių silpnesnis, paskui ėmė vis stiprėti, o po kokio pusvalandžio jau siautėjo baisiausias viesulas. Jūra staiga ėmė putoti ir virti, krantą grumėdamos daužė bangos, medžiai virto raunami su šaknimis. Tai buvo baisi audra, kuri truko apie tris valandas. Paskui viesulas pradėjo silpnėti, o dar po dviejų valandų vėjas visiškai nutilo, ir ėmė labai smarkiai lyti.

Visą šį laiką sėdėjau ant žemės baisiai išsigandęs ir priblokštas; staiga man dingtelėjo, kad šis vėjas ir lietus yra žemės drebėjimo padarinys, o pats žemės drebėjimas jau praėjęs, ir kad aš jau galiu lįsti į savo urvą. Ši mintis suteikė man kiek drąsos, o lietus taip pat padėjo apsispręsti, todėl nuėjau į vidų ir atsisėdau savo palapinėje. Bet lietus buvo toks smarkus, jog atrodė, kad jis priplos prie žemės mano palapinę, tad turėjau pereiti į urvą, nors ir labai būgštaudamas bei nerimaudamas, kad jis man neužgriūtų ant galvos.

Ši liūtis mane privertė imtis naujo darbo, būtent – naujame įtvirtinime prakirsti skylę nutekėti vandeniui, kuris priešingu atveju būtų užtvindęs rūsį. Kiek laiko ištūnojęs rūsyje ir nejusdamas naujų žemės sukrėtimų, truputį atsigavau. Norėdamas pakelti nuotaiką, – o ją iš tiesų labai reikėjo pakelti, – nuėjau į mažąjį savo sandėlį ir išgėriau gurkšnį romo. Romą visuomet gerdavau labai taupiai, žinodamas, kad kai baigsis turimoji atsarga, daugiau to gėralo nebegausiu.

Lietus lijo visą dieną ir didelę dalį kitos dienos, todėl negalėjau išeiti į lauką. Bet dabar jau aprimau ir ėmiau galvoti, ką man geriausia daryti. Kadangi šioje saloje pasitaiko žemės drebėjimų, nusprendžiau, jog urve gyventi nebus įmanoma ir turiu pasvarstyti, kaip pasistačius atviroje vietoje kokią nedidelę pašiūrę, kurią galėčiau apjuosti pylimu kaip ir čia ir šitaip apsisaugoti nuo žvėrių bei žmonių. Jei liksiu gyventi urve, tai tikriausiai kada nors būsiu palaidotas gyvas.

Šių minčių paveiktas, nusprendžiau perkelti palapinę iš tos vietos, kur ji stovėjo, nes jei tik vėl kiltų žemės drebėjimas, tai kabanti uola tikriausiai ją užgriūtų. Taigi dvi kitas dienas, balandžio 19 ir 20, praleidau svarstydamas, kur ir kaip perkelti savo būstą.

Bijodamas, kad būsiu palaidotas gyvas, negalėjau nakčia ramiai miegoti. Bet aš beveik tiek pat būgštavau ir gulėti lauke, be jokio aptvaro, be to, apsidairęs ir matydamas, kaip viskas tvarkingai sudėta, kaip puikiai esu čia apsaugotas nuo visokių pavojų, vis mažiau benorėjau kraustytis.

Taip pat pagalvojau, kad įsikurti naujojoje vietoje reikės labai daug laiko, todėl turiu rizikuoti ir liktis čia, kol pasidarysiu naują būstą ir taip jį įtvirtinsiu, kad jau bus galima ten persikraustyti. Todėl šitaip pasiryžęs aš kuriam laikui aprimau, nusprendžiau imtis darbo ir kiek galėdamas greičiau pasistatyti pylimą, šįkart jau apskritą, su basliais, su lyno gabalų tvora kaip ir pirma, o viduje įtaisyti savo palapinę. Bet tuo tarpu nusprendžiau rizikuoti ir gyventi čia, kol visa tai bus padaryta ir paruošta persikraustyti. Tai buvo balandžio 21 diena.

Balandžio 22 d. – Kitą dieną pradėjau svarstyti, kaip man įvykdyti šį savo sumanymą, bet buvau labai susirūpinęs dėl įrankių. Turėjau tris didelius kirvius ir daug kirvelių (mat gabenome juos prekiauti su indėnais), bet dažnai skaldant ir kapojant kietą ir šakotą medį visų jų ašmenys ištrupėjo ir atšipo. Nors ir turėjau tekėlą, vienas negalėjau jo sukti ir kartu galąsti. Dėl to kvaršinau sau galvą ne mažiau kaip valstybės vyras, svarstąs kokią nors svarbią politinę problemą, arba teisėjas, sprendžiąs žmogaus gyvybės ar mirties klausimą. Pagaliau prie tekėlo pritaisiau diržu varomą ratą, kurį galėjau sukti koja, kad abi rankos būtų laisvos.

Pastaba. Niekada nebuvau matęs tokio daikto Anglijoje, o jei ir mačiau, tai nebuvau atkreipęs dėmesio, kaip jis padarytas, nors vėliau pastebėjau, kad tasai prietaisas ten labai paplitęs. Be to, mano tekėlas buvo labai didelis ir sunkus. Sugaišau ištisą savaitę, kol galutinai jį užbaigiau.

