Peršokti į turinį
HHH3

Homeras Odisėja 1

Recommended Posts

Homeras

Odisėja

Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas

Skaitmeninta iš knygos: Homeras. Odisėja. Vilnius: Vaga, 1979.

ISBN 978-5-430-05956-9

Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012

http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

VYRĄ PAŠLOVINKI, MŪZA, PER NEGANDUS ĖJUSĮ DRĄSIAI

I GIESMĖ

DIEVŲ SUSIRINKIMAS. ATĖNĖS PATARIMAI TELEMACHUI

Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandus ėjusį drąsiai.

Vėtrų blaškytą ilgai, kai šventąją Troją išgriovė.

Daugio žmonių miestus jis aplankė, jų papročius matė

Ir vandenynuos plačiuos su pavojumi rungės ne kartą

5 Dėlei gyvybės savos ir dėl bendražygių grįžimo.

Betgi išsaugoti jų nevaliojo, nors troško širdingai.

Per šventvagystę nelemtą visi ligi vieno pražuvo:

Baisūs kvailiai! Jie Helijo, dievo padangių aukščiausio,

Jaučius suvalgė, ir tas jiems atėmė grįžtamą dieną.

10 Visa tai, Dzeuso duktė, mums teikis dabar pagiedoti.

Taigi jau tuosyk visi, kas liūdno žuvimo išvengė,

Buvo namie, iš karo vargų ir marių ištrūkę.

Vieną tik jį, namų ir žmonos pasiilgusį baisiai,

Laikė galingoji nimfa Kalipsė, deivė šviesioji,

15 Išgaubtaskliautėj oloj, norėjo, kad būtų jos vyru.

O kai atėjo diena, nepaliaujamai metams beplaukiant,

Toji, kurią dievai jam lėmė sugrįžt į tėvynę,

Savo Itakę, bėdų nė tuomet jis dar neišvengė,

Nors ir pasiekęs savus. Dievams jau visiems jo pagailo,

20 Be Poseidono, kuris ant garbingo, šviesaus Odisėjo

Rūstavo be atlydos, kol tas į gimtinę sugrįžo.

O Poseidonas šaly tolimų etiopų viešėjo,

Tų etiopų, kurie perpus pasiskyrę gyvena

Žemės kraštuos: kur pateka saulė ir kur nusileidžia.

25 Meiliai priimdamas jaučių ir avinų hekatombę,

Linksmas sėdėjo puotoj Poseidonas. Dievai jau tuo tarpu

Dzeuso galingojo rūmuos visi susirinko tarybon.

Pirmas į juos prabilo dievų ir žmonių visų tėvas.

Atminė savo širdy jisai mat beydį Egistą,

30 Užmuštą lygiai garsaus Agamemnonido Oresto.

Tai prisiminęs, dabar kalbėjo dievams nemirtingiems:

„Oi, kad žinotumėt jūs, dievus kaip kaltina žmonės!

Sako, nuo mūsų vargai jų pareiną, tačiau iš tikrųjų

Patys kaltybėm didžiom bėdas ant savęs užsitraukia,

35 Štai kaip Egistas dabar: prieš mūsų valią Atrido

Žmoną jis vedė, o patį namo pareinant nužudė,

Nors ir žinojo pražūsiąs dėl to, mes aiškiai jam sakėm,

Siuntę Hermėją pas jį, akyląjį Argžudį greitą, –

Kad neišdrįstų žudyt ir sau jo žmonos neviliotų,

40 Nes už Atridą jis keršto rūstaus susilauks iš Oresto,

Kai tik tasai subręs ir tėviškės ims reikalauti.

Taip jam pasakė Hermėjas, tačiau geranoriško žodžio

Negi paklausė Egistas. Ir štai sumokėjo už viską.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

45 „O mūs tėve Kronide, karalių galingas valdove!

Aišku, pelnytos bausmės susilaukė Egistas ir žuvo.

Taip tegu žūsta visi, kas tokį darbą padaro!

Bet man širdis tebeplyšta dėl Odisėjo protingo,

Vargšo, kuris, nuo savųjų atskirtas, sielvartus kenčia

50 Vienas tarp marių, saloj, pačiam vidury vandenyno.

Giriom apaugus sala, ten rūmuose deivė gyvena,

Pikto Atlanto duktė, Atlanto, kurs žino kiekvieną

Jūrų plačiųjų bedugnę ir, savo pečiais pakylėjęs,

Laiko aukštuosius stulpus, kurie dangų skiria nuo žemės.

55 Jojo duktė nenustojantį dūsaut laiko jį, vargšą,

Žodžiais ramina meiliais ir, visaip įtaikaudama,

Stengias, kad jis pamirštų gimtinę. Tačiau Odisėjas

Trokšta išvysti aukštai į dangų pakilusį dūmą

Žemės gimtos – ir tada jau numirti. O tavo krūtinėj

60 Nesuminkštėja širdis, Olimpieti. Ar tau Odisėjas

Meilės nerodė, kada prie argiečių laivų atnašavo

Trojoj plačioj? Kodėl ant jo taip rūstauji, tėve?“

Jai debesų atvarytojas Dzeusas atsakė ir tarė:

„Mano dukrele, koks žodis pro tvorą dantų tau prašoko?

65 Kaip aš galėčiau pamiršt Odisėją, dievišką vyrą?

Jis gudrumu pralenkia visus ir aukų nešykštėjo

Dėti galingiems dievams, plačiųjų padangių valdovams?

Tik Poseidonas, žemės plakėjas, be perstojo tūžta

Vis už kiklopą, kuriam Odisėjas išdegino akį, –

70 Lygų dievams Polifemą, kurio galybė didesnė

Užu kiklopų kitų. Pagimdė jį nimfa Toosė,

Forkino seno duktė, plynųjų marių seniūno,

Apvaliaskliautėj oloj Poseidono meilę patyrus.

Matot, dėl ko Poseidonas, galingas žemės plakėjas,

75 Gena nuo žemės gimtos Odisėją, nors jo nenužudė.

Taigi dabar visi mes imkime ir pasvarstykim,

Kaip jam sugrįžti namo. Reikės Poseidonui rūstybę

Mesti nenorom šalin: amžinai negalės gi jis vienas

Eiti prieš valią visų ir pykt ant dievų nemirtingų.“

80 Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Tėve mūs Dzeuse Kronide, karalių galingas valdove!

Jeigu dabar laimingieji dievai maloniai sutinka,

Kad Odisėjas protingas sugrįžtų į savo pastogę, –

Nieko nelaukę, Hermėją, žinionešį Argžudį greitą,

85 Mes į Ogigijos salą pasiųskim, kad jis gražiakasei

Nimfai praneštų tuojau neatšaukiamą mūsų sprendimą

Dėl Odisėjo kantraus: jam leidžiama grįžt į gimtinę.

Aš tuo metu nuskrisiu Itakėn, surasiu jo sūnų

Ir, pakalbėjus su juo, į širdį jam drąsą įkvėpsiu,

90 Kad, suvadinęs garbiniuotgalvių achajų vyriją,

Tuoj atsakytų ryžtingai jaunikiams, kurie nesiliauja

Šleivakojus galvijus ir avis jo pjovę be skaičiaus.

Aš jį nusiųsiu, be to, į Spartą ir Pilą smiltingą

Pasiteirauti dėl tėvo grįžimo, gal gaus ką išgirsti

95 Ir sau garbės daugiau žmonėse galės įsigyti.“

Šitai pasakius, po kojų gražius sandalus pasirišo,

Jie iš ambrozijos buvo ir aukso ir nešė su vėjais

Ją per plačiąsias marias ir per krašto neturinčią žemę.

Rankon pasiėmė ietį galingą su vario viršūne,

100 Tvirtą, didžiulę ir sunkią, kuria išguldo didžiausius

Vyrų pulkus, kai duktė galingojo tėvo įniršta.

Skrido pakilus dabar nuo aukšto Olimpo viršūnės

Ir nusileido Itakėj prie durų šviesaus Odisėjo,

Tiesiai ant priebučio slenksčio, su vario ietimi rankoj,

105 Virtus senu bičiuliu Mentu, tafiečių karalium.

Ten jaunikius įžūliuosius užtiko: visi jie ramiausiai

Žaidė kauleliais ir linksmino širdį, kieme atsisėdę

Ir pasitiesę odas galvijų, kuriuos jie išpjovė.

Vikrūs tarnai drauge su šaukliais darbavos ir plušo:

110 Vyną su vandeniu maišė vieni didžiuliuos krateruos,

Jūrų kempinėm narvėtom skobnis mazgojo antrieji

Ir, jas padengę, mėsų prikapotų nešė gausybę.

Ją Telemachas šviesus pirmiau už kitus pastebėjo.

Tarpu jaunikių sėdėjo jisai nusiminęs ir liūdnas,

115 Įsivaizduodamas tėvą garbingą, kaip tas, nūn parėjęs,

Pirtį pakurtų piršliams ir jaunikiams, jog durų nerastų,

Ir kaip už tai susilauktų garbės, kaip turtą atgautų.

Taip besvajodamas tarp palaidūnų, pamatė Atėnę.

Šoko iš kiemo tuojau, širdy nesmagumą pajutęs,

120 Kad jo svetys, taip ilgai stovėdamas, laukė prie durų,

Dešinę ištiesė jai ir paėmė ietį varinę.

Kreipėsi meiliai tuomet ir tarė žodžiais sparnuotais:

„Sveikas, mielasis svety! Tu meilės mūs nepaniekink,

O pavaišintas kai būsi, tuomet pasakysi, ko reikia.“

125 Šitaip kalbėdamas, vedė, jam paskui ėjo Paladė,

Kolei pasiekė abu aukštųjų rūmų svetainę.

Čia Telemachas, ietį nunešęs, įstatė ietidėn,

Dailiai daryton, prie aukšto stulpo, tenai, kur iš seno

Iečių daugybė kantraus Odisėjo tvarkingai stovėjo.

130 Svetį sodino atvedęs į krasę, patiesdamas gražią

Maršką raštuotą, o kojoms atremti pastatė suolelį,

Pats atsisėdo šalia margajan krėslan, nuo jaunikių

Kiek atokiau, kad kartais svetys, nepakęsdamas triukšmo,

Vaišėm neimtų bodėtis, pakliuvęs tarp įžūlūnų,

135 O ir dėl to, kad norėjo dingusio tėvo teirautis.

Ant sidabrinio padėklo atnešusi aukso ąsotį

Tyro vandens, užpylė abiem kambarinė ant rankų

Ir jas nuplovė, tuomet ji padengė skobnį dailiausią,

O ūkvedė drovi priraikiusi duonos padėjo,

140 Valgių prikrovė krūvas ir džiaugės, kad turi ko duoti.

Dubenis vieną po kito mėsos įvairiopos jiems nešė

Mėsapjaustys ir pastatė abiem po taurę auksinę,

O rūpestingas šauklys prieidamas nuolat jas pylė.

Menėn suvirto įžūlūs jaunikiai ir, nieko nelaukę,

145 Sau prie skobnių paeiliui į krases ir į krėslus susėdo.

Jų kiekvienam šaukliai vandens užpylė ant rankų,

Duonos į pintinėles su kaupais prikrovė tarnaitės,

Tuotarp berniukai taures pripylė, kad sklidinos būtų.

Rankomis siekė visi ant stalo stovinčių vaišių.

150 O kada alkį numalšė ir troškulį kiek apgesino,

Tuosyk į širdį visiems kitokis noras atėjo –

Šokio ir kanklių, dainos, to vaišių pagardo tikro.

Padavė tad į rankas šauklys kankles išdabintas

Femijui, kurs puotoj jaunikiams turėjo dainuoti.

155 Kanklėm pritardamas, tas užtraukė giesmę malonią.

O Telemachas tuomet į šviesakę Atėnę prabilo,

Galvą prikišęs arti, kad jo kiti negirdėtų:

„Ar nesupyksi, svety, kad aš tau kai ką pasakysiu?

Vyrams šitiems tik viena galvoj – vis kanklės ir dainos.

160 Lengvas tai daiktas, kai punta be atlygio svetimą duoną

Vyro, kurio jau kaulai balti gal mėtos ant lauko,

Pūsta, lietaus merkiami, ar marių banga juos ridena.

Jei pamatytų tik jį Itakėn šiandieną sugrįžus,

Kojų greitesnių tiktai kiekvienas trokštų tikriausiai,

165 O nebe turtų, ne aukso, ne rūbo, gražiai padabinto.

Nūdien, kai lemta dalios nelabosios jam žūti, jau niekas

Mums nebešildo krūtinės, nors žemės gyventojai žmonės

Kartais pasako jį grįšiant – diena jo grįžimo prapuolė. –

Man pasakyki dabar ir aiškiai išdėstyki visa:

170 Kokio tu krašto žmogus, kas tavo tėvai, kur gimtinė,

Kokiu laivu tu atplaukei čion ir kas mūs Itakėn

Atvežė šiandien tave? Kas buvo ir kaip jie vadinos?

Pėsčias ateiti pas mus, man rodosi, tu negalėjai.

