HHH3

Robizoas Kruzas Papaiga

Recommended Posts

kokia čia būtų malonė, jei paimtume juos drauge. Geriausia išeitis – pasilikti saloje (man tatai buvo vis tiek, nes rengiausi ją apleisti). Aš galįs dovanoti gyvybę tik su ta sąlyga, jeigu jie pasiliks čia.

Jie atrodė labai dėkingi ir pasakė daug mieliau rizikuosią čia pasilikti, negu plaukti į Angliją, kur gresia kartuvės. Aš su tuo sutikau.

Kapitonas dėl akių paprieštaravo, lyg nesiryždamas jų palikti. Tada dėjausi užpykęs ant kapitono ir pasakiau, jog jie yra mano, o ne jo belaisviai. Aš pažadėjau jų pasigailėti ir savo žodį ištesėsiu. O jei jis su manimi nesutiks, aš tuoj juos paleidžiu, ir tuomet, jei nori, tegaudąs juos pats. Belaisviai buvo man labai dėkingi, ir aš liepiau juos palikti saloje, tik įsakiau eiti į miškus, į tą vietą, kur buvo suimti. Pasakiau, kad paliksiu jiems ginklų, amunicijos, ir jei pageidaus, nurodysiu, kaip geriausia čia įsikurti. Grįžęs namo, ėmiau rengtis kelionei, bet pasakiau kapitonui, kad būsiu pasiruošęs tik kitą rytą. Tuo tarpu paprašiau jį vykti į laivą ir laikyti jį parengtą, o ryto metą man atsiųsti į krantą valtį; taip pat liepiau įsakyti pakarti užmuštąjį kapitoną ant stiebo, kad saloje likę jūreiviai jį matytų.

Kapitonui nuėjus, liepiau atvesti belaisvius į būstą ir ėmiau rimtai kalbėti apie jų padėtį. Pareiškiau, kad jie gerai apsisprendė, nes jei kapitonas juos išgabentų, jie tikriausiai būtų pakarti. Parodžiau pakaruoklį ant stiebo skersinio ir užtikrinau, jog jie nieko geresnio negali laukti.

Kai visi pasakė norį likti, pažadėjau apsakyti savo gyvenimą toje saloje ir nurodyti, kaip patogiau įsikurti. Papasakojau jiems, kaip pakliuvau į šią salą, parodžiau savo įtvirtinimus, paaiškinau, kaip kepiausi duoną, sėjau javus, džiovinau vynuoges – žodžiu, visa, kas buvo reikalinga jų gyvenimui palengvinti. Taip pat pasakiau, kad netrukus pas juos gali atplaukti šešiolika ispanų; palikau jiems laišką ir liepiau jūreiviams pasižadėti, kad elgsis su jais kaip su saviškiais.

Palikau jiems ir savo ginklus: penkias muškietas, tris medžioklinius šautuvus ir tris kardus. Man buvo likę pusantros statinaitės parako, nes po pirmųjų vienerių ar dvejų metų parako mažai tesunaudodavau, o be reikalo visiškai jo nešvaisčiau. Papasakojau, kaip auginau ožkas, kaip reikia jas melžti ir šerti, kaip susimušti sviesto ir susispausti sūrį.

Žodžiu sakant, išsamiai išdėsčiau jiems savo istoriją ir dar pažadėjau, kad paprašysiu kapitoną palikti jiems dar dvi statinaites parako ir truputį daržovių sėklų, pridurdamas, jog pats būčiau buvęs jomis labai patenkintas; taip pat atidaviau maišą žirnių, kurį kapitonas buvo atgabenęs, ir patariau būtinai juos pasėti ir prisiauginti daugiau.

Visa tai padaręs, kitą dieną juos palikau ir persikėliau į laivą. Mes tuojau pat pasirengėme išplaukti, bet tą naktį inkaro dar nepakėlėme. Kitą rytą auštant du iš tų penkių vyrų plaukte atplaukė prie laivo ir ašarodami ėmė skųstis trimis kitais, Dievo vardu maldaudami priimti į laivą, nes kitaip anie juos nužudysią; jie maldavo kapitoną jų nepalikti, nors ir būtų tuojau pat pakarti. Kapitonas dėjosi negalįs be manęs nieko nuspręsti, bet kiek paprieštaravęs, jiems iškilmingai pasižadėjus pasitaisyti, priėmė juos į laivą, gerai išpėrė kailį, ir po to jie pasidarė labai sąžiningi ir ramūs vyrai.

Sulaukęs potvynio, nuplaukiau valtimi į krantą su ten paliktiems vyrams žadėtais daiktais, prie kurių, mano prašomas, kapitonas įsakė pridėti dar jų skrynias ir drabužius. Už tai jie buvo labai dėkingi. Aš taip pat juos padrąsinau, žadėdamas, jei tik pasitaikys proga, atsiųsti laivą.

Palikdamas šią salą, pasiėmiau į laivą atminimui mano paties pasisiūtą didžiąją ožkos kailio kepurę, skėtį ir vieną papūgą, taip pat nepamiršau pasiimti pinigų, kuriuos anksčiau esu minėjęs; jie taip ilgai išgulėjo nenaudojami, jog dabar buvo aprūdiję, pajuodę ir sidabro blizgesį atgavo tik tada, kai juos gerokai nušveičiau; pasiėmiau ir pinigus, kuriuos radau sudužusiame ispanų laive.

Taigi salą palikau 1686 metų gruodžio 19-ąją, kaip patyriau iš laivo kalendoriaus, išbuvęs joje dvidešimt aštuonerius metus, du mėnesius ir devyniolika dienų; buvau išvaduotas iš šios antros nelaisvės tą pačią mėnesio dieną, kaip ir tada, kai kadaise valtimi pasprukau iš maurų nelaisvės Salės mieste.

Šituo laivu po ilgos kelionės 1687 m. birželio 11 d. atplaukiau į Angliją, trisdešimt septynerius metus praleidęs svetur.

XXIII SKYRIUS

Atvykęs į Angliją, joje buvau visiškai svetimas, lyg manęs ten niekas niekuomet nebūtų pažinęs. Mano geradarė ir mano reikalų tvarkytoja, kuriai buvau patikėjęs savo pinigus, tebebuvo gyva, bet ištikta didelės nelaimės: ji antrą kartą našlavo ir gyveno labai skurdžiai. Nuraminau ją dėl skolos, pasakydamas, kad nieko iš jos nereikalausiu; priešingai, atsidėkodamas už jos rūpinimąsi ir ištikimybę, aš jai atlyginau, kiek leido nedidelis mano kapitalas, nes tuo metu, tiesą sakant, galėjau jai suteikti tik nedidelę paramą; bet patikinau ją, jog niekada neužmiršiu jos parodyto gerumo. Aš jos neužmiršau, kai praturtėjau ir galėjau padėti, bet apie tai papasakosiu vėliau.

Tada nukeliavau į Jorkšyrą, bet mano tėvas buvo miręs, taip pat jau buvo mirusi ir motina, ir visa šeima; radau tik dvi seseris ir du vieno mano brolio vaikus. Kadangi visi mane jau seniai laikė mirusiu, tai man nieko nebuvo palikta. Žodžiu tariant, aš ten neradau nieko, kas mane paremtų, o tas truputis pinigų, kuriuos turėjau, nedaug tegalėjo padėti man čia įsikurti.

Bet čia man parodė savo dėkingumą žmonės, iš kurių visiškai nesitikėjau paramos. Laivo kapitonas, kurį taip sėkmingai išvadavau ir drauge išgelbėjau laivą ir jo krovinį, papasakojo laivo savininkams, kaip aš išgelbėjau įgulos narius bei patį laivą, ir mane labai išgyrė. Savininkai mane pakvietė į susirinkimą, kuriame dalyvavo ir kai kurie pirkliai. Jie visi labai maloniai man palinkėjo visokio gero ir padovanojo apie du šimtus svarų sterlingų.

Bet pagalvojęs apie savo padėtį ir apie tai, kad su tokiais ištekliais bus sunku įsikurti Anglijoje, ryžausi nukeliauti į Lisaboną ir pabandyti gauti žinių apie Brazilijoje paliktą plantaciją ir apie mano bendrininką, kuris, kaip turėjau pagrindo manyti, jau daugelį metų laikė mane mirusiu.

Sėdau į laivą, plaukiantį į Lisaboną, kur atvykau balandžio mėnesį; mano Penktadienis labai atsidavęs lydėjo mane visose tose kelionėse ir buvo ištikimiausias tarnas.

Atvykęs į Lisaboną ir pasiteiravęs, dideliam pasitenkinimui, suradau savo senąjį draugą, laivo kapitoną, pirmą kartą mane išgriebusį iš jūros prie Afrikos krantų. Dabar jis buvo pasenęs ir metęs laivybą, savo laivą palikęs sūnui, toli gražu nebe jaunam vyrui, kuris prekiaudamas vis dar plaukiojo į Braziliją. Senis manęs nebepažino, ir aš vargiai jį pažinau, bet greitai jį prisiminiau, o kai tik jam pasisakiau, kas esu, tai ir jis tuojau mane prisiminė.