Balandžio 28, 29 d. – Šitas dvi dienas praleidau galąsdamas savo įrankius; tekėlą sukantis įtaisas veikė labai gerai.

Balandžio 30 d. – Šiandien apsižiūrėjau, kad greitai baigsis mano duona. Patikrinau, kiek jos yra likę, ir skaudama širdimi savo davinį sumažinau iki vieno džiūvėsio per dieną.

Gegužės 1 d. – Iš ryto, per atoslūgį, pažvelgęs į jūrą pamačiau krante gulintį kažkokį apystambį daiktą, panašų į statinę. Priėjęs arčiau radau nedidelę statinaitę ir dvi ar tris sudužusio laivo nuolaužas, kurias į krantą atplukdė neseniai siautėjęs viesulas. Pasižiūrėjęs į mūsų laivo groblus, pamačiau, kad jie iš vandens kyšo kiek daugiau negu paprastai. Apžiūrėjęs į krantą išmestą statinę, įsitikinau, jog čia esama parako statinaitės, bet į ją, matyt, pateko vandens, ir parakas buvo sukietėjęs kaip akmuo. Vis dėlto aš paritau ją kiek toliau į krantą ir nuėjau smėliu kiek galėdamas arčiau laivo groblų.

Priėjęs pamačiau, kad jis yra keistai išjudintas. Pirmagalys, anksčiau įsirausęs giliai į smėlį, dabar kyšojo išlindęs per kokias šešias pėdas, o vairinis galas, kuris jau seniau, vos man paliovus lankyti laivą, buvo suskaldytas į gabalus ir bangų atplėštas nuo korpuso, dabar gulėjo nusviestas į šalį ir apverstas ant vieno šono. Be to, šioje vietoje buvo tiek daug smėlio, jog dabar, atoslūgio metu, galėjau prieiti prie pat laivo; anksčiau čia buvo gilu, ir laivą tegalėdavau pasiekti nuplaukęs kokį ketvirtį mylios. Iš karto tatai mane nustebino, bet netrukus padariau išvadą, jog tai turėjo būti galingo žemės drebėjimo padarinys. Ir kadangi toji jėga laivą labiau suaižė negu pirma, tai dabar kasdien daug visokiausių daiktų vėjas ir bangos atritindavo į sausumą.

Tasai įvykis visiškai nukreipė mano mintis nuo plano įsikurti naujoje vietoje, ir daug vargau, ypač tą dieną, mėgindamas kaip nors patekti į laivą, bet paaiškėjo, kad tai neįmanoma, nes visas laivo vidus buvo grūste prigrūstas smėlio. Tačiau aš jau buvau išmokęs niekuo nenusivilti ir pasiryžau laivą išardyti ir parsigabenti atskiromis dalimis, nusprendęs, kad viskas, ką tik įstengsiu iš jo paimti, vienaip ar kitaip man pravers.

Gegužės 3 d. – Pradėjau darbuotis pjūklu ir perpjoviau siją, laikiusią dalį viršutinio denio, tada kiek galėdamas išvaliau smėlį iš to šono, kuris buvo labiausiai išsikišęs iš vandens, bet tuo tarpu prasidėjo potvynis, ir turėjau darbą nutraukti.

Gegužės 4 d. – Nuėjau meškerioti, bet nepagavau nė vienos valgomos žuvies. Man šis darbas įgriso, ir jau norėjau eiti, bet, užmetęs meškerę paskutinį kartą, ištraukiau jauniklį delfiną. Turėjau pasidaręs ilgą meškerę (virvelių išvyniojau iš lyno), man stigo tikrų kabliukų, bet vis dėlto ir tokia savo darbo meškere dažnai pagaudavau tiek žuvų, kad prisivalgydavau ligi soties; visas jas išdžiovindavau prieš saulę ir valgydavau džiovintas.

Gegužės 5 d. – Darbavausi laive, perpjoviau kitą siją ir nuo denio atplėšiau tris dideles pušines lentas, kurias surišau ir parplukdžiau į krantą, kai pradėjo kilti vanduo.

Gegužės 6 d. – Dirbau laive, laimėjau kelis geležinius kaiščius ir kitų geležies dirbinių; dirbau labai sunkiai ir grįžau namo išvargęs, galvodamas tą darbą mesti.

Gegužės 7 d. – Vėl nusigavau prie laivo, bet šį kartą dirbti nemaniau. Pastebėjau, kad laivo griaučiai, man perpjovus didžiąsias sijas, patys savaime sulūžo, tad kai kurios jo dalys atrodė išsiklibinusios, ir triumas riogsojo tiek prasižiojęs, jog galėjau pažvelgti į jo vidų: jis buvo beveik pilnas vandens ir smėlio.

Gegužės 8 d. – Nuėjau į laivą ir nusinešiau geležinę dalbą pralaužti deniui, kuris dabar kyšojo virš vandens ir buvo be smėlio. Atplėšiau dvi lentas ir atgabenau jas per potvynį į krantą. Geležinę dalbą palikau laive kitai dienai.