Tikrą teisybę todėl pasakyki, aš noriu žinoti:

175 Pirmąsyk čion atvykai ar tėvo bičiulis tu senas.

Mūsų namai daugybei žmonių juk žinomi buvo.

Džiaugėsi tėvas svečiais ir pats paviešėti gebėjo.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Visą teisybę aš tau iš grynos širdies pasakysiu

180 Ir pasigirsiu, kad aš – sūnus Anchialo protingo,

Mentas, tafiečių, pamėgusių irklą, senas valdovas.

Atplaukiau šiandien aš čia su savo laivu ir su vyrais,

Skrosdamas juodas marias, pro svetimus žmones visokius.

Vario į Temesę vykstam, o vežam geležį tamsią.

185 Savąjį laivą palikom lauke atokiai nuo miesto,

Reitro uoste ramiam, prie giriom apaugusio Nėjo.

Mudu su tėvu tavuoju, galiu pasidžiaugti, iš seno

Esam bičiuliai, gali, kai sutiksi, paklausti Laertą,

Seną herojų, kuris, kaip žmonės kalba, į miestą

190 Nebeateina ir vargsta vargus vienatvėje kaime

Su senele tarnaite, kuri pagamina, kaip moka,

Valgyt ir gerti, kai jam iš nuovargio keliai palinksta,

Betursinėjant perdien sode apie vynmedžius jaunus.

Čia užsukau todėl, kad žmonės sakė – parėjęs

195 Tėvas tavasis. Tuo tarpu dievai jam užkerta kelią.

Tikras esu – nežuvo šviesus Odisėjas šioj žemėj,

Gyvas kur nors tebėra, tebevargsta jūroj plačiojoj,

Tarp vandenų saloj, jį laiko pikti ir laukiniai

Žmonės per jėgą ir niekur nė kojos neleidžia iškelti.

200 Betgi apreikšiu aš tau, ką kužda dievai nemirtingi

Manajai širdžiai, ir kas, be abejo, turi įvykti,

Nors aš ne aiškiaregys ir paukščių žosmės nepažįstu:

Nebeilgai jis vargs toli nuo mielosios gimtinės,

Nors jį laikytų, stipriai geležiniais pančiais sukaustę.

205 Kaip jam ištrūkti, atras, nes jis sumaningas be galo.

Man pasakyki dabar ir aiškiai išdėstyki visa,

Ar tiktai kartais nesi tu sūnus Odisėjo protingo.

Ir iš galvos, iš gražiųjų akių, ir iš veido atrodai

Man panašus į jį. Lankydavom tankiai viens kitą,

210 Kol jis nebuvo išėjęs į Troją, kur patys narsieji

Sūnūs achajų patraukė, susėdę laivuos gaubtašoniuos.

Ir nuo to laiko aš jo, jis manęs daugiau nebematėm.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Tikrą teisybę, svety, aš tau iš širdies pasakysiu:

215 Motina kalba, kad aš jo sūnus, tačiau iš tikrųjų

Aš nežinau: gimtosios dienos neatsimena niekas.

O dėl savęs pasakysiu: sūnus aš būti norėčiau

Tėvo laimingo, kurs, turtuos paskendęs, sulaukia senatvės.

Mano nelaimei, deja, žmogus, vargingiausias pasauly,

220 Sako man tėvas esąs, ir tu štai mane to paklausei.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Tavajai genčiai dievų nežadėta išnykti be vardo.

Aišku, kad tokį tave tikrai Penelopė pagimdė.

Man pasakyki dabar ir aiškiai išdėstyki visa:

225 Kokis gi pobūvis čia ir kam tos vaišės? Ką reiškia?

Ar ne vestuvės tik bus? Juk čiagi ne šiaip sau gėrynės.

Vyrai šitie jauni per daug įžūliai jau, matyti,

Tavo namuos valiūkauja. Žmogus išmintingas kiekvienas

Piktinsis jų begėdystėm, užėjęs čion ir pamatęs.“

230 Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Klausi mane apie viską, svety, ir visko teiraujies.

Buvo seniau šie namai garbingi ir pertekę turto,

Kol šeimininkas juose pats gyveno ir visko žiūrėjo.

Pakreipė nūn į bloga dievai ir laimę atmainė,

235 Jį nugramzdinę baision nežinion, kaip niekas nebuvo

Dar nugramzdintas pasauly. Jo mirusio taip negailėtum,

Jei tarp gentainių savų jis būtų žuvęs prie Trojos

Arba numiręs ant rankų saviškių, kai baigėsi karas.

Būtų achajai tuomet jam pilkapį aukštą supylę,

240 Sūnui jo būtų šlovė nemirštanti likus per amžius.

Bet negarbingai, deja, pagrobė jį harpijos žiaurios,

Dingo be pėdsako jis, palikdamas ašaras vienas

Sūnui savam. Ir šiandien aš tiek dėl tėvo neverkčiau

Ir nesiskųsčiau, bet lėmė dievai man kitą nelaimę:

245 Kiek salose aplink viešpatauja galingų didžiūnų

Dulichione, Same ir apaugusiam giriom Dzakinte,

Ir kiek didžturčių aukštoj, uolotoj Itakėj atrasi –

Peršasi motinai mano visi ir eikvoja gėrybes.

Motina nei atsakyt nesiryžta, nei vesti prie galo

250 Jų tų piršlybų liūdnų. Jaunikiai baigia nusiaubti

Mūsų namus ir patį mane dar greit nugalabys.“

Jam, pasipiktinus baisiai, Paladė Atėnė atsakė:

„Oi oi oi! Kaip čia svetur iškeliavusio tėvo reikėtų!

Tuosyk galingą jo ranką pajustų veltėdžiai jaunikiai.

255 Štai kad, parėjęs dabar, jis durų angoj atsistotų,

Kirvį ir skydą ar porą iečių laikydamas rankoj,

Kokį regėjau kadais aš, pirmąsyk jį susitikęs,

Viešintį mūsų namuos – išgėrusį vyno ir smagų,

Kai iš Efirės nuo Mermerido Ilo sugrįžo.

260 Buvo nuplaukęs ir ten greituoju laivu Odisėjas,

Gauti norėjo nuodų mirtingųjų aštrioms variaiešmėms

Savo strėlėms išmirkyt, tačiau atsargus Mermeridas

Nedavė jam, pabijojęs dievų amžinųjų rūstybės.

Tėvas manasis nuodų tų jam davė, nes baisiai mylėjo, –

265 Jei tarp jaunikių dabar atsistotų toks Odisėjas –

Trumpos jų dienos bebūtų, ir ašarom baigtųs piršlybos.

Visa tačiau dievų nemirtingų rankoj šiandieną,

Ar jis rūstybę nugieš sugrįžęs, ar permainų niekad

Rūmuose šiuos neįvyks. O tu pagalvoki tuo tarpu,

270 Kokiu būdu jaunikius iš savo namų išvarytum.

Taigi subruzk ir, mano žodžius įsidėjęs į širdį,

Liepk susirinkti rytoj į sueigą vyrams achajų

Ir jiems išdėstyki visa, dievai tepaliudija tiesą.

Drąsiai jaunikiams pareikšk – lai eina, iš kur jie atėję.

275 Močia tavoji, jei kartais paims ją noras tekėti,

Gali sau grįžti namo, į tėvo rūmus aukštuosius.

Tėvas turtingas, iškels vestuves ir kraitį parūpins

Gausų ir brangų, koks priderėtų dukteriai mielai.

Tau aš norėčiau duot patarimą, jei tu paklausytum.

280 Laivą geriausią parink ir dvidešimt vyrų yrėjų

Ir į kelionę tu leiskis negrįžtančio tėvo ieškoti.

Gal iš žmonių išgirsi ką nors, o gal tau Kronidas

Teiksis ką pats pasakyt; žmonėms tai garbė neregėta.

Pilan pirmiausia keliauk ir dievišką Nestorą klauski,

285 O iš tenai – į Spartą pas Menelają šviesplaukį.

Jis paskutinis visų variarūbių achajų sugrįžo.

Gal sužinosi, ar gyvas dar tėvas, ar rengiasi grįžti.

Nors ir pavargsi, tačiau tu kelionėj metus pakentėki.

Jei sužinosi, kad miręs ir gyvo nebėr jo pasauly,

290 Tuosyk, parplaukęs namo, į mieląją tėviškės žemę,

Pilkapį aukštą supilk ir mirusio garbei sudėki

Atnašą gausią, kaip dera, o motiną leiski už vyro.

Reikalą šitą pabaigęs ir visa kaip reikia sutvarkęs,

Sau pasvarstyk širdy ir protu pagalvok rūpestingai,

295 Kaip tu galėtum savo namuos jaunikius išgalabyt,

Kokia gudrybe slapta ar viešai. Juk tau nebetinka

Niekais vienais užsiimt, nebe toks jau amžius tavasis.

Ar negirdėjai tu, kokią Orestas šviesus nusipelnė

Šlovę pasauly visam, nudobdamas tėvo žudiką,

300 Tą pasalūną Egistą, užmušusį garsų jo tėvą?

Taigi, mielasis, ir tu, kaip gražus ir galingas atrodai,

Būki taip lygiai narsus, kad vaikaičiai tave paminėtų.

Metas tuo tarpu atgal į greitąjį laivą man grįžti

Pas bičiulius, kurie jau laukia manęs ir nerimsta.

305 Rūpinkis pats savimi ir mano žodžius atsiminki.“

Jai Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Visa tai man, svety, tu sakai, linkėdamas gero,

Lygiai kaip tėvas sūnui, ir aš neužmiršiu to niekad.

Bet palūkėki dar kiek, nėra ko skubėti kelionėn.

310 Tu išsimaudyk pirmiau ir, širdį atgavęs, galėsi

Su dovanom pareiti laivan, pasidžiaugdamas sieloj,

Su brangenybe maža, kuri nuo manęs atminimui

Tau pasiliktų ilgai, kaip bičiuliui mielam nuo bičiulio.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

315 „Nebelaikyk, mielasis, manęs, aš skubinuos baisiai.

Dovaną savo, kurią širdis tau liepia man duoti,

Tu man įteiksi, kai grįšiu atgal – namo parsivešiu.

Ir iš manęs priimsi ką nors kaip atpildą mažą.“

Šitaip atsakiusi jam, šviesakė Atėnė nuėjo,

320 Virto paukšte ir greitai nuskrido, įkvėpusi vyrui

Ryžtą ir drąsą į širdį, ir jis prisiminė tėvą

Žymiai aiškiau nei pirma. Širdis, tai visa pajutus,

Jam sudrebėjo iš baimės: suprato, jog dievas čia buvo.

Grįžt prie jaunikių turėjo prilygstantis dievui jaunuolis.

325 Dainius šlovingas dabar giedojo, susėdę jaunikiai

Klausėsi jo giesmės, kaip achajai iš Trojos šventosios

Grįžo namo liūdnai: taip lėmė Paladė Atėnė.

Iš viršutiniojo aukšto jo dievišką giesmę išgirdo

Ir Penelopė protinga, duktė Ikarijo seno.

330 Laiptais aukštais iš menės savos nulipo ji greitai,

Ir ne viena – tarnaitės dar dvi iš paskos atlydėjo

Ją prie jaunikių; atėjo ne moteris – deivė tikriausia

Ir atsistojo prie stulpo gražiai įtaisytos svetainės,

Žibančia plona skraiste prisidengusi šviesųjį veidą,

335 O iš šalių prie jos stovėjo darbščios tarnaitės.

Ašaras sau braukdama, į dievišką dainių ji kreipės:

„Daug ir kitokių dainų suraminti žmogui tu moki,

Apie žmonių ir dievų žygius, kaip dainiai sudėjo.

Tokią giesmę tu jiems pagiedok, o jie tegu tyliai

340 Geria sau tamsųjį vyną. Pabaik jau dainą šią liūdną,

Plyšta nuo jos širdis nelaimingoj mano krūtinėj,

Jos graudulingi garsai pažadina skausmą bekraštį.

Primena ji, kas už viską brangiau ir ko baisiai man gaila, –

Vyrą, kurio garbė apskriejo Heladę ir Argą.“

345 Jai Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Motin mieloji, kodėl tu dainiui garbingam neleidi

Džiuginti mus, kaip liepia širdis? Kalti juk ne dainiai:

Kaltas Kronidas už tai – iš savo valios juk duoda

Ką panorėjęs kada jis duonvalgiui žmogui šioj žemėj.

350 Taigi nepyk, kad danajų vargus ir nelaimes apgieda.

Klausosi žmonės mieliau ir esti labai sužavėti,

Kai tik išgirsta dar naują, lig šiol negirdėtą jiems dainą.

Tepadrąsėja ir tau teaprimsta širdis besiklausant,

Nes ne vienam Odisėjui diena grįžtamoji pražuvo

355 Trojoje – daug ir kitų ten vyrų galvas paguldė.

Eiki geriau namo ir savo darbais pasirūpink,

Verpsčių ir staklių žiūrėk ir liepk, kad mergos padirbtų

Darbus savus kaip reikia. Kalbas tu vyrams paliki,

Vyrų tai darbas, o mano pirmiausia, aš čia valdovas.“

360 Baisiai nustebo dėl to ir į savo menę nuėjo,

Žodį protingą sūnaus giliai įsidėjus į širdį.

