Robizonas Kruzas 2

[HHH3]

IV SKYRIUS

Mūsų kelionė į Braziliją buvo labai sėkminga, ir maždaug po 22 dienų aš atvykau į Todos os Santosą, arba Visų Šventųjų įlanką. Taigi dar kartą buvau išgelbėtas iš pačios vargingiausios padėties gyvenime ir turėjau pasvarstyti, ką čia man toliau pradėjus veikti.

Niekuomet neužmiršiu, kaip tauriai su manim elgėsi kapitonas. Jis nieko nepaėmė už mano kelionę, davė dvidešimt dukatų už leopardo kailį ir keturiasdešimt dukatų už liūto kailį, kurie buvo mano valtyje, ir tvarkingai grąžino man viską, ką turėjau laive; iš tų daiktų jis nupirko, ką tik sutikau parduoti, pavyzdžiui, butelių dėžę, du mano šautuvus, likusią dalį vaško (dalį buvau sunaudojęs žvakėms). Žodžiu, už savo krovinį gavau apie du šimtus dvidešimt pesų; su šiuo kapitalu išlipau į Brazilijos krantą.

Netrukus kapitonas mane rekomendavo vienam tokiam garbingam žmogui kaip jis pats. Tai buvo vadinamosios ingenio, cukranendrių plantacijos ir cukraus gamyklos savininkas. Kurį laiką gyvenau pas jį ir ta proga patyriau, kaip jie augina cukranendres ir gamina cukrų. Pamatęs, kaip gerai gyvena plantatoriai ir kaip greitai jie pralobsta, nusprendžiau ir pats tapti plantatorium, jei tik man pavyks gauti leidimą ten įsikurti. Tuo tarpu ėmiau galvoti, kokiu būdu galėčiau išreikalauti Londone paliktuosius savo pinigus. Įsigijęs Brazilijos pilietybę, už visus savo turimus pinigus nusipirkau plotą nedirbamos žemės ir susidariau planą įrengti plantaciją bei sodybą, atsižvelgdamas į tą sumą pinigų, kuriuos tikėjausi gauti iš Anglijos.

Turėjau kaimyną – portugalą iš Lisabonos, kurio tėvai buvo anglai, o pavardė Velsas. Jo būklė buvo labai panaši į mano. Jį vadinu savo kaimynu, nes jo plantacija ribojosi su manąja ir mudu labai gražiai sugyvenome. Mano apyvartos kapitalas buvo mažas kaip ir jo; maždaug dvejus metus mes teauginome javus beveik vien sau, maistui. Paskui, ūkiams stiprėjant, pradėjome turtėti; trečiaisiais metais jau pasodinome truputį tabako ir paruošėme po didoką žemės sklypą cukranendrėms ateinančiais metais. Bet mums abiem reikėjo padėjėjų, ir dabar aiškiau negu pirma supratau, jog blogai padariau, išsiskyręs su savo berniuku Ksuriu.

Bet deja! Išmintingumu aš niekados nepasižymėjau, tad nenuostabu, kad ir šį kartą prakišau. Neturėjau kitos išeities, kaip tik tęsti pradėtą darbą, nors pasirinkau verslą, kuriam neturėjau jokių gabumų ir kuris buvo visiškai priešingas mano svajotam gyvenimui, dėl kurio išsižadėjau tėvo namų ir atmečiau visus geruosius jo patarimus. Maža to, dabar artėjau į tą aukso vidurį, į tą aukštesnę kuklios buities pakopą, kurią pasirinkti tėvas anksčiau taip įkalbinėjo; jei būčiau tada pasirinkęs tokį gyvenimą, būčiau tiesiog galėjęs likti namie ir man nebūtų reikėję kęsti vargų bastantis po pasaulį. Ir aš dažnai sakydavau sau, kad būčiau galėjęs lygiai to paties pasiekti Anglijoje, tarp savo draugų, užuot keliavęs penkis tūkstančius mylių ir įsikūręs čia tarp svetimšalių ir laukinių, tokioje tolimoje dykynėje, jog manęs negalėjo pasiekti jokia žinutė iš tų pasaulio šalių, kurias šiek tiek pažinau.

Štai kaip karčiai apgailestaudavau dabartinę savo būklę. Neturėjau nieko, su kuo galėčiau pasikalbėti, tik retkarčiais su minėtuoju kaimynu; visą darbą tekdavo dirbti pačiam savo rankomis, ir mėgdavau sakyti, kad gyvenu tarsi žmogus, išmestas į negyvenamą salą, kurioje nėra nė gyvos dvasios. Kaip teisingai nubaudė mane likimas, kai vėliau iš tikrųjų buvau nublokštas į negyvenamąją salą, ir kaip naudinga būtų kiekvienam iš mūsų, lyginant dabartinę savo padėtį su kita, dar blogesne, atsiminti, kad dangus kiekvieną valandėlę gali viską pakeisti ir akivaizdžiai parodyti, kokie laimingi mes buvome anksčiau! Taip, aišku, likimas pelnytai mane nubaudė, pasmerkęs tikrai vienišam egzistavimui nykioje saloje, su kuriuo taip neteisingai lyginau tuometinį savo gyvenimą, o tuo tarpu, jei būčiau turėjęs kantrybės tęsti pradėtąjį darbą, tikriausiai būčiau suradęs laimę ir susikrovęs turtus.

Tuo metu, kai buvau beveik nusprendęs toliau plėsti savo plantaciją, turėjo išplaukti mano geradarys kapitonas, išgelbėjęs mane iš jūros, – mat laivas čia išbuvo beveik tris mėnesius, apsirūpindamas kroviniu ir ruošdamasis kelionei. Ir kai aš jam pasakiau, kad esu palikęs nedidelį kapitalą Londone, jis man draugiškai ir nuoširdžiai štai ką patarė:

– Pone inglese, – pareiškė kapitonas (mane jis visada taip vadindavo), – duokite man formalų įgaliojimą ir parašykite į Londoną tam asmeniui, kuris turi jūsų pinigus. Parašykite, kad jis ten nupirktų tokių prekių, kokių labiausiai reikia šiame krašte, ir nusiųstų jas į Lisaboną mano nurodytu adresu, o aš, grįždamas atgal, Dievui leidus, atplukdysiu jums tas prekes. Bet žmones visuomet gali ištikti netikėtumai ir nelaimės, todėl norėčiau, kad jūs duotumėte man įgaliojimą paimti tik vieną šimtą svarų sterlingų, t. y. pusę jūsų kapitalo, ir jūs terizikuotumėte pradžioje tik tuo; jei šis kapitalas jums grįš su pelnu, galėsite ir likusiąją dalį paleisti apyvarton, o jei žus, tai jums liks dar pusė kapitalo, kuriuo galėsite palaikyti savo ūkį.

Tai buvo toks geras ir toks draugiškas patarimas, jog nieko geresnio, rodos, nesugalvosi, man beliko tik vykdyti jį, todėl nesvyruodamas parašiau laišką tai moteriškei, kuriai buvau palikęs saugoti pinigus, ir įgaliojimą portugalų kapitonui.

Anglų kapitono našlei smulkiai aprašiau visus savo nuotykius: kaip pakliuvau į vergiją, kaip išsivadavau, kaip susitikau jūroje portugalų kapitoną ir kaip jis žmoniškai pasielgė su manimi. Baigdamas jai parašiau, kokios dabartinės mano gyvenimo sąlygos, ir daviau nurodymą pasiųsti man pinigus. Ir kai šis sąžiningasis kapitonas atplaukė į Lisaboną, jam pavyko per kažkokius anglų pirklius, kuriuos jis ten užtiko, persiųsti vienam pirkliui Londone ne tik įgaliojimą, bet ir smulkiausią mano nuotykių aprašymą; tasai pirklys viską papasakojo našlei, ji ne tik atidavė pinigus, bet ir nusiuntė iš savo pinigų gražią dovaną portugalų kapitonui už parodytą man žmogiškumą ir gerą širdį.

Londono pirklys nupirko už tą šimtą svarų tokių angliškų prekių, kurias laišku jam buvo nurodęs kapitonas, paskui nusiuntė jas šiam tiesiai į Lisaboną, o kapitonas sėkmingai atgabeno į Braziliją. Jis pasirūpino, be jokių mano nurodymų (nes buvau dar toks naujokas šioje srityje, jog apie tai nė nepagalvojau), kad tarp tų prekių būtų įvairių rūšių įrankių, geležies dirbinių ir kitų reikalingų plantacijai dalykų, kurie man buvo labai naudingi.

Gavęs šias prekes, labai nudžiugau ir maniau, kad dabar mano ateitis jau aprūpinta. Gerasis mano globėjas kapitonas už tuos penkis svarus, kuriuos jam buvo padovanojusi mano bičiulė, pasamdė ir atvežė man tarną, įsipareigojusį dirbti pas mane šešerius metus. Kapitonas griežtai atsisakė nuo bet kokio atlyginimo, ir aš jam vos įsiūliau nedidelį pakelį tabako, išauginto mano paties rankomis.

Bet ir tai dar ne viskas. Kadangi visos mano prekės buvo anglų pramonės gaminiai, kaip antai: drabužiai, medžiagos, bajus ir kiti daiktai, labai pageidaujami ir vertinami šiame krašte, tai man pavyko labai pelningai jas parduoti; žodžiu, mano pirmykštis kapitalas padidėjo keturgubai. Todėl dabar, ūkininkaudamas plantacijoje, aš toli pralenkiau neturtingą savo kaimyną: pirmiausia, išpardavęs prekes, nusipirkau vergą negrą ir pasisamdžiau dar vieną darbininką europietį, be to, kurį kapitonas atvežė iš Lisabonos.

