Peršokti į turinį
HHH3

Ronbinzonas Kruzas

Recommended Posts

Daniel Defoe

Robinzonas Kruzas

Iš anglų kalbos vertė

Stasys Tomonis

Skaitmeninta iš knygos: Daniel Defoe. Robinzonas Kruzas. Vilnius: Alma litera, 2010.

ISBN 978-5-430-05899-9

Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012

http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

I SKYRIUS

Gimiau 1632 metais Jorko mieste, pasiturinčioje svetimšalių šeimoje, mano tėvas buvo kilęs iš Bremeno ir iš pradžių įsikūrė Halyje. Gerokai pralobęs iš prekybos, jis metė savo verslą ir persikėlė į Jorką; ten vedė mano motiną iš garsios Robinzonų giminės – tai labai sena to krašto šeima; mane irgi pavadino Robinzonu Kreicneriu, bet kadangi Anglijoje įprasta iškraipyti svetimus žodžius, tai mus ėmė vadinti Kruzais; dabar mes ir patys taip tariame ir rašome savo pavardę, mane visada taip vadino ir mano draugai.

Aš turėjau du vyresnius brolius. Vienas jų buvo pulkininkas leitenantas Flandrijoje, anglų pėstininkų pulke, kuriam kadaise vadovavo garsusis pulkininkas Lokhartas; šis brolis žuvo kautynėse su ispanais prie Diunkerko. Kas ištiko antrąjį brolį – nieko nežinau, kaip mano tėvas ir motina nežinojo, kas vėliau ištiko mane.

Kadangi buvau trečiasis šeimoje ir tėvai manęs nemokė jokio amato, tai mano galva nuo pat jaunų dienų buvo pilna visokių svaičiojimų. Tėvas, kuris buvo jau labai senas, suteikė man pusėtiną išsilavinimą, žinoma, kokį galima įsigyti mokantis namie ir lankant kaimo mokyklą. Jis norėjo, kad būčiau teisininkas, bet aš svajojau tik apie jūrų keliones ir šis mano troškimas buvo toks stiprus, jog paniekinau tėvo valią, – maža to, – paniekinau jo įsakymus, nepaisiau motinos ir draugų maldavimų bei įtikinėjimų; rodos, pati prigimtis ir likimas mane stūmė į tuos vargus, kuriuos vėliau teko patirti.

Mano tėvas, protingas ir prityręs žmogus, nujautė šituos ketinimus ir rimtai bei išmintingai mane įspėjo. Vieną rytą jis pasišaukė mane į savo kambarį, kuriame jį buvo prirakinusi podagra, ir ėmė labai karštai man priekaištauti. Jis paklausė, kas gi kitas daugiau, jei ne vien tik valkatiški polinkiai, skatina mane apleisti tėvų namus ir gimtąją šalį, kur man esą lengviau išeiti į žmones, kur aš galįs stropumu ir darbu padidinti savo turtą ir paskui gyventi ištaigingai ir maloniai. Į svetimas šalis, ieškodami nuotykių, vyksta, sakė jis, arba tie, kurie neturi ko prarasti, arba garbėtroškos, geidžią iškilti aukščiau. Leisdamiesi į žygius, peržengiančius kasdienio gyvenimo ribas, jie stengiasi pataisyti savo reikalus ir išgarsinti savo vardą, bet tokie dalykai man esą arba neįmanomi, arba žeminantys; aš turįs pasirinkti vidurio kelią, kitaip sakant, aukštesnę kuklios buities pakopą, kuri, kaip jam parodęs ilgametis patyrimas, esanti geriausia pasaulyje, prieinamiausia žmogaus laimei, apsauganti tiek nuo skurdo ir nepritekliaus, nuo fizinio darbo ir kančių, tenkančių žemesniems sluoksniams, tiek ir nuo aukštesniųjų sluoksnių prabangos, tuščios garbės, pasipūtimo ir pavydo. Koks malonus yra toksai gyvenimas, sakė jis, aš jau galįs spręsti iš to, jog visi kitokios padėties žmonės jam pavydi: net karaliai neretai skundėsi, kam gimė didiems darbams, ir apgailestavo, kad likimas jų nepastatė tarp dviejų kraštutinumų – menkystės ir didybės, o ir išminčius pasisako už vidurio kelią kaip tikros laimės laidą, apsaugantį ir nuo skurdo, ir nuo prabangos.

Jis man liepė stebėti, ir aš pamatysiąs, kad visos gyvenimo negandos pasiskirsčiusios tarp aukštųjų ir žemųjų sluoksnių ir kad mažiausiai jų tenka pasiturintiems žmonėms, nepatiriantiems tiek likimo smūgių, kiek jų tenka didikams ir prastuoliams; net nuo kūno ir dvasios negalavimų jie apdrausti labiau negu tie, kuriems, viena, juos sukelia ydos, prabanga ir visokiausios prašmatnybės, o antra – sunkus darbas, skurdas, prastas maistas ir jo trūkumas, ir kuriems toksai gyvenimo būdas lemia vien nelaimes. O vidutinė padėtis – palankiausia suklestėti visoms dorybėms, visiems buities džiaugsmams; gausa ir taika – jos palydovės, ją laimina ir lydi nuosaikumas, santūrumas, ramybė, sveikata, draugingumas, visokiausios malonios pramogos ir įvairūs džiaugsmai. Vidutiniškai pasiturįs žmogus savo gyvenimo kelią nueina tykiai ir sklandžiai, neapsunkindamas savęs nei fiziniu, nei protiniu nepakeliamu darbu, neparsiduodamas į vergovę už kąsnį duonos, nesikankindamas, kaip čia susiradus išeitį iš keblios padėties, atimančios sielai ramybę, o kūnui miegą, negraužiamas pavydo, nedegdamas slapta garbėtroškos ugnimi. Viskuo aprūpintas, jis nejučiomis slenka savo keliu, protingai džiaugdamasis gyvenimo saldybėmis, be kartėlio priemaišos, jausdamasis laimingas ir iš kasdienio patyrimo mokydamasis vis giliau pajusti savo laimę.

Paskui tėvas primygtinai ir labai nuoširdžiai manęs prašė nesielgti vaikiškai, nepulti stačia galva į skurdą ir kančias, nuo kurių prigimtis ir man tenkanti padėtis visuomenėje, rodos, turėtų mane apsaugoti. Jis kalbėjo, kad man nesą reikalo dirbti dėl duonos kąsnio, kad jis pasirūpinsiąs manimi, pasistengsiąs tinkamai išvesti mane į tą kelią, kurį ką tik patarė man pasirinkti, ir kad jeigu man gyvenime nesiseks ar nebūsiu laimingas, tai kaltas bus piktas likimas arba mano paties žioplumas. Įspėdamas mane susilaikyti nuo žingsnio, kuris tegali būti man žalingas, jis tuo atliekąs pareigą ir nusiimąs nuo savęs bet kokią atsakomybę. Žodžiu sakant, jei aš pasiliksiąs namie ir tvarkysiąs gyvenimą pagal jo nurodymus, jis būsiąs man geras tėvas, bet nepridėsiąs rankos prie mano pražūties, skatindamas mane išvykti svetur. Baigdamas jis kaip pavyzdį priminė man, kokio likimo susilaukė vyresnysis brolis, kurį jis taip pat primygtinai įtikinėjęs nedalyvauti Nyderlandų kare, bet visi jo įkalbinėjimai likę bergždi: svajonių suviliotas, jaunuolis pabėgęs į kariuomenę ir buvęs nukautas. Ir nors jis, kaip sakė, niekad nesiliausiąs melstis už mane, bet pareiškė man stačiai, kad jeigu aš neatsisakysiąs beprotiško savo sumanymo, ateis laikas, kai aš gailėsiąs nepaklausęs jo patarimo, bet tada galbūt man niekas nebepadės išbristi iš bėdos.

Aš mačiau, kaip tėvui baigiant šią kalbą, – kuri iš tikro buvo pranašiška, nors jis pats tikriausiai to nenujautė, – gausios ašaros pasruvo veidu, ypač kai jis ėmė kalbėti apie žuvusį mano brolį, o sakydamas, kad man ateisiąs atgailos metas, bet jau nebūsią kas man padeda, tėvas taip susijaudino, jog nutraukė savo kalbą, tepareiškęs, kad jo širdis perpildyta ir jis nebegalįs man nieko daugiau pasakyti.

Mane tikrai sugraudino ši kalba – ir ko ji nebūtų sugraudinusi? – tad pasiryžau nebegalvoti apie iškeliavimą svetur, o įsikurti gimtinėje, kaip troško mano tėvas. Bet, deja, praėjo kelios dienos, ir iš mano pasiryžimo nieko nebeliko: žodžiu sakant, praslinkus kelioms savaitėms po pasikalbėjimo su tėvu, aš, norėdamas išvengti naujų tėvo graudenimų, nusprendžiau pabėgti iš namų. Bet vis dėlto suvaldžiau pirmąjį savo nekantravimo įkarštį ir veikiau neskubėdamas: pasirinkęs tokią valandą, kai mano motina, rodos, buvo geriau negu paprastai nusiteikusi, pasivėdėjau ją į šalį ir pasakiau, jog visas taip degu troškimu išvysti pasaulį, kad jei net ir imsiuosi kokio darbo, man vis tiek neužteks kantrybės išvaryti jį ligi galo ir kad verčiau tėvas teišleidžia mane geruoju, jei nenori, kad iškeliaučiau be jo sutikimo. Pasakiau, jog man dabar aštuoniolika metų, o tokio amžiaus jau per vėlu mokytis prekybos ar advokato profesijos; be to, jei ir mėginčiau eiti mokytis, tai esu įsitikinęs, kad pabėgsiu nuo savo šeimininko neišbuvęs iki galo ir išplauksiu į jūrą. Aš prašiau motiną, kad ji prikalbėtų tėvą leisti mane bent vieną kartą pakeliauti; tada, jei toks gyvenimas man nepatiks, grįšiu namo ir jau daugiau niekur nebekeliausiu ir duosiu žodį, jog būsiu dvigubai uolesnis ir atidirbsiu už prarastąjį laiką.

