Mikas

Call of Duty : World at War

Recommended Posts

Kai „Activision“ paskelbė, kad „Teyarch“ studija imsis penktosios „Call of Duty“, aš pernelyg nekreipiau dėmesio į šią naujieną. Ne, ne todėl, kad ypatingai pasitikėčiau šia studija, o tiesiog tuo metu visų mintys buvo nukreiptos į vieną dalyką – „Call of Duty 4“. Tik atsigavęs po nuostabaus „Moderniojo Karo“ supratau, kad artimiausius kelerius metus „COD“ serija džiaugsmo nesuteiks. Man vien užteko prisiminimų apie trečiąją dalį, kuri buvo kaip šaltas dušas po ketvirtosios, o ja perėjau tik pareigos vedinas. Todėl dar kurimo procese, apie „COD 5“ mano nuomonė buvo itin skeptiška. Tiesa, ji šiek tiek pagerėjo po Leipcigo parodos, kurioje teko išbandyti vieną lygį ir tuo metu atrodė, kad stebuklas visgi gali įvykti.

Na, jis neįvyko. Bet ne viskas penktoje dalyje taip jau blogai, kaip galbūt atrodė iš pradžių. Ne paslaptis, kad „Treyarch“ nepavyko prilygti „Infinity Wards“ ir jų talentui, bet jiems neabejotinai pavyko sukurti žymiai geresnį produktą negu anksčiau. O tai jau pažanga, mieli draugai. Už tai jau giriama. Bet užtenka tos įžangos, geriau pažiūrėkime ko gi verta toji penktoji dalis. Tik įsijungę žaidimą pamatysime, kad „Treyarch“ iš tikrųjų nelabai jaudinosi kopijuodama ketvirtosios dalies elementus (ir tai jau nėra taip jau blogai): čia rasime ir į dvi dalis padalinta kampaniją (žaisite tai už JAV jūrų pėstininką kovoje su Japonija, tai su Sovietų Sąjungos šauktiniu iš tolimojo Sibiro), ir panašią žaidimo mechaniką, todėl įmanomas ir De Javu jausmo pajautima bežaidžiant.

„Call of Duty 5“ yra ir daugiau vietų, kuriose jaučiasi „Modern Warfare“ įtaką. Visų pirma – žaidimo pradžia. Sakyčiau viena efektyviausių tokio stiliaus. Jausmas, kai mirtis yra šalia tavęs su dideliu peiliu rankoje – neapsakomas. Keli kiti ypatingai įstrigę momentai – Berlyno finalinis puolimas ir transportinių laivų puolimas iš oro. Paskutinysis momentas – nors ir nelabai įsipaišantis į bendrą siužetą, tačiau neabejotinai vienas įsimintiniausių. Iškart prisiminiau savo pasiskraidymą su AC-130 lėktuvėliu ketvirtoje dalyje. Tačiau kalbant apie visas misijas apskritai, tenka pripažinti, kad jos yra pernelyg linijinės. Tai buvo visų „Call of Duty“ problema, tačiau „Infinity Ward“ produktuose tai nebuvo taip ryšku, o kompanija mokėjo bent jau retkarčiais sudaryti visai kitokį įvaizdį. Dėka jo, vietomis tenka pasijausti tikra mašina, kuomet tau tereikia sušaudyti iš vienos vietos beplūstančius priešininkus, iš kitos pusės – galima netgi rimtai nukentėti. Štai jeigu nelabai atidžiai skaitote kas liepiama padaryti, galite kartais sedėti vienoje vietoje ir ištisai šaudyti į vis atsirandančius priešininkus, nors pagal scenarijų turėtumėte vesti puolimą į priekį. Puolimo nėra – priešininkš pabaigos irgi.

Pasaulis karo liepsnose

Ši silpnoji žaidimo grandis penktoje dalyje neišnyksta. Vietomis ji jaučiama gerokai aiškiau, vietomis – ne. Bet kalbant apie užduotis ir pasaulį kuriame vyksta veiksmas norisi keletui minučių pamiršti piktus žodžius ir paminėti kelis labai neblogus dalykėlius. Visų pirma – Antrojo pasaulinio karo atkūrimas. Pagal Antrąjį pasaulinį karą sukurtų žaidimų skaičius greitai pasieks begalybę, tuo labiau šaudyklių paklausa šioje srityje yra tiesiog milžiniška. Bet „COD5“ sugebėjo šį karą pateikti tiesiog puikiai. Žaidžiant nė vienoje vietoje nejauti, kad šią misiją jau kažkada vykdei (ne mechaninę, o grafine prasme). O mūšiai Ramiajame vandenyne verti atskiro pagyrimo – tos džiunglės su pasislėpusiais japonais, tik ir laukančiais progos išlįsti ir sušukti banzai, palieka savo žymę.

Kitas momentas – aukštas grafikos lygis. Jeigu tik kompiuteryje neturite prieštvaninės vaizdo plokštės, tai „COD5“ bent jau šioje srityje abejingų nepaliks. Tiek minėtos džiunglės, tiek įvairios vietovės Europoje atkurtos su dideliu kruopštumu, nuoširdumu. Modeliai į mus kreipiasi savo gražiai nupikselintais veideliais, o dideli mūšiai žaidime būtent tokiais ir jaučiasi, o vietiniais kareivių pasistumdymais dėl patogesnės vietos žiūrėti fejerverkus. Karas žaidime iš tikrųjų palieka.

Visa tai – gerosios žaidimo pusės. Gaila, bet jos nesugeba paslėpti ir tų problemų, kurių žaidime yra. Ir ganėtinai nemažai. Kelias jau minėjome, bet tai dar ne viskas. Štai atskirų blogų žodžių susilaukia priešininkų DI, kuris kartais stebina savo bukumu. Jau minėjome, kad kartais priešininkai mėgsta bėgti tiesiai (nekalbame apie japonus šaukiančius banzai – šis momentas atliktas puikiai) į tave vorele, užmiršę visas karo taisykles. Kitas momentas – jūsų nėra, mūšis nevyksta. Būtent tokia situacija teko stebėti žaidime, kuomet mano komandos vyrukas sau ramiausiai stovėjo šalia japono ir nė nemanė kovoti. Tikra tautų draugystė, ne kitaip. Kitas dalykas padalijimas siužeto kampanijos į dvi dalis. Visų pirma mums tenka tikrai labai dažnai keisti veikėjus, antra – mūsų personažai yra beveidžiai ir labai nemėgstančios apie save pasakoti asmenybės. Galiausiai tai lemia, kad šių vyrukų istorijos pasimeta dideliame bendrame kontekste.

Zinau,kad daug,bet...Kopinau is

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

Svečias
Ši tema yra užrakinta.

  • Šiame puslapyje naršo:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.

  • eneba
  • eneba
  • eneba



  • SuperGames programele
  • SuperGames programele