Tačiau blogam panaudota gerovė dažnai tampa didžiausia mūsų nelaimės priežastimi: kaip tik taip atsitiko ir man. Kitais metais aš labai sėkmingai tvarkiau savo plantaciją ir surinkau iš žemės penkiasdešimt didelių ryšulių tabako, neskaitant to kiekio, kurį iškeičiau su kaimynais į būtiniausiai man reikalingus daiktus. Tuos penkiasdešimt ryšulių, kurių kiekvienas svėrė daugiau kaip po šimtą svarų, rūpestingai sutvarkiau ir sukroviau, laukdamas laivų sugrįžtant iš Lisabonos. Dabar, kai mano reikalai gerėjo ir turtas didėjo, man į galvą ėmė skverbtis įvairūs neįvykdomi sumanymai bei planai – tokie, kurie dažnai sužlugdo pačius gudriausius pirklius.

Jei būčiau ir toliau vertęsis tuo pačiu darbu, būčiau sulaukęs tos laimės, kuriai pasiekti mano tėvas taip rimtai patarė pasirinkti ramų, nuošalų gyvenimą ir taip protingai nurodinėjo, kad vidutinė padėtis – pati laimingiausia. Bet manęs laukė kitokia dalia: man pačiam buvo lemta tapti visų savo nelaimių kaltininku. Visus šiuos vargus sukėlė vien kvaila aistra bastytis po svetimus kraštus, ir šiai aistrai aš atkakliai pataikavau, nepaisydamas, kad man skleidėsi šviesi laimingo gyvenimo perspektyva, jei tik būčiau ėjęs tiesiu, gamtos ir apvaizdos nurodytu keliu ir būčiau vykdęs savo pareigą.

Kaip jau kartą pasielgiau, pabėgdamas nuo tėvų, taip ir dabar jaučiausi nepatenkintas ir iškeliavau, atsisakęs gražios perspektyvos pralobti ir sėkmingai ūkininkauti naujoje savo plantacijoje, vien tenorėdamas patenkinti neapgalvotą ir nesuvaldomą užgaidą iškilti greičiau, negu leido natūrali įvykių eiga. Taigi aš ir vėl įpuoliau į giliausią vargo bedugnę, į kokią žmogus kada nors buvo patekęs ir iš kurios vargu ar galima išeiti gyvam ir sveikam.

Dabar smulkiai papasakosiu šią savo nuotykių dalį. Išgyvenęs beveik ketverius metus Brazilijoje, pradėjęs gerai verstis ir turtėti savo plantacijoje, savaime suprantama, aš ne tik pramokau vietinės kalbos, bet ir užmezgiau pažintis bei draugystės ryšius su savo kaimynais plantatoriais, taip pat ir su San Salvadoro (tai buvo mūsų uostas) pirkliais. Susitikęs su jais, dažnai pasakodavau apie dvi savo keliones į Gvinėjos pakraščius, apie tai, kaip prekiaujama su tenykščiais negrais ir kaip lengva tuose jūros pakraščiuose už įvairius niekniekius – karolius, žaislus, peilius, žirkles, stikliukus ir pan. – gauti ne tik aukso dulkių, Gvinėjos grūdų, dramblio kaulo ir t. t., bet ir daug negrų vergų, reikalingų darbams Brazilijoje.

Jie visuomet labai atidžiai klausydavosi mano kalbų apie šiuos dalykus, ypač apie negrų pirkimą; anais laikais tąja prekyba ne tik retai buvo verčiamasi, bet prekiauti vergais reikėjo Ispanijos ir Portugalijos karalių leidimo, assiento, nes pati negrų prekyba buvo valstybės monopolizuota, todėl jų atgabendavo nedaug ir jie būdavo nepaprastai brangūs.

Kartą mūsų susirinko nemažas būrys – aš ir keli pažįstami pirkliai bei plantatoriai – ir mes labai rimtai kalbėjomės apie tuos dalykus. Kitą rytą trys mano pašnekovai atėjo pas mane ir pasakė, jog jie labai daug galvoję apie tai, ką aš su jais kalbėjau praėjusį vakarą, ir dabar atėję man kažką slaptai pasiūlyti. Išgavę iš manęs pasižadėjimą laikyti tai paslaptyje, jie pasisakė sumanę paruošti laivą plaukti į Gvinėją: visi jie turį plantacijas kaip ir aš ir nieko jiems taip netrūkstą kaip tarnų. Kadangi vergų prekyba yra suvaržyta ir jie, sugrįžę į namus, negalės negrų viešai pardavinėti, jie tetrokštą tik kartą nukeliauti, slaptai parsigabenti juodukų ir išsidalyti juos savo plantacijose. Žodžiu, jie teiravosi, ar aš sutiksiąs plaukti su jais kaip laivo krovinio prižiūrėtojas ir vadovauti prekybai Gvinėjos pakrantėse? Jie užtikrino, kad gausiu negrų tiek pat, kiek ir kiti, neįdėdamas į šį dalyką nė skatiko.

Reikia pripažinti, kad tai būtų buvęs viliojantis pasiūlymas, jeigu jis būtų pateiktas žmogui, kuriam nereikia prižiūrėti savo sodybos ir smarkiai besiplečiančios plantacijos, sudarančios nemažą turtą ir ateityje žadančios gražų pelną. Taigi man, tokios plantacijos savininkui, tereikėjo tęsti tai, ką buvau pradėjęs, dar kokius trejus ketverius metus, reikėjo parsisiųsdinti iš Anglijos tą antrąjį šimtą svarų, ir su šiuo mažu priedu mano plantacija būtų buvusi verta ne mažiau kaip trijų ar keturių tūkstančių svarų sterlingų, ir jos vertė nuolat būtų didėjusi, – galvoti apie tokią kelionę man buvo didžiausia beprotybė, kokią tik žmogus tokiomis palankiomis aplinkybėmis galėtų padaryti.

Tačiau man likimo buvo skirta būti savo laimės žudytoju. Aš negalėjau atsispirti šiam pasiūlymui, visai kaip anksčiau neįstengiau suvaldyti savo polinkio bastytis, kai niekais nuėjo gerieji mano tėvo patarimai. Žodžiu, jiems pasakiau, kad mielai vyksiu į Gvinėją, jei tik jie sutiks man nesant prižiūrėti plantaciją, o jei mane ištiktų nelaimė – atiduoti ją mano nurodytiems asmenims. Jie su visu tuo sutiko ir surašė sutartis, o aš savo mirties atvejui parašiau testamentą, paskirstantį mano plantaciją ir visus daiktus. Savo turto tvarkytoju paskyriau laivo kapitoną, kuris išgelbėjo man gyvybę, bet įpareigojau jį pasielgti su mano turtu taip, kaip nurodžiau testamente – pusę plantacijos pelno jis turėjo pasilikti sau, pusę pasiųsti į Angliją. Žodžiu, ėmiausi visų įmanomų priemonių savo turtui apsaugoti ir plantacijai tinkamai išlaikyti. Jeigu bent šiek tiek to apdairumo būčiau panaudojęs savo reikalams apsvarstyti ir apgalvoti, kas darytina ir kas ne, tikriausiai niekad nebūčiau apleidęs tokio pelningo verslo, nebūčiau palikęs labai rimtos galimybės pasiturimai gyventi ir nebūčiau leidęsis į jūrų kelionę, kurią visuomet lydi pavojai, nekalbant apie priežastis, vertusias mane tikėtis ypatingų nelaimių.

Bet mane skubino, ir aš aklai klausiau savo fantazijos, o ne proto balso. Pagaliau laivas buvo paruoštas, prikrautas tinkamų prekių, viskas padaryta, kaip buvo susitarta su kelionės draugais. Aš sėdau į laivą nelemtąją valandą, 1659 metų rugsėjo 1 dieną. Tai buvo toji pati diena, kurią lygiai prieš aštuonerius metus apleidau savo tėvą ir motiną Halyje, pasipriešindamas jų valiai ir pakenkdamas savo paties labui.

Mūsų laivas buvo maždaug šimto dvidešimties tonų talpos, jis turėjo šešias patrankas ir keturiolika žmonių įgulos, neskaitant kapitono, jungos ir manęs. Laive didelio prekių krovinio neturėjome, vien žaislų, kurie tiko mūsų prekybai su negrais – įvairių karoliukų, stikliukų, kriauklių ir šiaip niekniekių, ypač veidrodėlių, peilių, žirklių, kirvukų ir panašių dalykų.