Mano žodžiai motiną labai užrūstino. Ji man pareiškė, kad šiuo reikalu su tėvu neverta kalbėti, nes jis per daug gerai suprantąs, kas man naudinga, ir nepritarsiąs niekam, kas man pražūtinga. Ji stebėjosi, kaip aš dar galįs galvoti apie tokius dalykus po pasikalbėjimo su tėvu, kuris mane taip švelniai ir maloniai įtikinėjo. Žinoma, jeigu aš norįs save pražudyti, tai nuo šitos bėdos neišsisuksiąs, bet aš galįs būti tikras, jog nei ji, nei tėvas niekad nepritarsią mano įgeidžiui; ji pati nė kiek nenorinti prisidėti prie mano pražūties, ir aš niekad negalėsiąs pasakyti, kad motina man pritarusi, kai tėvas buvęs priešingas.

Vėliau sužinojau, kad motina, nors ir buvo atsisakiusi pasakyti tėvui mano prašymą, vis dėlto žodis žodin atpasakojo jam visą mūsų pokalbį. Tėvas dėl to labai susirūpino ir dūsaudamas jai pasakė: „Vaikinas galėtų būti laimingas, jei liktų namie, bet jeigu leisis į svetimus kraštus, taps nelaimingiausiu padaru, koks kada nors yra gyvenęs žemėje. Ne, aš negaliu jam pritarti.“

Tik beveik po metų ištrūkau į laisvę; visą laiką atkakliai dėjausi esąs kurčias visiems pasiūlymams imtis kokio nors darbo ir dažnai prikaišiodavau tėvui ir motinai už griežtą jų nusistatymą prieš tą gyvenimo būdą, į kurį mane traukia įgimti polinkiai. Bet vieną dieną, man būnant Halyje, kur patekau atsitiktinai, šį kartą visiškai nemanydamas pabėgti, vienas mano bičiulis, vykstąs į Londoną savo tėvo laivu, ėmė įkalbinėti mane plaukti drauge su juo, panaudodamas jūrininkams įprastą vilionę, kad kelionė man nieko nekainuosianti, ir aš, nepasiklausęs nei tėvo, nei motinos, netgi neįspėjęs jų nė vienu žodžiu, palikęs jiems viską sužinoti kaip pasitaikys, nepasiprašęs nei Dievo, nei tėvo palaiminimo, neatsižvelgęs į aplinkybes ir negalvodamas apie savo pasielgimo pasekmes, nelemtąją valandą, Dievas žino, 1651 metų spalio 1 dieną, laivu išplaukiau į Londoną. Manau, kad jaunų nuotykių ieškotojų negandos niekuomet neprasidėjo taip anksti ir netruko taip ilgai kaip manosios. Vos tik mūsų laivas išplaukė iš Hamberio žiočių, tuojau papūtė vėjas ir prasidėjo baisus bangavimas; ligi tol aš niekad nebuvau plaukęs jūra, ir man pasidarė neapsakomai bloga ir baisiai sukrėtė mano sielą. Dabar aš rimtai susimąsčiau, ką padariau ir kaip teisingai mane ištiko dangaus bausmė už tai, kad taip niekšingai apleidau tėvų namus ir pamyniau sūnaus pareigą. Visi gerieji mano tėvų patarimai, tėvo ašaros, motinos maldavimai iškilo atmintyje, ir mano sąžinė, kuri tuo metu dar nebuvo spėjusi galutinai surembėti, priekaištavo, kam nepaisiau jų graudenimų ir kam pamyniau savo pareigas Dievui ir tėvams.

Tuo tarpu vėtra stiprėjo, ir jūra ritosi aukštos bangos, nors ši audra toli gražu nebuvo panaši į tai, ką daug sykių mačiau paskui, ir netgi į tai, ką man teko matyti po kelių dienų. Bet užteko ir to sugluminti tokiam jaunam jūreiviui, nieko šioj srity nenusimanančiam, koks aš tuomet buvau. Aš manydavau, kad kiekviena atsiritanti banga mus tiesiog praris, ir kiekvieną kartą, kai laivas krisdavo žemyn, tarp bangų, man rodėsi, kad jis jau nebeiškils į viršų. Taip sielvartaudamas ne sykį ryžausi ir prisiekinėjau, kad jei Dievas teiksis šį kartą pasigailėti mano gyvybės, jei mano koja vėl atsistos ant kietos žemės, tučtuojau grįšiu namo pas tėvą ir niekados kol gyvas nebesėsiu į laivą; prisiekinėjau klausyti tėvo patarimo ir niekuomet nesileisti į tokias negandas, kokias patyriau tuomet. Tik dabar supratau, kokie teisingi buvo tėvo samprotavimai apie auksinį gyvenimo vidurį, kaip ramiai, kaip maloniai jis praleido savo dienas, niekada nepatyręs audrų jūroje ir nekentėjęs bėdų sausumoje, tad nusprendžiau grįžti į tėvo namus kaip atgailaująs sūnus palaidūnas.

Šitokių blaivių ir sveikų minčių man užteko tol, kol truko audra, ir dar kurį laiką, bet rytojaus dieną vėtra ėmė tilti, jūra aprimo, ir aš po truputį su ja apsipratau. Šiaip ar taip, visą tą dieną buvau nusiteikęs labai liūdnai, be to, dar ne visai buvau atsigavęs nuo jūros ligos, tačiau į pavakarę dangus išsigiedrijo, vėjas nuščiuvo ir atėjo puikus, žavingas vakaras. Saulė nusileido visai be debesų ir tokia pat skaisti pakilo kitą rytą; lygi jūra, nė mažiausio vėjelio neribenama, visa nužerta saulės, buvo toks žavus vaizdas, kokio aš dar niekad nebuvau matęs.

Naktį puikiai išsimiegojau, ir mano jūrų ligos neliko nė pėdsako, buvau linksmas ir su nuostaba žiūrėjau į jūrą, kuri dar vakar buvo tokia rūsti ir siaubinga, bet taip greit pasidarė tokia rami ir maloni. Ir čia, tarsi norėdamas sugriauti geruosius mano pasiryžimus, prie manęs priėjo bičiulis, suviliojęs plaukti drauge.

– Na, Bobai, – tarė jis, pliaukštelėjęs man per petį, – kaip jautiesi po vakarykščios? Kertu lažybų, kad ne juokais išsigandai, kai pūstelėjo vėjelis, tiesa?

– Tu vadini tatai vėjeliu? – sušukau aš. – Čia buvo baisi audra.

– Audra! Ak, tu kvailiuk! – atkirto jis. – Tai čia, tavo manymu, audra? Eik tu! Visa tai buvo tik niekis. Duok mums gerą laivą ir jūros platybes, tai mes tokio vėjo gūsio nė nepastebėsime. Na, bet tu dar neprityręs jūrininkas. Eime geriau išsivirti punšo, ir viską pamiršime. Tik pažvelk, koks puikus dabar oras!

Norėdamas sutrumpinti šią liūdną savo apysakos dalį, tiesiog pasakysiu, kad toliau vyko taip, kaip dažniausiai esti tarp jūrininkų: išsivirėme punšo, aš nuo jo pasigėriau ir tos nakties kvaituly paskandinau visą savo atgailą, visus samprotavimus apie savo elgesį praeityje ir visus ateities pasiryžimus. Žodžiu sakant, vos tik jūros paviršius išsilygino, vos tik po audros įsigalėjo tyla, o sykiu su audra nurimo sukelti mano jausmai ir dingo baimė būti bangų prarytam, sugrįžo senieji mano troškimai, ir aš visiškai užmiršau savo priesakas ir įžadus, kuriuos buvau sau davęs negandos valandą. Tiesa, tarpais apsigalvodavau, rimtos mintys dar mėgindavo kai kada sugrįžti atgal, bet aš vydavau jas šalin, kovojau su jomis lyg su ligos priepuoliais (taip juos tada vadinau) ir, girtuokliavimo bei linksmos kompanijos padedamas, jų nusikračiau; per penkias šešias dienas visiškai nugalėjau savo sąžinę, kaip tik to gali pageidauti jaunuolis, pasiryžęs nekreipti į ją dėmesio. Bet manęs laukė dar vienas išbandymas. Apvaizda, kaip visada tokiais atvejais, norėjo atimti iš manęs net paskutinio pasiteisinimo galimybę; mat jei aš šį kartą dar nesupratau, kad buvau jos išgelbėtas, tai naujas išbandymas buvo toks, jog net pats didžiausias ir labiausiai užkietėjęs mūsų įgulos niekšas negalėjo nematyti pavojaus ir stebuklingo išgelbėjimo.

Šeštą dieną atplaukėme į Jarmuto prieuostį. Visą laiką iš priešingos pusės pūtė silpnas vėjas, ir po audros mes visai netoli tenuplaukėme. Čia turėjome išmesti inkarą ir prastovėjome, pučiant priešingam pietvakarių vėjui, septynias ar aštuonias dienas. Per tą laiką iš Niukaslo į tą patį prieuostį atplaukė labai daug laivų, nes čia visuomet sustoja tie, kurie laukia palankaus vėjo, norėdami įplaukti į Temzę.

Bet mes nebūtume taip ilgai stovėję ir būtume plaukę upe aukštyn su potvyniu, jei vėjas nebūtų pasmarkėjęs ir jei po keturių penkių dienų nebūtų ėmęs pūsti dar smarkiau. Tačiau Jarmuto prieuostis, kaip manoma, tiek pat tinka laivams stovėti kaip ir uostas, o mūsų inkarai ir inkarų lynai buvo tvirti, todėl mūsų žmonės nė kiek nesijaudino, nesitikėdami pavojaus, ir leido laiką ilsėdamiesi bei linksmindamiesi, kaip tat įprasta jūrininkams. Bet aštuntos dienos rytą vėjas dar pasmarkėjo, ir mums visiems teko pasidarbuoti, kol nuėmėme stengas, stipriai viską pritvirtinome ir pririšome, kad laivas kiek galint ramiau laikytųsi. Apie vidurdienį kilo didelės bangos, laivą ėmė smarkiai supti, per bortą keletą kartų kliūstelėjo vanduo, ir porą sykių mums pasirodė, kad laivas nutrūko nuo inkaro; tada kapitonas įsakė išmesti atsarginį inkarą, ir šitaip laikėmės dviem inkarais prieš vėją, ligi galo išleidę lynus.