Grįžus į aukštą atgal su savo tarnaitėm, raudojo

Vėlei ji vyro brangaus, Odisėjo, kol ant blakstienų

Saldųjį miegą užleido jai šviesiaakė Atėnė.

365 Prieblanda apgaubė rūmus, jaunikiai linksminos, ūžė

Ir pageidavo dabar prie jos atsigulti kiekvienas.

O Telemachas protingas į juos prabilo ir tarė:

„Motinos mano jaunikiai, išdidūs ir puikūs be galo!

Galim puotauti linksmai susirinkę, bet triukšmo taip baisiai

370 Reiktų nekelti – bus daug maloniau klausytis mums dainiaus

Tokio, kaip šitas, dievams prilygstantis balso grožybe.

Dienai išaušus, rytoj visi susirinksim vyrijon,

Ten atvirai aš jums pasakysiu savo sprendimą:

Eikite man iš namų, kitur ieškokite vaišių!

375 Puskite savo turtus, lankydamies vienas pas kitą.

Jeigu tačiau jums atrodo geriau ir gėdos neturit

Nebaudžiami eikvot žmogaus to vieno gėrybę –

Rykite! Aš dievų amžinųjų šauksiuosi keršto.

Dzeusas Kronidas atlygins visiems už darbus niekingus.

380 Gal šiuos pačiuos namuos neatkeršyti galą sau gausit.“

Taip jis pasakė, o tie gi visi tik lūpą prikando.

Iš Telemacho stebėjos, kad šis taip drąsiai prabilo.

O Antinojas, Eupeito sūnus, atsakydamas tarė:

„Ar tik ne patys dievai tave, Telemachai, pamokė

385 Gražbyliu tapti dabar ir taip ryžtingai kalbėti.

Kad tik Kronidas tavęs vandenų supamojoj Itakėj

Nepastatytų karalium, kaip tau priderėtų po tėvo.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Tu ant manęs, Antinojau, pyksti, kam tiesą kalbėjau?

390 Valdžią paimti tikrai aš norėčiau, jei leistų Kronidas.

Gal pasakysi, jog tai blogiausias daiktas pasauly?

Būti karalium visai juk nebloga: namai jo netrukus

Turtuos paskęsta, o pats jis garbę įgyja didesnę.

Bet vandenų supamojoj Itakėj daugybę karalių

395 Turi achajai kitų – jaunų ir amžiaus vyresnio.

Jųjų tevaldo kuris, jei žuvo šviesus Odisėjas.

Gan jau ir to, jei būsiu savųjų namų šeimininkas

Ir tų namiegų visų, kuriuos Odisėjas paliko.“

Jam atsakydamas, tarė Polibo sūnus Eurimachas:

400 „Tai nuo malonės ir valios dievų, Telemachai, pareina,

Kas achajus valdys vandenų supamojoj Itakėj.

Turtų savųjų žiūrėk ir savo namuos viešpatauki.

Neatsiras Itakėj visoj, kol mes čia gyvenam,

Tokio žmogaus, kurs kėsintųs jėga į tavo gėrybes.

405 Jei nesupyksi, mielasis, norėčiau paklausti dėl svečio:

Kokio jis krašto žmogus ir kokią šalį vadina

Savo gimtąja, kur jojo namai ir tėviškės kloniai?

Rasi, dėl tėvo grįžimo jis atnešė žinią tau kokią

Ar reikalais savais ko nors paprašyti atėjo?

410 Staigiai pakilo jis taip ir išėjo, nedavęs kaip reikia

Susipažinti, tačiau neatrodė jis žemo kilimo.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Tėvo grįžimas, žinok, Eurimachai – reikalas žuvęs.

Aš nei žiniom nebenoriu tikėt, nors kartais jų būna,

415 Nei pranašysčių jokių beklausau, nors motina mano

Kartais namo pasikviečia žiniuonį ir jį klausinėja.

Svečias tasai – mūs tėvo senas bičiulis iš Tafo,

Mentas, kuris didžiuojas garbe Anchialo protingo

Būti sūnum, tafiečių, pamėgusių irklą, valdovas.“

420 Taip Telemachas kalbėjo, o pats jį dievu pripažino.

Vyrai vėl šokiais savais ir daina maloniąja domėjos,

Linksminos, džiaugės visi, kol vakaras dieną išstūmė.

O kai, besiaučiant smagiai, atėjo vakaras juodas,

Vienas po kito pakilo ir gulti namo parskubėjo.

425 Ir Telemachas išėjo, kur miegamas aukštas jo buvo

Menėje kiemo gale, toli iš ten buvo matyti.

Gulė į patalą jis, o mintys neleido nurimti.

Peisenorido Opo duktė, Euriklėja stropioji,

Uždegė šviesų žibintą ir atnešė jam pasišviesti.

430 Pirko už dvidešimt jaučių Laertas kadais Euriklėją,

Mergą pačiam gražume, tiek turto paklot nešykštėjęs.

Gerbė ją savo namuos ne mažiau už tikrąją žmoną,

Bet į jos patalą nėjo, užrūstinti pačią bijojo.

Atnešė ji Telemachui žibintą ir buvo geresnė

435 Jam už namiegus visus, mat mažą kadaise augino.

O Telemachas duris atsidarė menės aukštosios,

Sėdos ant lovos ir, nusivilkęs švelnų chitoną,

Padavė į rankas rūpestingai senajai auklei.

Toji išglostė raukšles, gražiai chitoną sudėjo

440 Ir pakabino ant gembės prie dailiai tekintos lovos.

Tuosyk išėjus iš menės, sidabro grandį uždėjo

Tyliai ant durų ir skląstį per ją patraukė už saito.

Jis išgulėjo pernakt po avino kailiu vilnotu,

Vis apie kelią galvojo, kaip liepusi buvo Atėnė.

II GIESMĖ

ITAKIEČIŲ VYRIJA. TELEMACHO KELIONĖ

O kai ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito,

Kėlės iš lovos minkštos Odisėjo sūnus mylimasis,

Greit apsivilko, per petį aštrųjį kardą pasvėrė

Ir, sau po kojų baltų dailius sandalus pasirišęs,

5 Žengė iš miegamo aukšto tarytum koks dievas jaunutis.

Nieko nelaukė ir savo šaukliams skardžiabalsiams įsakė

Skelbti, kad eitų vyrijon garbiniuotgalviai achajai.

Šaukė visus šaukliai, ir tie negaišuodami rinkos.

O kai suplūdo achajai ir užėmė vietą kiekvienas,

10 Pats Telemachas atėjo su vario ietimi rankoj.

Ėjo ne vienas – du šunys greiti iš paskos jį lydėjo.

Dieviško grožio vilnim jį visą užliejo Atėnė.

Baisiai žavėjos visi, kas tokį jį einantį matė.

Užėmė tėvo jis sostą, ir seniai tolyn pasitraukė.

15 Pirmas prabilo tuomet Egiptijas, senas herojus,

Kurs nuo senatvės jau buvo sulinkęs ir visko regėjęs.

Jo mylimasis sūnus su šviesiu Odisėju mat buvo

Į Ilioną daugžirgį laivais gaubtašoniais išplaukęs –

Jo pasiilgtas Antifas, kurį laukinis kiklopas

20 Apvaliaskliautėj oloj paskutinį nutvėręs surijo.

Sūnūs dar buvo jo trys, iš jų Eurinomas vienmintis

Buvo jaunikių, o du laukuos prie tėvo plušėjo.

Bet neužmiršo Antifo senelis, vis dūsavo, verkė.

Ašarą braukdams dėl jo, dabar prabilo ir tarė:

25 „Nūn paklausykit manęs, itakiečiai, ką pasakysiu.

Mūsų vyrijos daugiau nei sueigos niekad nebuvo,

Kai Odisėjas šviesus laivais gaubtašoniais išvyko.

Kas gi mus sušaukė šiandien, kam reikalas toks atsirado –

Ar kam iš vyrų jaunų, ar žmogui subrendusių metų?

30 Gal ką pasiekė žinia, kad svetimas kraštas užeina,

Mums ją pranešti norės, vos gavęs patsai sužinoti?

Ar ką nors kita svarbu pasakys ir duos mums išgirsti?

Doras atrodo man jis, paslaugus, tegul jam atlygins

Dzeusas gėrybėm tokiom, kurių jo širdis pageidauja.“

35 Taip jis kalbėjo. Sūnus Odisėjo džiaugės jo žodžiais.

Nenusėdėdamas vietoj, į vidurį vyrų išėjo

Savo kalbos pradėt. Į ranką padavė lazdą

Jam Peisenoras šauklys, išmanydamas viską ge

-- Papildyta --

Ir Telemachas tuomet į senuką prabilo ir tarė:

40 „Vyras tasai netoli, tėveli, tu greit pamatysi,

Jis suvadino čia žmones. – Mane prispaudė nelaimės.

Aš negirdėjau žinios, kad svetimas kraštas užeina,

Nieko pranešt neturiu, vos gavęs pats sužinoti,

Nepasakysiu nieko svarbaus ir neduosiu išgirsti –

45 Tik pasiskųsiu vargais, kurie mūs šeimą prispaudė.

Dvigubi jie: netekau gimdytojo, kurs čia tarp jūsų

Ilgus metus karaliavo ir buvo geras kaip tėvas.

Šiandien kita, ne mažesnė, bėda, kad greitai ištuštins

Mūsų namus svetimi, jau baigia eikvoti gėrybes.

50 Motinai mano, tekėt nenorinčiai, peršas jaunikiai,

Sūnūs mielieji tų vyrų, kurie čia visų garbingiausi.

Jie į namus jos tėvo Ikarijo bijo nueiti,

Idant jis dukterį savo, pridėjęs kraitį kaip reikia,

Leistų už to, kurį pasirinks ji pati kaip geriausią.

55 Taigi jie kiauras dienas, pas mus susirinkę, prasėdi,

Jaučius pjauna puotoms, avis ir ožkas riebiąsias,

Linksminas, ūžia visi ir tamsųjį vyną be saiko

Geria kasdien. Eikvoja turtus. Nėra šeimininko,

Kaip Odisėjas kad buvo, namams nuo negando ginti.

60 Jiems pasipriešint mūs jėgos per menkos, netrukus iš tikro

Būsim verti pagailos, nemokėdami rodyt drąsumo.

Aš apsiginti mokėčiau, jei dar kas kitas padėtų.

Bėdos didžiausios prispaudė mane, ir taip negarbingai

Vėjais nueis namai. Pasipiktinkit sykį jūs patys

65 Ar bent pajuskite gėdą prieš savo apylinkės žmones,

Savo kaimynus gerus ir dievų rūstybės bijokit,

Kad nenugręžtų veido nuo jūsų už darbus niekingus.

Aš jus maldauju vardan Olimpiečio ir deivės Temidės,

Ji vyrijas žmonių ir paleidžia, ir suvadina:

70 Leiskite, vyrai mieli, tegu, šios bėdos užgriuvę,

Baigia mane, jei tėvas manasis, garbus Odisėjas,

Tyčiomis bloga padarė kada gražiaauliams achajams.

Atpildas šiandien už tai – man tyčia darote pikta,

Kurstote veltėdžius tuos. Geriau bus man daugelį kartų,

75 Jei nekilnojamą turtą ir gyvulius sau pasiimsit.

Jeigu surysite juos – ateis man atlygis greitai:

Eisim per miestą tuomet ir šauksime, balsą pakėlę,

Turtą grąžint reikalausim, iki atgausime viską.

Nūngi jūs mano širdy nenumaldomą skausmą paliekat.“

80 Pabaigė kalbą piktai ir lazdą metė į žemę,

Gailiai prarūdęs balsu. Visiems jo tuosyk pagailo.

Vyrai stovėjo it žado netekę, ir niekas nedrįso

Į Telemachą prabilt ir žodžiais piktais atsakyti.

Tik Antinojas prabilo tuomet ir tarė jam šitaip:

85 „Ką tu kalbi, gražbyly išdidus, nevaldydamas pykčio!

Gėdą visiems darai ir šlovę plėši prieš žmones.

Negi jaunikiai kalti dėl tavo bėdų, ne achajai –

Motina tavo miela, klastūnė ta neregėta.

Metai suėjo treji ir baigiasi štai ketvirtieji,

90 Kai ji vilioja visaip achajų krūtinėse širdis,

Viltį duoda visiems, kiekvienam žadėdama ranką,

Žinią atsiunčia dažnai, o širdy ji geidžia ko kito.

