Peršokti į turinį
HHH3

Robinzonas Kruzas 4

Recommended Posts

IX SKYRIUS

Dabar jau buvau išgyvenęs šioje nelemtoje saloje daugiau kaip dešimt mėnesių. Bet koks išsigelbėjimas atrodė visiškai neįmanomas, ir aš tvirtai tikėjau, kad joks žmogus niekada dar nebuvo įkėlęs kojos į šią vietą. Dabar, kai jau buvau ramus dėl savo būsto, labai panorau geriau ištirti salą ir pasižiūrėti, kokių gamtos gėrybių galėčiau rasti, apie kurias iki šiol dar nieko nežinojau.

Liepos 15-ąją pradėjau nuodugniai tyrinėti savo salą. Pirmiausia patraukiau į to upelio žiotis, kur, kaip minėjau, atirdavau savo plaustus. Nuėjęs apie dvi mylias aukštyn, pamačiau, kad potvynio vanduo toliau nebepatenka ir kad šis upelis toje vietoje tėra vien labai gero ir gaivaus tekančio vandens šaltinėlis. Dabar buvo sausasis laikotarpis ir vanduo jame vos vos sroveno. Šio šaltinėlio krantuose žaliavo gražios pievos, lygios, plačios, prižėlusios žolės, o ties kalvelėmis, aukštėlesnėse vietose, kurių, kaip galima manyti, niekada neapsemia vanduo, augo daug tabako su dideliais ir labai tvirtais stiebais. Ten pamačiau ir daug kitokių man visai nepažįstamų augalų. Galimas daiktas, jei būčiau žinojęs jų savybes, būčiau galėjęs turėti iš jų naudos.

Aš ieškojau kasavos, iš kurios šaknų tų sričių indėnai gaminasi duoną, bet negalėjau rasti. Mačiau didelius alavijus, bet tada nenuvokiau jų reikšmės. Mačiau daug cukrinių nendrių, bet jos buvo laukinės, ir todėl netinkamos naudoti. Tam kartui pasitenkinau šiais atradimais ir grįžau atgal, mąstydamas, kaip čia man sužinojus randamų vaisių ir įvairių augalų gerąsias ypatybes, tačiau nieko neįstengiau sugalvoti. Mat būdamas Brazilijoje, aš tiek mažai domėjausi tenykšte gamta, jog nedaug ką težinojau apie laukų augalus ir skurdžiomis savo žiniomis dabar beveik negalėjau pasinaudoti.

Kitą dieną, liepos 16-ąją, leidausi vėl tuo pačiu keliu, bet šį kartą nuėjau kiek toliau, ten, kur baigiasi upelis bei pievos ir kur prasideda miškingesnė vietovė. Šioje salos dalyje radau daug įvairių vaisių, ypač daug užtikau arbūzų ir vynuogių. Vynuogienojai buvo apsivynioję aplink medžius, ir puikios jų kekės dabar kabojo visai išsirpusios. Šis atradimas mane nustebino ir nepaprastai pradžiugino. Tačiau patyrimo pamokytas valgiau jas labai atsargiai: prisiminiau, kad Berberijos pakrantėje prisivalgę vynuogių numirė keli vergai anglai, susirgę karštlige ir dizenterija. Bet aš sugalvojau puikų būdą toms vynuogėms panaudoti, būtent sumaniau jas išdžiovinti karštoje saulės atokaitoje ir laikyti, kaip laikomos džiovintos vynuogės, arba razinos. Aš teisingai maniau, jog tai bus labai sveikas ir malonus valgis, kai žalios uogos jau bus pasibaigusios.

Ten praleidau visą vakarą ir į savo būstą negrįžau. Beje, tai buvo pirmoji naktis, kurią praleidau ne namie. Naktį griebiausi savo sumanytos apsaugos priemonės ir įsilipau į medį, kur gerai išmiegojau, o kitą rytą tęsiau savo tyrinėjimą; nukeliavau beveik keturias mylias šiaurės pusėn, kiek galėjau spręsti iš slėnio ilgio, o abipus driekėsi kalvų grandinės.

Galop priėjau atvirą vietovę, pastebimai besileidžiančią į vakarus. Mažas gėlo vandens šaltinis, besiveržiąs iš šlaito, tekėjo priešinga kryptimi – tiesiai į rytus. Visa apylinkė čia taip žaliavo, pavasariškai žydėjo ir kvepėjo, jog atrodė tartum gerai prižiūrimas sodas.

Truputį nusileidau į to žaviojo slėnio kraštą, stebėdamas jį su slaptu pasitenkinimu (nors ir atmieštu kitų liūdnų minčių), galvodamas, kad visa tai mano, kad aš esu neginčytinas viso šio krašto karalius, viešpats ir turiu į jį nuosavybės teisę, ir jei galėčiau jį perkelti kitur, jis taptų paveldimu mano giminės turtu, kaip kiekvienas anglų lordo dvaras. Mačiau šioje vietoje daugybę kokoso palmių, apelsinų ir citrinų medžių, tačiau visus laukinius ir retą kurį tevedantį vaisius, bent tuo metu. Vis dėlto žaliosios citrinos, kurių prisiskyniau, buvo ne tik malonios valgyti, bet ir labai vertingos. Jų sunką sumaišiau su vandeniu ir taip pasidariau labai sveiko, vėsaus ir gaivinančio gėrimo.