Tą pačią dieną, kai sėdau į laivą, mes iškėlėme bures ir nuplaukėme šiaurės kryptimi palei Brazilijos krantus, norėdami pasukti į Afrikos pakraščius, kai būsime pasiekę dešimtą ar dvyliktą šiaurės platumos laipsnį: toksai anuomet buvo įprastas laivų kelias. Visą laiką, kai plaukėme palei savo krantus, kol pasiekėme Šv. Augustino kyšulį, buvo labai puikus oras, tik nepaprastai karšta. Paskui pasukome tolyn į atvirą jūrą, ir žemė dingo mums iš akių. Nuplaukėme Fernando de Noronjos salos link ir, laikydamiesi šiaurryčių kurso, palikome tas salas rytuose. Taip plaukdami, maždaug po dvylikos dienų perkirtome pusiaują ir kai pagal paskutinius stebėjimus buvome 7°22‘ šiaurės platumos, mus užklupo staigus tornadas, arba sūkuringas viesulas, ir mes visiškai nebetekome nuovokos, kur esą. Viesulas atūžė iš pietryčių, paskiau pasisuko į šiaurės vakarus ir galop pradėjo pūsti iš šiaurės rytų, ir pūtė taip baisiai, jog dvylika dienų negalėjome nieko kito veikti, tik plaukti pavėjui, kur neša likimas ir kur mus kreipia įniršusios vėtros. Nereikia nė sakyti, kad per šias dvylika dienų aš kasdien laukiau, jog bangos mane praris; ir iš tiesų, niekas laive nesitikėjo išsigelbėti.

Šioje vargingoje būklėje, be visų audros baisenybių, mirė vienas mūsų įgulos jūreivis nuo atogrąžų karštligės, o kitą vyrą ir jungą bangos nuplovė nuo denio. Maždaug dvyliktą dieną, audrai truputį aprimus, kapitonas kaip galėdamas nustatė geografinę padėtį ir suprato, kad mes esame maždaug vienuoliktame šiaurės platumos laipsnyje, bet nunešti beveik per dvidešimt du laipsnius į vakarus nuo Šv. Augustino kyšulio. Taigi jis pamatė, kad patekome į Gvianos arba šiaurinės Brazilijos pakraščius, už Amazonės netoli Orinoko, paprastai vadinamo Didžiąja Upe. Kapitonas pradėjo su manimi tartis, kuria kryptimi reikia plaukti, nes laivas leido vandenį ir buvo gerokai audros apgadintas. Jis manė, jog geriausia grįžti atgal, prie Brazilijos krantų.

Aš tam griežtai priešinausi. Peržiūrėję su juo Amerikos jūrų pakraščių žemėlapius, pagaliau padarėme išvadą, kad ligi Karibų salų neužtiksime jokio gyvenamo krašto. Todėl nutarėme plaukti į Barbadosą, leistis atokiau jūra, kad galėtume išvengti Meksikos įlankos srovės. Mes tikėjomės galėsią tą žygį lengvai atlikti per penkiolika dienų; apie plaukimą į Afriką negalėjo būti nė kalbos, nes reikėjo pataisyti laivą ir surinkti įgulą.

Tuo tikslu pakeitėme savo kelionės kryptį ir nuplaukėme į šiaurvakarius, norėdami pasiekti kokią salą, priklausančią anglams, kur tikėjausi gausiąs pagalbos. Bet mums buvo lemta kitaip. Kai pasiekėme 12°18‘ šiaurės platumos, mus užklupo kita audra, nunešė tuo pačiu smarkumu į vakarus ir nubloškė taip toli nuo plaukiojamų kelių ir gyvenamų vietų, kad jei būtume išsigelbėję nuo šėlstančios jūros, mums būtų grėsęs pavojus greičiau likti suėstiems laukinių, negu kada nors saugiai sugrįžti į tėvynę.

Kartą anksti rytą, mums vis dar šitaip tebevargstant ir vėtrai smarkiai tebešėlstant, vienas mūsiškis sušuko: „Žemė!“ Vos spėjus išbėgti iš kajutės pasižvalgyti, kur esame, laivas atsitrenkė į seklumą, ir jam sustojus bangos tučtuojau ėmė mus taip pašėlusiai daužyti, jog atrodė, kad visi tuojau žūsime. Norėdami apsisaugoti nuo jūros purslų ir vandens, turėjome skubiai slėptis saugiuose užkampiuose.

Kas nėra to patyręs, tam nelengva įsivaizduoti ir suprasti, koks siaubas apima žmones tokiomis aplinkybėmis. Mes nežinojome, kur esame, prie kokios žemės išmesti, ar čia sala, ar žemynas, ar gyvenamas kraštas, ar negyvenamas; kadangi vėjas tebešėlo, nors gal kiek ir silpniau negu pirma, mes manėme, kad laivas po kelių minučių suduš į skeveldras, nebent per kokį stebuklą vėjas staiga pakeistų kryptį. Žodžiu, mes sėdėjome žiūrėdami vienas į kitą ir kas akimirką laukdami mirties; kiekvienas ruošėsi pereiti į kitą pasaulį, nes šiame beveik nebeliko daugiau kas veikti. Vienintelė paguoda dabar buvo tai, kad nors ir būgštavome, laivas vis dar buvo sveikas, ir kapitonas pareiškė, kad vėjas silpnėja.

Nors ir atrodė, kad vėjas šiek tiek rimsta, laivas buvo taip įsmigęs į smėlį, jog nebuvo jokios vilties jį iš ten išjudinti, ir mūsų būklė buvo tikrai baisi. Mums beliko tiktai mėginti gelbėti savo gyvybę kaip kas išmanė. Prieš audrą laivo užpakalyje turėjome valtį, bet ją apdaužė vėtra, trankydama į laivo šonus, o vėliau ji nutrūko ir arba nuskendo, arba buvo nublokšta toli į jūrą. Iš jos nieko nebegalėjome tikėtis. Turėjome dar kitą valtį denyje, bet abejojome, ar mums pavyks nuleisti ją į jūrą. Tačiau nebuvo laiko svarstyti: mes manėme, kad laivas kas akimirką gali sudužti į šipulius, o kažkas pasakė, kad jis jau įskilęs.

Šią lemtingą valandą mūsų laivo kapitono padėjėjas nutvėrė valtį ir, kitų vyrų padedamas, nustūmė ją per laivo bortą; mes, visi vienuolika, susėdome į ją ir ėmėme plaukti, atsidavę Dievo ir įsiutusios jūros valiai. Nors vėtra buvo aprimusi, vis dėlto nepaprastai didelės bangos tebesirito į krantą, ir galėjai pasakyti, kad čia tikrai buvo den wild zee, kaip olandai vadina audrotą jūrą.

Padėtis buvo tikrai apverktina: aiškiai matėme, kad tokio smarkaus bangavimo valtis neatlaikys ir kad mums neišvengiamai teks keliauti į dugną. Burių iškelti negalėjome, nes jų neturėjom, o jeigu ir būtume turėję, tai jos būtų visai nenaudingos. Yrėmės į krantą suspausta širdimi, kaip žmonės, kuriuos veda mirti: visi puikiai žinojome, kad vos tik priartėsime prie kranto, bangos mūsų valtį sudaužys į tūkstantį šipuliukų, todėl nuolankiai pavedėme savo sielas Dievui. Vėjo ir srovės nešami, savo pačių rankomis artinome sau galą, iš visų jėgų irdamiesi į krantą.

Koks buvo priešais mus krantas, – uolingas ar smėlėtas, status ar nuolaidus, – mes nežinojome; vienintelis išsigelbėjimo vilties spindulėlis buvo laimingai progai pasitaikius patekti į kokią nors įlanką ar užutėkį, ar upės žiotis, kur vanduo būtų kiek ramesnis ir kur galėtume apsisaugoti nuo bangų pakrantės užuovėjoje. Bet nieko panašaus nematėme, juo labiau artėjome prie kranto, juo žemė atrodė baisesnė už jūrą.

Kai buvome nusiyrę, tikriau sakant, pašėlusio vėjo nunešti apie pusantros lygos, iš užpakalio lyg koks baisingas kalnas atsirito putota banga ir akivaizdžiai paliepė mums laukti coup de grace[9]. Nieko nelaukdama, ji puolė mus su tokiu įniršiu, jog bematant apvertė mūsų valtį, atskyrė nuo jos ir vieną nuo kito, nedavusi laiko nė sušukti: „Dieve!“, ir visus mus akies mirksniu prarijo.

Niekas negali aprašyti, koks buvo mano minčių sąmyšis, kai panirau į vandenį. Nors esu labai geras plaukikas, vis dėlto negalėjau iškilti ir vos neuždusau. Tik kai banga, nunešusi geroką galą kranto link, pagaliau sudužusi ėmė trauktis ir paliko mane beveik sausoje žemėje pridususį nuo prisrėbto vandens, aš atgavau kvapą. Man dar buvo likę tiek sveikos nuovokos ir oro plaučiuose, jog pastebėjęs, kad atsidūriau arčiau žemės negu tikėjausi, atsikėliau ir kiek galėdamas greičiau leidausi bėgti, tikėdamasis pasiekti krantą pirmiau, negu mane paglemš kita atsiritusi banga. Bet netrukus įsitikinau, jog to neįmanoma išvengti; pamačiau, kad man iš paskos atsirita banga, aukšta kaip didžiulė kalva ir įsiutusi kaip priešas, su kuriuo neturėjau jėgos ir priemonių kovoti. Man beliko užgniaužus kvapą stengtis iškilti paviršiun ir plaukti iš visų jėgų į krantą. Labiausiai bijojau, kad banga, nešanti mane į krantą, nenusitrauktų manęs su savim, kai pradės slūgti atgal į jūrą.