Kai mudu išliejome vienas kitam senos draugystės jausmus, aš, savaime suprantama, pasiteiravau apie savo plantaciją ir bendrininką. Senukas sakė nebuvęs Brazilijoje jau kokius devynerius metus, bet galįs garantuoti, kad jam išvykstant mano bendrininkas tebebuvo gyvas, tik mano įgaliotiniai, paskirti drauge su juo rūpintis mano dalimi, abu jau mirę. Jo nuomone, apie savo plantaciją aš gausiąs labai palankių žinių, nes kai sudužo laivas ir visi manė, kad aš būsiu nuskendęs, mano įgaliotiniai kasmet teikdavo pajamų ataskaitą iždo prokuratoriui, kuris nusprendė tuo atveju, jeigu aš nesugrįžčiau, konfiskuoti mano nuosavybę ir trečdalį paimti valstybės iždui, o du trečdalius paskirti Šv. Augustino vienuolynui, kuris šelpė pavargėlius ir diegė katalikybę tarp indėnų. Jeigu atsirasčiau aš pats ar kas nors kitas, mane atstovaująs, ir pareikalautų palikimo, tai mano turtas turės būti grąžintas, išskyrus metinį pelną, kuris išdalijamas labdaros reikalams. Bet kapitonas užtikrino, jog iždo įgaliotinis ir vienuolyno ūkvedys visada labai rūpinęsi, kad mano bendrininkas kasmet pateiktų tikslią pelno ataskaitą, nes manoji dalis atitekdavo jiems.

Paklausiau kapitoną, ar jis žino, kiek pakilo plantacijos vertė ir ar yra prasmė ja rūpintis, taip pat pasiteiravau, ar nebus daroma kliūčių atgauti man priklausančią dalį, jei pats ten nukeliaučiau. Jis pareiškė negalįs tiksliai pasakyti, kiek išsiplėtė mano plantacija, bet žinąs, kad mano bendrininkas nepaprastai praturtėjęs, naudodamas jos tiktai pusę; be to, kiek jis galįs prisiminti, girdėjęs, jog karaliaus iždui tekusi trečioji mano turto dalis, kuri, rodos, irgi buvo perleista kažkokiam vienuolynui ar religinei įstaigai, teikianti daugiau kaip du šimtus moidorų pelno per metus. Nesą jokios abejonės, kad nuosavybė būsianti grąžinta, nes mano bendrininkas dar tebegyvenąs ir galįs paliudyti mano teises, taip pat mano pavardė esanti įtraukta į krašto registrus. Jis taip pat pasakė, kad abiejų įgaliotinių palikuonys esą labai teisingi, sąžiningi ir be galo turtingi, tad jis neabejojąs, kad jie ne tik padėsią susigrąžinti nuosavybę, bet ir grąžinsią nemažai pinigų, įgytų iš ūkio, kai jį dar valdė tėvai, kol savo žinion paėmė karaliaus iždas, o jis buvo paimtas maždaug prieš dvylika metų.

Aš kiek susirūpinau ir sunerimau dėl šių žinių ir paklausiau senąjį kapitoną, kaip galėjo atsitikti, kad įgaliotiniai šitaip pasielgė su mano turtu, nors žinojo, kad palikau testamentą, kuriuo jį, kapitoną portugalą, paskyriau vieninteliu savo įpėdiniu.

Jis man atsakė, kad tai yra tiesa, bet nebuvę įrodymų, jog aš esu miręs, ir jis negalėjęs veikti kaip testamento vykdytojas, nesant tikrų žinių apie mano mirtį, be to, jis nelabai norėjęs įsivelti į šį reikalą tokiame tolimame krašte. Tiesa, jis įregistravęs mano testamentą, pareiškęs savo teises ir, jei tik būtų galėjęs pateikti kokių nors įrodymų, kad aš esu gyvas ar miręs, būtų veikęs per įgaliotinį ir pradėjęs valdyti ingenio (taip jie vadina cukraus fabriką) arba būtų tai pavedęs savo sūnui, dabar gyvenančiam Brazilijoje.

– Bet, – tarė senis, – aš turiu jums vieną naujieną, kuri galbūt nebus tokia maloni kaip kitos; mat manydami, kad jūs esate miręs, nes taip manė visi jūsų žmonės, jūsų bendrininkas ir įgaliotiniai pasiūlė man jūsų vardu paimti pirmųjų šešerių ar aštuonerių metų pelną, kurį aš priėmiau; bet tas pelnas tuomet nebuvo toks didelis kaip vėliau, nes iš pradžių buvo padaryta daug išlaidų plantacijai išplėsti, fabrikui pastatyti ir vergams pirkti. Vis dėlto, – pridūrė jis, – aš jums pateiksiu tikslią ataskaitą, kiek iš viso gavau pinigų ir kaip juos sunaudojau.

Kalbantis su šiuo senuoju draugu praėjo kelios dienos, ir jis man pateikė pirmųjų šešerių plantacijos metų pelno ataskaitą, pasirašytą mano bendrininko ir pirklių įgaliotinių; šis pelnas visada būdavo išduodamas prekėmis: tabako ritiniais, cukraus dėžėmis, be to, romu, sirupu ir t. t., žodžiu sakant, cukraus fabriko gaminiais. Iš tos apyskaitos patyriau, kad pajamos kasmet gerokai didėjo, bet, kaip jau buvo minėta, esant gausioms išlaidoms, grynasis pelnas iš pradžių buvo nedidelis. Vis dėlto senukas pasakė, jog jis man skolingas 470 aukso moidorų, 60 dėžių cukraus ir 15 dvigubų ritinių tabako; visas šis turtas nuskendo sudužus laivui, kai jis plaukė namo į Lisaboną, praėjus vienuolikai metų nuo to laiko, kai aš apleidau plantaciją.

Čia gerasis žmogus ėmė skųstis savo nelaimėmis ir pasipasakojo, kaip turėjęs panaudoti mano pinigus savo nuostoliams padengti ir naujo laivo akcijoms pirkti.

– Bet vis tiek, senasis drauge, – baigė jis, – jums neteks gyventi skurde, ir kai tik mano sūnus sugrįš, aš jums atsilyginsiu.

Tai sakydamas jis išsitraukė seną kapšą ir padavė man 160 portugališkų aukso moidorų, be to, įteikė dokumentą, įrodantį jo nuosavybės teisę į laivą, kuriuo sūnus išplaukė į Braziliją; jam priklausė ketvirtadalis to laivo, o sūnui kitas ketvirtadalis, tad teisę į abu tuos ketvirtadalius jis perleido man kaip užstatą, kad bus grąžinta likusi skola.

Su tuo aš negalėjau sutikti: mane per daug sujaudino to vargšo žmogaus sąžiningumas ir gerumas; prisiminęs, kiek gero jis man buvo padaręs, – kaip išgelbėjo iš jūros, kaip geraširdiškai su manimi visuomet elgėsi ir ypač koks nuoširdus buvo dabar, – aš vos galėjau sulaikyti ašaras. Todėl pirmiausia paklausiau, ar jis gali, atsižvelgdamas į savo gyvenimo aplinkybes, šiuo metu man skirti tiek daug pinigų ir ar tai nesudarą jam sunkumų. Jis pasakė turįs prisipažinti, kad dėl to jam būsią kiek sunkiau, bet juk tai esą mano pinigai ir jų man reikėsią gal dar labiau negu jam.

Visa, ką gerasis žmogus sakė, buvo taip nuoširdu, jog aš jam kalbant vos galėjau susilaikyti neverkęs. Trumpai tariant, paėmiau šimtą moidorų ir paprašiau plunksnos bei rašalo, sakydamas, kad noriu parašyti pakvitavimą, tada grąžinau jam kitus ir pareiškiau, kad jei kada nors atgausiu plantaciją, grąžinsiu ir šituos pinigus (taip iš tikrųjų vėliau ir padariau). Be to, pasakiau jam, kad jokiu būdu negaliu perimti nuosavybės teisių į laivą, kuriuo išplaukė jo sūnus, o jei man kada reikės pinigų, tai aš žinau, kad jis yra sąžiningas ir pats juos atiduos; bet jei man jų nereikės ir aš gausiu tai, ką sprendžiant iš jo žodžių turiu pagrindo tikėtis gauti, tai niekada daugiau iš jo neimsiu nė penso.

Po viso šito senasis vyras pasiūlė mane pamokyti, kaip pareikšti savo teises į plantaciją, ir aš atsakiau, jog ketinu pats ten keliauti. Jis pareiškė, kad aš galįs ten vykti, jei man patinka, bet jei to nenorėčiau daryti, tai esama ir kitų priemonių savo teisei ir plantacijos pelnui atgauti. Tuo metu Lisabonos upėje buvo laivų, pasiruošusių kaip tik plaukti į Braziliją, ir jis mane įtraukė į registrą, pridėdamas savo pareiškimą raštu, patvirtintą priesaika, kad aš tebesu gyvas ir esu tas pats asmuo, kuris pirmutinis nupirko žemę tai plantacijai įkurti.

Šį pareiškimą patvirtinus pas notarą, taip pat pridėjus įgaliojimą, jis man patarė su jo laišku nusiųsti jį vienam jo pažįstamam ano krašto pirkliui ir pasiūlė man gyventi pas jį, kol grįš atsakymas.

Niekuomet niekas nesielgė garbingiau už tą žmogų, kuris gavo šį įgaliojimą: greičiau negu per septynis mėnesius atėjo didelis siuntinys iš mano įgaliotinių įpėdinių, tai yra tų pirklių, dėl kurių buvau išplaukęs į jūrą. Tame siuntinyje buvo štai kokie laiškai ir raštai:

Pirma, ten buvo fermos, arba plantacijos, apyvartos apyskaita, apimanti šešerius metus nuo to laiko, kai jų tėvai atsiskaitė su senuoju kapitonu portugalu. Pagal šią apyskaitą man dabar priklausė 1174 moidorai.