Taigi pradėjau darbuotis – rinkti tuos vaisius ir gabenti juos namo. Pasiryžau sukrauti tokias citrinų ir vynuogių atsargas, kad jų užtektų lietinguoju laikotarpiu, kuris dabar, kaip žinojau, artėjo.

Sukroviau didelę krūvą vynuogių vienoje vietoje ir kiek mažesnę kitoje, taip pat didelę kaugę citrinų ir apelsinų trečioje. Pasiėmęs po truputį kiekvienos rūšies vaisių, keliavau namų link, pasiryžęs vėl sugrįžti su kokiu maišu ar krepšiu, kad galėčiau ir likusiąją dalį parsigabenti namo.

Taigi, praleidęs šioje kelionėje tris dienas, parėjau namo – taip dabar vadinsiu savo palapinę ir urvą. Bet kol ėjau, vynuogės sugedo: sultingos, sunkios uogos susitraiškė ir buvo maža kam tikusios ar visai nenaudingos: citrinos buvo geros, tik gaila, kad jų parsinešiau nedaug.

Kitą dieną, liepos 19-ąją, leidausi atgal, pasidaręs du nedidelius krepšius gabenti derliui. Bet kaip nustebau priėjęs prie savo puikios krūvos vynuogių ir radęs kekes išmėtytas, o sultingas uogas iš dalies suėstas, iš dalies sutryptas. Iš to padariau išvadą, kad čia aplinkui esama kažkokių laukinių gyvūnų, bet kas jie tokie, – nežinojau.

Įsitikinęs, kad vynuogių negalima krauti į krūvą ir kad nėra kaip jų maiše parsinešti, nes pirmuoju atveju jas sunaikins kažkokie gyvūnai, o antruoju jos susitraiškys, aš griebiausi kito būdo: prisiskyniau daug vynuogių kekių ir iškabinėjau jas ant medžių šakų, kad saulės atokaitoje išdžiūtų, o citrinų ir apelsinų namo nešiausi tiek, kiek tik galėjau pakelti.

Sugrįžęs iš šios kelionės, su dideliu malonumu mąsčiau apie šį derlingą ir žavų slėnį, apie tai, jog jis puikiai apsaugotas nuo audrų, ten gausu vandens ir miškų, ir priėjau išvadą, kad savo buveinei pasirinkau blogiausią vietą saloje. Paskui ėmiau galvoti apie persikėlimą, kad reikėtų šiame maloniame derlingame slėnyje pasiieškoti vietelės ir padaryti ją tokią pat saugią kaip ir dabartinis mano būstas.

Ši mintis tvirtai įstrigo man į galvą, ir ilgą laiką ypatingai ja žavėjausi, nes mane gundė anos vietos grožis, bet rūpestingai apsvarstęs šį klausimą ir atsižvelgdamas į tai, kad dabar gyvenu prie jūros ir turiu bent šiokią tokią viltį iš čia išsivaduoti, nusprendžiau šio sumanymo atsisakyti. Tas pats piktas likimas, kuris mane čion įkalino, gali atblokšti į šią vietą ir kitų nelaimingų vargšų. Nors ir maža tebuvo galimybių, kad kas nors čia atplauktų, vis dėlto amžinai užsidaryti tarp kalvų ir girių salos gilumoje būtų tolygu sutikti su savo vergija ir išsigelbėjimą padaryti ne tik abejotinu, bet ir visai negalimu dalyku. Todėl nusprendžiau niekur nesikelti.

Bet mane taip buvo sužavėjęs tasai slėnis, jog ten praleidau beveik visą likusią liepos mėnesio dalį. Nors geriau apgalvojęs ir nusprendžiau niekur nesikraustyti, vis dėlto pasistačiau ten pavėsinę ir aptvėriau ją stipria dvieile statinių tvora, tokia aukšta, kiek galėjau pasiekti, gerai sukalta, o tarpus tarp statinių prigrūdau šakų. Čia miegodavau labai saugiai, kartais net dvi ar tris naktis iš eilės, visada perlipęs per tvorą kopėčiomis, kaip ir senajame būste. Dabar turiu namus ant jūros kranto ir vasarnamį miške, sakydavau pas sau. Su šiuo darbu užtrukau iki rugpjūčio pradžios.

Vos tik baigiau tvorą ir pradėjau naudotis savo darbo vaisiais, tuoj prasidėjusios liūtys privertė mane persikelti į pirmąjį būstą. Nors ir buvau naujoje vietoje pasidaręs palapinę ir, kaip aną, tvirtai aptraukęs burės gabalu, vis dėlto čia nebuvo kalvos, kuri mane apsaugotų nuo audrų, ir urvo, į kurį galėčiau įlįsti, kai liūtys esti ypatingai smarkios.