Atsiritusi kita banga palaidojo mane dvidešimties ar trisdešimties pėdų gilumoje, ir jutau, kad gerą kelio galą didžiulė jėga nepaprastu greičiu neša mane į krantą. Bet man pavyko išlaikyti kvapą, ir, įtempęs visas jėgas, nuplaukiau su srove pirmyn. Jau buvau beuždūstąs, tik staiga pajutau, kad kylu aukštyn, ir man tučtuojau palengvėjo, kai rankos ir galva išniro iš vandens. Nors ne ilgiau kaip dvi sekundes teįstengiau išsilaikyti vandens paviršiuje, tačiau įkvėpiau oro ir atgavau drąsą. Mane vėl užliejo vanduo, bet šiuokart ne taip ilgai. Pastebėjęs, kad banga sudužo ir kad vanduo plūsta atgal, aš nesidaviau traukiamas ir veikiai po kojomis pajutau dugną. Kelias akimirkas pastovėjau ramiai, norėdamas atgauti kvapą, kol vanduo nuo manęs pasitrauks, paskui įtempiau kojų raumenis ir iš visų jėgų nubėgau į krantą. Bet ir dabar man nepavyko pasprukti nuo šėlstančios jūros; bangos šniokšdamos mane atsivijo, dar du kartus iškėlė ir bloškė priekin kaip pirma, nes čia krantas buvo lėkštas.

Paskutinė banga vos manęs nepražudė: panėšėjusi priekin, ji mane iškėlė arba, teisingiau sakant, trenkė į uolos atbrailą taip smarkiai, jog netekau sąmonės, mat smūgis pataikė man į šoną ir į krūtinę ir visiškai užėmė kvapą, o jei ir būčiau tučtuojau pradėjęs kvėpuoti, tai būčiau paspringęs vandeniu; bet aš atsipeikėjau prieš atsiritant naujai bangai ir, pamatęs, kad mane tučtuojau vėl užpils vanduo, nusprendžiau laikytis įsitvėręs į uolos atbrailą, kol banga pasitrauks. Kadangi bangos čia nebuvo tokios didelės kaip pirma, aš išsilaikiau iki banga atslūgo, o paskui vėl leidausi bėgti ir tiek priartėjau prie kranto, jog kita banga, nors ir persirito per mane, vis dėlto manęs visiškai neprarijo ir nenusinešė. Vėl puolęs bėgti, pasiekiau sausumą, kur, didelei savo paguodai, įkopiau į pakrantės uolas ir sudribau ant žolės. Čia jau buvo saugu, jūra negalėjo manęs pasiekti. Atsidūręs sveikas krante, pakėliau akis į dangų ir dėkojau Dievui už mano gyvybės išgelbėjimą, kurio vos prieš kelias minutes nebuvo beveik jokios vilties tikėtis. Manau, jog nėra žodžių išreikšti tam begaliniam džiaugsmui, kurį patiria žmogus, prisikėlęs, galima sakyti, iš paties karsto, ir aš nė kiek nesistebiu, kad kai piktadarys, kuriam jau užnerta kilpa ant kaklo ir kuris po valandėlės turės būti pakartas, staiga susilaukia bausmės atleidimo, – aš sakau, nesistebiu, kad tokiais atvejais visada šalia stovi daktaras, kuris nuleidžia vargšui kraujo tą pat valandėlę, kai jam pranešama apie malonę, nes kitaip iš netikėto džiaugsmo jam galėtų sprogti širdis. Juk netikėtas džiaugsmas pribloškia baisiau už sielvartą.

Vaikštinėjau krantu, iškėlęs abi rankas į dangų, ir visa savo esybe, jei taip galima sakyti, pasinėriau į mąstymus apie stebuklingą išsigelbėjimą; padariau tūkstančius įvairių judesių ir mostų, kurių negaliu aprašyti, galvodamas apie visus nuskendusius draugus ir apie tai, kad, be manęs, neišsigelbėjo nė vienas; ir iš tiesų, aš jų daugiau nebemačiau ir jų neliko netgi jokio pėdsako, išskyrus tris skrybėles, vieną kepurę ir du neporinius batus.

Nukreipiau akis į seklumoje įstrigusį laivą; bangos buvo tokios didelės, putos tiško taip aukštai, o laivas taip toli, jog vos galėjau jį įžiūrėti, ir aš pagalvojau: „Viešpatie! Tiesiog stebuklas, kad prisikasiau ligi kranto!“

Pasidžiaugęs tokiu sėkmingu išgelbėjimu, ėmiau dairytis, norėdamas pamatyti, į kokią vietą patekau ir ką man toliau daryti. Čia mano džiaugsmas tuojau dingo: apsižiūrėjau, kad nors ir išsigelbėjau, bet mano padėtis apverktina – visas peršlapęs, neturiu drabužių pakaito, taip pat nieko valgomo ar geriamo, kuo galėčiau pasistiprinti, ir nemačiau prieš save daugiau nieko, kaip tik mirtį iš bado ar būti sudraskytam plėšriųjų žvėrių. O visų blogiausia buvo tai, kad neturėjau jokio ginklo, kuriuo galėčiau susimedžioti kokį žvėrelį ar apsiginti nuo keturkojų, jeigu jie bandytų mane užpulti, – žodžiu, neturėjau nieko daugiau, tik peilį, pypkę ir dėžutėje truputį tabako. Tai buvo visa mano manta. Mane apėmė tokios kankinančios mintys, kad valandėlę blaškiausi lyg beprotis. Artinosi naktis, ir pradėjau sunkia širdimi svarstyti, koks bus mano likimas, jeigu krašte yra plėšriųjų žvėrių, kurie visada nakčia išlenda iš savo urvų ir eina ieškoti grobio.

Vienintelė apsisaugojimo priemonė, kurią galėjau sugalvoti, buvo įsilipti į storą, šakotą medį, panašų į pušį, bet dygliuotą, augantį netoli manęs; ten rengiausi pratupėti visą naktį, o kitą dieną nuspręsti, kokia mirtimi man numirti, nes vis dar nemačiau jokios vilties išlikti gyvas. Nuėjau nuo kranto kokius du šimtus jardų, ieškodamas, bene rasiu kur nors geriamo vandens, kurio, dideliam džiaugsmui, man pavyko užtikti; atsigėriau ir, norėdamas numalšinti alkį, įsidėjau į burną truputį tabako, tada grįžau prie medžio, įsilipau į jį ir pamėginau taip įsitaisyti, kad miegodamas nenukrisčiau; nusipjovęs trumpą lazdą, tiksliau – vėzdą gintis nuo žvėrių, įsirangiau į savo būstą ir, būdamas nepaprastai išvargęs, greitai užmigau ir miegojau taip puikiai, kaip, manau, maža kas tebūtų galėjęs tokiomis aplinkybėmis miegoti. Pabudau žvalus ir gerai pailsėjęs.

V SKYRIUS

Kai pabudau, buvo jau šviesi diena, dangus giedras, vėtra aprimusi, jūra nebešėlo ir nebebangavo kaip pirmiau. Bet labiausiai nustebino tai, jog laivą nakčia jūros potvynis nukėlė nuo seklumos, kur jis buvo tvirtai įstrigęs, ir atvarė beveik iki pat minėtosios uolos, į kurią taip negailestingai mane blaškė bangos. Laivas dabar kėpsojo tik per kokią mylią nuo kranto ir tebesilaikė stačias, tad aš panorau patekti į denį, kad galėčiau apsirūpinti nors kai kuriais man būtiniausiais daiktais.

Nusileidęs iš savo būsto medyje, vėl apsižvalgiau, ir pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo valtis, vėjo ir jūros išmesta į krantą, gulinti maždaug per dvi mylias dešinėje. Nuėjau kiek galėdamas toliau pakrante, norėdamas pasiekti valtį, bet priėjau kokios pusės mylios pločio įlankėlę, kuri užtvėrė man kelią. Tada apsisukau ir grįžau atgal, nes labiau rūpėjo patekti į laivą, kuriame tikėjausi rasti ką nors, kas padėtų palaikyti gyvybę.

Truputį po pusiaudienio jūra jau buvo visai nurimusi, o vanduo per atoslūgį taip toli pasitraukęs, jog galėjau prieiti prie laivo per kokį ketvirtį mylios. Čia mane vėl apėmė didis liūdesys, nes aiškiai pamačiau, kad jei būtume pasilikę laive, visi tebebūtume gyvi ir sveiki, – t. y. būtume sveiki pasiekę krantą, ir aš nebūčiau toks nelaimingas ir vienišas, be jokios paguodos, be draugų kaip dabar. Ašaros užplūdo mano akis, bet pagalvojęs, kad jos man niekuo nepadės, ryžausi, jei tik bus įmanoma, nusidanginti į laivą. Oras buvo labai karštas, aš nusimečiau drabužius ir ėmiau bristi į vandenį. Bet kai priplaukiau prie laivo, atsirado nauja kliūtis: kaip įsikraustyti į denį? Mat laivas buvo įsmigęs į dugną ir aukštai išsikišęs iš vandens, todėl neturėjau į ką įsikibti. Du kartus jį apiplaukiau ir pagaliau pamačiau virvagalį; stebėjausi, kad jo anksčiau nebuvo matyti; tas virvagalis kybojo nuo foko takelažo ne per daug aukštai, ir man, nors ir su dideliu vargu, pavyko jį nutverti; ta virve ir įsliuogiau į laivo pirmagalį. Čia pastebėjau, jog laivas prakiuręs ir jo triume pribėgę daug vandens, bet jis kėpsojo taip įstrigęs į smėlį, tiksliau – į seklumos dumblą, kad vairinis jo galas buvo aukštai iškilęs, o priekis beveik siekė vandens paviršių. Taigi laivo paskuigalis visai nebuvo prisisėmęs vandens, ir visa, kas buvo toje laivo dalyje, išliko sausa; galite būti tikri, kad aš pirmiausia puoliau tyrinėti, kas sugedę ir kas sveika. Bematant įsitikinau, kad maisto atsarga sausa ir nepaliesta vandens; būdamas labai išalkęs, nuėjau į maisto atsargų sandėlį, prisikroviau į kišenes džiūvėsių ir valgiau juos, ieškodamas kitų daiktų, nes negalėjau ilgai gaišti. Didžiojoje kajutėje radau šiek tiek romo ir geroką jo gurkšnį išgėriau; iš tikrųjų tas gėrimas man buvo labai reikalingas pakelti nuotaikai ir pasiruošti tam darbui, kurį turėjau nuveikti. Dabar reikėjo tik valties, kad galėčiau nusigabenti į krantą daugelį daiktų, kurie atrodė būsią reikalingi.