Antra, ten buvo apyskaita tų ketverių metų, kai jie naudojosi mano dalimi, kol iždas pareikalavo jam perduoti plantacijos valdymą, nes ji priklausė be žinios dingusiam asmeniui (tai vadinama civiline mirtimi). Šios apyvartos saldo, kylant plantacijos vertei, siekė 19 446 kruisadus, arba 3240 moidorų.

Trečia, ten buvo ataskaita, kurią pateikė augustiniečių vienuolių prioras, naudojęsis pelnu daugiau kaip keturiolika metų, bet kadangi čia į saldo nebuvo galima įtraukti to, kas buvo išleista ligoninei, tai jis labai sąžiningai pareiškė, jog jam likę nesunaudoti 872 moidorai, kurie man priklauso. O iš karališkojo iždo nieko nebuvo grąžinama.

Siuntinyje buvo ir mano bendrininko laiškas, kuriame jis labai nuoširdžiai mane sveikino, kad išlikau gyvas, rašė, kaip išaugo mano ūkis, kiek jis duoda per metus, kiek dabar plantacija turi akrų, kas plantacijoje sodinama, kiek joje dirba vergų. Toliau buvo padėti dvidešimt du kryželiai, reiškiantys geriausius linkėjimus; jis tiek kartų sakė sukalbėjęs „Sveika Marija“, dėkodamas Švenčiausiajai Mergelei, kad likau gyvas. Jis mane kvietė atvykti ir perimti savo nuosavybę, o tuo tarpu prašė nurodyti, kam jis turįs atiduoti mano pelną, jei aš pats neatvykčiau. Baigė nuoširdžiu savo ir savo šeimos draugiškumo užtikrinimu ir siuntė man dovanų septynis puikius leopardų kailius, kuriuos gavo iš Afrikos per kažkurį kitą laivą, kurį jis ten buvo pasiuntęs ir kuriam, matyt, kelionė buvo sėkmingesnė negu mano laivui. Jis taip pat siuntė penkias dėžes puikių saldumynų ir šimtą aukso gabalų, kiek mažesnių už moidorus.

Tais pačiais laivais abu mano įgaliotiniai pirkliai man atsiuntė 1200 dėžių cukraus, 800 ritinių tabako ir likusią dalį auksu.

Iš tikrųjų dabar galėjau pasakyti, kad mano gyvenimo pabaiga buvo geresnė negu pradžia. Neįmanoma išreikšti, kaip plakė mano širdis, kai skaičiau tuos laiškus, ypač kai patyriau, kad visas tas turtas yra mano. Mat Brazilijos laivai plaukia ištisais laivynais, ir tie patys laivai, kurie atgabeno laiškus, atvežė ir mano prekes, ir jos saugiai gulėjo uoste, dar prieš laiškams patenkant į mano rankas. Žodžiu sakant, aš išbalau, nes man pasidarė bloga, ir jei senukas nebūtų davęs stiprinamųjų vaistų, tai, manau, netikėtas džiaugsmas būtų palaužęs mano organizmą ir aš būčiau čia pat miręs.

Kelias valandas man buvo labai bloga. Atvykęs gydytojas, patyręs tikrąją ligos priežastį, liepė nuleisti kraujo; nuo to man palengvėjo, aš vėl pasijutau sveikas, bet tikrai manau, kad jei nebūtų buvę šituo būdu palengvinta, aš būčiau miręs.

Taigi visai netikėtai pasidariau turtuolis, kuriam priklausė daugiau kaip 50 000 svarų sterlingų ir ūkis Brazilijoje, duodąs daugiau kaip 1000 svarų pelno per metus visai taip pat reguliariai, kaip ir stambus dvaras Anglijoje. Žodžiu, mano padėtis dabar buvo tokia, jog aš vos galėjau ją suvokti ir nuspręsti, kaip ja naudotis.

Pirmiausia pasirūpinau atlyginti pirmajam savo geradariui, mano geram senajam kapitonui, kuris man buvo gailestingas nelaimėje, geraširdis gyvenimo pradžioje ir sąžiningas pabaigoje. Aš jam parodžiau viską, kas man buvo atsiųsta, pasakiau, kad visa tai, be dangiškos apvaizdos, kuri viską tvarko, esu įgijęs jo dėka, ir dabar mano pareiga jam atsilyginti, ir tatai aš padarysiąs šimteriopai. Todėl pirmiausia grąžinau tuos 100 moidorų, kuriuos buvau gavęs, pasikviečiau notarą ir paprašiau paruošti pakvitavimą, jog esu gavęs 470 moidorų, kuriuos senasis kapitonas prisipažino esąs man skolingas; paskui paprašiau parašyti įgaliojimą, kuriuo kapitonui pavedžiau kasmet priiminėti metinį mano plantacijos pelną, ir įpareigojau savo bendrininką teikti jam ataskaitas ir nuolat plaukiojančiais laivais siųsti pelną mano vardu; pabaigoje pridėjau pastraipą, kurioje iš savo pelno paskyriau jam šimto moidorų pensiją per metus, kol gyvens, ir 50 moidorų per metus jo sūnui iki gyvos galvos. Taip atsiskaičiau su senuoju savo draugu.

Dabar man teko pasvarstyti, kur nukreipti savo kelius ir ką daryti su turtu, kurį likimas man įteikė. Iš tiesų, dabar mano pečius buvo prispaudę nepalyginti daugiau rūpesčių, negu jų turėjau ramiai gyvendamas saloje, kur man tereikėjo vien to, ką turėjau, ir turėjau vien tai, kas man buvo reikalinga. Taigi dabar mane slėgė didelė našta, ir reikėjo pasirūpinti, kaip savo turtą tvarkyti. Dabar aš nebeturėjau urvo, kuriame galėčiau paslėpti savo pinigus, nei vietos, kurioje galėčiau juos pasidėti be spynos ir rakto, kur jie surūdytų ir nustotų žvilgėję anksčiau, negu kas nors paims juos į rankas. Dabar aš tikrai nežinojau, kur juos dėti. Senasis mano globėjas kapitonas, tiesa, be galo sąžiningas, buvo vienintelė prieglauda dideliam mano turtui.

Antra, mano interesai, kaip atrodė, mane skatino vykti į Braziliją, bet dabar, nesutvarkęs savo reikalų ir nepalikęs turto saugiose rankose, apie tą kelionę negalėjau nė galvoti. Pirmiausia atsiminiau senąją savo draugę našlę, kuri, kaip žinojau, buvo sąžininga ir būtų buvusi man teisinga, bet ji buvo jau pasenusi, labai neturtinga ir, mano manymu, tikriausiai įsiskolinusi. Žodžiu, man nebuvo kitos išeities, kaip tik pačiam keliauti į Angliją ir pasiimti savo turtą.

Tačiau praėjo dar keli mėnesiai, kol ryžausi išvykti. Dabar jau buvau visiškai atsilyginęs senajam kapitonui ir patenkinęs jį, buvusį savo geradarį. Tad ėmiau galvoti apie vargšę našlę, kurios vyras buvo pirmasis mano geradarys, o ji pati, kol galėjo, ne mažiau ištikimas mano reikalų tvarkytojas ir vadovas. Visų pirma Lisabonoje susiieškojau pirklį, kuris, mano prašomas, parašė savo dalininkui Londone, kad tasai ne tik jai išmokėtų pagal čekį, bet ir nuvyktų pas ją pats, atiduotų jai nuo manęs šimtą svarų grynaisiais, pasikalbėtų ir ją paguostų, ir sakytų, kad kol aš gyvas, ji ir toliau galinti tikėtis mano paramos. Pasiunčiau po šimtą svarų abiem kaime gyvenančioms savo seserims, kurios, tiesa, nejautė skurdo, bet ir negyveno labai gerai – viena buvo kadaise ištekėjusi, o dabar likusi našlė, kita turėjo vyrą, kuris jai buvo ne toks švelnus, koks turėjo būti. Tačiau iš visų savo giminių ir pažįstamų neturėjau tokio, kuriam būčiau ryžęsis patikėti didžiąją dalį savo turto, kad pats galėčiau ramia širdimi išvykti į Braziliją, palikęs visus savo reikalus gerai sutvarkytus, ir dėl šio dalyko labai nerimavau.

Sykį buvau bepasiryžtąs vykti į Braziliją ir ten apsigyventi, nes jau esu apsipratęs toje šalyje, bet vis dėlto man nedavė ramybės religija, ir tatai turiu dabar plačiau paaiškinti. Tiesa, šiuo metu ne religija man trukdė iškeliauti; ten gyvendamas nesivaržiau skelbtis esąs katalikas, ir dabar man tai buvo nesvarbu. Vis dėlto pastaruoju metu susimąstydavau apie tai dažniau, ir kai pagalvodavau, kad teks gyventi ir mirti tarp katalikų, pradėdavau gailėtis dėl ano savo žingsnio, ir man kildavo mintis, kad katalikų tikėjimas nėra geriausias ir nesinorėtų numirti kataliku.

Bet vis dėlto pagrindinė priežastis, kaip sakiau, kuri man neleido iškeliauti į Braziliją, buvo ta, jog iš tikrųjų nežinojau, kam pavesti savo turtą, tad pagaliau ryžausi su juo vykti į Angliją, kurion nuvykęs maniau su kuo nors susipažinti ar susirasti kokių giminių, kurie man būtų ištikimi. Tad ir pasiruošiau važiuoti į Angliją su visu savo turtu.