Gegužės 9 d. – Nuėjau į laivą ir dalba pralaužiau kelią į vidų; radau kelias statines ir dalba išjudinau, bet nepajėgiau jų pramušti. Taip pat užtikau angliškos švininės skardos ritinį ir įstengiau jį pajudinti, bet iškelti nepajėgiau, nes buvo per sunkus.

Gegužės 10, 11, 12, 13, 14 d. – Kasdien eidavau į laivą ir atsigabenau daug statybinės miško medžiagos bei lentų ir du ar tris centnerius geležies.

Gegužės 15 d. – Nusigabenau du kirvukus, norėdamas pamėginti atkirsti nuo ritinio gabalą švininės skardos, įkirsdamas į jį vieną kirvuką, o antruoju kaldamas, bet ritinys gulėjo per pusantros pėdos vandenyje, tad negalėjau kaip reikiant užsimoti ir įvaryti kirvuką gilyn.

Gegužės 16 d. – Naktį pūtė labai smarkus vėjas, ir laivo griaučius bangos dar labiau sudaužė; ilgai užtrukau miške, medžiodamas karvelius maistui, ir potvynis nebeleido man tą dieną nueiti prie laivo.

Gegužės 17 d. – Pastebėjau kelias laivo nuolaužas, išmestas į krantą labai toli, beveik per dvi mylias nuo manęs, ir nusprendžiau pasižiūrėti, kas ten yra. Priėjęs pamačiau, jog tai laivo pirmagalio dalis, bet tokia sunki, kad negalėjau pakelti.

Gegužės 24 d. – Visas tas dienas kasdien plūkiausi laive. Vargais negalais dalba išjudinau daugelį daiktų, tad per pirmąjį potvynį pradėjo plūduriuoti kelios statinės ir dvi jūreivių dėžės. Bet vėjas pūtė nuo kranto ir žemę pasiekė tik keli rąstgaliai ir didelė statinė su braziliškos kiaulienos likučiais, tačiau ji buvo sūraus vandens ir smėlio sugadinta.

Taip dirbau laive kasdien iki birželio 15 dienos, išskyrus tas valandas, kai reikėdavo ieškotis maisto, o maisto ieškodavau tik per potvynį, kad prasidedant atoslūgiui niekas netrukdytų keliauti į laivą. Per šį laikotarpį prisirankiojau tiek rąstų, lentų ir geležinių dalių, jog būčiau galėjęs pasidaryti gerą valtį, jei tik būčiau mokėjęs. Be to, palengva pavyko atsikirsti apie šimtą svarų švininės skardos.

Birželio 16 d. – Pajūryje radau didelį vėžlį. Prieš tai man nepasitaikė čia matyti vėžlių, bet tai buvo vien mano nesėkmė. Iš tikrųjų vėžlių čia yra, ir jei būčiau nukakęs į kitą salos pusę, būčiau radęs jų šimtus kiekvieną dieną. Vėliau tuo įsitikinau, nors man teko brangiai užmokėti už šį atradimą.

Birželio 17 d. – Tą dieną praleidau virdamas vėžlį. Jame radau šešiasdešimt kiaušinių, o mėsa buvo didžiausias skanėstas ir gardumynas, kokį tik teko gyvenime ragauti, nes nuo to laiko, kai išlipau į krantą šioje baisingoje vietoje, mitau tik ožkų ir paukščių mėsa.

Birželio 18 d. – Visą dieną lijo, ir aš tūnojau viduje. Man atrodė, kad lietus yra vėsus, ir jaučiausi šiek tiek sušalęs, nors tai, kaip žinojau, neįprasta šitoje geografinėje platumoje.

Birželio 19 d. – Sunkiai sergu, mane krečia šiurpuliai, lyg oras būtų šaltas.

Birželio 20 d. – Visą naktį nesumerkiau akių, kamuoja aštrūs galvos skausmai, muša karštis.

Birželio 21 d. – Labai blogai jaučiuosi. Baisiai bijau įsisirgti: kas mane tada ištiks beviltiškai vienišą! Meldžiausi Dievui, – pirmą kartą nuo audros Halyje, – bet mano mintys buvo taip susipynusios, jog vargiai galėjau suvokti, ką sakau ir kodėl.

Birželio 22 d. – Kiek sveikesnis, bet kankina neapsakoma ligos baimė.

Birželio 23 d. – Vėl labai bloga, šalta, krečia šiurpas, galva plyšta iš skausmo.

Birželio 24 d. – Daug geriau.

Birželio 25 d. – Smarkus karštinės priepuolis. Jis mane kamavo septynias valandas: čia karšta, čia šalta. Drabužiai permirko prakaitu.

Birželio 26 d. – Geriau. Mėsos atsarga pasibaigė, aš paėmiau šautuvą ir išėjau medžioti, bet pasijutau labai silpnas. Vis dėlto nušoviau ožką ir vargais negalais parnešiau ją namo, išsikepiau gabalą mėsos ir suvalgiau. Būčiau mielai išsiviręs sultinio, bet neturėjau puodo.