Maždaug rugpjūčio pradžioje, kaip sakiau, baigiau savo palapinę ir dvi tris dienas ilsėjausi. Rugpjūčio trečiąją pastebėjau, kad ant šakų iškabintos vynuogės jau visiškai išdžiūvusios – jos virto puikiomis razinomis. Pradėjau jas nuiminėti nuo medžių ir labai gerai padariau, nes prasidėjusios liūtys būtų jas sugadinusios ir būčiau netekęs geriausių savo žiemos atsargų: turėjau jų prisidžiovinęs daugiau kaip du šimtus didelių kekių. Vos tik jas visas nuėmiau ir nusinešiau namo į savo rūsį, netrukus pradėjo lyti. Ir nuo tada, o tai prasidėjo rugpjūčio 14-ąją, beveik be paliovos lijo kasdien iki spalio vidurio, ir kartais taip smarkiai, jog iš savo urvo po kelias dienas negalėdavau iškelti kojos.

Šiuo lietingu laikotarpiu buvau labai nustebintas šeimynos padidėjimu. Kažkur prapuolė viena mano katė; nežinojau, ar ji nuo manęs pabėgo, ar nugaišo, ir labai jos gailėjausi. Staiga apie rugpjūčio pabaigą ji grįžo namo su trim kačiukais! Tai man atrodė labai keista, nes abi mano katės buvo patelės. Tiesa, mačiau saloje laukinių katinų, kaip juos vadinau, ir vieną netgi buvau nušovęs, bet maniau, kad jie yra visai kitos rūšies negu mūsų europietiškos katės, nors atsivestieji kačiukai buvo tokie pat naminiai kaip ir jų motina. Iš tų trijų kačiukų paskui tiek priviso kačių, kad turėjau jas naikinti lyg laukinius žvėris ir kiek galėdamas vyti iš namų.

Nuo rugpjūčio 14-osios iki 26-osios lijo be pertraukos, ir į lauką išeiti negalėjau, nes dabar labai rūpinausi per daug nesušlapti. Šitaip priverstas sėdėti namie, ėmiau stigti maisto. Išdrįsau du kartus išeiti, vieną dieną nušoviau ožį, o kitą, tai buvo 26-oji, radau labai didelį vėžlį, ir tai man buvo tikra puota. Savo valgymą sutvarkiau šitaip: pusryčiams pasiimdavau saują vynuogių, pietums gabalą ožkienos ar vėžlio mėsos, pakeptos, nes, savo didelei nelaimei, neturėjau indo, kuriame galėčiau ką nors išsivirti ar troškinti; vakarienei – du ar tris vėžlio kiaušinius.

Kol taip tūnojau savo būste kalinamas lietaus, kasdien dirbau po dvi tris valandas plėsdamas urvą. Taip kasdamas vis į vieną šoną, pasiekiau kalvos šlaitą ir prarausiau angą už aptvaro ar pylimo. Ši anga man tapo durimis, pro kurias įeidavau ir išeidavau. Bet jaučiausi ne visai saugiai, laikydamas ją atvirą, nes pirmiau buvau visiškai užsitvėręs, o dabar maniau, kad mane lengvai gali pasiekti bet kuris užpuolikas. Vis dėlto čia neteko pastebėti tokių gyvų padarų, kurių reikėjo bijoti, nes didžiausias gyvūnas, kokį tik mačiau saloje, buvo ožys.

Rugsėjo 30 d. – Šiandien sulaukiau nelaimingųjų mano išlipimo į krantą metinių. Suskaičiavau įpjovas savo stulpe ir pamačiau, kad saloje išgyvenau 365 dienas. Visą šią dieną griežtai pasninkavau ir paskyriau ją religinei praktikai. Didžiai nusižeminęs guliausi ant žemės, išpažinau Dievui savo nuodėmes, pripažindamas, kad jis turi teisę mane bausti, ir prašydamas Jėzaus Kristaus vardu pasigailėti. Visiškai nieko neėmęs į burną per dvylika valandų, net po saulės nusileidimo, galop suvalgiau džiūvėsį, vynuogių kekę ir nuėjau gulti, baigdamas dieną taip, kaip ją pradėjau.

Visą šį laiką iki šiol nešvenčiau sekmadienių. Kadangi iš pradžių neturėjau jokio religinio jausmo, greit lioviausi žymėjęs sekmadienius ilgesne įpjova ir apskritai supainiojau savaitės dienas. Bet dabar suskaičiavęs dienas pamačiau, kad čia esu išbuvęs ištisus metus. Tad padalijau juos savaitėmis ir kiekvieną septintą dieną pažymėjau kaip sekmadienį. Vėliau vis dėlto paaiškėjo, kad dieną ar net dvi praleidau.