Tuo metu kilo iš tiesų baisiausia audra, ir dabar jūrininkų veiduose mačiau nustebimą ir siaubą. Girdėjau, kaip netgi pats kapitonas, stropiai rikiavęs gelbstimuosius laivo darbus, eidamas pro mane į savo kajutę ir atgal iš jos, keletą sykių patsai sau tyliai sumurmėjo: „Viešpatie, pasigailėk mūsų! Visi žūsime, visiems mums galas!“ Pačioje šio sąmyšio pradžioje buvau lyg apkvaitęs, nejudėdamas gulėjau savo kajutėje, kuri buvo po laiptais, ir negaliu net aprašyti, kokia buvo mano nuotaika. Man buvo sunku vėl pradėti atgailauti po to, kai taip aiškiai buvau paniekinęs ir taip griežtai atmetęs tą atgailą. Maniau, kad mirties pavojus yra praėjęs ir kad ši audra baigsis taip pat kaip ir pirmoji. Bet kai pats kapitonas, eidamas pro šalį, kaip tik ką minėjau, prasitarė, kad mes visi žūsime, aš baisiai išsigandau. Išėjau iš kajutės ant denio: kaip gyvas nebuvau matęs tokio klaikaus vaizdo. Jūra riedėjo bangos, aukštumo sulig kalnu, ir kas trys keturios minutės toksai kalnas mus užgriūdavo. Kai įsidrąsinęs apsižvalgiau, aplinkui temačiau vien siaubą. Du sunkiai prikrauti laivai, su nuleistais inkarais stovintys netoli mūsų, norėdami pasilengvinti, nukirto savo stiebus. Mūsų jūreiviai sušuko, kad nugrimzdo laivas, stovėjęs už kokios mylios priešais mus. Dar du laivai buvo nutraukti nuo inkarų ir nublokšti į atvirą jūrą likimo valiai, nes nei vienas, nei kitas nebeturėjo jokio stiebo. Mažieji laivai laikėsi geriau už kitus, nes buvo atsparesni, bet du ar trys iš jų taip pat buvo nunešti į jūrą, ir jie prašvilpė pro pat mus, suvynioję visas bures, tik su vienu kliveriu prie vairo.

Vakare šturmanas ir bocmanas paprašė kapitoną leisti jiems nukirsti fokstiebį[1]. Kapitonas labai to nenorėjo, bet bocmanas ėmė jam įrodinėti, jog laivas paskęs, jei fokstiebis bus paliktas, ir pastarasis sutiko, o kai buvo nukirstas fokstiebis, tai grotstiebis[2] ėmė taip siūbuoti ir taip smarkiai supti laivą, kad teko nukirsti ir jį ir taip visiškai nuvalyti denį.

Galite spręsti, ką turėjau patirti per visą tą laiką, būdamas vien jūreivis naujokas, andai taip išsigandęs nedidelio bangavimo. Bet jei po daugelio metų mano atmintis nešlubuoja, mirtis man tuomet buvo ne tiek baisi: dešimt kartų labiau mane gąsdino mintis, kad sulaužiau savo įžadus ir vėl griebiausi pirmykščių nelemtųjų savo planų, ir šitos mintys sykiu su audros baime stūmė mane į tokią būklę, kurios neatpasakosi jokiais žodžiais. Bet visų blogiausia dar buvo priešakyje. Audra vis tebešėlo su tokia jėga, kad, pačių jūrininkų prisipažinimu, jiems dar niekad nebuvo tekę matyti baisesnės. Mūsų laivas buvo tvirtas, bet nuo sunkaus krovinio giliai nugrimzdęs į vandenį, ir jį taip supo, kad jūreiviai nuolat šaukė, jog jis nuskęs. Audra siautėjo vis smarkiau, ir aš pamačiau, – o tai retai kada pamatysi, – kaip kapitonas, bocmanas ir keli jautresni žmonės ėmė melstis, kas akimirksnis laukdami, kad laivas ims skęsti. Dar baisesnis kilo siaubas, kai staiga vidurnaktį vienas jūreivis, nusileidęs į triumą pasižiūrėti, suriko, kad laive atsiradusi skylė, o kitas pranešė, jog vanduo jau pakilęs per keturias pėdas.

Tada visi buvo pašaukti prie siurblio. Vos tik išgirdau šiuos žodžius, mano širdis nutirpo, ir aš sukniubau kajutėje ant savo gulto, kur sėdėjau. Bet jūreiviai mane prikėlė ir pasakė, kad jei ligi šiol buvau nenaudingas, tai dabar galįs dirbti kaip ir visi kiti; aš atsikėliau, nuėjau prie siurblio ir ėmiau uoliai pumpuoti. Tuo tarpu keli nedidukai krovinių laivai, nepajėgdami atsispirti prieš vėją, pakėlė inkarus ir išplaukė į jūrą; pastebėjęs juos plaukiančius pro šalį, kapitonas įsakė iššauti iš patrankos, šitaip norėdamas pranešti apie sunkią mūsų padėtį. Nesuprasdamas šito šūvio reikšmės, aš nustėrau iš baimės, manydamas, kad mūsų laivas sudužęs ar apskritai atsitikę kas nors baisaus. Žodžiu sakant, aš taip išsigandau, jog apalpau. Bet tą valandą kiekvienam rūpėjo gelbėti tiktai savo gyvybę, tad į mane niekas nekreipė dėmesio ir nepasidomėjo, kas man atsitiko. Kitas stojo prie siurblio į mano vietą, paspyręs mane koja ir palikęs gulėti, būdamas tikras, kad kritau negyvas; praėjo nemaža laiko, kol atsipeikėjau.

Dirbome išsijuosę, bet vanduo triume kilo vis aukščiau ir aukščiau; buvo aišku, kad laivas ims skęsti. Nors audra pradėjo rimti, tačiau nebuvo vilties, kad laivas galėtų išsilaikyti vandens paviršiuje, kol mes įplauksime į uostą, ir kapitonas vis tebešaudė iš patrankų, šaukdamasis pagalbos; pagaliau vienas mažas laivas, stovėjęs netoli nuo mūsų, surizikavo nuleisti mums į pagalbą valtį. Su didžiausiu pavojumi valtis priartėjo prie mūsų, bet mes negalėjome prie jos priplaukti, o valtis negalėjo prisiirti prie mūsų laivo. Vyrai irklavo iš visų jėgų, rizikuodami savo gyvybe, kad galėtų mus išgelbėti, ir pagaliau mūsų jūreiviai numetė jiems virvę su pririštu gelbėjimosi ratu. Po ilgų bergždžių pastangų aniems pavyko sugriebti virvės galą; mes prisitraukėme juos ties laivagaliu ir visi ligi vieno nusileidome į valtį. Nebuvo ko nė galvoti, kad ta valtimi pasiektume jų laivą; visi sutarė, jog reikia leistis pavėjui, stengiantis irtis kiek galima į krantą. Mūsų kapitonas vyrams pažadėjo, kad valčiai sudužus, sumokės už ją jų šeimininkui; taigi iš dalies irdamiesi, iš dalies vėjo varomi, mes stūmėmės šiaurės link, į Vintertono kyšulio pusę, vis sukdami prie kranto.

Vos ketvirčiui valandos tepraslinkus nuo tos akimirkos, kai atsiskyrėme nuo laivo, pamatėme jį skęstant. Turiu prisipažinti, jog beveik nepajėgiau žvilgtelėti į laivą, išgirdęs jūreivius šaukiant, kad jis skęsta, nes nuo tos akimirkos, kai nusileidau arba, teisingiau sakant, kai buvau nuneštas į valtį, mano krūtinėje apmirė širdis – iš dalies iš baimės, iš dalies pamąsčius apie tai, kas manęs laukia.

Šitaip beplaukiant, kai vyrai įsiręžę yrėsi, kreipdami valtį į krantą, mes ten pamatėme (kiekvieną kartą, kai valtį banga išmesdavo aukštyn, mums buvo matyti krantas) bėgiojant daug žmonių, kurie rengėsi mums padėti, kai tik priplauksime arčiu. Bet į krantą artėjome labai lėtai ir žemę tegalėjome pasiekti tik praplaukę pro Vintertono švyturį, kur tarp Vintertono ir Kromerio krantas pasisuka į vakarus ir jo kyšuliai šiek tiek mažina vėjo smarkumą. Čia mes prisiyrėme prie kranto su dideliu vargu, bet vis dėlto laimingai išlipome į sausumą ir pėsti nuėjome į Jarmutą. Jarmute mes, kaip ištikti nelaimės, buvome labai šiltai priimti tiek miesto valdybos, kuri paskyrė mums geras patalpas, tiek ir privačių asmenų – pirklių ir laivininkų, kurie mus aprūpino pakankama pinigų suma, kad galėtume nuvykti į Londoną ar atgal į Halį, kai panorėsime.

O kad aš būčiau turėjęs proto grįžti atgal į Halį ir pareiti į tėvų namus, koks būčiau buvęs laimingas! Mano tėvas, kaip mūsų palaiminto Išganytojo sakmėje, tikriausiai būtų man papjovęs riebų veršiuką, nes tik labai negreit sužinojo, jog aš nežuvau drauge su laivu, nuskendusiu Jarmuto prieuostyje.

Bet piktas likimas stūmė mane vis į tą patį pražūtingą kelią su tokiu atkaklumu, kuriam nebuvo galima atsispirti, ir nors ne kartą išgirsdavau blaivaus proto balsą, šaukiantį mane grįžti namo, man trūko jėgų ryžtis. Nežinau, kaip tai pavadinti, ir todėl netvirtinu, kad tai paslaptingoji lemtis skatina mus būti savo pačių pražūties įrankiais, net kai mes tą pražūtį regime prieš save ir einame į ją atviromis akimis. Neabejoju, kad tik piktasis mano likimas, kurio aš nepajėgiau išvengti, privertė mane eiti prieš blaivaus proto nurodymus bei prieš gerosios mano pusės įtaigas ir paniekinti dvi tokias akivaizdžias pamokas, kurias gavau pirmojo bandymo metu.

Mano bičiulis, kapitono sūnus, kuris pirmiau padėjo užkietėti mano sąžinei, dabar pasidarė tylesnis už mane. Pirmą kartą, kai jis užkalbino mane Jarmute (tatai atsitiko tik po dviejų ar trijų dienų, nes mums davė atskiras patalpas), aš pastebėjau, kad jo tonas pasikeitė. Gana niūriai nusiteikęs, linguodamas galvą, jis paklausė mane, kaip jaučiuosi. Paaiškinęs savo tėvui, kas aš toks esu, jis papasakojo, kad leidausi į šią kelionę tik pabandyti, o ateityje ketinu apkeliauti visą pasaulį. Jo tėvas, atsigręžęs į mane, tarė rimtu ir susirūpinusiu tonu:

– Jaunuoli! Jums niekuomet nedera leistis į jūrą: tatai, kas mus ištiko, aiškiai ir neabejotinai rodo, kad jums nelemta būti jūrininku.