Birželio 27 d. – Vėl karštligės priepuolis, ir toksai smarkus, kad gulėjau lovoje visą dieną ir nei valgiau, nei gėriau. Vos nemiriau iš troškulio, bet buvau toks silpnas, kad nepajėgiau atsistoti ir pasisemti vandens. Vėl meldžiausi, bet galvoje ūžte ūžė, nežinojau, ką sakyti, gulėdamas vien kartojau: „Viešpatie, pažvelk į mane! Viešpatie, pagailėk manęs! Viešpatie, pagelbėk man!“ Kokias dvi ar tris valandas vaitojau ir pagaliau užmigau. Pabudau tik vėlai naktį. Pabudęs pasijutau kur kas geriau, bet buvau labai nusilpęs ir nepaprastai ištroškęs. Kadangi visoje savo landynėje neturėjau vandens, gavau gulėti iki ryto ir vėl užmigau.

Antrą kartą užmigęs sapnavau baisų sapną. Man atrodė, kad sėdžiu ant žemės, už aptvaro, kur sėdėjau, kai audra šėlo po žemės drebėjimo, ir ūmai pamačiau, kaip iš didelio juodo debesies žemyn leidžiasi žmogus, visas apsuptas liepsnų. Jis taip akinamai spindėjo, jog vos įstengiau į jį pažvelgti. Trūksta žodžių išreikšti, koks siaubingas buvo jo veidas.

Kai jis kojomis pasiekė žemę, man pasirodė, kad žemė suvirpėjo kaip tada per žemės drebėjimą, o visas oras, mano siaubui, buvo kupinas žaibo tvyksnių. Vos tik atsistojęs ant žemės, jis žengtelėjo prie manęs, laikydamas rankoje ilgą ietį, lyg norėdamas mane nužudyti. Priėjęs netoliese nedidelę kalvutę, jis prabilo į mane; jo balsas buvo toks baisus, jog mane sukaustė siaubas. Iš viso to aš supratau tik šiuos žodžius: „Nepaisydamas visų išbandymų, tu nepradėjai atgailauti, tad dabar turi mirti!“ Mačiau, kaip jis iškėlė ietį, norėdamas mane nudurti.

Nė vienas, kuris kada nors skaitys šį pasakojimą, nesitikės, kad aš galėčiau aprašyti, kaip siaubingai sukrėtė mane šis vaizdas, nors tai tebuvo baisus sapnas. Neįmanoma aprašyti ir man likusio įspūdžio, kai nubudau ir supratau, jog tai buvo tik sapnas.

Deja! Aš nieko neišmaniau apie Dievą. Geri mano tėvo pamokymai išgaravo per aštuonerius bastymosi po jūras metus, kai aš be paliovos bendravau tik su tokiais pat kaip aš nedorėliais, visai nieko neišmanančiais apie religiją. Nepamenu, kad per visą tą laiką nors viena mano mintis būtų buvusi skirta Dievui arba kad nors sykį būčiau žvilgtelėjęs į save ir pagalvojęs apie savo elgesį. Mane užvaldė visiškas sielos abejingumas, netroškau gėrio ir nesuvokiau blogio. Niekuo nesiskyriau nuo mūsų labiausiai užkietėjusių, nieko negalvojančių, nuodėmingų jūreivių. Visai nenutuokiau apie Dievo baimę ištikus pavojui ir dėkingumą išsigelbėjus. Visa tai bus lengviau suprasti, kai prie pasakojimo apie savo išgyvenimus pridėsiu, jog per visas nelaimes, ištikusias mane iki šios dienos, aš nė karto nepagalvojau, kad esu Dievo rankose, kad visa tai yra teisinga bausmė už mano prasižengimus – už neklusnų prieštaravimą tėvui, už dideles dabartines mano nuodėmes, o gal bausmė už viso mano gyvenimo nuodėmingą kryptį. Kai buvau beviltiškoje ekspedicijoje negyvenamose Afrikos pakrantėse, nė karto nepagalvojau, kas gali mane ištikti, ir neprašiau Dievo nurodyti, kur plaukti, arba apsaugoti mane nuo gresiančių pavojų – plėšriųjų žvėrių ir žiaurių laukinių. Visai negalvojau apie Dievą ir apvaizdą, elgiausi kaip tikras bukagalvis, vadovaudamasis vien prigimties postūmiais ir sveiku protu, nors ir juo nelabai. Aš visai nesijaučiau dėkingas, kai mane į savo laivą paėmė portugalų kapitonas, gražiai priėmė, teisingai, garbingai ir maloningai su manimi elgėsi. Ir dabar, kai laivui sudužus atsidūriau beviltiškoje padėtyje ir vos nepaskendau prie šios salos, nemaniau atgailauti, nes neįstengiau suvokti, kad čia teisinga bausmė.

Tiesa, kai pirmą kartą išlipau čia į krantą, kai supratau, kad visa mano laivo įgula nuskendo ir aš tik vienas buvau išgelbėtas, pradėjau džiūgauti, mane apėmė lyg ir ekstazė; šie jausmai, Dievo malonei veikiant, galėjo virsti tikru dėkingumu. Bet tas dėkingumas baigėsi, kaip ir buvo prasidėjęs, paprastu gyvulišku džiaugsmu, kad likau gyvas; nė kiek negalvojau apie begalinį gerumą mane išgelbėjusios rankos, išskyrusios mane iš kitų, kurie visi žuvo; nebandžiau išsiaiškinti, kodėl apvaizda man buvo tokia gailestinga. Mano džiaugsmas buvo kaip tų jūrininkų, kurie laivui sudužus išlipę sveiki į krantą paskandina jį pirmoje punšo taurėje ir tuoj pat pamiršta. Ir aš kaip tik šitaip gyvenau iki šiol.