Netrukus man pradėjo stigti rašalo, todėl ėmiau taupiau jį naudoti ir teužrašinėjau svarbiausius savo gyvenimo įvykius, paliovęs kasdien smulkiai aprašinėti nereikšmingus dalykus.

Dabar pradėjau suvokti tolygų lietingųjų ir sausųjų laikotarpių pasikartojimą. Įgudau numatyti juos taip, kad galėjau tinkamai jiems pasiruošti. Bet tas patyrimas man brangiai atsiėjo, ir tai, ką dabar papasakosiu, buvo vienas iš pačių liūdniausių bandymų, kokius esu daręs. Jau minėjau, kad iš netikėtai rastų miežių ir ryžių grūdų užsiauginau kelias tų javų saujeles; manau, ten iš viso galėjo būti apie trisdešimt ryžių varpų ir apie dvidešimt miežių. Ir štai po lietaus, kai iš pietų ėmė spiginti saulė, nusprendžiau, jog atėjo pats tinkamiausias sėjos metas.

Tad kaip mokėdamas mediniu kastuvu sukasiau sklypelį žemės ir, perskyręs jį į dvi dalis, ėmiau sėti grūdus, bet juos sėjant atsitiktinai dingtelėjo mintis, kad nereikia jų visų iš karto pasėti, nes nežinau, kada tikras sėjos laikas. Taigi pasėjau apie du trečdalius savo sėklos, pasilikęs po saują miežių ir ryžių.

Vėliau labai džiaugiausi šitaip padaręs, nes nė vienas mano tuo metu pasėtųjų grūdų neišdygo, mat po to stojo sausieji mėnesiai, žemės neatgaivino lietus, nebuvo drėgmės, kuri galėtų sudaiginti grūdus. Tik kai vėl prasidėjo lietingasis laikotarpis, jie sudygo, lyg būtų naujai pasėti.

Pastebėjęs, kad pirmasis mano pasėlis neišdygo, ir supratęs, kad čia kalta sausra, kitam bandymui pasiieškojau drėgnesnio žemės sklypelio greta naujosios savo palapinės, sukasiau jį ir vasario mėnesį, truputį prieš pavasario dienos ir nakties susilyginimą, pasėjau likusią sėklą. Šį pasėlį sudrėkino kovo ir balandžio mėnesių lietūs, tad jis gražiai išaugo ir davė gerą derlių. Bet kadangi man buvo likusi tik dalis sėklos, galų gale grūdų tesurinkau nedaug: visas mano derlius nesiekė daugiau kaip po pusę peko[13] javų ir ryžių.

Betgi dabar, atlikęs šį bandymą, aš pasidariau geras žemdirbys ir tiksliai žinojau, kuris metas tinka sėjai ir kad galiu kasmet tikėtis dviejų sėjų ir dviejų derlių.

Šiems javams augant padariau mažą atradimą, kuris vėliau man buvo naudingas. Kai tik liūtys pasibaigė ir oras pragiedrėjo (maždaug lapkričio mėnesį), leidausi į savo vasarnamį, kuriame, nors ir nesilankiau kelis mėnesius, radau viską taip, kaip buvau palikęs. Dviguboji mano tvora ne tik išliko tvirta ir sveika, bet visi basliai, kuriems ėmiau netoliese augančius medelius, buvo susprogę ir išleidę ilgas atžalas, lygiai kaip išleidžia gluosniai pirmaisiais metais, kai jiems nukertamos viršūnės. Nežinojau, kaip vadinasi tie medžiai, iš kurių padariau baslius, bet buvau nustebintas ir labai patenkintas, matydamas tuos jaunus medžius augant; aš juos apgenėjau, kad šakotųsi kiek galima lygiau, ir sunku patikėti, kaip gražiai jie sužėlė per trejus metus. Nors aptvaro apskritimas turėjo apie dvidešimt penkis jardus skersmens, medžiai (šitaip, manau, galiu juos dabar vadinti) greitai apgobė visą tą plotą ir per visą sausąjį laikotarpį teikė puikų pavėsį.

Tatai mane paskatino prisikirsti daugiau baslių ir pasidaryti panašią tvorą pusračiu apie savo pylimą (čia kalbu apie pirmąjį savo būstą); taip ir padariau. Sukaliau tuos baslius dviguba eile, maždaug aštuonių jardų atstu nuo pirmosios tvoros, jie tuojau ėmė augti ir iš pradžių puikiai pridengė mano būstą, o vėliau pravertė ir jo gynybai, kaip toliau apie tai papasakosiu.

Dabar pastebėjau, kad čia metų laikotarpius galima skirstyti ne į žiemą ir vasarą kaip Europoje, bet į lietingus ir sausus periodus, kurie paprastai būna tokie:

Pusė vasario, kovas, pusė balandžio – lietinga, saulė būna dienos ir nakties susilyginimo taške arba arti jo.

Pusė balandžio, gegužė, birželis, liepa, pusė rugpjūčio – sausa, saulė į šiaurę nuo pusiaujo.