Mus suvedžiot negražiai sumanė ji tokia gudrybe:

Menėj pastatė stakles ir ėmė austi įrietus

95 Didelį, ploną audimą, o mums kartojo kas dieną:

„Vyrai mieli, jaunikiai, kurie, Odisėjui pražuvus,

Siūlot man ranką, turėkit kantrybę, palaukit, kol baigsiu

Austi audimą, kad man nenueitų metmenys niekais, –

Įkapes tėvui Laertui, idant, kai moira piktoji

100 Jo išsivesti ateis mirties neišvengiamos dieną,

Nepriekaištautų piktai kokia achajė prieš žmones:

Šitiek jis turto sukrovė, o guli dabar be drobulės.“

Taigi ji, būdavo, sėdi perdien ir audžia audimą,

105 O kai sulaukia nakties – užsidegusi šviesą, išardo.

Trejetą metų ji slapstės ir taip achajus suvedžiojo.

O ketvirti kai metai atėjo, ir Horos sugrįžo,

Ją moteriškė viena, žinojusi viską, įskundė.

Patys nutvėrėm tuomet beardančią gražų audimą.

110 Taigi ji pabaigė austi, nors baisiai dar nenorėjo.

Mes, tie jaunikiai, pasakom dabar, kad pats tu žinotum

Viską savoj širdy, ir achajai visi teišgirsta:

Motiną savo paleisk, tegul ji eina už vyro,

Kokį jai tėvas išrinks, ar koks patinka jai pačiai.

115 Jeigu neleisi – ilgai ji dar vargins sūnus achajų

Ir nesiliaus daryt, kaip Atėnė Paladė ją mokė,

Darbus dailiuosius sau dirbs, širdy prasimanius gudrybes,

Klastą visokią, kokios negirdėjom, kad būtų senovėj

Moterys rengę kada, gražiakasės mūsų achajės,

120 Kaip va Tironė, Alkmenė ar gražiavainikė Mikėnė:

Jų nė viena gudrysčių tokių, kaip mūs Penelopė,

Regzt nemokėjo. Ir ji nusitvėrė to savo nenaudai:

Tavo gėrybės ir turtai tikrai eis vėjais lig tolei,

Kolei minties ji nemes, kurią jai kvepia į širdį

125 Šiandien galingi dievai. Tiesa, jai pačiai tai daro

Garbę didžiausią, tačiau tavo turtams – nuostolis grynas.

Nei prie savųjų darbų, nei kitur mes neisime niekur,

Kol ji tekėt nenorės, išsirinkusi vieną achajų.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

130 „Kaip, Antinojau, galiu išvaryti aš motiną savo?

Ji gi pagimdė mane, užaugino. Tėvas kažin kur,

Gyvas ar miręs. Iš ko Ikarijui aš sugrąžinčiau

Didelį kraitį dukters, jei ją iš namų išvaryčiau?

Tėvas už tai nepagirtų manęs, ir dievo rūstybę

135 Tuoj užsitraukčiau: baisaus erinijų keršto

Mels, iš namų eidama. Ir žmonių papeikimo sulauksiu

Sau užpelnytai. To žodžio netars niekada mano lūpos.

Jeigu dar jūsų širdy pasiliko gėdos truputis,

Eikite man iš namų, kitur ieškokite vaišių,

140 Puskite savo turtus, lankydamies vienas pas kitą.

Jeigu tačiau jums atrodo geriau ir gėdos neturit,

Nebaudžiami eikvot žmogaus to vieno gėrybę –

Rykite! Aš dievų amžinųjų šauksiuosi keršto:

Dzeusas Kronidas atlygins visiems už darbus niekingus,

145 Gal šiuos pačiuos namuos neatkeršyti galą sau gausit.“

Taip Telemachas kalbėjo. Perkūnvaldis Dzeusas tuo tarpu

Du erelius paleido aukštai nuo kalno viršūnės.

Sklendė iš lengvo abu su vėjo gūsiais galingais

Vienas prie kito, sparnus, kiek galėjo, plačiausiai išskėtę.

150 O kai triukšmingos aikštės pasiekė vidurį patį,

Skrieti pradėjo ratu, sparnais vasnodami sunkiai,

Žvalgės ilgai į galvas žmonių ir prapultį lėmė.

Vienas kitam apdraskę nagais kaklus ir pagurklius,

Nulėkė jie dešinėn per miesto stogus aukštuosius.

155 Apėmė baimė visus, kai tuos erelius pastebėjo,

Vyrai spėliojo širdy, kuo viskas baigtis turėtų.

Tuosyk prabilo į juos Halitersas, senas herojus,

Mastoro vaikas, geriau negu jo bendraamžiai mokėjęs

Paukščių išaiškinti ženklus ir ateitį žmogui atspėti.

160 Taigi, norėdamas gero, jisai prabilo ir tarė:

„Nūn paklausykit manęs, itakiečiai, ką pasakysiu.

Į jaunikius kreipiuosi daugiau ir jiems štai pareiškiu:

Slenka prie jų nelaimė baisiausia, nes Odisėjas

Nebeilgai kentės nuo savųjų atskirtas, ir šiandien,

165 Būdamas jau netoli, jis mirtį ir prapultį rengia

Vyrams šitiems. Nelaimė palies ir šiaip jau ne vieną

Tų, kas gyvena Itakėj šviesioj. Todėl mes iš anksto,

Kaip jos išvengti, gerai pagalvokim. Pirmiausia turėtų

Liautis jie patys, nes tai bus geriau jiems tūkstantį kartų.

170 Aš pranašauju ne šiaip sau, o viską žinodamas aiškiai,

Ir Odisėjui tikrai taip visa turės pasibaigti,

Kaip jam kalbėjau tuomet, kai taisėsi plaukti argiečiai

Į Ilioną, su jais Odisėjas daugmintis ten vyko.

Tuosyk sakiau: daug vargo regėjęs ir vyrų nustojęs,

175 Nebepažįstamas niekam, dešimtmečių porai praėjus,

Grįš pagaliau namo. Dabar štai pildosi viskas.“

Jam Eurimachas, Polibo sūnus, atsakydamas tarė:

„Seni, gal eitum namo ir geriau pranašautum sau šiandien

Savo anūkams, kad jų kada nors neprispaustų nelaimė.

180 Aš gi vyrijai geriau už tave išaiškinsiu ženklus.

Saulės šviesios spinduliuos juk skraido paukščių daugybė,

Ir ne visi jie lemia nelaimę. Seniai Odisėjo

Gyvo nebėr, ir būtų geriau, kad būtum su juoju

Žuvęs ir tu: dabar nekalbėtum kvailų pranašysčių

185 Ir Telemacho rūstaus prieš mus nesiundytum šitaip,

Laukdamas sau dovanų iš jo, gal kartais ką gausi.

Bet pasakysiu aš tau, ir tai būtinai išsipildys:

Jeigu šį vyrą jaunutį, žinodamas daug per senumą,

Kurstysi savo kalbom, kad rūstavęs jis nesiliautų,

190 Tai pirmučiausia tu jam pačiam blogai patarnausi.

Mums padaryti ką nors už mūsų veiksmus jis bejėgis.

Tau mes uždėsime baudą, ir ją tu, seni, mokėsi,

Pykdamas savo širdy, užguls krūtinę kartėlis.

O Telemachui aš čia, prie visų, patarimą šį duosiu:

195 Motinai savo tegu jis liepia grįžti pas tėvą.

Tėvas turtingas, iškels vestuves ir kraitį parūpins

Gausų ir brangų, kaip vien priderėtų dukteriai mielai.

Niekad kitaip nesiliaus, man rodosi, sūnūs achajų

Piršęsi jai atkakliai, nes mes nebijome nieko –

200 Nei Telemacho, kuris neregėtu gražbyliu virto,

Nei pranašystės rūsčios, kurią tu, senas karšinčiau,

Vyrams plepėjai dykai ir kurstei pyktį didesnį.

Turtai eis vėjais, kaip ėjo lig šiolei, ir niekad tam galo

Jokio nebus, kol ji achajus vedžios vis už nosies

205 Savo vestuvėm, o mes dienomis ir mėnesiais lauksim,

Rungsim ją vienas nuo kito kaip turtą didžiausią ir neisim

Pirštis kitoms, nors rastume sau mes žmonas garbingas.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„O Eurimachai ir jūs, gerbiamieji, prakilnūs jaunikiai!

210 Nebemaldausiu daugiau ir nieko aš jums nesakysiu:

Viską seniai jau žino dievai ir achajai kaip vienas.

Duokite man jūs laivą tiktai ir dvidešimt vyrų,

Kad su manim, kai reikalas bus, jie leistųs į kelią.

Sparton keliauti manau, po to į Pilą smėlėtą.

215 Vyksiu aš ten ilgai nepareinančio tėvo ieškoti.

Gal iš žmonių išgirsiu ką nors, o gal man Kronidas

Teiksis ką pats pasakyt, žmonėms tai garbė neregėta.

Jei sužinosiu, kad gyvas jisai ir jau rengiasi grįžti,

Nesigailėsiu aš vargo, metus iškentėjęs kelionėj.

220 Jeigu patirsiu, kad mirė ir gyvo nebėr jo pasauly,

Tuosyk, pargrįžęs namo, į mieląją tėviškės žemę,

Pilkapį aukštą supilsiu ir mirusio garbei sudėsiu

Atnašą gausią, kaip dera, ir močią išleisiu už vyro.“

Kalbą pabaigęs, jis atsisėdo, ir tuosyk pakilo

225 Mentoras, pirmas bičiulis šviesaus Odisėjo beydžio.

Plaukdamas Trojon kovot, jam namus Odisėjas paliko,

Liepė Laerto klausyt ir viską gerai prižiūrėti.

Taigi, norėdamas gero, jiems Mentoras ėmė kalbėti:

„Nūn paklausykit manęs, itakiečiai, ką pasakysiu.

230 O kad nebūtų nė vienas nešiojantis skeptrą karalius

Geras, meilingas žmonėms, kad širdingai negintų teisybės,

O visados kad būtų rūstus ir darytų vien pikta!

Matote, kaip Odisėjo šviesaus nebeatmena niekas,

Nors karaliavo gražiai ir buvo geras kaip tėvas.

235 Aš nemanau vainoti dabar palaidūnų jaunikių,

Darančių darbus piktus, ką protas jų prasimano.

Stato pavojun jie galvas savas ir namus Odisėjo

Plėšia, gaišina jėga, nes jų šeimininkas negrįšiąs.

Pikta man šiandien ant tų, kurie, susėdę vyrijoj,

240 Lūpų nedrįsta pravert ir žodžiais kaip reikia sudrausti

Štai jaunikius kelis, nors mūsų pulkas didžiausias.“

Jam Evenoro sūnus Leokritas atsakė ir tarė:

„Mentorai, atsikvošėk! Turėtumei proto kalbėti!

Mums tu liepi sudraust jaunikius. Neįmanomas daiktas

245 Grumtis su vyrais puotoj, nors mūsų persvara būtų.

Ir itakietis pats, Odisėjas, jei šiandien pareitų,

Rastų savuos namuos jaunikius įžūliuosius puotaujant

Ir sugalvotų ūmai visus išvaryti už durų, –

Tuo nelabai pasidžiaugtų žmona, nors baisiai jo ilgis.

250 Galvą tikriausiai turėtų padėt, garbės nesulaukęs,

Jeigu jis stotų prieš pulką. Labai tu kalbi neprotingai.

Baikim, gana, tegu prie darbų jau skirstosi vyrai.

O Telemachui pagelbės Mentoras ir Halitersas,

Jie nuo senų dienų pirmi jo tėvo bičiuliai.

255 Bet, man atrodo, ilgai dar sėdės jis, vargšas, Itakėj,

Laukdamas nuolat žinių. Ne jam į kelionę tą leistis.“

Ir, nekalbėjęs daugiau, jis greitai paleido vyriją.

Skirstėsi vyrai, ir grįžo namo prie darbo kiekvienas.

Tuotarp jaunikiai suvirto į rūmus šviesaus Odisėjo.

260 O Telemachas, nuėjęs pajūrin, rankas nusiplovė

Vandeniu marių pilkų ir taip maldavo Atėnę:

„O išklausyki, pastogę mūs vakar aplankiusis dieve,

Liepęs man plaukti laivu per miglom apsiklosčiusią jūrą

Ir sužinoti, kodėl iškeliavęs tėvas negrįžta! –

265 Šitokiam žygiui dabar man kelią pastoja achajai,

O pirmučiausia jaunikiai, įžūlūs ir gėdą pametę.“

Taip jis maldaudamas sakė, prie jo atsirado Atėnė,

Iš pažiūros ir iš balso skambaus kaip Mentoras tikras,

Kreipėsi meiliai į jį ir sakė žodžiais sparnuotais:

270 „Jei, Telemachai, nebūsi ištižėlis nei bukaprotis,

Jeigu tau širdį gaivins jaunatviškas tėvo ryžtumas,

Kokio nestigdavo jis tiek darbui, tiek žodžiui tesėti, –

Tikras esu – neliks neįvykdyta tavo kelionė.

Bet jei sūnus tu kartais ne jo ir ne Penelopės –

275 Tuosyk vilties nėra, kad keliausi, kur užsimojai.

Maža terasi vaikų, kurie panėšėtų į tėvą:

Jų dauguma blogesni, tik vienas kitas geresnis.