Prieš iškeliaudamas namo nusprendžiau sutvarkyti savo reikalus ir pirmiausia (sužinojęs, kad Brazilijos laivai pasiruošę išplaukti) atsakyti į gautus iš ten laiškus, kuriuose man buvo pateiktos sąžiningos ataskaitos. Visų pirma pasiunčiau Šv. Augustino vienuolyno priorui kupiną padėkos laišką už jo garbingą elgesį, pasiūliau jam pasilikti 872 neišleistus moidorus, pageidaudamas, kad penki šimtai iš jų būtų skirti vienuolynui, o 372 – prioro nuožiūra išdalyti vargšams; dar prašiau, kad gerasis kunigas už mane pasimelstų.

Parašiau padėkos laišką abiem savo įgaliotiniams, pabrėždamas nepaprastą jų teisingumą ir sąžiningumą. Dovanų jiems nesiunčiau, nes jiems jų visiškai nereikėjo. Pagaliau parašiau savo bendrininkui, džiaugdamasis jo sugebėjimu tvarkyti turtą ir jo pastangomis didinti mano ūkio našumą, daviau jam nurodymą, kaip valdyti mano dalį ateityje, suderindamas jį su įgaliojimais, kuriuos buvau palikęs senajam savo globėjui; prašiau, kad mano bendrininkas ir toliau jam siųstų viską, kas man priklausys, kol iš manęs gaus smulkesnių nurodymų; užtikrinau, kad ne tik noriu jį aplankyti, bet ir ten įsikurti, kad galėčiau praleisti likusias savo gyvenimo dienas. Be to, jam nusiunčiau labai gražią dovaną – kelias itališkas šilkines skaras jo žmonai ir dviem dukterims (kapitono sūnus man papasakojo, kad jis jų turi dvi), taip pat du gabalus puikios angliškos vilnonės medžiagos, – geriausios, kokios tik galėjau gauti Lisabonoje, – paskui penkis gabalus stipraus juodo bajaus ir labai vertingų Flandrijos mezginių.

Šitaip sutvarkius savo reikalus, pardavus prekes ir visą savo turtą pavertus vertybiniais popieriais, man kilo klausimas, kuriuo keliu vykti į Angliją. Buvau ganėtinai apsipratęs su jūra, bet vis dėlto jutau kažkokį keistą nenorą tuo metu keliauti į Angliją vandeniu, nors ir negalėjau rasti rimtos priežasties tam dalykui pateisinti, bet šis nenoras mane taip paveikė, jog kartą, kai jau buvau į laivą sukrovęs bagažą ir pasiruošęs išplaukti, pakeičiau savo nusistatymą. Teisybę sakant, tokį savo nusistatymą aš keičiau ne vieną, bet du ar tris kartus.

Tiesa, jūroje man labai nesisekė, ir tatai galėjo būti viena mano nenoro priežasčių, tad tegu kiekvienas žmogus tokiais atvejais rimtai įvertina impulsyvius savo paties jausmus. Dviem iš tų laivų, kuriuos buvau pasirinkęs kelionei (į vieną jau buvau susigabenęs daiktus, o su antro kapitonu buvau susitaręs), taigi abiem tiems laivams atsitiko nelaimė: vieną sučiupo alžyriečiai, o kitas sudužo išplaukdamas netoli Torbėjaus, ir visa įgula nuskendo, išskyrus tris žmones; tad jei būčiau plaukęs vienu tų laivų, man būtų atsitikusi nelaimė, ir sunku pasakyti, kuriuo atveju būčiau buvęs nelaimingesnis.

Kai šitaip mąstydamas gerokai prisikankinau, senasis mano kapitonas, kuriam viską pasisakiau, pradėjo mane rimtai įkalbinėti neplaukti jūromis, sausuma traukti į Koruniją ir iš ten Biskajos įlanka plaukti iki Rošelės, kur jau visai lengva ir saugu sausuma nukeliauti į Paryžių, o paskui į Kalė ir Duvrą. Antras kelias ėjo per Madridą, paskui visą laiką sausuma per Prancūziją. Trumpai tariant, aš taip nenorėjau plaukti jūromis, išskyrus sąsiaurį iš Kalė į Duvrą, jog pasiryžau visą laiką keliauti sausuma; šis kelias, kadangi neskubėjau ir nepaisiau išlaidų, man buvo kur kas malonesnis. O kad būtų dar maloniau, senasis kapitonas surado anglų džentelmeną, vieno Lisabonos pirklio sūnų, panorusį keliauti drauge su manimi; be to, susiradome dar du anglų pirklius ir du jaunus portugalų džentelmenus – pastarieji vyko tik į Paryžių, tad iš viso mes buvome šešiese ir dar penki tarnai, mat abu portugalai pasitenkino pasisamdę po vieną tarną, kad būtų mažiau išlaidų, o aš pasirinkau jūreivį anglą (jis maloniai sutiko keliauti su manimi kaip tarnas), be mano Penktadienio, kuriam visa aplinka buvo tokia svetima, kad kelionėje jis nebūtų galėjęs tinkamai eiti tarno pareigų.

Šitaip išvykau iš Lisabonos. Mūsų draugija turėjo labai ištvermingus arklius ir buvo gerai ginkluota, tad buvome lyg mažas kariuomenės būrys, o kiti bendrakeleiviai pagerbė mane paskirdami to būrio kapitonu, nes buvau seniausias, be to, turėjau du tarnus ir, tiesą sakant, pats sumaniau visą šią kelionę.

XXIV SKYRIUS

Kaip nevarginau jūsų aprašydamas savo keliones jūromis, taip nevarginsiu ir pasakodamas apie savo kelią sausuma, tačiau negaliu nutylėti toje nuobodžioje ir sunkioje kelionėje kai kurių mūsų patirtų nuotykių.

Atvykę į Madridą ir visai nepažindami Ispanijos, panorome ten kiek pabūti ir apžiūrėti Ispanijos karaliaus rūmus ir kitką, kas buvo verta dėmesio, bet kadangi tai buvo vėlyvą vasarą, mes paskubėjome ir iš Madrido išvykome apie spalio vidurį. Bet kai pasiekėme Navaros pakraščius, keliaudami per įvairius miestus, išgirdome neramių žinių, jog Prancūzijos kalnų pusėje prisnigę tiek sniego, jog keli keleiviai, su didele rizika pamėginę pereiti kalnus, turėję grįžti atgal į Pamploną.

Atvykę į pačią Pamploną įsitikinome, kad taip yra iš tikrųjų. Man, pripratusiam prie karšto klimato ir prie tokių kraštų, kur nelabai įmanoma dėvėti drabužius, šaltis buvo nepakenčiamas. Tiesą sakant, buvo ne mažiau nuostabu, kad tik prieš dešimtį dienų iškeliavus iš senosios Kastilijos, kur oras buvo ne tik labai šiltas, bet net karštas, bematant iš Pirėnų kalnų papūtė toks žvarbus, toks peršus vėjas, jog negalėjome jo pakęsti ir mums grėsė pavojus nušalti rankų bei kojų pirštus. Vargšas Penktadienis tikrai išsigando, išvydęs sniegu apklotus kalnus ir pajutęs šaltį, nes su tokiais dalykais kaip gyvas nebuvo susidūręs.

Atvykus į Pamploną, kelionė dar pasunkėjo, nes ėmė taip smarkiai be perstojo snigti, jog visi stebėjosi tokia ankstyva žiema. Keliai, kurie jau ir prieš tai buvo blogi, dabar pasidarė visiškai neišbrendami; vietomis tiek daug prisnigo, jog buvo neįmanoma keliauti, nes sniegas čia kietai sušąla kaip šiaurės kraštuose, ir mums grėsė pavojus būti gyviems palaidotiems po sniego danga. Pamplonoje išbuvome ne mažiau kaip dvidešimt dienų ir pagaliau, matydamas, kad ateina tikroji žiema ir nepanašu, jog oras pasitaisys, – mat, kiek žmonės atsimena, toji žiema per daugelį metų buvo šalčiausia Europoje, – pasiūliau mums visiems vykti į Fontarabiją ir iš ten laivu plaukti į Bordo, o tai tebuvo visai trumpa kelionė.

Bet mums svarstant šį dalyką atvyko keturi prancūzai, kurie buvo sustoję prie kalnų perėjos Prancūzijoje, kaip kad mes buvome įstrigę Ispanijoje. Jie ten susirado vadovą, kuris Langedoko pusiasalio pakraščiu išvedė juos per kalnus tokiais keliais, kur sniegas jiems maža tetrukdė, o kur jo rado kiek giliau, jis buvo kietai sušalęs ir galėjo juos išlaikyti drauge su arkliais. Mes pasikvietėme šitą vadovą, ir jis sutiko mus išvesti tuo pačiu keliu; jis sakė nebijąs sniego, tik patarė gerai apsiginkluoti, kad galėtume gintis nuo laukinių žvėrių, mat dažnai pasitaiką, jog daug prisnigus kalnų papėdėje pasirodą vilkų, kurie neturėdami ko ėsti užpuldinėja žmones. Mes jam pareiškėme, jog esame gerai pasiruošę sutikti tokius padarus, jei tik jis mus apsaugos nuo tam tikros rūšies dvikojų, nes girdėjome, kad jie kelia didžiausią pavojų, ypač Prancūzijos pusėje. Jis patikino, kad tokios rūšies pavojus tame kelyje, kuriuo vyksime, mums negrės, tad mielai sutikome sekti paskui jį, ir prie mūsų su savo tarnais prisidėjo dar dvylika kitų džentelmenų, iš kurių vieni buvo prancūzai, kiti ispanai; jie, kaip minėjau, mėgino keliauti ir turėjo grįžti atgal.