Pusė rugpjūčio, rugsėjis, pusė spalio – lietinga, saulė vėl sugrįžusi.

Pusė spalio, lapkritis, gruodis, sausis, pusė vasario – sausa, saulė į pietus nuo pusiaujo.

Lietingasis metas kartais trukdavo ilgiau, kartais trumpiau, destis, kokie vėjai pūsdavo, bet apskritai būdavo taip, kaip čia pastebėjau. Paskui, kai savo kailiu patyriau, kaip kenkia vaikščioti permirkusiam, stengdavausi iš anksto apsirūpinti maistu, kad nereikėtų lyjant eiti į lauką, ir lietingaisiais mėnesiais kiek galima ilgiau sėdėdavau namie.

Tuo laikotarpiu susirasdavau daug darbo (ir labai tinkamo tuo metu), nes turėjau progą pasigaminti daugelį įvairių daiktų, kuriems padaryti reikėjo atkaklių pastangų ir didelės ištvermės. Pavyzdžiui, mėginau įvairiais būdais pasidaryti pintinę, bet visos šakelės, kurių tam tikslui prisilauždavau, buvo tokios trapios, jog niekam netiko. Dar būdamas berniukas labai mėgdavau lankytis pas vieną kaimynystėje gyvenantį krepšiadirbį ir žiūrėti, kaip jis pina. Dabar tatai pasirodė man labai naudinga. Kaip ir visi berniukai, aš buvau labai paslaugus ir atidus. Gerai įsidėmėjęs, kaip pinami krepšiai, o kartais ir pats padėdavęs pinti, puikiai išmaniau šį darbą, ir man dabar tetrūko vien medžiagos. Čia man dingtelėjo, kad šakelės tų medžių, iš kurių iškirtau želiančius baslius, galėtų būti tokios pat lanksčios kaip karklų, gluosnių ir žilvičių šakelės Anglijoje, ir ryžausi pabandyti.

Rytojaus dieną leidausi į vadinamąjį vasarnamį ir ten prisipjoviau daug plonų vytelių. Pasirodė, kad tam reikalui jos puikiausiai tiko. Kitą kartą atėjau su kirvuku, ketindamas prisikirsti jų daugiau, ir tuoj susiradau kiek norėjau, nes jų ten buvo didelė daugybė. Visas tas vyteles išdžiovinau savo aptvare. Kai jos jau buvo tinkamos naudoti, nusigabenau į savo rūsį ir čia per lietingąjį laikmetį iš jų prisipyniau daug įvairių pintinių, tinkamų nešioti žemei ir kitiems daiktams ar kam nors susidėti. Nors ir nevisiškai dailiai padariau, vis dėlto jos puikiai tiko mano reikalams. Vėliau prisipyniau stiprių gilių pintinių susipilti grūdams vietoj maišų, numatydamas tą laiką, kai derliai padidės.

Įveikęs šią sunkenybę ir sugaišęs tam darbui begales laiko, ėmiau svarstyti, kaip čia pašalinus kitus du trūkumus. Neturėjau jokių indų skysčiams laikyti, išskyrus dvi statinaites, beveik pilnas romo, ir kelis stiklinius butelius, vienus paprastus, o kitus keturkampius (tai buvo dideli, apipinti buteliai) vandeniui, alkoholiniams gėrimams ir kitokiems skysčiams supilti. Neturėjau nė vieno puodo kam nors išsivirti, tiktai didelį katilą, kurį išgelbėjau iš laivo ir kuris buvo per didelis tam reikalui, kuriam norėjau jį panaudoti, – virti sultiniui ir troškinti gabaliukui mėsos. Dar labai norėjau turėti pypkę, bet neišmaniau, kaip ją pasidaryti; vis dėlto galų gale sugalvojau, kuo ją pakeisti.

Visą vasarą, t. y. sausąjį metų laikotarpį, kaliau antrą eilę baslių aplink senąją savo sodybą ir pyniau pintines. Bet čia atsirado kitas darbas, kuris man atėmė daugiau laiko, negu maniau jam skirti.

Jau anksčiau minėjau, kad labai troškau ištirti visą salą ir kad buvau nukeliavęs upeliu aukštyn iki tos vietos, kur pasistačiau savo „vasarnamį“ ir iš kur buvo matyti jūra kitoje salos pusėje. Dabar pasiryžau pereiti skersai visą salą iki jūros kranto anoje pusėje. Pasiėmęs šautuvą, kirvuką ir šunį, daugiau parako bei šratų negu visuomet, du džiūvėsius ir didelį gniužulą džiovintų vynuogių, leidausi į kelionę. Kai perėjau slėnį, kuriame stovėjo mano palapinė, vakaruose išvydau jūrą. Buvo labai giedra saulėta diena, ir tolumoje įžiūrėjau žemę. Ar tai sala, ar žemynas, negalėjau nuspręsti. Bet ji buvo labai aukštai iškilusi ir plačiai nusidriekusi iš vakarų į pietvakarius. Ji kyšojo labai toli, mano spėjimu, ne arčiau kaip už penkiolikos ar dvidešimties lygų.