Tu anaiptol nesi nei ištižėlis, nei bukaprotis,

Ir Odisėjo dvasia neišblėsusi tavo krūtinėj –

280 Galime viltį turėt, jog tu šią kelionę atliksi.

Taigi gerai pagalvok ir jaunikių valiai bei kėslams

Nenusileisk: jaunikiai nėra teisingi nei gudrūs:

Jie giltinės juodos ir savo galo nejaučia,

Nors tiktai žingsnis lig jo: padės jie galvas per dieną.

285 Greitai artėja tavo kelionė, kurion tu rengiesi.

Tau aš esu, kaip tėvui buvau, bičiulis geriausias,

Ir palydėsiu tave, ir greitąjį laivą surasiu.

Eiki dabar namo ir būki drauge su jaunikiais,

Ruoški vakartį jau sau ir induosna viską sudėki,

290 Vyno pripilk ąsočius ir duonos, vyrų stiprybės,

Pilnus maišus prisikrauk, mieste aš pririnksiu bičiulių,

Kas savanoriais sutiks palydėti. Laivų juk daugybė

Bus vandenų apsuptojoj Itakėj, naujų ir palaikių.

Aš tau parinksiu iš jų bent vieną, kuris patogiausias,

295 Greitai paruošime viską ir leisimės jūron plačiojon.“

Taip jam kalbėjo duktė galingojo Dzeuso Atėnė.

O Telemachas negaišo, žodžius tuos deivės išgirdęs.

Greitai parėjo namo iš rūpesčio širdžia prislėgta.

Ten jaunikius įžūliuosius atrado ūžiant svetainėj,

300 Belupant kailius ožkoms ir svilinant kiaulį prie vartų.

Tuoj Antinojas su šypsena prie Telemacho priėjo,

Ranką paspaudė tvirtai ir tarė, vardu pavadinęs:

„Na, Telemachai, puikus gražbyly, nevaldantis pykčio!

Nebesikartink širdies tulžingu žodžiu sau nei darbu.

305 Sėskis, užkąsk su manim, ir išgerkim, kaip gėrėm ne sykį.

Ko pageidauji dabar, parūpins viską achajai –

Laivą ir vyrus, geriausius yrėjus, kad šventąjį Pilą

Greitai pasiektum ir gautum žinių apie tėvą garbingą.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

310 „Ne, Antinojau, drauge su jumis, skriaudėjais, puotauti

Ir užsimiršus kvatoti manęs jūs nebeviliokit.

Ar negana, kad jūs anksčiau man turtų daugybę

Vėjais paleidot piršlybom savom, kol buvau mažametis.

Šiandien jau vyras esu ir, žmonių kalbų prisiklausęs,

315 Viską žinau, ir man širdis sklidinai prisipildė.

Aš pasistengsiu, kad jus giltinė pagriebtų piktoji,

Arba į Pilą nuvykęs, ar čia, tarp savųjų, gimtinėj.

Plauksiu, ir mano kelionė tuščiai nepraeis, pamatysit.

Būsiu eilinis keleivis, kai savo yrėjų nei laivo

320 Aš neturiu, nes taip patvarkyti jums buvo naudinga.“

Tarė ir ranką ištraukė iš rankos gležnos Antinojo.

Tuotarp jaunikiai kiti, plušėję ir pokylį ruošę,

Tyčiotis ėmė iš jo ir žodžiais visaip užgauliojo.

Vienas iš jų, pačių įžūliųjų, mikčiodamas šaukė:

325 „Rasi, tikrai Telemachas visus išžudyti sumanė:

Jis užtarėjų kokių parsiveš iš Pilo smėlėto

Arba iš Spartos aukštos, nes baisiai skuba ten vykti.

Dargi, ko gero, keliaus į Efirės žemę našiausią

Ir parsiveš nuodų, gyvybei žmogaus pavojingų,

330 Taurėsna jų mums įpils ir visus lig vieno išnuodys.“

Kitas iš jų, pačių įžūliųjų, vapėjo ir sakė:

„Ką tu žinai, gal pats, gaubtuoju laivu bekeliaudams,

Žus, nuo savųjų toli nusibastęs, kaip Odisėjas.

Vargo kur kas daugiau mums šitokiu atveju būtų:

335 Jojo gėrybėm visom reikėtų dalytis, o rūmus

Motinai jo atiduot ar tam, už ko ji tekėtų.“

Taip jie kalbėjo. O jis į tėvo rūsius nusileido,

Aukštus, erdvingus, kur auksas krūvom ir varis gulėjo,

Dėžės su rūbais ir indai, pilni gardžiakvapės alyvos,

340 Šulės stovėjo čia pat daugiamečio kvepiančio vyno,

Dar nepraleistos, gryniausio dieviško gėrimo pilnos,

Ilga eile sustatytos prie sienų, kad Odisėjui

Būtų ko gerti, kai grįš iš kelionės, vargų prikentėjęs.

Durys to rūsio, tvirtos ir sunkiai apkaustytos, buvo

345 Dvivėrės. Ten ūkvedė moteriškė naktį ir dieną

Buvo pati ir, gerai išmanydama, sergėjo viską,

Peisenorido Opo duktė, Euriklėja stropioji.

Nūn Telemachas, ją pasišaukęs į rūsį, prabilo:

„Man ąsočius, močiute, prileisk tu vyno šiandieną,

350 Pačio geriausio, saldaus, kurį tausojai lig šiolei,

Kitą visokį blogu laikydama, vis mat galvojai:

Grįš Odisėjas šviesus, mirties ir kėrių išvengęs.

Dvylika jo ąsočių prileisk ir gerai uždaryki.

Miltų miežinių pripilk maišus, iš odos pasiūtus,

355 Dvidešimt duosi saikų miežinio malinio duonai.

Viską žinoki viena ir visa paruoški kaip reikia.

Aš vakare ateisiu paimt, kai, grįžus į viršų,

Motina eis patalan ir netruks atsigulus užmigti.

Aš pasirengęs į Spartą keliaut ir Pilą smėlėtą

360 Ir apie mieląjį tėvą teirautis, gal ką sužinosiu.“

Taip jis pasakė, o auklė miela Euriklėja pravirko

Ir, atsidusus giliai, jam tarė žodžiais sparnuotais:

„Kaip tau atėjo širdin, vaikeli mielas, toks noras?

Kaip tu panūdai keliaut į nežinomą tolimą šalį,

365 Būdamas vienas sūnus? Juk žuvo toli nuo gimtinės

Ir Odisėjas šviesus, į nežinomą kraštą nuklydęs.

Tau išvažiavus svetur, sugalvos niekšystę jaunikiai,

Kaip tau gyvybę atimt ir viską patiems pasigrobti.

Būk tu geriau tarp savųjų namie. Nėr reikalo jokio

370 Tau po marias plynąsias klajot ir kęsti nelaimes.“

Jai Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Būki, močiute, rami! Ne be dievo valios tai visa.

Tik man prisieki dabar, kad motinai nepasakysi

Šito anksčiau kaip vienuoliktą arba tik dvyliktą dieną,

375 Ar kai pati pasiges ir išgirs jau mane išvažiavus,

Idant ji veido gražaus raudodama sau negadintų.“

Taip jis pasakė. Senutė dievų jam priesaiką davė.

O kai prisiekė jinai ir priesaikos apeigą baigė,

Į ąsočius tuomet prašytojo vyno prileido

380 Ir į maišus, iš odos pasiūtus, miltų pripylė.

O Telemachas į rūmus atgal prie jaunikių sugrįžo.

Deivė šviesakė Atėnė tuomet sumanė vėl kita.

Telemachu pasivertus, ji leidosi vaikščiot po miestą

Ir kiekvienam sutiktajam vyrui kalbėjo ir kvietė,

385 Kad vakare susirinktų visi prie greitojo laivo.

O Noemoną, sūnų Fronijo garsingo, paprašė

Greitąjį laivą paskolint, ir tas paslaugos neatsakė.

Kai nusileido jau saulė, ir sutemos apgaubė žemę,

Greitąjį laivą nustūmė į jūrą ir, dailiai sukrovę

390 Jo viduje visus laivų tvirtasuolių padargus,

Uosto pačiam pakrašty jį pastatė. Prie jo susirinko

Vyrai šaunieji visi, kuriuos paragino deivė.

O šviesiaakė deivė Atėnė sumanė vėl kita.

Į Odisėjo šviesaus aukštuosius rūmus nuėjo

395 Ir ten jaunikiams visiems ji saldų miegą užleido.

Protas aptemo girtiems, ir taurės iškrito iš rankų.

Gulti visi išsvyravo namo, ilgiau nevalioję

Čia besėdėti, nes miegas saldus jiems lipdė blakstienas.

Į Telemachą tuomet šviesiaakė Atėnė prabilo,

400 Jį išsikvietus oran iš namų, gražiai įtaisytų, –

Stotas ir balsas jos buvo kaip Mentoro tikro:

„O Telemachai, seniai jau tavo draugai gražiaauliai

Sėdi prie irklų visi ir laukia, kada tu keliausi.

Eikime tad greičiau, ilgai nebevilkink kelionės.“

405 Šitaip paragino jį Paladė Atėnė ir leidos

Žingsniais skubiais, o jisai tik deivei įkandin bėgo.

Kai atskubėjo prie marių, kur prieplaukoj laivas stovėjo,

Garbiniuotgalviai draugai, susėdę ant kranto, jo laukė.

Kreipėsi tuosyk į juos galybė šventa Telemachas:

410 „Vyrai, padėkite maistą atnešti, senokai jau viskas

Paruošta mūsų rūsiuos, bet motina nieko nežino,

Taipgi tarnaitė jokia, ūkvedė vien žodį girdėjo.“

Šitai sakydamas, ėjo jis pirmas, tie sekė jį paskui.

Viską sunešę, laive tvirtasuoliam dailiai sukrovė,

415 Kaip Odisėjo sūnus mylimasis jiems buvo paliepęs.

Ir Telemachas atėjo į laivą. Atėnė pirmoji

Laivo gale atsisėdo prie vairo, šalia Telemachas

Užėmė vietą, virves padėjėjai atrišo nuo kranto

Ir, suliuoksėję laivan, visi greit susėdo prie irklų.

420 Pasiuntė vėją patogų jiems šviesiaakė Atėnė,

Stiprų Zefyrą, kuris tamsiabangėje jūroje pūtė.

O Telemachas, kelionės draugus paraginęs, liepė

Laivo padargus tvarkyt, ir tie įsakymą vykdė.

Stiebą eglinį, gerai į skersbalkio skylę nutaikę,

425 Stačią pakėlė aukštyn ir, lynais galingais priveržę,

Ištiesė baltas bures ant jautodės raiščių suktinių.

Vėjas tuoj išpūtė jas atšuoliavęs, ir purpuro bangos

Šniokštė aplink ir dužo į skiauterę skriejančio laivo.

Laivas tik skrodė vilnis, ir kelias ėjo į galą.

430 Viską sutvarkę juodajam laive, padargus pririšę,

Vyrai pastatė indus, ligi viršui vyno pripiltus,

Ir nemirtingų dievų amžinųjų garbei nuliejo,

O pirmučiausia Atėnei, dukteriai Dzeuso šviesakei.

Ištisą naktį, lig rytui išauštant, ji rodė jiems kelią.

-- Papildyta --

III GIESMĖ

PILE

Saulė, gražiai išsimaudžius pernakt, pakilo iš marių

Vėlei į dangų varinį dievams nemirtingiems pašviesti

Ir trumpaamžiams žmonėms, gyvenantiems žemėj našiojoj.

Pilą pasiekę, Nelėjo aukštą tvirtovę, keleiviai

5 Rado pilėnus plačiai į pajūrį suplūdus ir pulką

Jaučių juodų Poseidonui mėlyngarbaniui aukojant.

Sunkūs suolai devyni, kiekvienam jų penkios šimtinės

Vyrų sėdėjo, ir jaučių devynetas buvo kas suolui.

Vidurius valgė jie patys, o kulšis degino dievui.

10 Tiesiai prie jų priplaukę, bures nukabino jūreiviai,

Inkarą jūron nuleido ir patys išlipo į krantą.

Paskui Atėnę ir pats Telemachas išėjo iš laivo.

Tuosyk prabilo į jį šviesiaakė deivė Atėnė:

„Tau, Telemachai, seniai nebetinka drovėtis kaip vaikui.

15 Šiandien tu perplaukei jūrą, kad gautum žinių apie tėvą,

Kur jis pasauly nuklydo, ir koks jo buvo likimas.

Tiesiai dabar pas žirgų važinėtoją Nestorą eiki

Ir paprašyk, gal turi širdy tau kokią naujieną.

20 Niekų jis tau nekalbės, nes vyras labai išmintingas.“

Jai Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Mentorai, kaip man prieit ir kaip pasisveikint priėjus?