Mes visi su savo vadovu iš Pamplonos išvykome lapkričio 15 dieną. Aš nustebau, kad jis, užuot keliavęs pirmyn, pasuko su mumis atgal, tuo pačiu keliu, kuriuo buvome atvykę iš Madrido, ir taip traukėme apie dvidešimt mylių. Tada, persikėlę per dvi upes ir patekę į atvirą vietovę, vėl atsidūrėme šiltame klimate, kur kraštas buvo malonus ir be sniego, bet staigiai pasukęs į kairę vadovas kitu keliu vėl priartėjo prie kalnų. Nors, tiesą sakant, kalnai ir bedugnės atrodė siaubingai, tačiau vedlys tiek vingiavo, tiek sukiojosi ir mus vedė tokiais aplinkiniais keliais, jog nejučiomis perėjome aukščiausias kalnų keteras, nedaug prisikentę dėl sniego. Ir staiga jis mums parodė malonias, derlingas Langedoko ir Gaskonijos provincijas, žaliuojančias ir žydinčias, nors iš tikrųjų jos buvo nuo mūsų labai toli ir reikėjo dar gana ilgai žygiuoti sunkiais keliais.

Visą tą dieną ir naktį taip smarkiai snigo, jog beveik negalėjome keliauti toliau, bet vadovas ragino mus nenusiminti, sakydamas, kad sniegas tuojau liksiąs už nugarų. Pasitikėdami savo vadovu, keliavome toliau ir iš tikrųjų pastebėjome, kad dabar kasdien leidžiamės vis žemyn ir traukiame labiau į šiaurę.

Buvo maždaug dvi valandos prieš sutemstant, mūsų vedlys keliavo kiek pirma mūsų, tad mes jį ne visai gerai matėme, ir štai iš gretimo miško iššoko trys didžiuliai vilkai, o paskui juos ir lokys. Du vilkai puolė vadovą, ir jeigu jis būtų buvęs kiek toliau nuo mūsų, tai jį tikriausiai būtų sudraskę nespėjus mums atskubėti į pagalbą. Vienas vilkas kibo į arklį, o kitas taip smarkiai puolė žmogų, jog šis nespėjo ar nesusivokė išsitraukti pistoleto ir tik ėmė visa gerkle rėkti ir mus šaukti. Mano Penktadienis buvo šalia manęs, tad liepiau jam pajojėti į priekį ir pasižiūrėti, kas ten darosi. Kai tik Penktadienis pamatė vedlį, jis sušuko taip garsiai, kaip ir anas: „O, pone! O, pone!“, bet būdamas drąsus vyras šuoliais nulėkė tiesiog prie vargšo vedlio ir išsitraukęs pistoletą šovė jį puolančiam vilkui į galvą.

Laimė, kad prie vargšo vadovo prijojo kaip tik Penktadienis, nes jisai, būdamas savo krašte pripratęs prie tokių žvėrių, vilko neišsigando, bet prijojo visai arti ir, kaip jau minėjome, jį nušovė; tuo tarpu kiekvienas mūsų būtų šovęs iš toliau ir greičiausiai būtų nepataikęs arba rizikavęs sužeisti patį vedlį.

Tai galėjo įbauginti ir drąsesnį vyrą už mane, ir iš tiesų visa mūsų draugija išsigando, kai Penktadieniui iššovus abiejose pusėse išgirdome bjauriausią vilkų staugimą, o kai tą garsą padvigubino kalnų aidas, mums pasirodė, jog vilkų sukiojosi devynios galybės. Galbūt iš tiesų jų buvo ne tiek mažai, taigi mes bijojome ne be reikalo.

Tačiau Penktadieniui nudėjus vieną vilką, antrasis, kuris buvo įsikibęs į arklį, tuojau pat jį paleido ir nubėgo. Laimė, vilkas taip griebė arkliui už snukio, kad jo dantys susmigo į apynasrio dirželius, ir arklys mažai tenukentėjo. Užtat vadovas nukentėjo smarkiai: mat įsiutęs žvėris jam įkando du kartus, sykį į ranką, o antrą – truputį aukščiau kelio, ir raitelis jau buvo bekrintąs nuo arklio, bet tuo tarpu Penktadienis prijojo ir vilką nušovė.

Lengva suprasti, kad išgirdę Penktadienio šūvį mes visi paspartinome žingsnį ir norėdami pamatyti, kas darosi, nulėkėme šuoliais, kiek tik arkliai įkabino tokiu blogu keliu. Kai pasiekėme medžiais apaugusį plotą, – prieš tai miškas mums trukdė dairytis, – aiškiai pamatėme, kad Penktadienis išgelbėjo vargšą vadovą, nors iš karto neįstengėme įžiūrėti, kokį žvėrį jis ten nudėjo.

Bet niekuomet niekas nekovojo taip drąsiai ir tokiu nuostabiu būdu, kaip vėliau Penktadienis su lokiu. Šia kova mes visi nepaprastai gėrėjomės (nors iš pradžių labai nerimavome). Lokys yra sunkus ir nerangus žvėris ir negali taip greitai šuoliuoti kaip vilkas, bet jis pasižymi dviem kitomis ypatybėmis: pirmiausia, lokys žmogaus apskritai nepuola, – sakau apskritai, nes paprastai jis vengia žmogaus, jei šis jo nepuola pirmas, nors ir negalėčiau tvirtinti, ką jis gali padaryti išbadėjęs, kaip atsitiko šiuo atveju, kai visa žemė buvo po sniego patalu; taigi jeigu sutikęs miškuose jo neužkabinsi, jis tavęs nelies, bet reikia pasistengti būti labai mandagiam ir pasitraukti jam iš kelio, mat jis yra didelis ponas ir nesitrauks iš kelio net princui. Na, o jeigu tikrai išsigąsi, tai bus geriausia, jei susirasi kitą kelią ir eisi juo kaip ėjęs, nes kartais, jeigu sustosi ir įbesi į lokį akis, jis tai gali palaikyti įžeidimu. Bet jei tik mesi kokį daiktą, kuris jį užkliudytų, nors tai būtų vien piršto didumo pagaliukas, jis tikriausiai įsižeis ir, norėdamas atkeršyti, atidės į šalį visus kitus reikalus, nes garbės dalykams yra labai jautrus. Tatai yra pirmoji jo ypatybė. Antroji yra ta, kad kartą įžeistas, jis nepaliks tavęs ramybėje nei dieną, nei naktį, kol atkeršys, ir tol seks, kol pasivys.

Mano tarnas Penktadienis išgelbėjo mūsų vedlį ir kai priartėjome, padėjo jam nulipti nuo arklio; tasai vyras buvo sužeistas ir išsigandęs, nors iš tikrųjų labiau išsigandęs negu sužeistas. Ir štai staiga pastebėjome iš miško išlendantį lokį. Jis buvo tikras milžinas – tokio didelio man niekuomet nebuvo tekę matyti. Jį išvydę, mes visi truputį išsigandome, bet kai jį pamatė Penktadienis, buvo lengva pastebėti, kaip jo veidas nušvito džiaugsmu ir drąsa.

– O, o, o! – tris kartus sušuko Penktadienis, rodydamas į lokį. – O, pone! Leisk man paspausti jam ranką, aš padaryti jums gardus juokas!

Nustebau, matydamas savo tarną tokį patenkintą.

– Kvaily, – tariau aš, – jis tave suės!

– Mane suės! Mane suės! – du sykius pakartojo Penktadienis. – Aš jį pats suės, aš jums padaryti gardus juokas. Jūs visi ten pasilikti, aš jums padaryti gardus juokas.

Penktadienis atsisėdo ant žemės, tuojau nusiavė batus, užsimovė nagines, kurias turėjo kišenėje, antrajam mano tarnui paliko savo arklį ir kaip vėjas nubėgo su šautuvu.

Lokys pamažu žingsniavo ir nebuvo nusiteikęs ką nors užkabinti, kol Penktadienis, priėjęs visai arti, sušuko jam, tarsi lokys būtų galėjęs suprasti.

– Ei tu, klausyk! Klausyk! – šūktelėjo Penktadienis, – aš tau šnekėti!

Mes jojome kiek atsilikę. Tuo metu Gaskonijos pašlaite buvom nusileidę nuo kalnų ir įjoję į retą mišką, kur vietovė buvo lygi ir atvira, nors pavienių medžių gana daug. Penktadienis priėjo visai prie pat lokio, pagriebė didelį akmenį, metė ir pataikė tiesiai į galvą, tačiau žalos jam tiek tepadarė, kiek ir sviedęs tuo akmeniu į sieną. Bet Penktadieniui to ir tereikėjo: vikruolis visiškai nežinojo, kas yra baimė, jis vien tenorėjo priversti lokį jį vytis ir, jo žodžiais, padaryti mums gardaus juoko. Vos tik pajutęs akmens smūgį ir pamatęs Penktadienį, lokys apsisuko ir puolė jį vytis taip greitai, jog arklys būtų turėjęs nuo jo sprukti šuoliais. Penktadienis leidosi bėgti ir taip dūmė, lyg būtų skubėjęs šauktis mūsų pagalbos. Mes ryžomės visi kartu šauti ir išgelbėti mano tarną, nors aš ant jo ir gerokai pykau, kam užsiundė ant mūsų tą žvėrį, kai šis ėjo savo keliu. O ypač supykau todėl, kad jis lokį nukreipė į mūsų pusę, o patsai nubėgo. Aš sušukau:

– Niekše, ar tai šitaip tu mus juokini? Bėk greičiau ir pasiimk savo arklį, kad mes galėtume tą žvėrį nušauti.