Bergždžia buvo ramiai sėdėti ir geisti nepasiekiamų dalykų, ir nelaimė sužadino mano išradingumą. Laive mes turėjome kelias atliekamas skerspjūves ir porą ar trejetą rąstų, taip pat porą atsarginių stiebų. Aš pasiryžau imtis darbo su šia medžiaga ir išmečiau į jūrą kelis lengvesnius rąstus, visus juos vieną su kitu surišęs virve, kad nenuneštų bangos. Atlikęs šį darbą, nusileidau laivo šonu, prisitraukiau rąstgalius prie savęs, keturis jų kaip mokėdamas paskubomis surišau iš abiejų galų ir pasidariau plaustą. Ant jų skersai padėjęs tris ar keturias trumpas lentas, įsitikinau, kad galiu visai gerai vaikščioti tuo plaustu, bet kad jis nepakels jokio didesnio svorio, nes rąstgaliai pernelyg lengvi. Tad vėl ėmiausi darbo ir staliaus pjūklu supjausčiau vieną atsarginį stiebą į tris dalis, paskui, gerokai padirbėjęs bei pavargęs, pritvirtinau tas dalis prie suraišioto plausto; viltis apsirūpinti būtiniausiais reikmenimis paskatino padaryti tai, ko nebūčiau įstengęs kitomis aplinkybėmis.

Mano plaustas dabar buvo pakankamai stiprus, kad galėtų atlaikyti nemažą svorį. Dabar pirmiausia man reikėjo pagalvoti, ką ant jo susikrauti ir kaip krovinį apsaugoti nuo bangų mūšos. Bet apie tai neilgai temąsčiau. Ant plausto pirmiausia susikroviau visas laive rastąsias lentas ir kartis, o paskui, apsvarstęs, ko man labiausiai reikia, paėmiau tris jūreivių dėžes, prieš tai išlaužęs spynas ir ištuštinęs. Į pirmą dėžę sukroviau maistą: duoną, ryžius, tris olandiškus sūrius, penkis gabalus džiovintos ožkienos, kuria daugiausia maitinomės, ir negausius likučius Europos javų, kurių buvome paėmę su savimi gabenamiems paukščiams lesinti, bet tie paukščiai jau buvo papjauti. Tai buvo miežių ir kviečių mišinys, kuris, kaip vėliau labai nusivylęs patyriau, buvo suėstas arba sugadintas žiurkių. Taip pat radau kelias dėžes butelių, priklausiusių mūsų škiperiui, kuriuose buvo įvairių alkoholinių gėrimų, be to, dar penkis ar šešis galonus[10] arako[11]. Visus tuos butelius sustačiau ant plausto viršaus, nes nebuvo reikalo jų krauti į dėžę, be to, ir vietos jiems ten nebuvo. Taip ruošdamasis pastebėjau, kad pamažu pradėjo kilti potvynis, ir nepaprastai susisielojau pamatęs, kaip nuplaukė mano švarkas, marškiniai ir liemenė, kuriuos buvau palikęs ant kranto; mano kelnės buvo lininės ir trumpos, iki kelių, tad atplaukiau į laivą su jomis ir su kojinėmis. Tas įvykis mane privertė pasirausti laive ir paieškoti drabužių; jų radau gana daug, bet tepaėmiau tiek, kiek man dabar jų reikėjo, nes labiau rūpėjo kiti daiktai, ypač įrankiai, būtini darbui krante, ir tik ilgokai pasiknisęs suradau staliaus dėžę, kuri tuo metu iš tikrųjų buvo labai naudingas radinys, vertesnis už kokį aukso prikrautą laivą. Nuleidau ją ant savo plausto neapžiūrėjęs, negaišdamas laiko, nes apytikriai žinojau, kas joje buvo.

Toliau pasirūpinau paimti šaudmenų ir ginklų. Didžiojoje kajutėje buvo du labai geri medžiokliniai šautuvai ir du pistoletai; pirmiausia juos ir pasiėmiau, taip pat keletą ragų parako, krepšelį šratų ir du senus surūdijusius kardus. Žinojau, kad laive yra trys statinaitės parako, bet nenutuokiau, kur mūsų patrankininkas jas laikė, tačiau, gerokai paieškojęs, radau jas visas tris: dvi buvo sausos ir tinkamos, o trečioji sudrėkusi. Sausąsias pasiėmiau į savo plaustą drauge su ginklais. Tada nusprendžiau, kad jau esu pakankamai apsikrovęs, ir pradėjau galvoti, kaip galėčiau su visais daiktais pasiekti krantą, neturėdamas nei burių, nei irklų, nei vairo, be to, net menkiausias vėjo pūstelėjimas būtų apvertęs mano plaustą.

Drąsos man teikė trys aplinkybės: pirmiausia, jūra buvo lygi ir rami, antra, potvynis kilo ir vanduo veržėsi į krantą, trečia, lengvutis vėjelis dvelkė irgi žemės kryptimi. Taigi, radęs du ar tris sulaužytus valties irklus ir, be dėžėje buvusių įrankių, užtikęs dar du pjūklus, kirvį ir plaktuką, pasiėmiau visus tuos daiktus ir leidausi į jūrą. Apie mylią ar maždaug tiek mano plaustas plaukė labai puikiai, tik pastebėjau, kad jis kiek tolsta nuo tos vietos, kurioje buvau pirmą kartą išlipęs į krantą. Iš to supratau, kad čia turi būti nedidelė vandens srovė, ir todėl tikėjausi užtiksiąs kokį upelį ar upę, kur man bus patogu priplaukti krantą su savo kroviniu.

Pasirodė, kad taip ir buvo. Priešais išvydau nedidelę įlankėlę ir pastebėjau, kad į ją veržiasi stipri potvynio srovė, tad pakreipiau savo plaustą į tą pusę ir kaip mokėdamas stengiausi jį išlaikyti viduryje srovės. Bet čia vos išvengiau antrojo sudužimo, kuris būtų visiškai palaužęs mano dvasią. Mat aš visai nepažinau pakrantės, ir mano plaustas užslinko vienu šonu ant seklumos, o kitas jo šonas laisvai plūduriavo, ir nedaug trūko, kad visas krovinys nuslystų į tą šoną ir įkristų į vandenį. Aš suplukęs atrėmiau nugarą į dėžes, norėdamas išlaikyti jas savo vietoje, bet plausto, kad ir kaip stengdamasis, išjudinti negalėjau. Tad įsiręžęs laikiau dėžes, bijodamas pakeisti padėtį, ir taip išstovėjau beveik pusvalandį, – per tą laiką kylantis vanduo išlygino plaustą, truputį vėliau, vandeniui vis kylant, mano plaustas vėl ėmė plūduriuoti, ir aš irklu pastūmėjau jį į vidurį stiprios potvynio srovės, kuri mane vis nešė krantan, kol pagaliau atsidūriau mažo upelio žiotyse su aukštais krantais iš abiejų pusių. Ėmiau dairytis, ieškodamas tinkamos vietos išlipti, mat nenorėjau per daug nutolti nuo jūros, nes tikėjausi kada nors pamatyti joje laivą, ir todėl nusprendžiau įsikurti kiek galint arčiau vandens.

Pagaliau dešiniajame upelio krante pastebėjau mažytę įlankėlę, į kurią vargais negalais nuvairavau plaustą. Priplaukiau taip arti, jog siekdamas irklu dugną šiaip taip įstūmiau ten savo krovinį. Bet čia vėl vos neišverčiau visko į vandenį, mat krantas pasitaikė gana status ir nebuvo kaip išlipti į sausumą. Jei vienas plausto galas įsiremtų į kriaušį ir aukštai iškiltų, tai antrasis nusileistų žemyn, ir mano kroviniui vėl iškiltų pavojus. Man beliko tik laukti, kol vanduo dar aukščiau pakils, ir prilaikyti plaustą irklu lyg kokiu inkaru netoli tos vietos, kur krantas buvo plokščias; jį vanduo, mano manymu, turėtų apsemti. Taip ir atsitiko. Kai tik vanduo užtektinai pakilo (mano plaustas buvo pasinėręs maždaug per pėdą), aš nustūmiau jį į tą lygią plotmelę ir ten pritvirtinau iš abiejų pusių įsmeigdamas į žemę abu sulūžusius irklus. Taip išsilaikiau, kol vanduo atslūgo ir kol mano plaustas su visu kroviniu nusėdo ant sausumos.