Aš tebesu nepratęs kalbų išmintingų kalbėti,

Ir nedrąsu juk žmogui jaunam užkalbint vyresnį.“

25 Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

Daugel ką savo protu, Telemachai, pats tu suprasi,

Kita tau dievas įkvėps ir parodys: neabejoju,

Kad ne be valios dievų atsiradęs pasauly užaugai.“

Šitaip padrąsino jį Paladė Atėnė ir leidos

30 Žingsniais skubiais, o jisai tik deivei įkandin bėgo,

Taip jie atėjo abu į sambūrį vyrų pilėnų.

Nestoras pats sėdėjo ir sūnūs, o jų artimieji

Rengėsi puotai ir kepė mėsas, pavėrę ant iešmų.

Kai tik pamatė svečius, visi atsikėlė patikti,

35 Sveikino, spaudė rankas ir prašė sėstis į suolus.

Nestoro seno sūnus Peisistratas, pirmas priėjęs,

Paėmė juodu už rankų ir pakvietė sėstis prie vaišių,

Kailių paklojęs švelnių ant jūros kranto smėlėto,

Tarp Trasimedo, savo jaunesniojo brolio, ir tėvo.

40 Davė parinkęs mėsos, kur gardesnė, ir vyno pripylė

Taurę auksinę, tuomet, pagarbiai atsigręžęs, prabilo

Jis į Paladę Atėnę, Dzeuso egidvaldžio dukrą:

„Reikia šią dieną, svety, pagerbt Poseidoną galingą,

Kad į jo puotą tiesiog jūs patekot, atvykę iš tolo.

45 O kai nuliesi tu pats, kalbėdamas maldą, kaip dera –

Taurę šio vyno gardaus tuomet ir draugui paduoki,

Idant nulietų ir jis: atrodo, ir jis amžinuosius

Geba maldauti: dievų malonės žmogus juk privalo.

Jis tik jaunesnis, matau, tikriausiai bus mano vienmetis.

50 Tau aš dėl to pirmam štai duodu taurę auksinę.“

Ir su tais žodžiais į ranką jai padavė taurę pripiltą.

Apėmė džiaugsmas Atėnę, kad vyras, tiesus ir protingas,

Taip susiprato paduot auksinę taurę jai pirmai,

Tuosyk ji ėmė maldauti karštai Poseidoną valdovą:

55 „O Poseidone, žemės glėbėjau, išgirski mūs maldą

Ir nekliudyk sėkmingai pabaigti pradėtąjį žygį.

Nestorui ir jo sūnums pirmutiniams šlovę suteiki,

Lygiai taip pat jų žmonėms, kurie šiandien Pile gyvena,

Teikis tu atpildą duot už šią hekatombę garbingą.

60 O Telemachui ir man laimingai leiski sugrįžti,

Visa atlikus, dėl ko čia juoduoju laivu atkeliavom.“

Šitaip maldavo Atėnė, pati pasakydama viską.

Taurę dvidugnę tuomet jau padavė ji Telemachui,

Kad Odisėjo sūnus mylimasis taip pat pasimelstų.

65 Vyrai, iškepę gardžiai, nugarinę nuo iešmų numovė

Ir, į vienodas dalis padaliję, dailiai vaišinos.

O kada alkį numalšė ir troškulį kiek apgesino,

Nestoras tuosyk prabilo, Gerenijos raitelis senas:

„Mums maloniau dabar, kai valgio svečiai paragavo,

70 Juos atsiprašius, paklaust, iš kur atkeliavo čia juodu.

Kas gi jūs būsit, mieli? Iš kur jus vilnys atplukdė?

Ar su kokiais reikalais, ar bastotės mariom be tikslo,

Tarsi plėšikai, kurie į pavojų ir savo gyvybę

Stato dažnai, ir žmonėms sutiktiesiems pikta pridaro?“

75 Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė

Tvirtu, ryžtingu žodžiu: Atėnė pati jam į širdį

Įkvėpė drąsą, kad jis teirautųs negrįžtančio tėvo

Ir kad garbės daugiau pats sau žmonėse įsigytų:

„Nestor, Nelėjo sūnau, achajų šlove didinga!

80 Klausi, iš kur mes esam? Tuojau pasakysiu aš viską.

Mes iš Itakės, nuo Nėjo kalno čion atkeliavom.

Reikalas mano paties, ne viešas, kitų jis neliečia.

Jei pasisektų, didžios šlovės aš pėdsakų ieškau

Savojo tėvo, šviesaus Odisėjo, kuris, kaip girdėjau,

85 Kovėsi draug su tavim ir griovė Trojos tvirtovę.

Lemtį visų kitų, kurie su trojėnais kariavo,

Žinom gerai, kaip juos prapultis liūdna pasitiko.

Mano vien tėvo likimą Kronidas nežinia dengia,

Niekas negali tikrai pasakyti, kur mirtį jis rado:

90 Ar jį ant žemės tvirtos kur užmušė žmonės piktieji,

Ar, Amfitritės bangų užlietas, jis mariose guli?

Taigi aš, tavo kelius apkabinęs, tėve, maldauju,

Kad pasakytumei man apie liūdną jo pražuvimą:

Gal tu savom akim regėjai, o gal iš klajūno

95 Kokio tau teko girdėt. Nelaimei pagimdė jį močia.

Prašom tik nesivaržyt ir nešvelnint, manęs pagailėjus,

O pasakyt atvirai, kaip viskas buvo iš tikro.

Prašom sakyti, jei mano tėvas, garbus Odisėjas,

Užtarė žodžiais kada ar darbą tau gerą padarė

100 Trojos laukuos, kai jūs kentėjote vargą, achajai –

Tai atsiminki dabar ir man pasakyki teisybę.“

Nestoras jam tuomet, Gerenijos raitelis, tarė:

„Mano mielasis, vargus paminėjai, kuriuos mes anuomet,

Sūnūs achajų karingi, šaly svetimoj iškentėjom, –

105 Tiek kaip mes vargom, laivais klajodami jūroj miglotoj,

Vydamies grobį visur, kur teikėsi vesti Achilas,

Tiek kaip kovojom vėliau prie karaliaus Priamo tvirtovės

Mūrų aukštųjų. Visi, kas narsesnis, ten galvas padėjo:

Ten ir Ajantas guli karingas, ten ir Achilas,

110 Ten ir Patroklas, gerais patarimais dievui prilygęs,

Tengi ir mano sūnus numylėtas, stiprus ir beydis,

Pirmas bėgikas lenkčių ir pirmas šaulys Antilochas.

Daug mes dėl to prikentėjom vėliau, ar kas sugebėtų

Mūsų, mirtingų žmonių, kaip reikiant viską pasekti?

115 Penkerius jeigu metus ar šešerius, čia atsisėdęs,

Tu klausinėtum vargų, kur kentė šviesūs achajai,

Tau nusibostų tikrai ir metęs grįžtum gimtinėn.

Juos nugudrauti kaip nors devynetą metų mėginom,

Bandėm visokias klastas, tačiau vis kliudė Kronidas.

120 Kito nebuvo tarp mūs, kurs lygintis būtų norėjęs

Savo gudrybe: visus Odisėjas vis, būdavo, viršys

Vyliais visokiais, tėvas tavasis, jei tu iš tikrųjų

Jo palikuonis esi. Net baimė ima bežiūrint –

Tavo ir žodžiai kaip tėvo tikrai, ir kalbėti pataikai

125 Taip išmintingai, kaip retas jaunų tepataikytų šiandien.

Buvom kaip vienas kadais su šviesiu Odisėju abudu,

Karo taryboj visad ir vyrijoj mūs žodžiai sutapo.

Nuomonės buvom vienos, protingais, gerais patarimais

Rodėme kelią argiečiams, kaip viską pakreipti į gera.

130 Bet kai aukštoji Priamo pilis neatlaikė ir griuvo,

Sėdome į laivus; achajus tada dievas išblaškė,

Ir širdyje jau buvo sumanęs Dzeusas argiečiams

Liūdną grįžimą, nes jie ne visi juk buvo teisingi

Ir išmintingi. Todėl užsitraukė prapultį baisią:

135 Jie šviesiaakę dukrą galingojo tėvo supykdė,

Toji sukėlė vaidus ir kivirčą tarp brolių Atridų.

Buvo pašaukę Atridai visus achajus į vyriją

Neapgalvotai, ne taip, kaip derėjo, o leidžiantis saulei.

Sūnūs achajų tada susirinko, apsunkę nuo vyno.

140 Broliai prabilę pasakė, dėl ko jie sušaukė vyrus.

Ir Menelajas dabar norėjo visiems įkalbėti,

Kad jie patrauktų namo per marių keterą plačią.

Bet Agamemnonas jam prieštaravo ir patarė vyrams

Vietoje likti visiems ir dėti šventas hekatombes,

145 Kad numaldytų jomis Atėnės baisią rūstybę.

Paikšas! Jis nesuprato, jog būta geriau patylėti,

Nes ne taip lengva dievų amžinųjų širdį palenkti.

Taip susikirtę ir žodžiais piktais abu išsibarę,

Broliai pakilo išeit, tuomet gražiaauliai achajai

150 Šaukti pradėjo visi, ir nuomonės skilo per pusę.

Naktį praleidom širdim neramia ir baisiai įtūžę

Vienas ant kito: skausmu atmokėjo Dzeusas už pikta.

Rytą vieni laivus į dievišką jūrą nuleidžiam,

Kraunam į juos nedelsę lobius ir moteris savo

155 Gražiajuostes. Kiti pasilieka marių pakrantėj

Prie Atrėjo sūnaus Agamemnono, vado vyriausio.

Mes atsisėdam ir plaukiam. Laivai įsismaginę skriejo,

Dievas nutildė giliąsias marias ir palengvino kelią.

Tenedo salą pasiekę, aukas dievams paaukojom,

160 Idant mums leistų sugrįžt. Bet Dzeusas ir nūn, kietaširdis,

Nelėmė mums grįžimo ir antrąsyk vaidą sukėlė.

Vyrų dalis, apgręžę laivus riestuosius, susėdo

Prie Odisėjo šviesaus margaminčio, protingo valdovo,

Ir pasileido atgal Agamemnono pusės laikyti.

165 Aš, tuoj sutelkęs laivus, kurie prie manęs prisidėjo,

Bėgau, supratęs, jog mus pražudyti dievas panoro.

Taipgi Tidėjo sūnus karingasis bėgo su vyrais,

Dar kiek vėliau prisidėjo prie mūs Menelajas šviesplaukis.

Mudu pavijęs Lesbe, kai mes susvyravom dėl kelio:

170 Ar pasiduoti šiauriau nuo Chijo salos aukštauolės,

Psirijos pusėn plaukt ir ją palikti po kairei,

Ar mums leistis piečiau ir plaukt pro vėjuotą Mimantą.

Prašėme dievą, kad ženklą mums duotų, ir jis mums padėjo,

Liepdamas plaukti plačiu vandenynu tiesiog į Euboją,

175 Idant nelaimių didžių lengviau atsilenkti mums būtų.

Papūtė vėjas smarkiau pasikėlęs, laivai paskubėjo

Skrieti žuvingu keliu, ir, vidurnakčiui dar neatėjus,

Buvom Gereste ir ten Poseidonui sudeginom daugel

Jaučių riebiausių šlaunų, kad praplaukėm jūrą bekraštę.

180 Dienai ketvirtai išaušus, laivus gaubtuosius pastatė

Argo uoste Tidido, žirgų važinėtojo, vyrai.

Pats aš tuo tarpu plaukiau į Pilą, ir vėjas gerasis

Pūst nesiliovė, kaip jį iš pradžios man pasiuntė dievas.

Taigi, mielasis sūnau, grįžau be naujienų ir nieko

185 Aš apie juos nežinau, kas gyvas achajų, kas žuvo.

Tai, ką, savuos namuos sėdėdamas, būsiu girdėjęs,

Viską teisingai tau pasakysiu ir nieko neslėpsiu.

Sako, garsieji šauliai mirmidonai grįžę laimingai,

Jiems vadovavęs narsaus Achilo sūnus didžiašlovis.

190 Grįžęs taip pat Filoktetas, Pojanto sūnus pagarsėjęs.

Idomenėjas savuosius visus parvedęs į Kretą,

Kas nepražuvo kare, iš tų nepaskendo nė vienas.

Apie Atridą turėjot girdėt, nors tolokai gyvenat,

Kaip jis parėjo, ir kaip jį užmušt sugalvojo Egistas.

195 Bet ir Egistas už tai jau sunkiai yra atkentėjęs:

Laimė visa, kad liko sūnus, kai tėvą nužudė,

Tas sugebėjo atkeršyt kaip pridera tėvo žudikui,

Tam pasalūnui Egistui, užmušusiam garsų jo tėvą.

Taigi, mielasis, ir tu, kaip gražus ir galingas atrodai,

200 Būki taip lygiai narsus, kad vaikaičiai tave paminėtų.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Nestor, Nelėjo sūnau, achajų šlove didinga!

Taigi Orestas gražiai atmokėjo, ilgai dar achajai

Garsins jo vardą pasauly ir ainiams turės ką sakyti.