– Kodėl gi, pone? – paklausiau aš. – Argi jūs taip pat daugiau nebeplaukiosite?

– Čia kas kita, – atsakė jis. – Plaukioti – mano profesija, taigi ir mano pareiga. Bet jūs leidotės į jūrą tik pabandyti, tai šit dangus ir davė jums paragauti to, ko turite tikėtis, jei užsispyręs laikysitės savo sumanymo. Galbūt nelaimė mus ir ištiko tik dėl jūsų, gal jūs buvote kaip Joana Tarsiso laive… Meldžiamasai, – pridūrė jis, – paaiškinkite man, kas jūs esate ir kas jus paskatino leistis į jūrą?

Tada aš jam šį tą papasakojau apie save. Man baigus, jis pratrūko su keistu apmaudu:

– Ką aš padariau, – kalbėjo jis, – kuo nusikaltau, kad šitas nelaimingas nenaudėlis įkėlė koją į mano laivą? Daugiau nė už tūkstantį svarų nebesutikčiau plaukti vienu laivu su tavim!

Žinoma, visa tai jis pareiškė įširdęs, susijaudinęs dėl patirto nuostolio, ir pasakė daugiau, negu jam derėjo. Bet paskui jis su manim kalbėjo rimtai ir įtikinėjo grįžti pas tėvą, negundyti apvaizdos, sakydamas man, kad aš turįs matyti prieš save nukreiptą Dievo pirštą.

– Jaunuoli, – tarė jis baigdamas, – jeigu jūs negrįšite namo, tai – tikėkite manimi – visur, kur tik keliautumėte, jus persekios nelaimės ir nesėkmės, kol išsipildys jūsų tėvo žodžiai.

Netrukus mudu išsiskyrėme; aš nesusigriebiau, ką jam į tai atsakyti, ir daugiau jo nebemačiau. Kur jis iškeliavo – nežinau, o aš, turėdamas šiek tiek pinigų, nuvykau į Londoną sausuma. Tiek vykstant į Londoną, tiek ir nuvykus, dažnai apimdavo abejonės, kokį gyvenimo kelią pasirinkti: ar grįžti namo, ar vėl leistis į jūrą.

Kai pagalvodavau apie grįžimą į tėvų namus, gėda nustelbdavo geriausius mano proto patarimus: man vaidendavosi, kaip juoksis iš manęs visi mūsų kaimynai ir kaip man bus gėda pažvelgti ne tik į tėvą ir motiną, bet ir į visus pažįstamus. Nuo to laiko aš dažnai pastebėdavau, kokia nelogiška ir nenuosekli yra žmogaus prigimtis, ypač jaunystėje: atmesdami argumentus, kuriais derėtų vadovautis, žmonės gėdisi ne nuodėmių, dėl kurių juos visai teisingai galima pavadinti bepročiais, bet atgailos, dėl kurios tik ir galima juos laikyti protingais.

II SKYRIUS

Ilgokai negalėjau apsispręsti, ko griebtis ir kokį gyvenimo kelią pasirinkti. Vis neįstengiau įveikti savo nenoro grįžti namo, o kol atidėliojau, patirtų nelaimių prisiminimai pamažu dilo, podraug silpnėjo ir šiaip silpnas proto balsas, skatinęs mane grįžti pas tėvą. Pagaliau visai lioviausi galvojęs apie grįžimą ir ėmiau ieškoti progos vėl leistis į kelionę.

Ta pati piktoji jėga, kuri iš pradžių paskatino mane bėgti iš tėvų namų, kuri sukėlė manyje beprotišką ir neapgalvotą norą praturtėti ir kuri tuos svaičiojimus taip giliai manyje įdiegė, jog aš likau kurčias visiems geriems tėvo patarimams, graudenimams ir netgi įsakymams, – aš jums sakau, – toji pati jėga, kad ir kas ji būtų, pakišo man mintį imtis nelaimingiausiojo iš visų sumanymų, ir aš įsėdau į laivą, kuris turėjo plaukti į Afrikos pakrantę, arba, kaip tat paprastai vadina mūsų jūrininkai, keliavo į Gvinėją.

Didelė mano nesėkmė buvo ta, kad visų šių nuotykių metu aš neparsisamdžiau paprastu jūrininku. Tuo atveju, nors man ir būtų tekę dirbti gal kiek sunkiau, negu buvau įpratęs, bent būčiau pramokęs jūrininko amato ir ilgainiui būčiau galėjęs tapti šturmanu ar leitenantu, jei ne pačiu laivo kapitonu. Bet man visuomet būdavo lemta pasirinkti blogesnį kelią, ir šį kartą aš taip pat padariau. Turėdamas kišenėje pinigų, o ant pečių gražius drabužius, visuomet sėsdavau į laivą dėdamasis ponu. Taip man niekad neteko dirbti jokio darbo laive, ir aš nieko nepramokau.

Londone iš pat pradžių man pasisekė ir patekau į neblogą draugiją, nors tai ne visuomet pasitaiko tokiems pasileidusiems, iš kelio išklydusiems jaunikliams, koks tada buvau aš; velnias nežiopso ir tuojau paspendžia tokiems kokius nors spąstus. Bet man taip neatsitiko. Susipažinau su laivo kapitonu, atplaukusiu nuo Gvinėjos krantų; jam taip gerai sekėsi, kad buvo pasiryžęs ir vėl ten keliauti. Jam patiko mano draugystė, nes tuo metu aš mokėjau gražiai pakalbėti, ir išgirdęs, jog trokštu pamatyti pasaulį, pasiūlė man vykti drauge su juo, sakydamas, kad kelionė man nieko nekainuosianti: aš būsiąs jo draugas ir svečias. O jei gabensiuosi kokių nors prekių, tai galėsiu pasilikti visą pelną, kokį gausiu jas pardavęs; galbūt man ir pasiseksią.

Aš tą pasiūlymą priėmiau, artimai susidraugavau su šiuo kapitonu, sąžiningu ir atviru žmogumi, ir išvykau su juo į kelionę. Paklausęs nešališkų, nuoširdžių kapitono patarimų, pasiėmiau truputį prekių, iš kurių gavau geroką pelną. Aš vežiausi nusipirkęs už 40 svarų sterlingų kapitono nurodytų įvairių žaislų ir niekniekių. Tuos 40 svarų surankiojau padedamas giminių, su kuriais susirašinėjau ir kurie, manau, įkalbėjo tėvą ar bent motiną suteikti tokią sumą pirmajam mano bandymui prekiauti.

Tai buvo, galima sakyti, vienintelė sėkminga kelionė iš visų mano nuotykių, ir už tai turiu būti dėkingas teisingam ir sąžiningam savo draugui kapitonui, kurio vadovaujamas gerokai pramokau ir matematikos bei laivininkystės taisyklių, išmokau vesti laivo dienyną, atlikti stebėjimus ir apskritai patyriau daug jūrininkui būtinai žinotinų dalykų. Mat jam buvo malonu mane mokyti, o man malonu mokytis; žodžiu sakant, šios kelionės metu aš tapau ir jūrininku, ir pirkliu. Už savo prekes parsivežiau penkis svarus ir devynias uncijas aukso dulkių ir Londone už jas gavau beveik 300 svarų sterlingų. Ši sėkmė įkvėpė man tuos garbėtroškos kupinus užmojus, kurie vėliau mane visiškai sužlugdė.

Vis dėlto net ir ši kelionė man nebuvo labai sėkminga: svarbiausia, aš nuolat nesveikavau, dėl nepaprastai karšto klimato susirgau smarkiu drugiu, nes mes prekiavome daugiausia jūros pakraščiais, nuo penkiolikto laipsnio šiaurės platumos iki paties pusiaujo.

Dabar aš tapau Gvinėjos pirkliu. Kadangi, didelei mano nelaimei, vos grįžęs į savo gimtinę, mirė mano draugas kapitonas, ryžausi vėl išplaukti į tą pačią kelionę ir sėdau į tą patį laivą, kurio vadovavimą dabar perėmė buvęs kapitono padėjėjas. Tai buvo nelaimingiausia kelionė, kokią tik žmogui yra tekę kada nors atlikti. Nors iš savo įgyto kapitalo tepasiėmiau apie 100 svarų sterlingų ir man liko 200 svarų, kuriuos buvau pasidėjęs pas savo draugę našlę, labai teisingą moterį, vis dėlto šioje kelionėje mane ištiko baisios nelaimės. Pirmoji buvo ši: mūsų laivas plaukė Kanarų salų kryptimi ar, teisingiau, buvo tarp tų salų ir Afrikos kranto, kai ryto sambrėškoje jį netikėtai užklupo maurų piratų laivas iš Salės[3] ir ėmė vytis iškėlęs visas turimas bures. Mes irgi išvyniojome tiek burių, kiek tik galėjo pakelti mūsų skersiniai ir stiebai, kad tik pavyktų pasprukti, tačiau pamatę, kad piratai skrieja greičiau ir kad jie tikriausiai po kelių valandų mus pavys, pasiruošėme kautynėms. Mūsų laivas turėjo dvylika patrankų, o plėšikų – aštuoniolika. Apie trečią valandą po pietų jie priartėjo ir neapsižiūrėję priplaukė prie mūsų laivo šono, o ne prie galo, kaip kad buvo ketinę; mes perkėlėme aštuonias patrankas į tą pusę ir paleidome į piratus salvę, kuri privertė juos atsitraukti, bet prieš tai jie mums atsakė iš patrankų ir iš šautuvų, iš kurių šaudė apie du šimtai jų laive buvusių vyrų. Vis dėlto nė vieno mūsiškių nesužeidė, nes visi mūsų vyrai buvo pasislėpę. Piratai vėl ruošėsi mus pulti, o mes – gintis. Šį kartą jie priplaukė prie kito mūsų laivo šono, ir į mūsų denį įšoko šešiasdešimt plėšikų, kurie tučtuojau pradėjo pjaustyti ir kapoti bures bei takelažą. Mes pasveikinome juos šautuvų ugnimi, trumpomis ietimis, rankinėmis granatomis bei kitais ginklais ir du kartus išstūmėme juos iš denio. Norėdamas baigti šią liūdną mūsų istorijos dalį, trumpai pasakysiu, kad po to, kai mūsų laivas buvo sugadintas, o trys vyrai nukauti ir aštuoni sužeisti, mes buvome priversti pasiduoti, ir visi kaip belaisviai nugabenti į Salės uostą, priklausantį maurams.