Kitas mano rūpestis buvo apžiūrėti apylinkes ir pasiieškoti tinkamos vietelės, kur galėčiau įsikurti ir saugiai susidėti savo gėrybes. Vis dar nežinojau, kur esu patekęs: ar čia žemynas, ar sala, gyvenamas kraštas ar negyvenamas, ar esama plėšriųjų žvėrių. Maždaug per mylią nuo manęs dunksojo kalva, labai stati ir aukšta, pakilesnė už kitas kalvas, grandine besitęsiančias nuo jos į šiaurę. Pasiėmęs medžioklinį šautuvą, pistoletą ir ragą parako, nuėjau apsižvalgyti. Įveikęs daugelį kliūčių, vargais negalais įkopiau į tos kalvos viršūnę ir tenai paaiškėjo sielvartingas mano likimas: aš buvau saloje, iš visų pusių apsuptoje jūros, nes niekur nebuvo matyti žemės, tik kelios uolos tolumoje ir dvi salelės, mažesnės už šią, kurios dunksojo maždaug už trijų lygų į vakarus.

Taip pat pamačiau, kad ši sala yra nedirbama ir, kaip turėjau rimto pagrindo manyti, niekieno negyvenama, išskyrus laukinius žvėris, nors ir jų nepastebėjau. Užtat mačiau gausybę paukščių, bet nepažinau jų rūšių, ir vėliau, kai kelis nušoviau, negalėjau pasakyti, kurie tinka maistui, kurie ne. Grįždamas atgal nušoviau stambų paukštį, kurį pamačiau tupintį medyje didelio miško pakraštyje. Manau, tai buvo pirmasis šūvis, driokstelėjęs šiame krašte nuo pat pasaulio sukūrimo. Vos tiktai iššoviau, iš visų miško kampų pakilo begalės įvairiausių paukščių, kurie išbaidyti rykavo ir klykė kiekvienas savaip, bet nė vienas klyksmas nebuvo panašus į man žinomų paukščių balsus. Nušautasis paukštis, manau, buvo tam tikros rūšies vanagas, nes snapas ir spalva buvo kaip vanago, tik nagai gerokai trumpesni; jo mėsa dvokė ir maistui netiko.

Pasitenkinęs šiais atradimais, sugrįžau prie plausto ir ėmiausi gabenti savo krovinį į krantą; tam sugaišau likusiąją dienos dalį. Bet nežinojau, ką daryti naktį, visai neišmaniau, kur pailsėti: ant žemės gulti bijojau, kad nesudraskytų plėšrieji žvėrys, nors, kaip vėliau patyriau, tokiai baimei nebuvo jokio pagrindo.

Todėl, nužiūrėjęs nakvynei tinkamesnę vietą, aplinkui iš dėžių padariau užtvarą, o viduryje šios užtvaros kaip mokėdamas iš lentų pasistačiau pašiūrę. Vis dar nežinojau, iš kur gauti maisto; be kelių žvėriukų, panašių į kiškius, išbėgusių iš miško, kai šoviau paukštį, nieko daugiau nemačiau.

Dabar pradėjau svarstyti, kaip iš laivo atsigabenti ten likusį naudingą turtą, ypač laivavirves, bures ir kitus daiktus, kurie labai praverstų krante. Todėl pasiryžau, jei tik bus įmanoma, antrą kartą nusigauti į laivą. Žinodamas, kad pirmoji atūžusi audra, be abejo, galutinai sudaužys jį į šipulius, nusprendžiau visus kitus reikalus atidėti į šalį, kol susigabensiu iš laivo viską, ką tik pajėgsiu. Tada pasitariau, – žinoma, pats su savimi, – ar man verta irtis plaustu, bet tai pasirodė neįvykdoma. Tad nusprendžiau leistis, kaip ir pirmą sykį, kai jūra bus nuslūgusi. Taip ir padariau, tik prieš išeidamas iš savo pašiūrės nusirengiau, ant savęs tepalikdamas languotus marškinius, linines kelnes ir lengvus pusbačius.

Į laivo denį patekau tuo pat būdu kaip ir anksčiau ir pasidariau antrąjį plaustą, o įgijęs patyrimo su pirmuoju, šitą pasigaminau jau nebe tokį gremėzdišką ir neapkroviau jo taip sunkiai kaip aną. Vis dėlto juo atsigabenau daug man labai naudingų daiktų. Pirmiausia staliaus sandėliuose radau porą maišų didelių ir mažų vinių, didelį kėliklį, porą tuzinų kirvelių ir, svarbiausia, tokį naudingą daiktą kaip tekėlas. Susirinkau visus tuos daiktus, drauge ir kelis, priklausiusius patrankininkui, būtent: tris geležines dalbas, dvi statines kulkų šautuvams, septynias muškietas, dar vieną medžioklinį šautuvą, truputį parako, didelį maišą smulkių šratų ir didelį ritinį švino skardos. Bet skardos ritinys buvo toks sunkus, kad negalėjau jo pakelti ir užristi ant laivo krašto.

Be šių daiktų, dar paėmiau visus vyriškus drabužius, kiek tik jų radau, atsargines priekines bures, hamaką ir patalynę; viską sukroviau ant plausto ir didžiai patenkintas laimingai nugabenau į krantą.

Apleidęs sausumą, truputį bijojau, kad kas nors nesuėstų ant kranto paliktų mano maisto išteklių, bet sugrįžęs nepastebėjau jokių lankytojų pėdsakų, tik ant vienos dėžės tupėjo žvėriukas, panašus į laukinę katę, o man priėjus, pabėgėjo kiek į šalį ir sustojo. Jis tupėjo labai ramus, be jokios baimės, ir žiūrėjo man tiesiai į veidą, lyg būtų norėjęs su manimi susipažinti. Aš atkišau į jį šautuvą, bet jis nesuprato to judesio reikšmės, visiškai neišsigando ir nė nemanė pasišalinti. Tada aš jam numečiau gabaliuką džiūvėsio, tuo parodęs didelį savo dosnumą, nes mano maisto atsargos buvo mažos. Šiaip ar taip, bet jam truputį numečiau. Jis pribėgo prie to gabaliuko, apuostė, suėdė jį ir pasižiūrėjo patenkintas, lyg prašydamas dar. Bet aš nebegalėjau daugiau jo vaišinti, ir jis nukiūtino sau.

Atplukdęs į krantą antrąjį krovinį, – parako statines gavau atidaryti ir paraką pernešti dalimis, nes jos buvo per didelės ir per sunkios, – ėmiau statyti mažą palapinę, panaudodamas bures ir kelis tam tikslui iškirstus baslius. Į vidų susinešiau viską, kas galėjo sugesti nuo saulės ar lietaus, o visas tuščias dėžes ir statines sukroviau ratu aplink palapinę, norėdamas šitaip ją apsaugoti nuo bet kokio netikėto žmonių ar žvėrių užpuolimo.

Palapinės angą iš lauko užgriozdžiau didele skrynia, pastatęs ją ant šono, o iš vidaus užsitvėriau lentomis. Ant žemės pasitiesiau patalynę, prie pat galvos pasidėjau abu pistoletus, šautuvą pasiguldžiau greta savęs ir pirmą kartą patogiai atsiguliau bei visą naktį ramiai išmiegojau, nes buvau nepaprastai išvargęs ir nuilsęs – mat praėjusią naktį mažai temiegojau ir visą dieną labai sunkiai dirbau, laive rinkdamas visus tuos daiktus ir plukdydamas juos į krantą.

Manau, kad niekas niekada nebuvo susidaręs tokio didžiulio įvairių daiktų sandėlio, kokį dabar turėjau aš. Bet man vis dar buvo maža: kol laivas tebestovėjo sveikas toje pat vietoje, maniau, kad reikia paimti iš jo viską, kas tik įmanoma. Todėl kiekvieną dieną per atoslūgį plaukdavau tenai ir vis atsigabendavau tai šį, tai tą. Pavyzdžiui, nuplaukęs trečią kartą, atsitempiau tiek laivavirvių, kiek pajėgiau, taip pat visas virveles ir storus siūlus, kokius tik radau, gabalą atsarginio audeklo, skirto, reikalui esant, burėms lopyti, pasiėmiau ir sudrėkusio parako statinę; žodžiu, susitempiau visas bures, nuo pirmos iki paskutinės, tiktai gavau jas supjaustyti gabalais ir pasiimti vienu kartu tiek, kiek įstengiau, mat jos man jau buvo nebenaudingos kaip burės, bet tik kaip drobė.

Bet dar labiau mane pradžiugino tai, kad pačioje pabaigoje, kai jau buvau padaręs penkias ar šešias tokias keliones ir maniau laive nieko daugiau nebegalėsiąs rasti, dėl ko apsimokėtų vargti, netikėtai aptikau didelę statinę duonos džiūvėsių, tris didokas statinaites romo ar degtinės, dėžę cukraus ir statinaitę pirmos rūšies miltų. Tatai man buvo labai maloni staigmena, nes jau nebesitikėjau daugiau rasti vandens nesugadinto maisto. Džiūvėsius greitai išėmiau iš statinės, dalimis sunešiau ant plausto, įsivyniojęs juos į audeklą. Visą tą laimikį sėkmingai per kelis kartus atplukdžiau į krantą.