Negalėjau suprasti, kokia ten žemė, ir pagal visus apskaičiavimus spėjau, kad čia turi būti dalis Amerikos netoli ispanų valdomų sričių. Galimas daiktas, jog ten gyvena laukiniai, ir jei būčiau į ją patekęs, būčiau dar labiau pabloginęs savo padėtį. Kai tik man dingtelėjo ši mintis, lioviausi puoselėti bergždžius troškimus nuplaukti į tą žemę, susitaikiau su apvaizdos valia suvokdamas, kad ji visad nukreipia į gera.

Be to, gerai apgalvojęs šį klausimą, nusprendžiau, kad jei toji žemė yra ispanų valdomas krantas, aš tikriausiai anksčiau ar vėliau pamatysiu kokį laivą, plaukiantį ten ar atgal. O jeigu ten ne ispanų žemės, tuo atveju čia turi būti laukinių gyvenamas pajūris, nusidriekęs tarp ispanų žemių ir Brazilijos, ir tie laukiniai – tai patys blogiausieji, nes jie yra žmogėdros ir nesvyruodami nužudo ir suėda visus, kas tik patenka jiems į rankas.

Šitaip samprotaudamas, visai neskubėdamas ėjau pirmyn. Pastebėjau, kad toji salos dalis, kuria dabar keliavau, yra daug malonesnė negu manoji – žavios, lygios pievos ar savanos, priaugusios žolės ir gėlių, tarpais gausu puikių miškelių. Mačiau daugybę papūgų, ir man kilo noras bent vieną pasigauti, kad galėčiau ją prisijaukinti ir išmokyti su manim kalbėti. Kiek pavargęs pasigavau jauną papūgėlę: parmušiau ją pagaliu, paėmiau ir parsinešiau namo. Bet praslinko dar keleri metai, kol man pavyko ją pramokyti kalbėti. Pagaliau įpratinau ją šaukti mane vardu. Su tuo yra susijęs labai linksmas, nors ir nereikšmingas įvykis, apie kurį papasakosiu atitinkamoje vietoje.

Ši kelionė man buvo nepaprastai įdomi. Žemesnėse vietose užtikau lapių ir kiškių, bent panašių į kiškius žvėrelių. Tie žvėreliai labai skyrėsi nuo visų kitų, mano anksčiau sutiktųjų. Jų mėsos valgyti neišdrįsau, nors keletą ir nušoviau. Bet tam nebuvo ir reikalo, nes mėsos turėjau pakankamai, ir net labai geros, ypač šių trijų rūšių: ožkienos, balandžių ir vėžlių; jei prie viso to pridėsime dar vynuoges, tai atsižvelgiant į aplinkybes nė Lidenholo turgus Londone nebūtų galėjęs patiekti geresnio maisto. Ir nors mano būklė buvo pakankamai apverktina, vis dėlto turėjau rimtą priežastį būti dėkingas Dievui, kad man neteko kęsti bado, nes maisto ir net skanėstų turėjau labai daug.

Taip keliaudamas niekad nenužingsniuodavau daugiau kaip dvi mylias per dieną, bet aš tiek sukiodavau į šalis, norėdamas rasti ką nors nauja, jog nakvoti visada sustodavau gerokai pavargęs. Dažniausiai miegodavau medyje arba apsitvėręs eile į žemę susmeigtų baslių nuo vieno medžio iki kito ar kaip kitaip, kad joks plėšrus žvėris negalėtų manęs pasiekti nepažadinęs.

Atėjęs į pajūrį galutinai įsitikinau, kad esu įsikūręs blogiausioje salos dalyje. Mat čia pakrantė iš tiesų buvo sėte nusėta vėžlių, o juk savojoje pusėje užtikau vos tris per pusantrų metų. Čia taip pat buvo begalė įvairiausių paukščių, vieni jų visai nematyti, kitų vardai nežinomi, išskyrus pingvinus. Daugelio mėsa labai skani.

Būčiau galėjęs prišaudyti jų kiek tinkamas, bet labai taupiau paraką ir šratus: man buvo naudingiau nusišauti ožką, nes tada ilgesniam laikui užtenka mėsos. Nors čia ganėsi daug ožkų, – daugiau negu mano salos pusėje, – vis dėlto kur kas sunkiau galėjau prie jų prisėlinti, mat kraštas buvo lygus ir lėkštas, ir jos mane pamatydavo daug greičiau, negu užkopdavau ant kalvų.

Prisipažįstu, kad ši salos dalis buvo daug malonesnė negu manoji, bet vis dėlto nė trupučio nebuvau linkęs kraustytis į šią vietą. Išgyvenęs savo būste apie pusantrų metų, pripratau prie jo, o čia jaučiausi lyg svetur ir mane traukė namo. Nukeliavęs pajūriu apie dvylika mylių į rytus, įsmeigiau krante didelį baslį vietai pažymėti ir nusprendžiau šį kartą grįžti atgal, o kitą kartą atlikti kelionę priešinguoju salos šonu, į rytus nuo mano buveinės ir toliau aplinkui, kol pasieksiu įsmeigtąjį baslį. Bet apie tai papasakosiu vėliau.