Su manim jie elgėsi ne taip baisiai, kaip iš pradžių bijojau; manęs nenugabeno krašto gilumon į imperatoriaus rūmus, kaip kitus mūsų vyrus, bet pasiliko piratų laivo kapitonas kaip asmenišką savo grobį ir pavertė mane vergu, nes buvau jaunas bei vikrus ir jam tikau. Buvau visiškai prislėgtas to staigaus aplinkybių pasikeitimo, iš pirklio virtęs skurdžiu vergu; dabar prisiminiau pranašiškus tėvo žodžius, kad būsiu nelaimingas ir negalėsiu susilaukti pagalbos. Pagalvojau, jog šie žodžiai taip tiksliai išsipildė, kad blogiau nė būti negali, nes dabar mane nubaudė Dievo ranka, ir aš esu žuvęs, be vilties išsigelbėti. Bet deja! Visa tai tebuvo pradžia tų vargų, kuriuos vėliau turėjau patirti, kaip paaiškės šios apysakos tęsinyje.

Kadangi naujasis šeimininkas, tiksliau sakant ponas, mane nusigabeno į savo namus, turėjau vilties, kad, išplaukdamas į jūrą, jis drauge pasiims ir mane. Tikėjausi, jog anksčiau ar vėliau jį pačiups koks nors ispanų ar portugalų karo laivas, ir tokiu atveju aš būčiau išvaduotas. Tačiau ši mano viltis greitai dingo, nes, išplaukdamas į jūrą, jis palikdavo mane krante prižiūrėti sodelio ir dirbti kitus vergams įprastus juodus namų darbus; sugrįžęs namo po savo žygio, jis liepdavo man miegoti kajutėje ir saugoti jo laivą.

Aš svajojau tik apie pabėgimą, apie tai, kaip pasprukti, bet nesugalvodavau nieko, kas teiktų nors mažiausios vilties. Esamomis aplinkybėmis buvo neįmanoma tikėtis, kad toks mėginimas pavyktų, nebuvo jokio žmogaus, su kuriuo susitaręs galėčiau drauge išplaukti, jokio panašaus į mane vergo: nei anglo, nei airio, nei škoto, aš buvau visiškai vienišas. Taigi per dvejus metus man nepasitaikė nė vienos progos, kuria pasinaudodamas būčiau galėjęs ištrūkti, nors ir daug apie tai svajodavau.

Maždaug po dvejų metų susidarė tokios nepaprastos aplinkybės, jog man vėl kilo sena mintis pabandyti išsivaduoti. Mano šeimininkas ilgiau negu visuomet sėdėjo namie niekur neišplaukdamas (taip buvo, girdėjau, dėl to, kad jam trūko pinigų). Tuo metu jis kartą ar du kartus per savaitę, o protarpiais ir dažniau, jei tik būdavo giedras oras, pagalbine savo laivo valtimi plaukdavo žvejoti. Jis visuomet drauge imdavo mane ir vieną jauną moriską[4] irkluoti; mes jį kaip įmanydami linksmindavome, be to, aš žuvis gaudžiau taip vikriai, jog kartais jis pasiųsdavo mane pažvejoti su vienu mauru, jo giminaičiu, ir tuo jaunuoliu morisku, kaip jie jį vadino.

Ir štai kartą, vieną visiškai tykų rytą, mums išplaukus žvejoti, pakilo toks tirštas rūkas, jog nebegalėjome matyti kranto, nors nuo jo nebuvome nutolę nė per pusę lygos[5], irdamiesi nežinojome, kur plaukiame; šitaip vargome visą dieną ir naktį, o rytui išaušus pamatėme, kad, užuot plaukę į krantą, mes nuplaukėme į jūrą ir dabar esame mažiausiai per dvi lygas nuo kranto. Tačiau grįžome laimingai, patyrę nemaža vargo ir susidūrę su pavojumi, nes iš ryto ėmė pūsti gana smarkus vėjas, o svarbiausia – visi buvome labai išalkę.

Bet mūsų šeimininkas, šio nuotykio pamokytas, pasiryžo ateityje būti atsargesnis; turėdamas savo žinioje pagrobto mūsų angliškojo laivo barkasą, jis nusprendė nebeplaukti žvejoti be kompaso ir maisto atsargos. Tad jis įsakė savo laivo staliui, irgi anglų tautybės vergui, įrengti barkase nedidelę kajutę ar kabiną, tokią kaip baržoje, užpakaly jos paliekant vietos stačiam vairuoti ir sutraukti grotą[6], o priešakyje – pakankamai erdvės vienam ar dviem žmonėms stovėti ir tvarkyti kitas bures. Kajutė buvo žema, bet labai jauki ir erdvi: joje galėdavo miegoti šeimininkas ir vienas ar du vergai; ten taip pat buvo valgomasis stalas ir kelios spintelės sudėti mano pono mėgstamųjų gėralų buteliams, o svarbiausia – laikyti duonai, ryžiams ir kavai.

Šia valtimi mes dažnai išplaukdavome žvejoti. Aš buvau pats vikriausias žvejys, ir šeimininkas niekad neplaukdavo be manęs. Kartą jis sumanė išplaukti šia valtimi, norėdamas maloniai praleisti laiką bei pažvejoti su dviem ar trimis kilmingaisiais vietos maurais; šiai išvykai jis paruošė didesnę negu visuomet maisto atsargą ir dar iš vakaro nugabeno ją į valtį. Be to, man jis įsakė paimti iš jo laivo tris šautuvus, apsirūpinti reikiamu kiekiu parako ir šratų, nes jie buvo nusprendę ne tik žvejoti, bet ir pamedžioti paukščių.

Aš paruošiau viską, kaip jis buvo įsakęs, ir, kitą rytą švariai iššveitęs valtį, iškėlęs jos vėliavą ir gaireles, viską paruošęs svečių patogumui, ėmiau lūkuriuoti. Tačiau netrukus mano šeimininkas atėjo vienas ir pranešė, kad jo svečiai išvykę kažkokiu netikėtu reikalu, ir įsakė man išplaukti su vyru ir berniuku kaip paprastai šiek tiek pažvejoti, nes jo draugai pas jį vakarieniausią. Jis liepė man, kai tik prižvejosime žuvų, jas tuojau atgabenti jam į namus. Aš pažadėjau visa tai atlikti.

Tą valandėlę vėl atgijo senosios svajonės išsivaduoti. Dabar turėjau savo žinioje nedidelį laivą, ir kai tik mano šeimininkas nuėjo, ėmiau ruoštis, bet ne žūklei, o kelionei, nors ir nežinojau, kuria linkme turėsiu pasukti; šituo aš ir nesirūpinau, nes man buvo gera bet kuri kryptis, kad tik galėčiau ištrūkti iš nelaisvės.

Visų pirma griebiausi gudrybės įkalbėti maurą pasiimti į valtį kuo daugiau maisto; pasakiau jam, kad mes neturime teisės liesti sukrautų mūsų šeimininko produktų. Jis pritarė ir atnešė į valtį didelį krepšį tenykščių sausainių ir tris ąsočius gėlo vandens. Aš žinojau, kur laikoma šeimininko dėžė su buteliais, kurie, sprendžiant iš išvaizdos, buvo pagrobti iš kokio nors anglų laivo, ir kol mauras buvo ant kranto, nugabenau ją į valtį, kad atrodytų, jog ta dėžė jau anksčiau buvo ten padėta mūsų šeimininkui. Į valtį nutempiau ir didžiulį, kokių penkiasdešimties svarų vaško gabalą, siūlų, virvelių, kirvuką, pjūklą ir plaktuką; visa tai vėliau mums labai pravertė, ypač vaškas, iš kurio liejome žvakes. Iškrėčiau maurui dar vieną išdaigą, jis ir čia leidosi lengvai apgaunamas. Jo vardas buvo Izmaelis, bet visi jį vadino Muliu arba Moliu, tad aš kreipiausi į jį:

– Moli, – tariau, – mūsų pono šautuvai yra valtyje, o aš žinau, kad jo šaudmenų atsargos saugomos laive. Ar negalėtum paimti kiek parako ir šratų? Gal mums pavyks nušauti keletą alkamių (paukščiai, panašūs į mūsų žiurlius)?

– Gerai, – atsakė jis, – atnešiu.

Ir atnešė didelį odinį maišiuką, kuriame buvo pusantro svaro ar net daugiau parako, ir antrą – su penkiais šešiais svarais šratų ir nedaug kulkų, ir visa tai sukrovė į valtį. Be to, didžiojoje kajutėje radau truputį parako ir subėriau jį į vieną dėžėje rastą beveik tuščią butelį, supylęs gėrimo likučius į kitą; taigi, apsirūpinę viskuo, kas mums buvo reikalinga, išplaukėme iš uosto žvejoti. Tvirtovėje, kuri stovėjo ties uosto žiotimis, buvo žinoma, kas mes esame, ir ten į mus niekas nekreipė dėmesio. Nuplaukę ne daugiau kaip mylią nuo uosto, sutraukėme bures ir pradėjome žvejoti. Vėjas pūtė iš šiaurės rytų, priešingai, negu aš troškau, mat, jei būtų pūtęs iš pietų, būčiau galėjęs tikėtis nuplaukti į Ispanijos pakraščius arba bent pasiekti Kadiso įlanką, tačiau buvau pasiryžęs nepaisyti vėjo krypties ir nusivaryti kuo toliau nuo tos baisios vietos, o visa kita palikti likimui.

Kai mes šiek tiek pažvejojome ir nieko nesugavome, – mat, jei žuvys ir užkibdavo ant kabliuko, aš jų neištraukdavau, kad mauras jų nepamatytų, – pagaliau tariau jam:

– Čia nieko nebus, ponas mums nepadėkos už tokią žūklę. Turime plaukti toliau.