Kitą dieną dar kartą nuplaukiau į laivą: dabar jau buvau jį ganėtinai apgrobęs ir išgabenęs viską, ką tik galima pakelti ir išnešti, tad ėmiau doroti lynus; supjaustęs du storuosius lynus ir vieną plonesnį į tokius gabalus, kokius galėjau pavilkti, paruošiau juos gabenti į krantą drauge su visais geležiniais įtaisais, kuriuos tik įstengiau paimti; nukirtęs priekinių bei vidurinių burių rėjas, pasidariau didelį plaustą, apkroviau jį visais tais sunkiais daiktais ir nuplaukiau. Bet šį kartą laimė mane apleido. Įplaukęs į mažąją įlanką, kur iškeldinau į krantą visus ankstesnius savo radinius, neįstengiau suvaldyti šio plausto, nes jis buvo labai gremėzdiškas ir perkrautas. Plaustas apvirto, o aš su visu savo kroviniu įkritau į vandenį. Pats nedaug tenukentėjau, nes buvau netoli kranto, bet didžioji dalis mano krovinio nuskendo, ypač geležis, kuri man būtų labai pravertusi. Tačiau, vandeniui atslūgus, aš išvilkau į sausumą beveik visus lyno gabalus, taip pat ir dalį geležies. Bet tai man atsiėjo labai daug vargo, nes, graibydamas turtą, turėjau nerti į vandenį, ir toks darbas mane labai nualsino. Bet ir po to kasdien nuplaukdavau į laivą ir vis ką nors atsigabendavau.

Dabar jau trylika dienų buvau išgyvenęs saloje ir vienuolika kartų lankęsis laivo denyje, per tą laiką parsiplukdžiau viską, ką tik gali atsigabenti pora žmogaus rankų. Jei tik giedra būtų ilgiau trukusi, esu tikras, kad gabalas po gabalo būčiau suvilkęs visą laivą. Bet ruošdamasis plaukti dvyliktą kartą, pastebėjau, kad pradeda kilti vėjas. Nepaisydamas jo, per atoslūgį nuplaukiau. Nors man atrodė, kad kajutė jau taip kruopščiai mano išknaisiota, jog ten nieko nebebus galima surasti, vis dėlto dar užtikau spintelę ir viename jos stalčiuje radau tris skustuvus, dideles žirkles, tuziną peilių ir šakučių; kitame stalčiuje užtikau trisdešimt šešių svarų vertės pinigų, dalį Europos, dalį Brazilijos monetomis, dalį pesais; kai kurios monetos buvo auksinės, kai kurios sidabrinės.

Nusišypsojau, pamatęs tuos pinigus.

– O nereikalingas šlamšte! – tariau balsiai. – Kokia iš tavęs nauda? Tu esi visiškai tuščias daiktas, nevertas netgi pakelti nuo žemės, bet kuris peilis brangesnis už visą šitą blizgančią krūvą. Negaliu tavęs panaudoti, pasilik, kur esi, ir keliauk į jūros dugną kaip padaras, kurio gyvybės nereikia gelbėti.

Tačiau pasvarstęs pinigus pasiėmiau, visus juos susivyniojęs į drobės atraižą, ir ėmiau galvoti, kad reikėtų pasidirbti dar vieną plaustą. Bet tuo metu dangus apsiniaukė, vėjas pradėjo stiprėti ir po ketvirčio valandos jau gana smarkiai pūtė nuo kranto į jūrą. Supratau, kad bergždžia darytis plaustą vėjui pučiant nuo sausumos ir kad reikia skubiai išsinešdinti prieš prasidedant atoslūgiui, nes kitaip galiu visiškai nepasiekti kranto. Todėl bematant užsiropščiau ant plausto ir nuplaukiau. Iš dalies dėl gabenamų daiktų svorio, iš dalies dėl to, kad bangos buvo didelės, aš tik vargais negalais perplaukiau ruožą, skyrusį mane nuo pakrantės smėlio. Vėjas vis stiprėjo ir prieš prasidedant atoslūgiui virto tikra audra.

Bet aš tuo tarpu jau buvau pasiekęs namus – mažąją savo palapinę, kur gulėjau visai saugus su visu turtu. Vėtra baisiai siautėjo visą naktį, o iš ryto, kai pažvelgiau iš palapinės, tik pamanyk, laivo nebebuvo matyti! Truputį nustebau, bet greit nusiraminau pagalvojęs, kad aš, bergždžiai negaišdamas ir neatlyždamas, parsigabenau iš laivo viską, kas tik galėjo man praversti, ir kad ten iš tiesų maža kas beliko, ką būčiau galėjęs ištempti, jei ir būčiau turėjęs daugiau laiko.

Dabar lioviausi galvojęs apie laivą ir jame likusius daiktus, daugiau mąsčaiau apie tai, kad kai ką iš duženų bangos gali išplauti į krantą, ir tikrai vanduo vėliau išmetė daug daug įvairių šipulių, bet iš jų maža teturėjau naudos.

VI SKYRIUS

Dabar tegalvojau, kaip čia man apsisaugojus tiek nuo laukinių žmonių, jeigu jie pasirodytų, tiek nuo plėšriųjų žvėrių, jei tokių būtų. Ilgai svarsčiau, kaip tai padaryti ir kokį būstą įsirengti – ar išsikasti urvą, ar statytis palapinę. Pagaliau nusprendžiau padaryti ir viena, ir antra. Šia proga gal bus verta papasakoti, kaip aš tatai padariau ir kaip šis būstas atrodė.

Netrukus įsitikinau, kad mano pasirinktoji vieta netinka įsikurti iš dalies dėl to, kad buvo žema, pelkėta, taigi ir nesveika gyventi prie pat jūros, o svarbiausia – todėl, kad arti nebuvo gėlo vandens. Tad nusprendžiau susirasti sveikesnę ir patogesnę vietą.

Apsvarsčiau kelis dalykus, kurie, kaip atrodė, man buvo svarbiausi. Pirmiausia – sveika vieta ir gėlas vanduo, kaip ką tik esu minėjęs. Antra – priedanga nuo saulės kaitros. Trečia – apsauga nuo plėšriųjų padarų, vis vien – žmonių ar žvėrių. Ketvirta – reginys į jūrą, kad jei Dievas atsiųstų kokį laivą, neprarasčiau progos išsivaduoti, nes vis dar nenorėjau skirtis su šia šviesia viltimi.

Ieškodamas tinkamos vietos, aukštos kalvos pašlaitėje užtikau mažą, lygią aikštelę, ties kuria skardis buvo status kaip namo siena, tad niekas negalėjo manęs užpulti nuo viršaus. Šiame skardyje buvo įdubimas, nedidelė išgrauža, lyg kokios durys ar urvo anga, bet iš tikrųjų čia nebuvo jokio urvo ar angos į kalvos vidų.

Štai čia, lygioje vejoje, esančioje prieš pat įdubimą, aš ir nusprendžiau pasistatyti palapinę. Ši aikštelė buvo ne daugiau kaip šimto jardų pločio ir dviejų šimtų ilgio. Ji tiesėsi kaip graži veja prie mano palapinės durų, o toliau netaisyklingomis pakopomis leidosi į pajūrio žemumą. Šis sklypelis buvo šiaurvakariniame kalvos šone, tad aš buvau ten apsaugotas nuo kaitros, iki saulė visiškai pakrypdavo į pietvakarius, o tai būna tuose kraštuose tik prieš pat jai nusileidžiant.

Prieš pradėdamas statytis palapinę, ties tuo įdubimu priešais uolą nubrėžiau pusratį, kurio spindulys buvo maždaug dešimties jardų, o skersmuo – dvidešimties jardų nuo vieno galo iki kito.

Tame pusratyje sukaliau dvi eiles stiprų ir storų baslių, giliai įvarydamas juos į žemę. Tie basliai buvo pusšeštos pėdos aukščio ir viršuje nusmailinti. Abi eilės buvo viena nuo antros ne toliau kaip per šešis colius[12].

Tada paėmiau lyno gabalus, kuriuos buvau supjaustęs laive, ir sukroviau eilėmis pusratyje vieną ant kito tarp tų dviejų eilių baslių iki pat viršaus, o iš vidaus sukaliau kitus baslius, pustrečios pėdos aukščio, paremdamas jais pirmuosius, lyg kokias stulpų atsparas, ir ši tvora buvo tokia tvirta, kad nei žmonės, nei žvėrys negalėjo pro ją įsilaužti ar peršokti per viršų. Tai man atsiėjo labai daug darbo ir laiko, ypač buvo sunku nupjauti miške medžius, juos atvilkti į vietą ir sukalti į žemę.

Įėjimą į šį būstą padariau ne pro kokias duris, bet sumeistravau trumpas kopėčias, kuriomis buvo galima įlipti per viršų; šias kopėčias, būdamas viduje, įsitraukdavau paskui save. Taigi buvau, kaip man atrodė, nuo viso pasaulio visiškai atsitvėręs bei įsitvirtinęs, todėl nakčia ramiai miegodavau: kitaip nebūčiau buvęs toks ramus, nors vėliau paaiškėjo, kad visai nebuvo reikalo imtis šių apsisaugojimo priemonių nuo priešų, sukurtų mano vaizduotės.