Grįždamas į pirmąjį būstą pasirinkau kitą kelią, manydamas, kad lengvai žvilgsniu aprėpsiu visą salą ir dairydamasis po apylinkę negalėsiu išklysti iš kelio. Bet pasirodė, kad apsirikau, nes paėjėjęs dvi ar tris mylias patekau į labai didelį slėnį. Tas slėnis iš visų pusių buvo apsuptas kalvų, o kalvos taip apaugusios miškais, jog tik pagal saulę galėjau nustatyti kryptį, kur man reikia eiti, bet ir to neįstengiau padaryti tiksliai nežinodamas saulės padėties atitinkamu dienos metu, mat, mano nelaimei, pasitaikė, kad tas tris ar keturias dienas buvo labai ūkanota. Negalėdamas matyti saulės, sutrikęs tol klaidžiojau, kol pagaliau turėjau susirasti kelią į jūros krantą, susiieškoti savo baslį ir grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atėjau. Ėjau namo dažnai sustodamas pailsėti, nes buvo itin karšta, o mano šautuvas, šaudmenys, kirvelis ir kiti daiktai sunkiai slėgė pečius.

Šios kelionės metu mano šuo užklupo jauną ožiuką ir jį pačiupo, o aš pribėgau, pagriebiau jį ir atėmiau dar gyvą. Labai norėjau jį parsivesti namo. Dažnai pasvajodavau, ar nebūtų įmanoma įsigyti porelę ožiukų ir išsiauginti prijaukintų ožkų kaimenę, kad galėčiau apsirūpinti mėsa, kai išsibaigs visa parako ir šratų atsarga.

Užrišęs ožiukui antkaklį ir virvelę, kurią buvau pasidaręs iš lyno ir visuomet nešiodavausi, vargais negalais pasiekiau savo vasarnamį. Ten jį uždariau ir palikau, nes labai nekantravau kuo greičiau pasiekti namus, iš kur buvau iškeliavęs daugiau kaip prieš mėnesį.

Negaliu apsakyti, kaip man buvo malonu sugrįžti į seną gūžtą ir išsitiesti hamake. Ši nedidelė kelionė, kurioje neturėjau nei nuolatinės vietos apsistoti, nei pastogės, buvo man tokia nemaloni, kad, palyginti su ja, mano namai, kaip juos vadinau, atrodė tarsi puiki sodyba. Čia viskas buvo taip patogu, jog pasiryžau niekuomet daugiau nesitraukti toli nuo savo būsto, kol man bus lemta gyventi toje saloje.

Ilsėjausi čia savaitę, norėdamas atsigauti ir sustiprėti po ilgosios kelionės. Daug laiko sugaišau dirbdamas rimtą darbą, narvelį savo papūgai Polei, kuri pasidarė jauki ir su manim labai susidraugavo. Tada pradėjau galvoti apie vargšą ožiuką, uždarytą aptvarėlyje. Pasiryžau nueiti ir parsivesti jį namo arba pamesti jam pašaro. Nudrožiau ten ir radau jį kur palikęs, – iš tiesų jis negalėjo ištrūkti, – bet pamačiau, kad jis vos nenugaišęs iš bado. Nuėjau ir prikirtau medžių bei krūmokšnių šakų, kokių galėjau rasti, ir sumečiau į gardelį. Pašėręs prisirišau jį kaip pirmą kartą ir patraukiau namo. Išbadėjęs gyvulėlis buvo toks jaukus, jog man neprireikė jo prisirišti: jis sekė paskui mane kaip šuo. Pats nuolat jį šėriau, ir jis pasidarė toks meilus, kad nuo to laiko tapo naminiu gyvuliu ir niekados nuo manęs nesitraukė.

X SKYRIUS

Prasidėjo lietingasis rudens lygiadienio laikotarpis, ir aš vėl iškilmingai atšvenčiau rugsėjo 30-ąją, – antrąsias mano gyvenimo toje saloje metines. Dabar jau buvau čia praleidęs dvejus metus ir vilčių išsilaisvinti turėjau ne daugiau kaip pirmąją dieną, kai čia patekau. Visą tą dieną praleidau nuolankiai dėkodamas už daugybę stebuklingų malonių, kurių sulaukiau ir be kurių būčiau daug nelaimingesnis. Nuoširdžiai ir nuolankiai dėkojau Dievui už tai, kad jis man vaizdžiai parodė, jog šioje vienumoje aš esu laimingesnis negu būdamas visuomenėje ir turėdamas visus pasaulio malonumus. Suvokiau, kad savo buvimu ir siunčiamomis malonėmis jis gali visiškai atlyginti už visas mano vienišumo negandas ir žmonių visuomenės trūkumą. Jis mane palaikė, guodė ir skatino pasitikėti jo apvaizda čia bei tikėtis amžino buvimo jo akivaizdoje vėliau.