Netgi vėliau, kai rimtai apgalvojęs suvokiau savo siaubingą būklę, – kaip buvau išmestas į šią baisią vietą, visiškai atskirtas nuo žmonių be jokios vilties išsigelbėti, – net ir tada, kai man atsivėrė galimybė išlikti gyvam, nenumirti iš bado, visas mano sielvartas pranyko. Aš nusiraminau, ėmiausi darbo savo poreikiams tenkinti ir visiškai negalvojau, kad mano būklė – tai dangaus bausmė, Dievo įspėjimas.

Išdygę javai, kaip apie tai rašiau dienoraštyje, iš pradžių turėjo man kiek įtakos, ir tol, kol maniau, kad čia stebuklas, rimtos mintys manęs nepaliko. Bet kai tik įsitikinau, kad stebuklo nebuvo, visos kilnios mintys dingo, kaip jau esu rašęs. Net žemės drebėjimas, nors nieko negalėjo būti už jį baisesnio ir aiškiau bylojančio apie nematomąją jėgą, kuri tik viena tokius reiškinius valdo, net tasai drebėjimas ženkliau manęs nepaveikė; praėjo pirmoji baimė, ir nebeliko baugių įspūdžių. Negalvojau nei apie Dievą, nei apie jo bausmę, nei juo labiau apie tai, kad mano dabartiniai vargai atsiųsti Dievo rankos, jaučiausi taip, lyg būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje.

Bet dabar, kai susirgau ir mirties kančių vaizdas ryškiai iškilo prieš mane, kai sunki liga palaužė mano dvasią, o kūnas išseko kankinamas žiaurios karštinės, dabar ilgai miegojusi sąžinė pradėjo busti. Ėmiau prikaišioti sau už praėjusio gyvenimo klaidas, supratau, kad be galo nedoru elgesiu užsitraukiau Dievo rūstybę ir kad ištikę mane likimo smūgiai buvo teisinga bausmė. Šios mintys kankino mane antrą ir trečią ligos dieną, ir karštinės kaitroje, kankinant sąžinės priekaištams, iš mano lūpų išsiveržė keli žodžiai, tarsi malda Dievui, nors vargu ar juos būtų galima pavadinti malda. Juose neatsispindėjo nei troškimas, nei viltis, tai buvo greičiau aklos baimės ir nevilties šauksmas. Mano mintys buvo susipynusios, negailestingai kaltinau pats save, siaubas numirti tokios liūdnos būklės temdė protą ir kaustė jausmus; šitaip kankinamas nesuvokiau, kokie žodžiai sprūdo man iš lūpų. Tai buvo, matyt, šūkavimai be sąryšio, tokie kaip: „Viešpatie, koks aš esu nelaimingas! Jei įsisirgsiu, tikriausiai be pagalbos mirsiu, kas bus man?“ Iš mano akių ėmė riedėti ašaros, ir gerą valandėlę negalėjau kalbėti.

Čia prisiminiau geruosius tėvo patarimus ir jo pranašiškus žodžius, kuriuos minėjau šio pasakojimo pradžioje, – kad jei žengsiu šį neprotingą žingsnį, Dievas nepalaimins manęs, ateis metas, kada aš gailėsiuos, jog nepaklausiau tėvo patarimų, bet tada, galimas dalykas, niekas negalės man padėti ištaisyti savo klaidą. Ir aš garsiai tariau: „Štai kada išsipildo mano brangaus tėvo žodžiai. Mane ištiko Dievo bausmė, ir niekas negali man padėti ar manęs išklausyti. Aš nekreipiau dėmesio į apvaizdos balsą, apvaizdos, kuri maloningai sudarė man tokias sąlygas, kad galėjau visą gyvenimą būti laimingas ir patenkintas. Bet aš nepanorau to pats suprasti ir nesiklausiau gerųjų tėvų patarimų. Aš palikau juos, apverkiančius mano beprotybę, ir dabar turiu pats apraudoti jos padarinius. Aš atsisakiau jų pagalbos ir paramos, o jie būtų išvedę mane į gyvenimo kelią ir viską palengvinę. Dabar man tenka kovoti su negandomis, viršijančiomis žmogaus jėgas, kovoti vienam, be pagalbos, paguodos ir patarimo.“ Tada aš sušukau: „Viešpatie, padėk man, nes mane prislėgė didžiulės nelaimės!“ Tai buvo pirmoji malda, jeigu ją galima taip pavadinti, pasakyta po daugelio metų.

Bet grįžkime prie mano dienoraščio.