205 O kad ir man suteiktų dievai nūn tokią stiprybę

Močios jaunikiams atkeršyt už jų nedorumą užgaulų!

Baisiai įžūlūs dabar ir pramano visokių niekšybių.

Gaila, malonės tokios galingi dievai pavydėjo

Tėvui manajam ir man. Ir lieka nūn viena – kentėti.“

210 Nestoras jam tuomet, Gerenijos raitelis, tarė:

„Mano mielasis, tu man paminėjai tokį dalyką.

Kalba visi, jog daug jaunikių dėl motinos jūsų

Daro šunybes namuos ir tavo draudimo nepaiso.

Man pasakyk, ar tu pats nusileidi, ar gal nepakenčia

215 Žmonės tavęs krašte, nurodymą gavę iš dievo?

Kas gi čia žino, galbūt Odisėjas sugrįžęs atkeršys

Vienas už smurtą visiems, o gal padarys tai achajai.

O, kadgi teiktųs tave šviesiaakė Atėnė mylėti,

Kaip Odisėją garbingą mylėjo ir rūpinos juoju

220 Trojos šaly tuomet, kai vargą kentėm achajai!

Aš niekados neregėjau dievų, taip rodančių meilę,

Kaip atvirai jam rodė visad Paladė Atėnė.

Jeigu tave taip teiktųs mylėt, ir jai tu rūpėtum, –

Jų ne vienam gal tuoj iš galvos išeitų vestuvės.“

225 Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Mielas seneli! Vargu šie žodžiai kada išsipildys.

Būtų per didelė laimė. Baisu man daros. Šios viltys

Gal niekuomet neįvyks, ir to mums dievai nežadėjo.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

230 „Koks, Telemachai, čia žodis pro tvorą dantų tau prašoko?

Dievas, kai nori, lengvai išgelbsti žmogų iš tolo.

Aš pageidaučiau geriau, vargų daugybę iškentęs,

Gyvas sugrįžti namo ir grįžimo diena pasidžiaugti,

Nei tebegrįždamas žūti, kaip mūs Agmemnonas didis

235 Žuvo nuo rankos Egisto ir savo žmonos suviliotos.

Betgi tiesa: ir patys dievai nuo mirties pažadėtos

Nebeišgelbės žmogaus, nors mylimo, mielo jų širdžiai,

Kai jį pastvers mirtis, juodosios moiros siųstoji.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

240 „Nebekalbėkim daugiau apie tai, nors širdį mums sopa.

Tėvui sugrįžti tikrai nežadėta, nes bus jam ne šiandien

Nemirtingieji mirtį ir giltinę juodą pasiuntę.

Kalbą norėčiau kitur pakreipti dabar ir paklausti

Nestorą, kurs už visus protingesnis ir viską išmano,

245 Nes jau trečiosios kartos, kaip sakos, yra jis karalius,

Ir mums atrodo tikrai kaip dievas koks nemirtingas.

Nestor, Nelėjo sūnau, pasakyki man tikrą teisybę,

Kaipgi ten žuvo Atrėjo sūnus Agamemnonas didis?

Kur Menelajas buvo ir kokią mirtį sumanė

250 Jam pasalūnas Egistas? Juk žudė daug galingesnį.

Ar dar nebuvo jis grįžęs į Argą ir tebeklajojo

Tarp svetimų žmonių, jei tas išdrįso žudyti?“

Nestoras jam tuomet, Gerenijos raitelis, tarė:

„Aš pasakysiu, sūnau, tau gryną teisybę, kaip buvo.

255 Pats tu suvokti gali, kaip visa tai atsitiko.

Jeigu tik brolio namuos Menelajas šviesplaukis Egistą

Būtų atradęs dar gyvą tada, kai grįžo iš Trojos, –

Mirusiam kapo tikrai nebūtų niekas supylę.

Šunys jį būtų sudraskę ir paukščiai plėšrieji, už miesto

260 Išmestą lygiuos laukuos, nebūtų dėl jo ir achajės

Ašarų lieję graudžių, nes tokią niekšybę padarė.

Mes ten kentėjom vargus ir mūšiuos guldėme galvas,

Jis sau sėdėjo ramiai žirgais pagarsėjusiam Arge

Ir tik žodeliais lipšniais Agamemnono žmoną viliojo.

265 Žinoma, dar iš pradžių bodėjosi darbo nedoro

Klitemnestra šviesi, nes lenkė širdis ją į gera.

Buvo, be to, ir dainius namuos, kurį, iškeliaudams

Trojon, Atridas įprašė žiūrėt ir saugot jo pačią.

Bet kai likimas taip susipynė, kad ji nusileido, –

270 Išvežė dainių į negyvenamą salą Egistas

Ir ten paliko, kad jį sudraskytų paukščiai plėšrūnai.

Ją tad į savo namus parsivedė jis kaip meilužę.

Kulšių be skaičiaus dievams ant aukuro dėjo Egistas,

Daug dovanų pakabino brangių, drabužių ir aukso:

275 Šitokį darbą padaręs, nors jo padaryt nesivylė.

Mes sau tuo tarpu ramiausiai plaukėm nuo Trojos pakrančių

Su Menelaju abu ir žiūrėjom viens kito kaip broliai.

Baigėm Atėnus pasiekt ir šventąjį Sunijo kalną,

Kai Apolonas šviesus paleido greitąją strėlę

280 Į Menelajo laivą ir jo vairininką nukovė,

Rankose laikiusį vairą greitai beplaukiančio laivo, –

Frontį, Onetoro sūnų, kuris gal vienas pasauly

Laivą mokėjo valdyt, kai siautėjo mariose vėtros.

Ir Menelajas, nors baisiai skubėjo, gavo sustoti,

285 Savo bičiulį palaidot ir jo atminimą pagerbti.

Betgi po to gaubtašoniais laivais per vandenis juodus

Greit atsiyrė prie kalno stataus uolotos Malėjos.

O nuo Malėjos garsios kelionę padarė jau baisią

Dzeusas perkūnvaldys, paleidęs staugiančius vėjus

290 Ir didžiules sukėlęs bangas, aukštumo kaip kalnas.

Perskyrė mūsų laivus ir pusę jų nunešė Kreton,

Ten, kur Jardano sraunaus pakrantėm gyvena kidonai.

Kyšo aukšta plikabriaunė uola atokiai nuo kranto,

Ties Gortinos miestu, išsišovusi jūroj miglotoj.

295 Iš vakarų šalies į Festo pusę atvaro

Notas galingas bangas, kurios į tą uolą sudūžta.

Šičia atskriejo laivai, ir tik per plauką išvengė

Žmonės mirties, o laivus nunešę tėškė į uolą

Šniokščiančios vilnys, ir vos penki nesudužę juodsnapiai

300 Gavo Egiptą pasiekt, vandenų atvaryti ir vėjo.

Taip Menelajas, rinkdamas auksą ir lobį kitokį,

Klaidžiojo su laivais po svetimus žmones ilgokai.

Tuotarp Egistas namie sau vykdė užmojį baisų.

Sūnų Atrėjo užmušęs, metus septynerius valdė

305 Aukso turtingą Mikėnę, ir žmonės kentė jo valdžią.

Bet aštuntaisiais, niekšo nelaimei, palikęs Atėnus,

Grįžto Orestas šviesus ir nudobė žmogžudį nuožmų

Ir pasalūną Egistą, kurs užmušė garsų jo tėvą.

Šermenis jis tuomet, argiečius pakvietęs, iškėlė

310 Motinai savo begėdei ir bailiui beširdžiui Egistui.

Ir Menelajas, kovoj pagarsėjęs, tą dieną sugrįžo,

Veždamas pilnus laivus, kiek tik sutalpino, gėrybės.

Taigi, mielasis, ir tu svetimam krašte neužtruki,

Turtą palikęs namie ir nuolat sėdinčius vyrus,

315 Tiek įžūlius, kad jie nepaleistų visko tau vėjais,

Neišeikvotų gėrybių: taip niekais nueis tau kelionė.

Bet aš patarsiu dar tau ir liepsiu kada nuvažiuoti

Pas Menelają, kuris visų paskutinis sugrįžo

Iš svetimųjų kraštų, iš kur vilties nebebūtų

320 Niekam sugrįžti, ką audra smarki ir vėtros nusviedė

Į vandenynus plačius, iš kur nė paukščiai plėšrūnai

Nebevaliotų parlėkt per metus: baisus jų didumas.

Bet tu keliauk nūn savo laivu su savo bičiuliais,

O jeigu nori, žeme, – aš duosiu vežimą ir žirgus.

325 Mano sūnūs važiuos su tavim ir kelią parodys

Į Lakedemoną šventą pas Menelają šviesplaukį.

Jį paprašysi gražiai, kad tau pasakytų teisybę,

Melo jis tau nekalbės, nes yra labai išmintingas.“

Taip jis pasakė, o saulė jau leidos, ir temti pradėjo.

330 Taigi prakalbo į juos šviesakė deivė Atėnė:

„Mielas seneli, bylojai tu viską labai išmintingai.

Betgi jau pjaustykit nūn liežuvius, atmieškite vyno,

Kad, Poseidonui didžiam ir kitiems dievams nemirtingiems

Auką nulieję, galėtume gulti. Metas atėjo.

335 Jau vakaruos užgeso šviesa, ilgiau nebetinka

Mums čia sėdėti dievų puotoje, ir laikas išeiti.“

Taip jiems Dzeuso duktė kalbėjo, o jie jos paklausė.

Greitai šaukliai, atnešę vandens, jiems užpylė ant rankų,

O jaunikaičiai tarnai, krateruose vyną atmiešę,

340 Nešė ir pylė visiems į taures, kad sklidinos būtų,

Metė ugnin liežuvius ir auką liejo sustoję.

O kai nuliejo ir, kiek širdis geidavo, išgėrė,

Tuosyk šviesakė Atėnė ir lygus dievams Telemachas

Eiti pakilo abu savajan laivan gaubtašonin.

345 Nestoras juodu tačiau sulaikė, sakydamas šitaip:

„Dzeusas tesaugo mane ir dievai kiti nemirtingi,

Gėda man būtų svečius išleisti nakvynės į laivą,

Tarsi aš vargšas koksai ir nudriskėlis elgeta vienas,

Kurs nei drobulės namuos, nei kito drabužio neturi

350 Sau pasikloti minkščiau ir svečiui mielam paguldyti.

Viso to gero pakaks – patalų ir marškų margųjų.

Argi tai būtų gražu, kad mielas sūnus Odisėjo

Vargtų laive ant grublėtų lentų? Kol pats aš dar gyvas,

Ir kol manieji vaikai gyvens gimtinėj pastogėj –

355 Bus ir svetys svečiu, kai mūsų jis peržengė slenkstį.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Tiesą tu, mielas tėveli, sakai, tikrai Telemachui

Reikia be žodžio tavęs paklausyti: geriau taip išeina.

Taigi telieka jisai su tavim ir temiega šią naktį

360 Rūmuose tavo aukštuos, o aš į juodąjį laivą

Grįšiu ir vyrus savus nuraminsiu, jiems viską pasakęs.

Vienas tarp jų didžiuojuos garbe aš būti vyresnis,

Jie mat visi už mane jaunesni ir lydi iš meilės,

Kaip vienamečiai, drąsaus Telemacho draugai ir bičiuliai.

365 Naktį praleisiu su jais prie gaubto juodojo laivo.

O kai aušra patekės rytoj, ketinu aš keliauti

Pas kaukonus narsius, kurie nuo seno skolingi

Man nemažai. O tu Telemachą, kaip svečią priėmęs,

Leiski su savo sūnum į Spartą ir duoki jam žirgus,

370 Bėgančius greitai, lengvai ir tvirtus traukti vežimui.“

Ir su šiais žodžiais šviesakė Atėnė pakilo padangėn,

Sakalu virtus. Visus, kas regėjo, net šiurpas nupurtė.

Baisiai nustebo senelis, kai savo akim tai išvydo,

Ir Telemachą, vardu pavadinęs, nutvėrė už rankos:

375 „Mano mielasis, tikiu, tu nesi bailus nei ištižęs,

Jeigu tokiam dar jaunam tau dievai palydovais ateina.

Ir net ne kitas kuris, gyvenantis rūmuos Olimpo,

O Kroniono duktė, garbinga Tritogenėja,

Kur tarp argiečių visų gimdytoją tavo taip gerbė.

380 Būk maloninga, meldžiu, ir garbę suteikti, valdove,

Man tu ir mano vaikams, ir mano žmonai padoriai!

Aš paaukosiu tau telyčaitę pernykštę, plačkaktę,

Neliestą saito, kurios žmogus dar į jungą nekinkė.

Tokią aš tau paaukosiu, ragus apliedinęs auksu.“

385 Šitaip maldavo jisai, ir Paladė Atėnė išgirdo.

Nestoras pats tuo laiku, Gerenijos raitelis senas,

Su sūnumis ir žentais į savo rūmus pasuko.

O kai parėjo namo į valdovo rūmus aukštuosius,

Užu skobnių paeiliui į krases ir krėslus susėdo.