Nieko pikto nenumanydamas, jis sutiko ir pakėlė bures, nes kaip tik sėdėjo valties priekyje. Laikydamas vairą savo rankose, leidau valčiai nuplaukti dar beveik lygą tolyn, o paskui ją sustabdžiau tartum ruošdamasis žvejoti, tada, perdavęs vairą berniukui, nuėjau į priekį, kur buvo mauras, ir, apsimesdamas, kad lenkiuosi kažką paimti užpakaly jo, netikėtai stvėriau jį ranka už juosmens ir išstūmiau per bortą į jūrą. Jis tučtuojau išnėrė, nes plaukiojo kaip kamštis, ir ėmė šaukti mane bei prašyti, kad priimčiau jį atgal, žadėdamas keliauti su manim per visą pasaulį. Jis taip smarkiai plaukė paskui valtį, kad būtų mane labai greitai prisivijęs, nes pūtė labai silpnas vėjas. Tada aš šokau į kajutę, nutvėriau vieną medžioklinį šautuvą, nutaikiau į jį ir pasakiau, kad nieko blogo jam nepadariau ir nedarysiu, jeigu jis paliks mane ramybėje.

– Bet, – tariau, – tu plauki pakankamai gerai, kad galėtum pasiekti krantą, o jūra rami, tad suk namo, ir aš tau nedarysiu nieko pikto, bet jei artinsiesi prie valties, kaipmat peršausiu tau galvą, nes esu pasiryžęs atgauti laisvę.

Tada jis apsisuko ir nuplaukė į krantą, ir neabejoju, kad jį lengvai pasiekė, nes buvo puikus plaukikas.

Galėjau pasiimti šį maurą ir paskandinti berniuką, bet mauru nebuvo galima pasitikėti. Kai jis nuplaukė, aš atsigręžiau į berniuką, kurio vardas buvo Ksuris, ir tariau jam:

– Ksuri, jei būsi man ištikimas, aš padarysiu tave žymiu žmogumi, bet jei nepaglostysi sau veido, pareikšdamas man ištikimybę, – tai yra neprisieksi Mahometo ir jo tėvo barzda, – aš ir tave turėsiu išmesti į jūrą.

Berniukas nusišypsojo, žiūrėdamas man į akis, ir ėmė taip nuoširdžiai kalbėti, jog aš turėjau juo pasitikėti; jis prisiekė būti man ištikimas ir keliauti su manimi nors į pasaulio kraštą.

-- Papildyta --

III SKYRIUS

Kol mauras, kuris vis tebeplaukė, mane matė, aš kreipiau valtį tiesiai į jūrą ir net sukau beveik prieš vėją, kad jis manytų, jog nuplaukiau Gibraltaro sąsiaurio link (kaip, reikia manyti, būtų padaręs kiekvienas protingas žmogus). Iš tiesų: kas būtų galėjęs pagalvoti, kad mes plaukiame į pietus, į tą tikrai laukinį jūros pakraštį, kur, be abejonės, ištisos gentys negrų apsuptų mus savo laiveliais ir sunaikintų, o jei išliptume į krantą, tuojau surytų plėšrieji žvėrys arba negailestingi laukiniai žmonės?

Bet vakare, vos tik ėmė temti, aš pakeičiau kryptį ir pasukau į pietus, sukdamas šiek tiek į rytus, kad per daug nenutolčiau nuo krantų. Visą laiką pūtė stiprokas vėjas, o jūra buvo lygi ir rami, tad aš taip puikiai nuburiavau, jog kitą dieną apie trečią valandą po pietų, kai pirmą kartą priplaukiau arčiau žemės, buvau, tikiuosi, ne mažiau kaip šimtas penkiasdešimt mylių į pietus nuo Salės miesto – visiškai už Maroko imperatoriaus ir bet kurio kito tenykščio valdovo žemių ribų, nes jokio žmogaus nematėme.

Vis dėlto aš taip bijojau maurų ir tokia baimė mane apimdavo pagalvojus, jog galiu patekti jiems į nagus, kad vėjui vis pučiant palankia kryptimi, nesustodamas plaukiau ištisas penkias dienas, nesiryždamas priartėti prie kranto ar nuleisti inkarą. Po penkių dienų papūtė pietų vėjas, ir aš nusprendžiau, kad jei kokie laivai mus ir vijosi, tai dabar liausis. Todėl išdrįsau priplaukti prie kranto ir nuleidau inkarą nedidelės upės žiotyse. Aš visiškai nežinojau, kur esu – nei kokioje geografinėje platumoje, nei kokiame krašte, nei kokios tautos čia gyvenama, nei kaip vadinasi ši upė. Visai nemačiau ir nenorėjau matyti žmonių; pagrindinis dalykas, kurio troškau, buvo gėlasis vanduo. Į šią upę patekome vakare, pasiryžę, kai tik sutems, plaukti į krantą ir ištirti kraštą. Bet vos tik visiškai sutemo, išgirdome tokius siaubingus balsus, tokį įvairų nežinomų mums laukinių žvėrių lojimą, riaumojimą ir staugimą, jog vargšas berniukas vos nenumirė iš baimės ir maldavo mane nesikelti į krantą iki išauštant.

– Gerai, Ksuri, – tariau, – nesikelsiu, bet, galimas daiktas, dienos metu mes pamatysime žmonių, kurie bus mums tokie pat pikti kaip tie liūtai.

– Tada mes pykšt jiems šautuvą, – atsakė juokdamasis Ksuris, – ir jie pabėgs.

Angliškai kalbėti Ksuris buvo šiek tiek pramokęs bendraudamas su mumis, vergais. Aš džiaugiausi, kad berniukas toks linksmas, ir daviau jam gurkšnį vyno (iš mūsų šeimininko butelių dėžės), norėdamas jį padrąsinti. Ksurio patarimas buvo geras, ir aš jo paklausiau. Mudu nuleidome mažąjį savo inkarą ir prastovėjome prigludę visą naktį; aš sakau prigludę, nes mudu visiškai nemiegojome, mat po dviejų ar trijų valandų pamatėme daugybę įvairių didžiulių žvėrių (nežinojome, nė kaip jie vadinasi); tie žvėrys atbėgdavo į jūros pakrantę, puldavo į vandenį, vartydavosi, norėdami atsivėsinti, jie staugė ir riaumojo taip šlykščiai, kaip aš iš tikrųjų dar niekad nebuvau girdėjęs.

Ksuris buvo baisiai išsigandęs, o ir aš, tiesą sakant, ne mažiau už jį. Bet mudu dar labiau išsigandome, kai išgirdome, kad viena tokia didžiulė pabaisa plaukia mūsų valties link. Mudu jos nematėme, bet girdėjome, kaip ji šnopuoja ir prunkščia, ir iš to sprendėme, kad čia esama baisaus, didelio ir įsiutusio žvėries. Ksuris tvirtino, jog tai liūtas (mano manymu, tai galėjo būti tiesa), ir šaukė man kelti inkarą ir plaukti šalin.

– Ne, Ksuri, – tariau, – mes galime prie inkaro pririšti virvę su plūde ir nusistumti į jūrą. Tie žvėrys negalės mūsų taip toli vytis.

Vos spėjęs tai pasakyti, pamačiau nežinomą žvėrį už dviejų irklų atstumo; tai man buvo tikra staigmena, tačiau aš tučtuojau šokau prie kabinos durų, nutvėriau savo šautuvą ir šoviau į žvėrį, kuris kaipmat apsisuko ir nuplaukė atgal į krantą.

Neįmanoma aprašyti, koks baisus triukšmas, staugimas ir riaumojimas kilo tiek pakrantėje, tiek ir giliau krašte, kai nuaidėjo šūvis, kurio, turiu pagrindą manyti, šitie žvėrys niekuomet anksčiau nebuvo girdėję. Galutinai įsitikinau, kad naktį šiame krašte mudviem išlipti į krantą negalima, taip pat buvo neaišku, ar dieną saugu kelti koją iš vandens, nes patekti į bet kokių laukinių rankas būtų tiek pat blogai, kaip ir atsidurti liūtų ir tigrų naguose – bent mudu vienodai bijojome vienų ir kitų.

Tačiau, šiaip ar taip, privalėjome vienur ar kitur išlipti į krantą pasiieškoti gėlo vandens, nes valtyje jo nebeturėjome nė pintos[7]. Buvo neaišku, kada ir kur jo gausime. Ksuris pareiškė, kad jeigu leisčiau jį į krantą su vienu ąsočiu, jis ištirtų, ar ten yra vandens, ir man jo atneštų. Paklausiau jį, kodėl jis nori eiti – juk galėčiau eiti aš, o jis pasiliktų valtyje. Berniuko atsakyme buvo tiek tikro jausmo, jog nuo to laiko aš visuomet jį mylėjau. Jis tarė:

– Jei laukiniai žmonės ateis, jie suės tik mane, o jūs nuplauksite sau vienas.

– Gerai, Ksuri, – tariau aš, – eisime abudu, ir jei pasirodys laukiniai, mudu juos nušausime. Jie mudviejų nesuės.

Aš daviau Ksuriui pakrimsti džiūvėsių ir gurkšnį vyno iš jau minėtų mūsų šeimininko atsargų, ir mudu pristūmėme valtį arčiau kranto, o paskui nubridome į sausumą, tepasiėmę ginklus ir du ąsočius vandeniui.

Aš nedrįsau nueiti taip toli, kad iš akių dingtų valtis, nes bijojau, jog kanojomis upe gali atplaukti laukiniai, bet berniukas, pamatęs maždaug už mylios nuo kranto įdubesnę vietą, nužingsniavo jos link; netrukus pamačiau, kad jis bėga į mane. Pamaniau, kad jį vejasi laukiniai ar išgąsdino kokie žvėrys, ir šokau pirmyn, norėdamas jam padėti, bet pribėgęs pamačiau kažką kabant ant jo pečių; tai buvo jo nušautas žvėrelis, panašus į mūsų kiškį, tik kitokios spalvos ir ilgesnėmis kojomis. Tuo mudu buvome labai patenkinti – žvėrelio mėsos būta labai skanios, bet džiugioji naujiena, kurią vargšas Ksuris atskubėjo man pasakyti, buvo ta, kad jis rado gėlo vandens ir nematė laukinių.

Vėliau pastebėjome, jog mudviem nereikia tiek vargti dėl gėlo vandens: paėjėję truputį aukščiau pagal upelį, prie kurio buvome apsistoję, supratome, kad čia per atoslūgį vanduo būdavo visai gėlas, nes per potvynį jūros vilnys upeliu mažai tepakildavo aukštyn. Prisisėmėme savo ąsočius ir, iškepę nušautą kiškį, suruošėme puotą; neaptikę jokių žmogaus pėdsakų toje krašto dalyje, pasiruošėme keliauti toliau.