Jis mane išgirdo ir sušuko:

– Nešauti! Nešauti! Stovėti ramiai; jūs turėti gardus juokas!

Ir vikrusis vaikinas, padarydavęs kokius du žingsnius, kol žvėris liuoktelėdavo vieną, staiga pasuko nuo mūsų į šalį ir, pamatęs tinkamą didelį ąžuolą, paprašė mus prijoti arčiau, o pats, paspartinęs žingsnius, vikriai įsirangė į medį, pirma padėjęs šautuvą ant žemės, už penkių ar šešių jardų nuo kamieno.

Lokys tuojau priėjo prie medžio, o mes sustoję žiūrėjome iš toliau. Pirmiausia jisai stabtelėjo prie šautuvo, apuostė jį, bet paliko gulėti, paskui ėmė ropštis į medį, lipdamas kaip katė, nors ir būdamas nepaprastai sunkus. Aš stebėjausi savo tarno kvailumu – taip man atrodė – ir nežinojau, iš ko čia būtų galima juoktis, bet pamatę, kad lokys lipa į medį, prijojome arčiau.

Mums priartėjus prie medžio, Penktadienis įsitaisė ant didelės šakos plongalio, o lokys buvo pusiaukelėje nuo jo. Kai tik lokys pasiekė plonesniąją dalį šakos, Penktadienis mums šūktelėjo:

– Na, dabar jūs pamatysi, kaip aš mokyti jį šokti.

Jis pradėjo šokinėti ir purtyti šaką, ir lokys ėmė svyruoti, bet tupėjo ramiai ir dairėsi atgal, žiūrėdamas, kaip čia reikės sugrįžti. Dabar mes iš tikrųjų nuoširdžiai nusikvatojome, bet Penktadienis toli gražu dar nebuvo susidorojęs su priešu. Pamatęs, kad lokys tupi vietoje, jis ėmė jam šaukti, lyg šis būtų supratęs angliškai.

– Ką! Tu neiti toliau? Prašau tave eiti toliau!

Dabar jis liovėsi šokinėjęs bei purtęs šaką, ir lokys, tartum supratęs, ką Penktadienis sako, pasislinko truputį tolėliau. Tada Penktadienis vėl ėmė šokinėti, ir žvėris vėl stabtelėjo.

Mums atrodė, kad dabar pats laikas šauti lokiui į galvą, ir šūktelėjome Penktadieniui nejudėti, kad geriau pataikytume, bet Penktadienis sušuko:

– O, prašau! O, prašau nešauti! Aš pats pamažu jį nušauti.

Jis norėjo pasakyti, kad truputėlį vėliau jį nušaus. Trumpai sakant, Penktadienis taip šokinėjo ir lokys taip svyrinėjo, jog mes iš tiesų turėjom progos gardžiai pasijuokti, bet vis dar negalėjome įsivaizduoti, ką tasai vyrukas darys, nes iš pradžių mums atrodė, kad jis nori lokį nupurtyti. Tačiau netrukus įsitikinome, kad žvėries būta gudraus: jis nėjo taip toli, kad jį būtų galima numesti, bet tvirtai laikėsi įsikabinęs plačiais, dideliais savo nagais ir letenomis, todėl negalėjome suprasti, koks bus viso to galas ir kaip baigsis toji išdaiga.

Bet Penktadienis kaipmat išsklaidė tą nežinią. Matydamas, kad lokys laikosi tvirtai įsikibęs į šaką ir kad jo nepavyks toliau nusivilioti, jis tarė:

– Gerai, gerai, tu toliau neiti, tai aš eiti, tu neateiti pas mane, aš ateiti pas tave.

Taip sakydamas, pasislinko į patį šakos plongalį, ir ši nuo jo svorio nulinko. Šliauždamas šaka, Penktadienis pamažu leidosi žemyn, kol atsidūrė taip arti žemės, kad jau galėjo nušokti, tada pribėgo prie šautuvo, pagriebė jį ir ramiai atsistojo.

– Penktadieni, – kreipiausi aš, – ką gi tu dabar darysi? Kodėl tu jo nenušauni?

– Nešauti, – atsakė Penktadienis, – dar ne, jei aš dabar šauti, aš jo nenudėti, aš palaukti, aš jums padaryti dar vienas juokas.

Ir iš tiesų jis taip padarė, kaip jūs netrukus pamatysite; mat lokys, pastebėjęs, kad jo priešo nebėra, grįžo atgal tąja pačia šaka, ant kurios tupėjo, bet slinko labai lėtai, dairydamasis kas žingsnis atgal, kol pasiekė medžio liemenį. Paskui, taip pat atkišęs į priekį pasturgalį, jis nusileido medžiu kabindamasis į jį nagais ir iš lėto atkeldamas tik po vieną koją. Pagaliau, lokiui dar nespėjus užpakalinėmis kojomis atsistoti ant žemės, Penktadienis priėjo prie pat jo, įkišo šautuvo vamzdį į ausį ir nušovė.

Tada tas šelmis atsigręžė pasižiūrėti, ar mes nesijuokiame, ir, iš mūsų veidų pamatęs, kad esame patenkinti, pats ėmė labai garsiai kvatoti.

– Taip mes šaudo lokys mūsų krašte, – tarė Penktadienis.

– Taip jūs juos šaudote! – sušukau aš. – Betgi jūs neturite šautuvų!

– Ne, – atsakė jis, – neturime šautuvų, bet mes šaudyti labai didelėm, ilgom strėlėm.

Tai iš tikrųjų buvo įdomi pramoga, bet mes vis dar tebebuvome negyvenamoje vietovėje, mūsų vadovas sunkiai sužeistas, o mes vargiai žinojome, ką daryti. Vilkų staugimas nedavė ramybės, ir iš tiesų taip siaubingai staugiant buvau girdėjęs tik vieną sykį Afrikos pakrantėje, apie ką jau esu pasakojęs anksčiau.

Vilkų baimė ir besiartinanti naktis mus vertė stumtis tolyn, nes kitu atveju tikriausiai būtume, kaip norėjo Penktadienis, nudyrę tam didžiuliam žvėriui kailį, kurį vertėjo paimti atminimui, bet mums reikėjo nužygiuoti dar apie tris lygas ir mūsų (vedlys ragino keliauti), tad palikome lokį ir nujojome toliau.

Žemė vis dar buvo apklota sniego, nors jis ir buvo ne toks gilus ir pavojingas kaip kalnuose, todėl ir plėšrūs žvėrys, kaip vėliau sužinojome, bado prispirti nusileido iš kalnų į mišką bei lygumas ieškoti maisto ir padarė daug nuostolių kaimuose: gąsdino valstiečius, sudraskė daug jų avių ir arklių, taip pat ir kelis žmones.

Mums reikėjo pereiti vieną pavojingą vietą, apie kurią vedlys pasakė, kad jei šiame atkampiame krašte yra vilkų, tai mes būtinai ten su jais susitiksime. Tai buvo nedidelis duburys, iš visų pusių apsuptas miško. O už jo siauras ilgas tarpeklis, kurį reikėjo perjoti. Toliau jau būtume pasiekę kaimą, kur turėjome nakvoti.

Kai įjojome į mišką, dar buvo maždaug pusvalandis iki saulėlydžio, o kai patekome į lygumą, jau buvo sutemę. Pirmajame miške nieko nesutikome, tik vienoje nedidelėje, geros pusės mylios ilgio aikštelėje pastebėjome penkis didelius vilkus, kurie perbėgo mums kelią, šuoliais lėkdami paskui kits kitą, lyg būtų vijęsi kažkokią auką. Mūsų jie nepastebėjo ir po kelių akimirkų dingo iš akių.

Dabar mūsų vedlys, kuris, beje, buvo bailokas, liepė mums pasiruošti kautynėms, mat jam atrodė, kad atbėga daugiau vilkų. Mes laikėme paruošę ginklus ir atidžiai dairėmės, bet kol perjojome mišką, kuris buvo apie pusės lygos pločio, ir pasiekėme lygumą, vilkų daugiau nebematėme. Ten galėjome apsidairyti plačiau. Pirmas daiktas, ką pamatėme, buvo negyvas papjautas arklys ir dvylika besidarbuojančių vilkų. Negalėtum pasakyti, kad jie būtų ėdę tą arklį: jie veikiau tik graužė jo kaulus, nes visą mėsą jau buvo suriję anksčiau. Nusprendėme netrukdyti jiems puotos, jie taip pat maža tekreipė į mus dėmesio. Penktadienis būtų mielai į juos šovęs, bet aš nieku gyvu jam neleidau to daryti, nes man atrodė, kad ir taip netrukus turėsime su jais daug vargo. Dar nenukeliavę nė pusės lygumėlės, išgirdome kairėje miško pusėje klaikiai staugiant ir tuojau pamatėme apie šimtą vilkų, bėgančių į mus visu pulku, ir daugiausia eilėmis, visai kaip kariuomenė, išrikiuota prityrusių karininkų. Aš vargiai bežinojau, kaip juos pasitikti, ir tiek tesugalvojau, kad vienintelė išeitis mums būtų sustoti į tankią eilę; taip mes tučtuojau ir padarėme. Kad tarp šūvių nebūtų ilgų tarpų, įsakiau šauti tiktai kas antram žmogui, o nešovusieji turėjo stovėti pasiruošę tučtuojau paleisti į vilkus salvę, jei šie ir toliau prie mūsų artintųsi; taip pat liepiau tiems, kurie šaus pirmieji, neužtaisinėti savo šautuvų, bet laukti pasiruošus rankoje po pistoletą – mat kiekvienas turėjome po šautuvą ir porą pistoletų; šitaip, jei iškart šautų tik pusė mūsų žmonių, mes galėtume paleisti šešias salves. Tačiau tokio reikalo nebuvo, nes priešas po pirmosios salvės tuoj pat sustojo, išgąsdintas šūvių ir ugnies. Keturi vilkai, kuriems kliuvo į galvas, krito, keli kiti buvo sužeisti ir nubėgo, palikę sniege kruvinus pėdsakus. Taigi vilkai sustojo, bet nesitraukė, tada aš prisiminiau girdėjęs pasakojant, jog ir plėšriausieji žvėrys bijo žmogaus balso, todėl visą mūsų būrį paraginau labai garsiai sušukti ir įsitikinau, kad tie pasakojimai nėra visai klaidingi, nes mums pradėjus garsiai rėkauti vilkai ėmė trauktis. Tuomet įsakiau paleisti priešams į nugaras antrąją salvę, kuri privertė juos bėgti šuoliais, ir vilkai bematant dingo miške.