390 Tuosyk, paėmęs kraterą, senelis atmiešė vyno,

Gerti labai gardaus, kurį vienuolika metų

Laikė rūsiuos ūkvedė ir šiandien indą atvožė.

Atmiešė jo kratere ir, auką nuliejęs, herojus

Meldė Atėnę karštai, Kronido egidvaldžio dukrą.

395 O kai nuliejo ir, kiek širdis pageidavo, išgėrė,

Gulti nuėjo tuomet į savąjį būstą kiekvienas.

Tik Telemachą, šviesaus Odisėjo mieląjį sūnų,

Nestoras savo namuos, Gerenijos raitelis senas,

Tekintoj lovoj dailioj skardžiojoj svetainėj paguldė.

400 O šalia jo Peisistratas, rikiuotojas vyrų, gulėjo,

Ietim garsus, jis vienas šeimoj tebebuvo nevedęs.

Nestoras pats miegojo aukštoj kraštinėje menėj,

Kur jo valdovė žmona gražiai jam lovą paklojo.

O kai ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito,

405 Kėlės iš lovos minkštos Gerenijos raitelis senas

Ir, išėjęs oran, ant akmens atsisėdo tašyto,

Vieno iš tų, kurie ties prieangiu rūmų stovėjo,

Švarūs, baltai nuplauti, net švietė. Seniau čia Nelėjas,

Būdavo, sėdi, gerais patarimais garsėjęs.

410 O kada jis, giltinės apgalėtas, išėjo į Hadą,

Nestoras sėsdavo čia, gerenietis, sargas achajų,

Skeptrą laikydamas rankoj. Prie jo kaip siena sustojo

Sūnūs visi susirinkę: ir Stratijas, ir Echefronas,

Jaunas Persėjas, Aretas ir lygus dievams Trasimedas.

415 Ir Peisistratas prie jų prisišliejo, herojus šeštasis.

Ir Telemachą skaistveidį drauge pasodino atvedę.

Tuosyk prabilo į juos Gerenijos raitelis senas:

„Jūs man, mielieji vaikai, tuojau padarykit, ką liepsiu.

Aš pirmutinę dievų norėčiau pagarbint Atėnę,

420 Nes ji tikrai atėjo puoton Poseidono garbingo.

Vienas į lanką tegu pabėgėja telyčios ir skuba

Grįžti atgal, o ją teatvaro jaučiaganis vyras.

Kitas nubėgs į narsaus Telemacho juodąjį laivą

Ir jo draugus pavadins, sargybai porą palikęs.

425 Trečias nuėjęs pakvies čia aukso liejiką Laerką,

Idant telyčiai ragus jis dailiai auksu aplietų.

Neisiantys niekur, čionai pasilikit ar ženkit į vidų

Duot paliepimo tarnams, kad pokylį šaunų paruoštų,

Suolus sustatę, švaraus vandens ir malkų prinešę.“

430 Taip jis pasakė. Visi tuoj subruzdo. Iš lauko atvarė

Gražią telyčią, o iš Telemacho greitojo laivo

Vyrai kaip vienas visi atskubėjo, ir kalvis atėjo

Su reikalingais daiktais ir įnagiais darbui dailiajam:

Su priekalu, plaktuku bei replėm tvirtom gražiakniedėm, –

435 Auksakalys – ne meistras be jų. Atėnė atėjo

Vyrų aukos priimti. O Nestoras, raitelis senas,

Padavė aukso, ragus juo telyčiai apliedinęs kalvis

Nušveitė dailiai, kad pasidžiaugtų ta puošmena deivė.

Stratijas ir Echefronas abu telyčaitę palaikė

440 Užu ragų. Aretas vandens jiems išnešė pilną

Dubenį raštais margais, o rankoj antrojoj turėjo

Krepšį su miežiais grūstiniais. Kovoj apsukrus Trasimedas,

Ėmęs už kirvio aštraus, turėjo telyčią papjauti.

Dubenį kraujui surinkt įsitvėrė ir laikė Persėjas.

445 Nestoras, raitelis senas, maldaudamas deivę Atėnę,

Vandeniu šlakstė švęstu ir bėrė miežių grūstinių,

Taipgi pakirpo plaukų nuo galvos ir metė į ugnį.

O kai jau baigė maldas ir miežiais šventaisiais pabarstė,

Nestoro tuosyk sūnus, drąsus Trasimedas, priėjęs

Smogė galinga ranka, ir kirvis telyčiai nukirto

450 Sausgysles sprando, auka tuoj susmuko, o moters sukliko,

Dukterys, marčios namų ir šviesi Euridikė doroji,

Nestoro seno žmona, duktė Klimeno vyriausia.

Karvę pakėlė nuo žemės, viešaisiais keliais išrašytos,

Ir Peisistratas, rikiuotojas vyrų, jai perskrodė gerklę.

455 Kraujas pajuodęs išbėgo, ir kaulus gyvybė paliko.

Auką tuomet į dalis sukapojo ir, kulšis atkirtę,

Papročiu krašto senu riebalais apkrovė storiausiai

Dvigubu sluoksniu taukų, ant jų dar mėsos pridėliojo.

Ugnį galiausiai pakūrė senelis ir apšlėkė laužą

460 Juodu vynu, o sūnūs stovėjo su šakėm penkdantėm.

Kulšims sukritus ugny, taurių vidurių paragavę,

Paliktą mėsą smulkiau sukapojo, pavėrė ant iešmų

Ir, jų bukuosius galus laikydami rankose, kepė.

O Telemachą graži Polikastė, duktė jaunesnioji

465 Nestoro, raitelio seno, maudyklėn šilton pavadino.

O kai išmaudė švariai ir kūną įtrynė alyvom,

Padavė jam apsivilkti apsiaustą ir gražų chitoną.

Tad iš maudyklės jisai kaip dievas tikriausias išėjo

Ir atsisėdo prie Nestoro seno, vyrų valdovo.

470 Kad jau pakvipo mėsa iškeptoji, nuo iešmų nuvėrę,

Sėdo puotauti visi. Garbingieji vyrai žiūrėjo,

Idant auksinė taurė nė vieno tuščia nestovėtų.

O kada alkį numalšė ir troškulį kiek apgesino,

Nestoras jiems tuomet, Gerenijos raitelis, tarė:

475 „Nūn, Telemachui, vaikai, kinkykit atvedę vežiman

Žirgus jūs gražiakarčius ir jį palydėkit kelionėn.“

Taip jis kalbėjo, o tie, nė žodžio netarę, paklausė

Ir kaip matai į ratus pakinkė žirgus greituosius.

O ūkvedė stropi jiems duonos ir vyno įdėjo,

480 Lygiai ir viso, ką valgo Dzeuso auginti karaliai.

Ir Telemachas tuomet įšoko į gražų vežimą.

O Peisistratas, Nestoro vaikas, rikiuotojas vyrų,

Ratuosna greit įsistojęs, vadžias pastvėrė į ranką

Ir botagu sušėrė žirgams, tie, galvas panertę,

485 Leidosi lygiu lauku, palikę Pilo tvirtovę.

Ištisą dieną abudu lingavo jungą ant sprando.

Kai nusileido jau saulė, ir sutemos apgaubė žemę,

Vyrai pasiekė Ferus, kur namai gimtieji Dioklio,

Orsilocho sūnaus, garsaus Alfėjo vaikaičio.

490 Čia jie tą naktį nakvojo ir buvo gražiai pavaišinti.

O kai ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito,

Žirgus pakinkė ir vėl jie sulipo į margą vežimą

Ir išvažiavo per kiemą pro skardų prieangį rūmų.

Tuosyk sukirto žirgams, ir tie pasileido kaip vėjai,

495 Kolei pasiekė kviečių banguojantį lauką, kur buvo

Galas kelionės: žirgai greitakojai atvežt paskubėjo.

Leidosi saulė jau vėl, ir sutemos apgaubė žemę.

IV GIESMĖ

LAKEDEMONE

Kai atvažiavo į Lakedemono klonį tarp skardžių,

Žirgus pasuko tiesiog prie rūmų šviesaus Menelajo.

Ten vestuves linksmai tarp draugų jį rado bešvenčiant

Savo sūnaus ir beydės dukters – net ūžė svetainė.

5 Dukterį leido jisai už sūnaus galiūno Achilo,

Trojoj dar buvo ji pažadėta, ir sutarta viskas,

Ir štai dabar vestuves dievai jiems davė iškelti.

Ją su greitaisiais žirgais ir vežimais tėvas nūn leido

Į mirmidonų pilį garsingą, kur tas viešpatavo.

10 Sūnui į žmonas išrinko Alektoro dukrą iš Spartos.

Jo mylimasis sūnus Megapentis, stipruolis rinktinis,

Gimė iš vergės: Elenai dievai daugiau pašykštėjo

Duoti vaikų, kai ji Hermionę vieną pagimdė,

Dukterį gražią, kaip Afroditę auksinę iš veido.

15 Taigi puotavo linksmai, susirinkę rūmuos aukštuosiuos

Šiandien kaimynai visi ir bičiuliai garsaus Menelajo;

Linksminos, džiaugės, jiems dieviškas dainius, pritardamas kanklėm,

Šventišką giesmę giedojo, o du strapakojai šokėjai

Asloje kraipėsi, trypė, giesmės palaikydami taktą.

20 Kelią pabaigę, abu ties rūmų prieangiu aukštu –

Ir Telemachas šviesus, ir Nestoro vaikas šaunusis –

Žirgus sustabdė. Jų pasitikti pamatęs išbėgo

Eteonėjas, žvalus ūkvedys Menelajo garbingo,

Greitai sugrįžo vidun pranešti vyrų valdovui

25 Ir, atsistojęs prieš jį, prabilo žodžiais sparnuotais:

„Pora naujų svečių, augintas dievų Menelajau,

Dvejetas vyrų, iš giminės galingojo Dzeuso, atrodo.

Prašom sakyti, ar man nukinkyt jų žirgus eikliuosius,

Ar tevažiuoja iš mūsų, kad juos pamylėtų kas kitas.“

30 Jam, atsidusęs giliai, Menelajas šviesplaukis atsakė:

„Niekad gi paikas pirmiau, Boetidai Eteonėjau,

Tu nebuvai, o dabar štai paistai niekus kaip mažutis.

Daugelį sykių ir mes, gražiai priimti, pavaišinti,

Iš svetimų kraštų parėjom, daugiau teneleidžia

35 Dzeusas mums niekur klajot! Kinkyki, greitai paėmęs,

Žirgus svečių, o juos atvesk ir sodinki prie vaišių.“

Taip jis pasakė, tasai tuoj išbėgo iš rūmų ir liepė

Eiti su juo tarnams rūpestingiems, viską pametus.

Taigi atkinkė bemat iš jungo jie žirgus putotus,

40 Vedė arklidėn abu ir, prie ėdžių aukštųjų pririšę,

Ėsti užpylė kviečių, maišytų su miežiais geltonais.

Margą vežimą pastatė lauke prie sienos saulėtos,

O juos paprašė vidun į rūmus aukštuosius. Įėję

Jiedu grožėjos namais dievų auginto karaliaus.

45 Lygiai kaip saulė skaisti ar naktį pilnatis mėnuo

Šitaip žėrėjo aukštieji namai Menelajo garbingo.

Reginiu tuo pasiganę akis ir širdį lig valiai,

Maudytis ėjo abu į svidančią dailią maudyklę.

O kada išprausė juos ir alyvom įtrynė tarnaitės,

50 Rūbais apvilko švariais, minkštais vilnoniais chitonais

Ir pasodino į krėslus šalia Menelajo Atrido.

Ant sidabrinio padėklo atnešusi aukso ąsotį

Tyro vandens, užpylė abiem kambarinė ant rankų

Ir jas nuplovė, tuomet ji padengė skobnį dailiausią.

55 O ūkvedė drovi priraikiusi duonos padėjo,

Valgių prikrovė krūvas ir džiaugės, kad turi ko duoti.

Dubenis vieną po kito mėsos įvairiopos jiems nešė

Mėsapjaustys ir pastatė abiem po taurę auksinę.

Kviesdamas vaišių ragaut, Menelajas šviesplaukis prabilo:

60 „Valgio ragaukit ir būkit sveiki atkeliavę, paskui jau,

Kai pasistiprinsit, man pasakysit, kas esate judu.

Jūsų tėvai ne žemos kilmės, iš visko matyti.

Aišku, jūs sūnūs abu dievų augintų karalių,

Laikančių skeptrą: tokių pagimdyt žemakilmiai negali.“

65 Šitai pasakęs, keptos nugarinės po gabalą riebų,

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

Komentuoti gali tik prisijungę nariai

Jeigu turite paskyrą, prisijunkite

Sukurti paskyrą

Sukurkite paskyrą mūsų forume

Registruotis

Prisijungti

Turite paskyrą? Prisijunkite

Prisijungti dabar

  • Narių peržiūri šį forumą:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.


  • SuperGames programele
  • SuperGames programele


×