Šia pakrante buvau plaukęs jau ir anksčiau, todėl puikiai žinojau, jog Kanarų ir Žaliojo Rago salos yra čia kažkur netoliese. Bet neturėdamas prietaisų nustatyti mūsų geografinei padėčiai ir tiksliai nežinodamas ar bent neprisimindamas, kurioje platumoje buvo tos salos, neišmaniau, kur reikia jų ieškoti, kurioje vietoje pasukti į atvirą jūrą; priešingu atveju dabar būčiau lengvai suradęs kai kurias tų salų. Bet aš tikėjausi, varydamasis pakraščiu iki tų vietų, kur prekiauja anglai, užtikti kurį nors jų laivą, kaip visuomet plaukiantį prekybos reikalais, kuris galėtų mudu priglausti ir išgelbėti.

Mano skaičiavimais, mes dabar buvome pakrantės ruože, besidriekiančiame tarp Maroko imperatoriaus ir negrų žemių; tas kraštas buvo visai tuščias ir negyvenamas, išskyrus laukinius žvėris: negrai, bijodami maurų, apleido jį ir patraukė toliau į pietus, o maurai nusprendė, kad ten neverta gyventi dėl nederlingos žemės, nors ir vieni, ir kiti apleido tą kraštą dėl neapsakomos daugybės tigrų, liūtų, leopardų ir kitų ten besiveisiančių plėšriųjų žvėrių; maurai tas sritis tenaudoja medžioklei ir vyksta medžioti ištisomis armijomis, po du ar tris tūkstančius vyrų išsyk. Todėl nenuostabu, kad beveik per šimtą mylių dienos metu tenai matydavome tik nykų, negyvenamą kraštą, o nakčia girdėdavome tik baisų laukinių žvėrių staugimą ir riaumojimą.

Tą dieną porą kartų man pasirodė, kad matau viršūnę aukšto Tenerifo kalno, kuris yra Kanarų salose. Labai norėjau plaukti į tą pusę ir pasiekti tas salas, bet, du kartus pamėginęs, priešingų vėjų buvau priverstas sugrįžti, be to, menkam mano laiviūkščiui bangos buvo per didelės, tad pasiryžau laikytis pirmykščio sumanymo ir plaukti pakraščiu.

Po to, kai apleidome aną vietą, kelis kartus turėjau keltis į krantą parsinešti gėlo vandens; vieną ankstų rytą nuleidome inkarą ties mažyčiu, bet gana aukštu kyšuliu ir laukėme jau prasidedančio potvynio, kad galėtume priplaukti dar arčiau kranto. Ksuris, gerokai akylesnis už mane, tyliai šūktelėjo ir pasakė, kad mudviem būtų geriausia atsitolinti nuo kranto.

– Pažiūrėkite, – tarė jis, – antai ten ant kalvelės šlaito guli ir kietai miega baisus siaubūnas.

Pažvelgiau, kur jis rodė, ir iš tikrųjų pamačiau tikrą pabaisą. Tai buvo nepaprastai didelis liūtas, jis drybsojo pakrantėje, šešėlyje kopos, kuri buvo tokia stati, kad tartum kybojo virš jo.

– Ksuri, – tariau, – tu išlipsi į krantą ir jį nušausi.

Ksuris, atrodo, labai išsigando ir tarė:

– Man nušauti! Jis suės mane į vieną burną (praris vienu kąsniu, norėjo pasakyti).

Berniukui daugiau nieko nebesakiau, tik liepiau jam nejudėti, paėmiau didžiausią mūsų šautuvą, kuris kalibru prilygo muškietai, užtaisiau jį dideliu kiekiu parako, dviem gabalais švino ir padėjau į šalį, paskui užtaisiau kitą šautuvą dviem kulkom, pagaliau trečiąjį, – mat iš viso mudu turėjome tris šautuvus, – užtaisiau penkiomis mažesnėmis kulkomis. Tada kaip galėdamas atidžiau ėmiau taikytis pirmuoju šautuvu žvėriui į galvą, bet jis gulėjo pakėlęs leteną truputį aukščiau snukio, tad švino gabalai kliudė koją ties keliu ir sutrupino jos kaulą. Jis tuojau urgzdamas pašoko, bet kadangi koja buvo sužalota, vėl pargriuvo; paskui atsistojęs ant trijų kojų suriaumojo taip baisiai, kaip dar niekad savo gyvenime nebuvau girdėjęs. Truputį nustebau, kad nepataikiau į galvą. Bet tučtuojau paėmiau antrąjį šautuvą, ir nors liūtas pradėjo trauktis į šalį, aš vėl šoviau, pataikiau į galvą, ir man buvo malonu matyti, kaip jis griuvo ir, silpnai urgzdamas, gulėjo priešmirtinių traukulių tampomas. Ksuris įsidrąsino ir paprašė, kad leisčiau jį į krantą.

– Gerai, eik, – tariau aš.

Berniukas šoko į vandenį ir, pasiėmęs mažąjį šautuvą į vieną ranką, kita ranka irdamasis nuplaukė į krantą, priėjo prie pat žvėries, prikišo prie jo ausies šautuvo vamzdį ir dar kartą peršovė galvą, galutinai jį pribaigdamas.

Mudviem tai buvo puikus medžioklės laimikis, bet jis netiko maistui; aš labai gailėjausi išeikvojęs tris užtaisus parako ir kulkų mums visai nenaudingam padarui nušauti. Tačiau Ksuris pareiškė norįs jo paragauti ir atėjęs į valtį paprašė manęs kirvelio.

– Kam gi tau jo prireikė, Ksuri? – paklausiau.

– Galvai nukirsti, – atsakė jis.

Bet Ksuris neįstengė nukirsti galvos, jis atkirto tik leteną ir atsinešė ją į valtį; letena buvo nepaprastai didelė.

Aš pagalvojau, kad žvėries kailis galės mums praversti, ir nusprendžiau pamėginti nudirti jam odą. Tad mudu su Ksuriu nuėjome prie žvėries ir pradėjome darbuotis. Ksuris plušėjo kur kas sparčiau už mane, nes aš menkai teišmaniau, kaip reikia lupti odą. Mudu sugaišome visą dieną, bet pagaliau nudyrėme jam kailį ir patiesėme ant mūsų kajutės, kur saulė per dvi dienas visiškai jį išdžiovino; vėliau tą kailį aš pasitiesdavau miegoti.

Po šio sustojimo dešimt ar dvylika dienų mudu plaukėme vis į pietus, kiek galima labiau taupydami sparčiai mažėjančius savo maisto išteklius; į krantą išlipdavome tik pasisemti gėlo vandens. Mano tikslas buvo pasiekti Gambijos ar Senegalo upes – t. y. Žaliojo Rago apylinkes, kur tikėjausi susitikti kokį nors europiečių laivą, o jei nesutikčiau, tai nežinojau kitos išeities, kaip tik plaukti ir ieškoti tų salų arba žūti negrų žemėje. Žinojau, kad visi laivai, plaukią iš Europos į Gvinėją, Braziliją ar į Rytų Indiją, vyksta pro Žaliąjį Ragą arba to paties pavadinimo salas; žodžiu sakant, aš dėjau visas viltis į tą vienintelę išeitį – arba sutikti kokį nors laivą, arba žūti.

To savo sprendimo laikiausi apie dešimt dienų, vėliau pastebėjau, kad pakrantės ruožas yra gyvenamas: plaukdami dviejose ar trijose vietose matėme ant kranto stovinčius ir į mus spoksančius žmones. Galėjome taip pat įžiūrėti, kad jie buvo juodi kaip derva ir visiškai nuogi. Kartą aš panorau išlipti pas juos į krantą, bet Ksuris, išmintingasis mano patarėjas, pasakė:

– Neiti, neiti.

Vis dėlto pasukau arčiau kranto, norėdamas su jais pasikalbėti, o jie gerą galą bėgo lygiagrečiai su manim pakrante. Pastebėjau, kad jie visi buvo beginkliai, išskyrus vieną, kuris turėjo ilgą, šmaikščią lazdą; Ksuris sakė, kad tai yra ietis ir kad jie sugeba ją taikliai ir labai toli mėtyti. Todėl laikiausi atokiai ir kaip mokėdamas kalbėjausi su jais ženklais, ypač stengiausi paprašyti ko nors valgyti. Jie pamojo man, kad sustabdyčiau valtį, ir leido suprasti, jog nubėgs atnešti maisto. Kai tik nuleidau burę ir sustojau, du iš jų nubėgo į krašto gilumą ir greičiau negu per pusvalandį sugrįžo atgal, atsinešdami du gabalus džiovintos mėsos ir truputį jų šalyje auginamų grūdų, nors mudu nežinojome, nei kokie tai buvo grūdai, nei kokia mėsa. Tačiau mes mielai sutikome tatai priimti, tik čia kilo klausimas, kaip šitą maistą pasiekti. Aš nedrįsau lipti pas juos į krantą, o jie lygiai tiek pat bijojo mūsų. Bet laukiniai rado visiems patogią išeitį: jie atnešė maistą į pakrantę ir paliko ant žemės, o patys nuėjo šalin ir stovėjo gerokai atstu, kol mudu jį nusigabenome į valtį, paskui vėl priėjo arčiau mūsų.