Į šį aptvarą, arba tvirtovę, vargais negalais susigabenau visą savo turtą, visus maisto išteklius, šaudmenis ir kitus daiktus, apie kuriuos anksčiau esu pasakojęs. Paskui pasidariau didelę palapinę; norėdamas gerai apsisaugoti nuo liūčių, labai gausių atogrąžų šalyse vieną metų dalį, padariau ją dvigubą, būtent – vieną mažesnę palapinę viduje ir vieną didesnę aukščiau tosios, iš išorės viršų apdengiau dideliu brezentu, kurį buvau pasiėmęs iš laivo kartu su burėmis.

Dabar miegodavau jau nebe į krantą atsigabentoje lovoje, o laivo kapitono padėjėjo hamake, kuris buvo tikrai labai patogus.

Į šią palapinę susinešiau visą maisto atsargą ir viską, kas galėtų sugesti nuo drėgmės. Saugiai sukrovęs savo turtą, aklinai užtaisiau aptvaro angą, kurią iki šiol buvau palikęs atvirą, ir įlipdavau bei išlipdavau iš jo, kaip jau sakiau, trumpomis kopėtėlėmis.

Užtaisęs aptvarą, šlaito įdubime ėmiau rausti urvą. Visą iškastą žemę bei akmenis tempiau pro savo palapinę ir kroviau palei tvorą lyg kokią terasą, tad žemė ten pakilo maždaug iki pusantros pėdos; šitaip už savo palapinės pasidariau urvą, kuris man atstojo rūsį.

Teko daug dirbti ir sugaišti daug dienų, kol visa tai pabaigiau, todėl dabar turiu grįžti truputį atgal ir papasakoti apie kai kuriuos kitus dalykus, į kuriuos buvo nukrypusios mano mintys. Sykį, kai ką tik buvau susidaręs planą pasistatyti palapinę ir išsirausti rūsį, iš tamsaus, tiršto debesies prapliupo lietus ir staiga tvykstelėjo žaibas, paskui kaip paprastai trankiai sudundėjo griaustinis. Mane ne tiek nugąsdino žaibas, kiek mintis, kuri dingtelėjo mano sąmonėje greičiau už žaibą. „O, mano parakas!“ Širdis nutirpo pagalvojus, kad vienas žaibas gali sunaikinti visą mano paraką, nuo kurio priklausė ne tik mano apsigynimas, bet ir apsirūpinimas maistu. Visai negalvojau apie man pačiam grėsusį pavojų, nors, jei parakas suliepsnotų, netgi nespėčiau suvokti, nuo ko žuvau.

Tas įvykis taip baisiai mane išgąsdino, kad vos praėjus audrai atidėjau į šalį visus savo darbus, būsto statybą bei įtvirtinimą ir ėmiausi gaminti dėžutes ir maišiukus, norėdamas nedideliais kiekiais supilstyti į juos paraką ir laikyti toli vieną nuo kito, manydamas, kad, plykstelėjus vienam parako maišiukui, nuo jo negalės užsidegti kiti. Šį darbą atlikau maždaug per dvi savaites; manau, kad mano parakas, kuris svėrė apie du šimtus keturiasdešimt svarų, buvo suskirstytas bent į šimtą dalių. Dėl sudrėkusios parako statinės aš visai nesibaiminau ir pastačiau ją išraustame urve, kurį vaizduotėje pavadinau savo virtuve, o visą kitą paraką nedideliais kiekiais taip suslapsčiau aukščiau ir žemiau uolų plyšiuose, kad jo negalėtų pasiekti jokia drėgmė, ir rūpestingai pažymėjau vietas, kur jį sukaišiojau.

Protarpiais tarp visų tų darbų išeidavau bent kartą per dieną su šautuvu, iš dalies norėdamas prasiblaškyti, iš dalies geisdamas nušauti ką nors tinkamą maistui ir kiek galint geriau susipažinti su tos salos gamtos turtais. Išėjęs pirmąjį kartą tuoj patyriau, kad saloje esama ožkų, ir tas atradimas mane labai pradžiugino. Bet man teko ir nusivilti: jos buvo tokios baikščios, tokios vikrios ir tokios greitos, jog buvo beveik neįmanoma prie jų prisėlinti. Tačiau dėl to nenusiminiau ir neabejojau, kad retkarčiais man pavyks vieną kitą nušauti. Netrukus taip ir atsitiko. Suradęs jų užuolandas, ėmiausi štai šitaip jų tykoti: pastebėjau, kad jos, pamačiusios mane slėnyje, kai pačios būdavo kalvos viršūnėje, pabėgdavo nepaprastai išsigandusios, bet jeigu ganydavosi slėnyje, o aš būdavau kalvos viršūnėje, tai visiškai nekreipdavo į mane dėmesio. Iš to padariau išvadą, kad jų akys yra pritaikytos žiūrėti žemyn, ir jos ne visai gerai mato aukščiau esančius daiktus. Todėl vėliau naudojau štai kokį metodą: pirmiausia kopdavau į kalvas, kad būčiau aukščiau jų, ir tuomet dažnai puikiai pataikydavau.

Pirmuoju šūviu nušoviau ožką, kuri turėjo prie savęs mažą žindomą ožiuką, ir dėl to man buvo labai skaudu. Kai senoji krito, ožiukas stovėjo visiškai ramus, kol aš atėjau ir paėmiau ožką. Maža to: kai nešiausi ją ant pečių, ožiukas bėgo paskui mane iki pat aptvaro; čia aš padėjau ožką, paėmiau į glėbį ožiuką ir perkėliau per savo tvorą, tikėdamasis jį išauginti ir prisijaukinti, bet jis dar nemokėjo ėsti, tad gavau jį papjauti ir pats suvalgyti. Tų dviejų gyvulių mėsos man užteko ilgam, nes valgiau saikingai, stengdamasis kiek galima labiau taupyti maisto atsargas, ypač duoną.

Dabar, galutinai įsitaisęs naujame būste, nusprendžiau susirasti vietą ugniakurui ir pasiieškoti kuro. Kaip aš tai padariau, kaip išplėčiau savo urvą ir kokius patogumus jame įsitaisiau, – apie visa tai plačiau papasakosiu vėliau. Bet pirmiausia turiu truputį papasakoti apie save, išdėstyti savo mintis apie gyvenimą, o tų minčių, žinoma, buvo nemaža.

Aš labai niūriai vaizdavausi savo padėtį. Audros nublokštas į negyvenamą salą, toli nuo mūsų planuoto kelio, už kelių šimtų lygų nuo laivų kelių, turėjau rimtą pagrindą manyti, kad dangus man lėmė visiškai vienišam baigti savo gyvenimą šioje liūdnoje vietovėje. Gausios ašaros tryško man iš akių, kai šitaip galvojau. Kartais imdavau ginčytis pats su savimi, kodėl Dievas šitaip sužlugdo savo kūrinius, palieka juos nelaimingus, apleistus, nusivylusius, ir vargu ar galima būti dėkingam už tokį gyvenimą.

Bet vidinis balsas visuomet sustabdydavo tas mintis ir imdavo man priekaištauti. Ypač prisimenu vieną tokią dieną. Vaikščiodamas jūros krantu su šautuvu rankose, aš daug galvojau apie dabartinę savo būklę, ir čia protas man viską nušvietė kitaip.

„Taip, – tarė šis balsas, – tavo būklė nepavydėtina, tai tiesa, bet prašau prisiminti, kur yra kiti tavo draugai. Argi jūsų ne vienuolika susėdo į valtį? Kur yra tie dešimt? Kodėl ne jie išsigelbėjo ir ne tu žuvai? Kodėl buvai išskirtas? Ar geriau čia, ar ten? – Ir aš pažvelgiau į jūrą. – Blogį reikia vertinti neužmirštant ir to gero, kuris jame glūdi, ir atsimenant dar blogesnius dalykus, kurie gali ištikti.“

Čia ir vėl pagalvojau, kaip gerai esu viskuo apsirūpinęs ir kokia galėjo būti mano padėtis, jei bangos nebūtų nustūmusios laivo (o čia šansai buvo vienas prieš šimtą tūkstančių) nuo tos seklumos, kur jis iš pradžių įstrigo, ir prinešusios jo taip arti prie kranto, jog laiku spėjau pasiimti visus tuos daiktus. Kas būtų man, jeigu turėčiau gyventi saloje tokiomis sąlygomis, kokiomis čia praleidau pirmąją naktį, – be pastogės, be maisto, be jokių įrankių ir be galimybių juos įsigyti ar pasigaminti? „Ypač, – garsiai samprotavau pats su savimi, – ką būčiau veikęs be šautuvo, be šaudmenų, be jokių įrankių, be drabužių, patalo, palapinės, be priemonių kokiai pastogei suręsti?“ O dabar aš turėjau viso to pakankamai ir galėjau lengvai viskuo apsirūpinti. Aš be baimės žvelgiau į ateitį, nes žinojau, kad išsibaigus mano šaudmenims, galėsiu išsiversti ir be šautuvo. Be jokių didesnių stygių gana pakenčiamai galėsiu leisti savo dienas iki pat mirties, nes iš pat pradžių numačiau, kaip apsirūpinsiu tada, kai ne tik išsibaigs mano šaudmenys, bet ir kai pradės blogėti mano sveikata, silpnėti jėgos.

Prisipažįstu: visiškai nebuvau pagalvojęs, kad mano paraką gali sunaikinti vienas žaibo smūgis, todėl, kaip esu minėjęs, taip išsigandau, kai sužaibavo ir sugriaudė.

-- Papildyta --