Birželio 28 d. – Miegas mane šiek tiek atgaivino, o priepuolis visiškai praėjo, tad aš atsikėliau ir nors labai tebeslėgė sapno sukelta baimė ir siaubas, nusprendžiau, kad karštligės priepuolis gali pasikartoti kitą dieną ir kad dabar pats laikas pasirūpinti ko nors atsigaivinti ir pasistiprinti, kai apleis jėgos. Pirmiausia prisipyliau didelį kampuotą butelį vandens ir pasidėjau jį ant stalo, kad galėčiau pasiekti iš lovos, o norėdamas panaikinti galimą užkratą, sukeliantį peršalimo ligos karštligę, įpyliau į jį apie ketvirtį pintos romo ir sumaišiau. Paskui atsipjoviau gabalą ožkienos ir išsikepiau žarijose, nors valgyti tegalėjau labai mažai. Išėjau pasivaikščioti, bet pasijutau visiškai nusilpęs, be to, slėgė varginga būklė ir baimė, kad kitą dieną liga vėl pasikartos. Vakarienei pelenuose išsikepiau tris vėžlio kiaušinius. Prieš vakarienę pasimeldžiau, ir tai buvo tikriausiai pirmas kartas gyvenime, kai prašiau Dievą palaiminti valgį.

Pavalgęs vėl pamėginau išeiti pasivaikščioti, bet pajutau tokį silpnumą, jog vos pajėgiau panešti šautuvą (niekad neišeidavau be jo). Paėjėjau kelis žingsnius ir atsisėdau ant žemės, žiūrėdamas į jūrą, kuri buvo tiesiai priešais mane, labai rami ir lygi. Taip sėdint man kilo įvairių minčių, kaip antai: kas yra ši žemė ir jūra, kurios tiek daug mačiau, iš kur jos kilo, kas esu aš ir tie visi kiti padarai, laukiniai ir prijaukinti, žmonės ir žvėrys – iš kur mes atėjome? Tikriausiai mus sukūrė kažkokia slapta jėga, kuri sukūrė žemę ir vandenis, orą ir dangų. Ir kas yra ta jėga? Ir man visai natūraliai paaiškėjo, kad visa tai – Dievo darbas. Iš to išryškėjo, kad jei Dievas visus tuos dalykus sukūrė, tai jis juos valdo ir tvarko, taip pat viską, kas su jais yra susiję. Juk būtybė, kuri viską sukūrė, tikriausiai turi galios savo kūrinius valdyti ir jiems vadovauti. Jei taip, tai šiame didžiajame jo darbų sraute niekas negali įvykti be jo žinios ir pritarimo.

Ir jeigu niekas neįvyksta be jo žinios, tai jis puikiai žino, kad aš esu čia, o mano būklė sunki; o jei niekas neįvyksta be jo pritarimo, tai mane visa tai ištiko jo valia. Aš nesugalvojau nieko, kas galėtų prieštarauti šioms išvadoms, ir todėl vis labiau įsitikinau, kad visas tas nelaimes man skyrė Dievas, nes jis valdo ne tik mano likimą, bet ir viso pasaulio. Ir tučtuojau iškilo klausimas. Kodėl Dievas su manimi taip pasielgė? Ką padariau bloga, kad buvau taip nubaustas? Bet čia sąžinė ėmė man priekaištauti, lyg būčiau piktžodžiavęs, ir prabilo į mane tarsi kito žmogaus balsu: „Niekše! Ir dar tu klausi, ką padarei? Pažvelk į savo bjauriai praleistą gyvenimą ir paklausk save, ko nepadarei? Paklausk, kodėl seniai nebuvai sunaikintas? Kodėl nepaskendai Jarmuto prieuostyje, negavai galo, kai laivą pagrobė maurų piratai? Kodėl tavęs nesudraskė plėšrieji žvėrys Afrikos pakrantėse? Ir kodėl nepaskendai čia, kai žuvo visa laivo įgula? Ir tu dar klausinėji, ką esi bloga padaręs?“

Šios mintys pribloškė mane ir neradau nė žodžio, kuriuo būčiau galėjęs prieštarauti, nežinojau, ką pats sau atsakyti.

Pakilau susimąstęs ir nuliūdęs, grįžau atgal į savo užuolandą ir perlipau per pylimą, ruošdamasis gulti į lovą, bet mane jaudino niūrios mintys ir negalėjau užmigti. Atsisėdau savo kėdėje ir užsižiebiau lempą, nes jau buvo pradėję temti. Mane labai baimino ligos pasikartojimas ir prisiminiau, kad brazilai nevartoja jokių vaistų, o beveik nuo visų ligų gydosi tabaku. Vienoje dėžėje turėjau tabako, visai išdžiovinto ir dar šiek tiek žalio.

Atsistojau ir nuėjau, be abejonės, vadovaujamas apvaizdos, mat dėžėje aptikau vaistų ir sielai, ir kūnui. Atidariau dėžę ir radau, ko ieškojau, būtent tabako. Bet ten gulėjo ir kelios mano padėtos knygos. Paėmiau vieną anksčiau minėtų Biblijų, į kurią iki šiol neturėjau laiko, o teisingiau – noro, pažvelgti. Dabar aš ją pasiėmiau, nusinešiau su tabaku ir padėjau ant stalo. Nežinojau, kaip mano ligos atveju tabaką naudoti, be to, ar jis pagydys? Padariau su juo kelis bandymus, tikėdamasis, kad vienaip ar kitaip jis turės pagelbėti. Pirmiausia atsilaužiau lapo kraštą ir sukramčiau. Tabakas buvo žalias ir stiprus, o aš nelabai prie jo pripratęs, todėl jis mane tiesiog apsvaigino. Paskui įmerkiau į romą ir palaikiau valandą ar dvi, pasiryžęs tą dozę išgerti eidamas gulti. Pagaliau kelis lapelius sudeginau ant žarijų ir traukiau nosimi dūmus tol, kol galėjau pakęsti. Šią operaciją pakartojau kelis sykius.