Mes jiems padėkojome ženklais, nes neturėjome nieko, kuo galėtume atsilyginti. Bet tą pat valandėlę pasitaikė proga puikiai atsiteisti; mat mums tebeplūduriuojant palei krantą, staiga iš kalnų prie jūros atbėgo du didžiuliai žvėrys, vydamiesi vienas kitą, baisiai įsiutę (taip mums atrodė). Ar tai patinas vijosi patelę, ar jie žaidė, ar kovėsi, mudu negalėjome pasakyti, taip pat nežinojome, ar tai buvo paprastas reiškinys tose vietose, ar ypatingas atsitikimas; aš manau, jog pastarasis spėjimas buvo teisingesnis, nes viena, tie plėšrūs žvėrys dažniausiai pasirodo tik naktimis, antra, mudu pastebėjome, kad žmonės, ypač moterys, baisiai išsigando. Žmogus, kuris turėjo ilgą ietį, pasiliko, o visi kiti paspruko. Tačiau abu žvėrys dūmė tiesiai į vandenį, ir atrodė, kad jie visiškai nemano galabyti negrų; jie puolė į jūrą ir plaukiojo, lyg būtų atbėgę tik pasimaudyti. Pagaliau vienas jų prie valties priplaukė daug arčiau, negu tikėjausi. Vis dėlto aš jau buvau pasiruošęs jį sutikti, kuo skubiausiai užsitaisiau šautuvą ir liepiau Ksuriui užtaisyti du kitus. Kai tik žvėris priplaukė tiek arti, jog mano šūvis galėjo jį pasiekti, aš šoviau ir pataikiau jam tiesiai į galvą. Jis tučtuojau panėrė, bet netrukus vėl iškilo ir ėmė kapanotis tartum grumdamasis dėl gyvybės. Taip iš tikrųjų ir buvo. Jis tuojau puolė į krantą, bet, kraujuodamas nuo mirtinos žaizdos ir springdamas vandeniu, nugaišo jo nepasiekęs.

Neįmanoma apsakyti, kaip nustebo vargšai laukiniai, išgirdę mano šautuvo pykštelėjimą ir išvydę ugnį: kai kurie jų vos nenumirė iš baimės ir, siaubo apimti, lyg negyvi krito ant žemės. Bet pamatę, kad žvėris negyvas ir paniręs vandenyje, taip pat pastebėję mano ženklus, kuriais kviečiau juos ateiti į pakrantę, jie įsidrąsino ir pradėjo ieškoti žvėries. Aš aptikau jį, pastebėjęs krauju nusidažiusį vandenį, užnėriau virvę ir padaviau negrams traukti; jie išvilko žvėrį į krantą, ir pasirodė, kad čia būta labai įdomaus leopardo, viso taškuoto ir tikrai nepaprastai gražaus; negrai nustebę kėlė rankas į dangų, negalėdami suprasti, kuo aš jį nudėjau.

Antrasis žvėris, ugnies žybtelėjimo ir šūvio trenksmo išgąsdintas, nuplaukė į krantą ir nukūrė tiesiai į kalnus, iš kurių jie buvo atbėgę. Iš didelio atstumo aš negalėjau įžiūrėti, koks ten buvo žvėris. Netrukus pastebėjau, kad negrai labai nori nukautojo leopardo mėsos, tad nusprendžiau jiems padovanoti žvėrį ir parodžiau ženklais, kad gali jį pasiimti. Už tai jie man buvo labai dėkingi ir tučtuojau ėmė jį doroti. Nors ir neturėdami peilių, nusmailintais medžio gabalais jie nudyrė kailį greičiau, negu mes tai būtume įstengę padaryti su peiliu. Jie man pasiūlė dalį mėsos, bet aš atsisakiau, parodydamas, kad jiems ją dovanoju, tik ženklais paprašiau kailio, kurį jie man labai mielai atidavė, be to, dar atnešė daug savo maisto gaminių, juos aš priėmiau, nors man buvo nežinomi. Tada ženklais paprašiau vandens: paėmęs vieną mūsų ąsotį, apverčiau jį dugnu aukštyn, tuo norėdamas parodyti, kad jis tuščias ir kad aš jį noriu turėti vėl pilną. Jie tučtuojau šūktelėjo kitiems saviškiams, atėjo dvi moterys ir atnešė didelį molinį indą, išdegtą, kaip man atrodė, prieš saulę. Jie kaip ir anksčiau šį indą pastatė pakrantėje, aš pasiunčiau Ksurį į krantą su ąsočiais, ir jis visus tris prisipylė. Moterys taip pat buvo visiškai nuogos kaip ir vyrai.

Dabar buvau apsirūpinęs šaknimis, grūdais, nors man nežinomais, ir vandeniu; atsisveikinęs su tais draugiškais negrais, leidausi pirmyn ir dar vienuolika dienų nesiartinau prie kranto, kol pamačiau priešais save, už kokių keturių penkių lygų, toli į jūrą nusidriekusį kyšulį; jūra buvo labai rami, ir aš pasukau toli į atvirus vandenis, norėdamas tą kyšulį aplenkti. Pagaliau, per kokias dvi lygas nuo kranto, lenkdamas tą kyšulį, aiškiai pamačiau žemę priešingoje jūros pusėje. Tada visai teisingai nusprendžiau, jog čia yra Žaliojo Rago kyšulys ir šios salos – vadinamosios Žaliojo Rago salos. Tačiau jos buvo labai toli, ir negalėjau nuspręsti, kas man daryti, nes jei užkluptų smarkus vėjas, aš, galimas daiktas, nepasiekčiau nei salų, nei kranto.

Sukdamas galvą, kaip išspręsti šį klausimą, labai susimąsčiau, nuėjau į kajutę ir atsisėdau, palikęs Ksuriui vairą; staiga berniukas sušuko:

– Pone! Pone! Laivas su burėmis!

Kvaišelis berniukas mirtinai išsigando, manydamas, jog tai tikriausiai vienas jo šeimininko laivų, pasiųstas mūsų vytis, bet aš gerai žinojau, jog mes jau per toli nuplaukėme nuo maurų, kad jie galėtų mus pasiekti. Iššokau iš kajutės ir tučtuojau jį pamačiau – tai buvo portugalų laivas ir, kaip man atrodė, plaukiąs į Gvinėjos pajūrį gaudyti negrų. Bet, ėmęs stebėti jo plaukimo kryptį, greitai įsitikinau, kad jie traukia kažkur kitur ir nė nemano artintis prie kranto. Tada pasukau kiek galėdamas statesniu kampu į jūrą, pasiryžęs užkalbinti juos, jei tik bus įmanoma.

Netrukus įsitikinau, kad net ir iškėlęs bures neįstengsiu užplaukti jiems už akių, ir jie praskries pro šalį pirmiau, negu spėsiu duoti kokį ženklą. Bet tą valandėlę, kai plaukdamas kiek galėdamas greičiau, jau pradėjau nebetekti vilties, jie, atrodo, pamatė mane pro savo žiūronus ir suprato, kad čia turi būti kokio nors sudužusio europiečių laivo valtis. Todėl jie sutraukė bures ir leido man priartėti. Tai mane padrąsino. Turėdamas valtyje savo šeimininko vėliavą, ėmiau ja moti, norėdamas parodyti beviltišką savo padėtį, ir iššoviau iš šautuvo. Jie pastebėjo abu šiuos ženklus (paskui man papasakojo, kad pamatė dūmus, bet negirdėjo šūvio). Jie buvo tokie geri, jog atsiliepdami į šiuos signalus visiškai nuleido bures ir sustabdė laivą, ir po kokių trijų ketvirčių valandos priplaukiau prie jų.

Manęs paklausė, kas aš esu, portugališkai, ispaniškai ir prancūziškai, bet nė vienos tų kalbų nesupratau; pagaliau į mane kreipėsi vienas denyje buvęs jūreivis škotas; aš jam atsakiau, kad esu anglas, pabėgęs iš maurų vergijos, iš Salės miesto. Tada jis pakvietė mane į laivą ir labai maloniai priėmė su visu mano turtu.

Lengva įsivaizduoti, kaip neapsakomai džiaugiausi, pasijutęs išgelbėtas iš tokios beveik beviltiškos padėties. Tučtuojau pasiūliau laivo kapitonui viską, ką turėjau, kaip atlyginimą už mano išvadavimą, bet jis kilniai pasakė, jog nieko iš manęs neimsiąs ir visi daiktai būsią man grąžinti, kai tik atplauksime į Braziliją.

– Išgelbėdamas jūsų gyvybę, – tarė jis, – aš pasielgiau su jumis taip, kaip norėčiau, kad su manimi pasielgtų kiti, jei aš atsidurčiau jūsų vietoje. O tai kiekvienam gali atsitikti. Be to, juk aš nugabensiu jus į Braziliją, kuri yra taip toli nuo jūsų tėvynės, o jei paimčiau iš jūsų, ką turite, jūs ten numirtumėte badu, ir aš tik atimčiau jums tą gyvybę, kurią išgelbėjau. Ne, ne, pone inglese (angle), nugabensiu jus veltui, o šie daiktai jums suteiks galimybę ten pragyventi ir sumokėti už kelionę į tėviškę.

Koks jis buvo geraširdis savo pažadais, toks buvo teisingas ir juos vykdydamas. Jis uždraudė jūreiviams liesti mano daiktus, paėmė visą mūsų mantą savo žinion ir, kad nuplaukęs į Braziliją viską galėčiau atgauti, davė man tikslų daiktų sąrašą, į kurį įtraukė net tris molinius ąsočius.

Apžiūrėjęs, kad mano valtis labai gera, kapitonas pareiškė norįs nupirkti ją savo laivui ir paklausė mane, kiek aš už ją prašąs. Pasakiau jam, kad visais atžvilgiais jis man buvo toks dosnus, jog negaliu nustatyti tai valčiai jokios kainos ir paliekąs šį dalyką visiškai jo nuožiūrai. Tada jis pasakė parašysiąs man pasižadėjimą išmokėti aštuoniasdešimt pesų[8], kai nuplauksime į Braziliją, ir sumokėsiąs daugiau, jei man kas nors daugiau už ją pasiūlysiąs. Jis man pasiūlė dar šešiasdešimt pesų už mano berniuką Ksurį; su tuo sutikti nenorėjau. Neprieštaravau, kad kapitonas jį pasiimtų, bet labai nenorėjau parduoti laisvę berniuko, kuris taip ištikimai padėjo man pačiam išsivaduoti. Kai išdėsčiau kapitonui savo samprotavimus, jis pripažino juos esant teisingus ir pasiūlė man kompromisą: jis įsipareigosiąs grąžinti berniukui laisvę po dešimties metų, jei tik šis tapsiąs krikščioniu. Čia jau kas kita. Ksuris sakė sutinkąs likti su kapitonu, ir tada aš leidau jam pasiimti berniuką.

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

Komentuoti gali tik prisijungę nariai

Jeigu turite paskyrą, prisijunkite

Sukurti paskyrą

Sukurkite paskyrą mūsų forume

Registruotis

Prisijungti

Turite paskyrą? Prisijunkite

Prisijungti dabar

  • Narių peržiūri šį forumą:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.


  • SuperGames programele
  • SuperGames programele


×