Dabar turėjome laiko vėl užtaisyti savo šautuvus ir, nenorėdami gaišti, keliavome toliau. Bet vos spėjome užtaisyti šautuvus, vėl išgirdome baisų staugimą kairėje to paties miško pusėje, tik kiek toliau, tame kelyje, kuriuo turėjome joti.

-- Papildyta --

Artinosi naktis, ir jau pradėjo temti, todėl mūsų būklė darėsi vis blogesnė; kauksmui vis didėjant, aiškiai upratome, kad čia staugia ir kaukia pragariški padarai. Staiga pamatėme du ar tris būrius vilkų, vieną iš kairės, vieną užpakalyje ir vieną priešakyje. Atrodė, kad esame jų apsupti. Bet jie mūsų nepuolė, ir mes jojome toliau, stengdamiesi kuo greičiau varyti savo arklius, kurie prastu keliu tegalėjo bėgti smarkia risčia. Šitaip pasiekėme miško properšą, per kurią turėjome joti ir kuri buvo kitoje pusėje lygumėlės, bet mes labai nustebome, kai prisiartinę prie tos properšos pamatėme joje didelį būrį vilkų. Staiga kitoje pusėje išgirdome šūvį ir atsisukę pamatėme išnirusį arklį su balnu ir apynasriu, lekiantį kaip vėjas, o paskui jį bėgančius kiek įkabina šešiolika ar septyniolika vilkų. Teisybę sakant, arklys buvo gerokai juos pralenkęs, bet mes manėme, kad jis nepajėgs ilgą laiką taip dumti, todėl neabejojome, kad vilkai pagaliau jį nutvers; tikriausiai taip ir atsitiko. Nujoję į tą vietą, iš kur išnėrė arklys, pamatėme nepaprastai klaikų vaizdą: radome kitą papjautą arklį ir dviejų vyrų lavonus, kuriuos dorojo vilkų gauja. Vienas vyrų, be abejo, buvo tasai, kurį girdėjome šaunant, nes greta jo gulėjo dar teberūkstantis šautuvas; bet to vyro galva ir viršutinė kūno dalis jau buvo suėsta.

Tas reginys įvarė mums siaubą, ir nežinojome, ką daryti ir kuriuo keliu pasukti. Bet plėšrieji žvėrys greitai privertė mus ryžtis, nes tuojau mus apspito, tikėdamiesi grobio. Esu tikras, kad jų buvo bent trys šimtai. Didelei mūsų laimei, pasitaikė, kad pamiškėje gulėjo keli didžiuliai medžiai, nukirsti praėjusią vasarą ir ten palikti ligi išvežant. Nuvedžiau nedidelį savo būrį prie tų rąstų, už vieno ilgo kamieno visi sustojome į eilę ir aš visiems patariau nulipti nuo arklių ir šito rąsto priedangoje išsirikiuoti trikampiu, trimis frontais, pastačius arklius viduje. Ir labai gerai, kad mes taip padarėme, nes vilkai tučtuojau mus užpuolė. Sunku įsivaizduoti baisesnę ataką. Urgzdami jie pripuolė ir sušoko ant rąsto, teikusio mums priedangą. Jų įniršį, atrodo, labiausiai skatino toji aplinkybė, kad už mūsų nugarų jie matė arklius, prie kurių kaip tik ir smelkėsi. Savo vyrams įsakiau šaudyti kaip ir pirma, tik kas antram. Jie šaudė taip taikliai, kad jau pirmoji salvė paguldė keletą vilkų. Bet dabar reikėjo šaudyti be pertraukos, nes žvėrys puolė kaip velniai, užpakaliniams stumiant priešakinius.

Kai mes paleidome antrą salvę, vilkai atlyžo, ir aš tikėjausi, kad jie ims trauktis, bet tai truko tik akimirką – bematant pribėgo kiti ir vėl ėmė atakuoti. Mes paleidome dvi salves iš pistoletų ir, keturis kartus iššovę, nudėjome septyniolika ar aštuoniolika vilkų ir sužeidėme dukart tiek, tačiau jie vis tebepuolė. Aš nenorėjau per daug skubiai paleisti paskutinės salvės, todėl pasišaukiau savo tarną – ne Penktadienį, nes jis buvo užsiėmęs svarbesniu darbu: nepaprastai vikriai užtaisinėjo mano ir savo šautuvus, kol mes kovėmės su vilkais, – bet, kaip sakiau, pasišaukiau antrąjį savo tarną ir, padavęs jam ragą parako, liepiau nuberti per visą rąstą parako takelį ir berti kuo plačiau. Baigęs tą darbą, jis spėjo kaip tik laiku pasitraukti, nes vilkai šoko ant rąsto, o kai kurie jau buvo ant jo užsikorę. Tada aš, pagriebęs neužtaisytą pistoletą, spragtelėjau prie pat parako ir uždegiau[22]. Ant rąsto buvę vilkai apdegė, o šeši ar septyni nukrito ar, teisingiau sakant, nušoko tarp mūsų, genami liepsnų ir siaubo. Mes juos akimirksniu sudorojome, o kiti taip išsigando šviesos, kad atsitraukė, mat dabar jau buvo labai tamsu ir parako plyksnis atrodė baisiai.

Tada paliepiau visiems drauge viena salve iššauti pistoletais paskutinius šūvius, o paskui garsiai surikome. Vilkai paspruko, mes tučtuojau puolėme apie dvidešimt sužeistųjų, kuriuos radome besiraitančius ant žemės, ir šokome kapoti juos kardais. Šio išpuolio pasekmės buvo tokios kaip ir tikėjomės, nes tų vilkų kaukimą ir inkštimą puikiai suprato kiti: visi pabėgo, palikę mus ramybėje.

Iš viso nudėjome apie šešiasdešimt vilkų, o jeigu būtų buvę šviesu, būtume nudėję daug daugiau. Taip nušlavę kovos lauką, vėl leidomės į kelionę, nes liko joti dar apie lygą. Jodami dar keletą kartų girdėjome staugiant ir kaukiant miškuose tuos plėšrūnus, ir tarpais mums atrodydavo, kad jie net šmėkščioja tarp medžių, bet sniegas žlibino mums akis, tad tikri nebuvome. Po kokios valandos atvykome į miestelį, kur turėjome apsistoti nakvynės. Visus gyventojus radome baisiai išsigandusius, apsiginklavusius, mat pasirodė, kad praėjusią naktį vilkai ir keli lokiai buvo įsiveržę į miestelį ir baisiai išgąsdinę miestelėnus, todėl jie turėjo dieną naktį budėti, ypač naktį, saugodami galvijus. Tiesą sakant, reikėjo taip pat saugoti ir žmones.

Kitą rytą mūsų vedlys pasijuto labai blogai: vilko įkąstos vietos nuo pūliuojančių žaizdų taip sutino, kad toliau nebegalėjo keliauti, tad turėjome paimti naują vedlį ir su juo vykti į Tulūzą, kur patekome į šiltą klimatą, derlingą, malonų kraštą, be jokio sniego, jokių vilkų ir kitų panašių pavojų. Bet kai Tulūzoje papasakojome savo nuotykius, mums pasakė, kad didžiajame miške, kalnų papėdėje, tai esąs visai įprastas dalykas, ypač kai daug pasninga. Visi kraipė galvas, kaip vedlys išdrįso mus vesti tuo keliu per šaltį bei sniegą, ir pareiškė mums, kad reikia labai stebėtis, kaip vilkai mūsų nesudraskė. Kai papasakojome, kaip buvome sustoję, arklius laikydami viduje, jie mus išpeikė ir pasakė, jog buvo penkiasdešimt šansų prieš vieną, kad jie galėjo mus papjauti, nes kaip tik, matydami arklius, vilkai ir buvo tokie įsiutę, trokšdami to savo grobio. Šiaip jie visada bijo šūvių, bet būdami nepaprastai išalkę jie visiškai nepaisė pavojaus, jų įniršį taip kėlė noras papjauti arklius, kad jeigu mes, vis šaudydami ir pagaliau uždegę paraką, nebūtume tų vilkų sutramdę, jie tikriausiai mus būtų sudraskę į gabalus; o jei būtume sėdėję ant arklių ir šaudę raiti, tai vilkams arkliai su raiteliais nebūtų atrodęs toks prieinamas grobis. Pagaliau jie mums dar aiškino, kad jei būtume sustoję į būrį ir savo arklius palikę atskirai, vilkai būtų taip godžiai puolę jų draskyti, jog mes būtume galėję būriu pasprukti sveiki, ypač turėdami šaunamuosius ginklus.