Protarpiais bandžiau skaityti Bibliją, bet mano galva taip svaigo nuo tabako, kad turėjau liautis skaitęs. Atvertęs Bibliją, atkreipiau dėmesį į šiuos žodžius: „Šaukis manęs rūpesčio valandą, ir aš išvaduosiu tave, ir tu šlovinsi mane.“ Tie žodžiai visiškai tiko mano būklei ir paveikė mintis skaitant, bet ne tiek, kiek vėliau. Mat žodžio „išvaduosiu“ reikiamai nesuvokiau, išgelbėjimas iš tokios siaubingos padėties atrodė toks tolimas ir toks neįmanomas, kad aš ėmiau sakyti kaip Izraelio vaikai, kai jiems buvo pažadėta mėsos. „Ar gali Dievas padengti stalą dykumoje?“ – sakė jie, o aš tariau: „Ar gali Dievas išvaduoti mane iš šios vietos?“ Ši mintis dažnai sugrįždavo per ilgus metus, kai nebuvo matyti jokios vilties. Bet vis dėlto perskaityti žodžiai padarė didelį įspūdį ir labai dažnai aš apie juos galvodavau.

Jau buvo vėlus metas, ir tabakas, kaip sakiau, taip mane apsvaigino, kad panorau miego, todėl palikau savo lempą degančią rūsyje, jei naktį man ko nors prireiktų, ir nuėjau į lovą. Bet prieš atsiguldamas padariau tai, ko niekada nebuvau daręs savo gyvenime: atsiklaupiau ir ėmiau melstis prašydamas Dievą įvykdyti man duotą pažadą, kad jeigu aš melsiuos rūpesčio dieną, tai jis mane išvaduos. Baigęs savo nevykusią maldą, išgėriau romą, į kurį buvau įmerkęs tabako. Tas gėrimas buvo toks stiprus ir taip trenkė tabaku, jog vos galėjau jį nuryti. Tučtuojau po to atsiguliau. Iš karto pajutau, kad svaigsta galva, bet greitai užmigau. Kai kitą dieną nubudau, sprendžiant pagal saulę, turėjo būti kokia trečia valanda po pietų. Iki šiol man rodosi, kad pramiegojau ne vieną, bet dvi naktis ir nubudau trečią dieną, nes tik šitaip galiu paaiškinti, kodėl praleidau vieną dieną skaičiuodamas savaitės dienas, kaip paaiškėjo po daugelio metų. Jei tą dieną būčiau praleidęs todėl, kad kelis kartus kirtau pusiaują, tai būčiau praleidęs daugiau negu vieną dieną, o aš praleidau tik vieną ir niekad nesužinojau, kaip tatai įvyko.

Tačiau, šiaip ar taip, pabudau kur kas žvalesnis ir linksmesnis. Atsikėlęs jaučiausi stipresnis negu vakar, ir mano skrandis veikė gerai, nes jaučiau alkį. Drugys tą dieną manęs jau nebekrėtė, ir nuo to laiko greitai ėmiau sveikti. Tai buvo birželio 29-oji.

Birželio 30-oji buvo man laiminga diena. Išėjau pavaikščioti su šautuvu, bet stengiausi nenuklysti per daug toli. Nušoviau porą jūros paukščių, panašių į laukines žąsis. Parsinešiau juos namo, bet nelabai tebuvau linkęs valgyti, suvalgiau tik kelis puikius vėžlio kiaušinius. Vakare pakartotinai išgėriau vaistų, kurie, kaip manau, padėjo man praėjusią dieną, – būtent romo, kuriame mirko tabakas, tik šį kartą išgėriau ne tiek daug kaip pirma ir nekramčiau lapų, taip pat netraukiau į plaučius tabako dūmų. Vis dėlto rytojaus dieną – tai buvo liepos pirmoji – jaučiausi ne taip gerai kaip tikėjausi: mane krėtė drebulys, nors ne toks jau smarkus.

Liepos 2 d. – Pakartojau vaistus visais trimis būdais kaip ir pirmą sykį ir dukart padauginau antpilo.

Liepos 3 d. – Visiškai nusikračiau drugio, nors jėgas atgavau tik po kelių savaičių.

Man šitaip kaupiant jėgas, mintys vis krypo į Biblijos žodžius: „Aš tave išvaduosiu.“ Mane labai slėgė išvadavimo neįmanomybė, nors jo nepaliaujamai tikėjausi. Kol šitaip galvodamas baiminausi, man atėjo mintis, jog sukaupęs visą dėmesį į išvadavimą iš pagrindinės bėdos aš pamiršau jau patirtus išgelbėjimus. Ir pradėjau klausinėti pats save: „Ar aš nebuvau išgelbėtas, ir netgi stebuklingu būdu nuo ligos, iš beviltiškiausios būklės, kuri buvo tokia baisi? Bet ar aš apie tai pagalvojau? Ar atlikau savo dalį? Dievas mane išgelbėjo, o aš jo nepašlovinau. Nebuvau jam dėkingas už šį išgelbėjimą. Kaipgi dabar galiu tikėtis tikrojo išvadavimo?“ Šios mintys didžiai sujaudino mano širdį. Aš atsiklaupiau ir ėmiau garsiai dėkoti Dievui už pasveikimą.

Liepos 4 d. – Iš ryto paėmiau Bibliją, atskleidžiau ją Naujojo Testamento pradžioje ir pradėjau susikaupęs skaityti. Nuo šios dienos skaičiau Bibliją kiekvieną rytą ir vakarą, visai nesistengdamas perskaityti tam tikrą skyrių skaičių, bet skaitydavau tol, kol nuvargdavau. Netrukus po to, kai rimtai ėmiausi šio darbo, pajutau, kad giliai širdyje esu labai pasipiktinęs buvusio savo gyvenimo nedorumu. Atgijo mano sapno įspūdžiai, ir itin ryškiai įsiminė žodžiai: „Nepaisydamas visų išbandymų, tu nepradėjai atgailauti.“ Aš karštai prašiau Dievą, kad išmokytų mane atgailauti, ir apvaizdos lėmimu tą pačią dieną, skaitydamas Bibliją, užtikau šiuos žodžius: „Jis yra didis Viešpats ir išganytojas, kuris siunčia atgailą ir atleidžia nuodėmes.“ Numečiau knygą, iškėlęs širdį ir rankas į dangų, apimtas džiugios ekstazės, garsiai sušukau: „Jėzau, Dovydo sūnau! Jėzau, didis Viešpatie ir išganytojau! Atsiųsk man atgailą!“ Sakyčiau, tai buvo turbūt pirmas kartas gyvenime, kai aš tikrąja to žodžio prasme meldžiausi. Dabar aš meldžiausi gerai suvokdamas savo būklę ir kupinas Biblijos suteiktos vilties, Dievo žodžio padrąsintas. Ir nuo tada pradėjau tikėtis, kad Dievas mane išklausys.

Anksčiau minėtus žodžius – „Šaukis manęs, ir aš tave išvaduosiu“ – dabar ėmiau suvokti visai kita prasme negu iki tol. Pirma viską, kas vadinama išvadavimu, siejau tik su mano išvadavimu iš nelaisvės, kurioje buvau atsidūręs. Iš tiesų, nors galėjau laisvai judėti, sala man buvo tikras kalėjimas blogiausia to žodžio prasme. Tačiau dabar tuos žodžius pradėjau visai kitaip suprasti. Dabar aš žvelgiau į savo praėjusį gyvenimą su tokiu siaubu ir mano nuodėmės atrodė man tokios baisios, kad prašiau Dievą tik išvaduoti mane nuo kaltės naštos, kuri mane taip baisiai slėgė. Ką reiškė, palyginti su tuo, mano vienišas gyvenimas? Aš nebemaldavau išgelbėjimo iš tos padėties ir visai apie tai negalvojau. Tai buvo niekniekis, palyginti su mano kalte. Sakau tai norėdamas parodyti savo skaitytojams, kad išvadavimas iš nuodėmių suteikia žmogui daug daugiau laimės negu išvadavimas iš rūpesčių ir kančių.

Bet palikęs šiuos samprotavimus grįžtu prie savo dienoraščio.

Dabar mano būklė, nors tebebuvo tokia pat vargana, ėmė atrodyti kur kas lengviau pakeliama. Nuolatinis Biblijos skaitymas ir maldos nukreipė mano mintis į aukštesnius dalykus, ir aš patyriau daug vidinio džiaugsmo, kurio iki šiol visai nežinojau. Grįžo mano sveikata ir jėgos, aš pradėjau energingai dirbti, apsirūpindamas viskuo, ko man dar trūko, ir kaip galima geriau sutvarkydamas savo gyvenimą.

Nuo liepos 4 iki 14 daugiausia vaikščiojau su šautuvu, bet eidavau netoli, nes po ligos dar nebuvau kaip reikiant sustiprėjęs. Sunku įsivaizduoti, koks tuomet buvau sumenkęs ir nusilpęs. Turbūt niekas ligi šiol nevartojo tabako kaip vaisto nuo drugio. Išbandęs jį savo kailiu, nedrįsčiau niekam rekomenduoti: nors jis mane ir išgydė, bet taip pakirto jėgas, jog dar ilgai mano nervus ir sąnarius tampydavo baisus mėšlungis.

Be to, ta liga mane pamokė, kad sveikatai pavojingiausia išeiti į lauką per lietų, ypač per lietų su vėtromis. Sausojo laikotarpio lietūs būdavo beveik visuomet su audromis, ir aš patyriau, kad tasai lietus buvo daug pavojingesnis už lietų rugsėjo ar spalio mėnesiais.