Aš pats niekuomet kaip gyvas nebuvau patyręs tokio pavojaus: matydamas priešais save daugiau kaip tris šimtus tų velnių, kurie staugdami ir išžioję nasrus šuoliavo mūsų suryti, laikiau save žuvusiu, nes nebuvo kur pasislėpti; tiek prikenčiau baimės, kad, manau, niekada nebenorėsiu keliauti per kalnus. Verčiau jau tūkstantį lygų plaukti jūromis, nors ir kiekvieną savaitę daužomam audrų.

Neturiu nieko ypatingo papasakoti apie savo kelionę per Prancūziją, nieko, išskyrus tai, apie ką kiti keliautojai daug įdomiau už mane jau yra papasakoję. Iš Tulūzos nukeliavau į Paryžių, čia ilgiau neapsistojęs atvykau į Kalė ir sausio 14 dieną laimingai išlipau Duvre, iškentęs toje kelionėje gana didelius šalčius.

Taigi pasiekiau savo kelionės tikslą, ir neilgai trukus savo rankose jau turėjau visą neseniai įgytą turtą, nes atsivežtuosius vekselius čia tučtuojau paverčiau grynais pinigais.

Svarbiausias mano vadovas ir patarėjas buvo geroji, senoji našlė, kuri atsidėkodama už atsiųstus pinigus ir stengdamasi man padėti, nesigailėjo nei darbo, nei rūpesčių, ir aš ja taip visur kur pasitikėjau, jog buvau visai ramus dėl jos globojamo mano turto. Iš tiesų, tiek savo gyvenimo pradžioje, tiek ir dabar, jo pabaigoje, tikėjau nepaprastu tos gerosios moteriškės sąžiningumu. Nusprendęs parduoti plantaciją Brazilijoje, parašiau laišką senajam savo draugui Lisabonoje, kuris pasiūlė plantaciją tiems dviem pirkliams, mano įgaliotinių įpėdiniams, gyvenantiems toje šalyje. Jie priėmė pasiūlymą ir įteikė 33 000 pesų vienam savo bendrininkui Lisabonoje, kad sumokėtų man už plantaciją. Atsakydamas pasirašiau formalų pardavimo aktą, kurį buvau gavęs iš Lisabonos, ir nusiunčiau jį senajam savo draugui, o šis man persiuntė 32 800 pesų vekselius. Be to, pirkliai įsipareigojo kapitonui iki gyvos galvos mokėti po 100 moidorų per metus, o po jo mirties po 50 moidorų jo sūnui irgi iki gyvos galvos, ir tą mokėjimą laidavo savo plantacija.

Štai ir papasakojau apie pirmąjį laikotarpį nuotykingo ir lemtingo savo gyvenimo, panašaus į apvaizdos šachmatų žaidimą; jis buvo toks įvairus, koks retai kada pasitaiko šitame pasaulyje – tasai gyvenimas prasidėjo neprotingai, bet pasibaigė daug laimingiau, negu kada nors galėjau tikėtis.

Kiekvienas pagalvos, kad dabar, tapęs toks turtingas, aš nebesileisiu į jokius rizikingus nuotykius; taip iš tikrųjų ir būtų buvę, jei būtų susidėjusios kitokios aplinkybės, bet aš buvau įpratęs gyventi klajokliškai, neturėjau šeimos, daug giminių, maža teužmezgiau pažinčių, kad ir būdamas turtingas, ir nors pardaviau nuosavybę Brazilijoje, vis dėlto nesilioviau galvojęs apie tą kraštą ir labai norėjau ten nukeliauti dar kartą. Ypač negalėjau atsilaikyti stipriam troškimui pamatyti savo salą ir sužinoti, ar vargšai ispanai ten tebegyvena ir kaip su jais elgėsi mano paliktieji niekšai.

Mano tikrasis draugas, našlė, rimtai atkalbinėjo ir tiek mane paveikė, kad beveik septynerius metus nesiryžau keliauti į užjūrius. Per šį laikotarpį paėmiau globoti du vieno brolio vaikus; vyresnįjį, kuris turėjo šiek tiek turto, išauklėjau džentelmenu ir paskyriau jam tam tikrą sumą, turinčią jam atitekti po mano mirties ir padidinti jo kapitalą. Antrąjį ruošiau jūrininku; po penkerių metų, įsitikinęs, kad jis yra sumanus, drąsus, veiklus vaikinas, įtaisiau jam gerą laivą ir išsiunčiau į jūrą, ir tasai vaikinas vėliau mane patį, jau senį, įviliojo į naujus ir įdomius nuotykius.

Tuo metu buvau gana pastoviai įsikūręs Anglijoje. Mat visų pirma aš vedžiau (tos vedybos, reikia pasakyti, man buvo naudingos ir malonios) ir susilaukiau trijų vaikų – dviejų sūnų ir dukters. Bet žmonai mirus ir brolvaikiui sėkmingai sugrįžus iš kelionės į Ispaniją, mano troškimas keliauti į užjūrius ir jo įkyrūs prašymai mane palenkė, ir aš sėdau į jo laivą kaip privatus pirklys, keliaująs į Rytų Indiją. Tai buvo 1694 metais.

Šios kelionės metu aš aplankiau naująją savo koloniją saloje, mačiau savo įpėdinius ispanus, išgirdau visą jų ir mano paliktų niekšų gyvenimo istoriją: kaip tie iš pradžių įžeidė vargšus ispanus, kaip jie paskui susitaikė, susipyko, vėl susigerino, vėl susivaidijo, kaip pagaliau ispanai turėjo prieš juos imtis jėgos, kaip pastarieji turėjo pasiduoti ispanams, kaip garbingai ispanai su jais pasielgė – istoriją, kurią pradėjus dėstyti, tektų susidurti su tokia pat daugybe įvairių ir nuostabių įvykių kaip ir mano paties istorijoje. Svarbiausia būtų papasakoti apie jų mūšius su karibais, kurie kelis kartus buvo išsikėlę į salą, apie tai, kokių patobulinimų kolonistai įsitaisė saloje ir kaip penki iš jų pamėgino nuplaukti į žemyną ir iš ten atsigabeno belaisvių, vienuolika vyrų ir penkias moteris, iš kurių, atplaukęs į salą, radau gimus dvidešimt vaikų.

Čia aš išbuvau apie dvidešimt dienų, palikau jiems įvairių reikalingų daiktų, ypač ginklų, parako, kulkų, drabužių ir įrankių, taip pat ir du darbininkus, kuriuos atgabenau iš Anglijos, – dailidę ir kalvį.

Be to, padalijau salą sklypais, pasilikęs sau teisę į visumą, bet daviau jiems tokias dalis, dėl kurių jie patys buvo susitarę; sutvarkęs visus šiuos reikalus ir įpareigojęs neapleisti tos vietos, palikau juos ten gyventi. Iš ten nuplaukiau į Braziliją, iš kur nupirktu laivu nusiunčiau į salą ir daugiau žmonių; juo pasiunčiau įvairių atsargų, taip pat dar septynias moteris, kurios galėtų dirbti arba būti žmonos tiems, kurie jas panorės imti. O anglams pažadėjau atsiųsti moterų iš Anglijos, drauge ir gerą krovinį įvairių reikmenų, jei tik jie imsis kurti plantacijas, bet to pažado ištesėti man nepavyko. Iš Brazilijos dar nusiunčiau į salą penkias karves (trys buvo veršingos), kelias avis ir kelias kiaules; kai vėl atvykau, visų tų gyvulių radau privisus kur kas daugiau.

Bet apie visus tuos dalykus ir apie tai, kaip atplaukė trys šimtai karibų, kaip jie užpuolė kolonistus, naikino jų plantacijas ir kaip kolonistai du kartus kovojo su visa ta kariauna, kaip jie iš pradžių buvo nugalėti ir vienas jų nukautas, kaip audra pagaliau sunaikino jų priešų luotelius, o jie badu išmarino arba išmušė beveik visus likusius karibus, kaip atgavo ir atnaujino savo plantacijas ir toliau gyveno saloje – apie visus tuos dalykus ir apie kai kuriuos labai nuostabius mano paties nuotykius dar per dešimtį metų aš galbūt papasakosiu vėliau.

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

Prisijungti prie diskusijos

Palikti atsakymą galite iš karto, o užsiregistruoti vėliau. Jeigu jau turite paskyrą mūsų forume, Prisijunkite.

Svečias
Atsakyti Å¡ioje temoje...

×   Ä®klijuotas tekstas turi teksto formatavimą.   PaÅ¡alinti teksto formatavimą

  Galimi tik 75 veidukai.

×   Nuoroda buvo automatiÅ¡kai įterpta.   Ä®terpti nuorodą paprastai

×   JÅ«sų ankstesnis praneÅ¡imas buvo atkurtas.   IÅ¡valyti redaktorių

×   You cannot paste images directly. Upload or insert images from URL.


  • Å iame puslapyje narÅ¡o:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.

  • eneba
  • eneba
  • eneba



  • SuperGames programele
  • SuperGames programele