Kaip tik dabar pradėjau aiškiai suprasti, koks laimingas buvo dabartinis mano gyvenimas su visomis vargingomis jo aplinkybėmis, palyginti su tuo nedoru, prakeiktu ir bjauriu mano praeities gyvenimu. Dabar pakito mano skausmai ir džiaugsmai, pakito net mano troškimai, mano polinkiai įgijo kitą skonį. Tai, kas mane džiugino, kai tik čia atvykau, ir netgi per praėjusius dvejus metus, dabar manęs visiškai nebedomino.

Pirmiau, kai vaikštinėdavau medžiodamas ar apžiūrinėdamas kraštą, dažnai staiga imdavau graužtis dėl savo padėties, ir mano širdis apmirdavo, kai pagalvodavau, jog esu kalinys, vandenyno uždarytas negyvenamoje vietoje, tarp miškų, kalnų ir dykumų, be vilties iš čia išsigelbėti. Retkarčiais mane apimdavo tokios niūrios mintys, kad grąžydavau rankas ir verkdavau kaip mažas vaikas. Kartais metęs darbą atsisėsdavau, imdavau dūsauti ir valandą ar dvi spoksodavau nudūręs į žemę akis. Ir šitokia nuotaika būdavo man skausmingiausia, nes jei galėdavau išlieti ašaromis, ką jausdavau širdy, tai skausmas atlėgdavo.

Dabar man pradėjo kilti naujų minčių. Kasdien skaitydavau Dievo žodį ir sėmiau iš jo visokią paguodą. Vieną rytą, būdamas labai nuliūdęs, atsiverčiau Bibliją ties šiais žodžiais: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu.“ Tuoj pat dingtelėjo, kad tie žodžiai skirti man. Kodėl gi jie buvo man šitaip pateikti kaip tik tokią valandėlę, kai aš liūdėjau dėl savo būklės, lyg būčiau Dievo ir žmonių apleistas? „Na, – tariau aš, – jei Dievas manęs neapleidžia, tai ką gali reikšti, jei ir visas pasaulis mane apleistų? Antra, jei visas pasaulis mane palaikytų, bet aš prarasčiau Dievo malonę ir palaiminimą, argi tai nebūtų nepalyginti blogiau?“

Nuo tos valandėlės pradėjau suvokti, jog čia, nors ir vienišas, galiu būti laimingesnis negu kurioje kitoje pasaulio vietoje. Šitaip galvodamas, buvau bedėkojąs Dievui, kad mane čia atsiuntė. Nežinau, kas čia buvo, bet tai minčiai kilus kažkas sukrėtė mano sąmonę, ir neišdrįsau tų žodžių pasakyti. „Kaip tu gali būti toks veidmainis, – garsiai tariau aš, – apsimesdamas, kad esi dėkingas už būklę, iš kurios nuoširdžiai norėtum išsivaduoti?“ Taigi aš lioviausi. Bet nors negalėjau sakyti, jog buvau dėkingas Dievui už tai, kad esu šioje saloje, vis dėlto nuoširdžiai dėkojau, kad jis sunkiais išbandymais atvėrė man akis ir aš suvokiau, koks buvo ankstesnis mano gyvenimas, pradėjau gėdytis savo nedorumo ir atgailauti. Kai tik atsiversdavau arba užversdavau Bibliją, iš širdies gelmių dėkojau Dievui, kad jis įkvėpė mano draugą Anglijoje, man pačiam to neprašant, supakuoti ją tarp prekių ir kad paskui padėjo išgelbėti iš sudužusio laivo.

Tad šitaip nusiteikęs pradėjau trečiuosius gyvenimo metus saloje, ir nors nevarginsiu skaitytojo tokia smulkia antrųjų metų darbų apyskaita kaip pirmųjų, apskritai noriu pasakyti, kad retai kada sėdėdavau be darbo. Buvau griežtai nustatęs savo dienotvarkę, ir būtent šitokią: pirmiausia mano pareigos Dievui ir Biblijos skaitymas, kuriam skirdavau laiko tris kartus per dieną, antra – išvykos su šautuvu ieškoti maisto, tam paprastai sugaišdavau tris valandas kiekvieną rytą, jei tik nelydavo; trečia – tvarkymas, džiovinimas, ruošimas ir virimas viso to labo, ką nušaudavau ar sugaudavau. Šiems darbams sugaišdavau didesnę dalį dienos. Čia turiu pažymėti, kad nuo vidurdienio, kai saulė būdavo zenite, prasidėdavo tokia kaitra, jog nesinorėdavo net pajudėti. Taigi darbui belikdavo maždaug keturios valandos vakare. Kartais sukeisdavau savo medžioklės bei darbo valandas ir dirbdavau iš ryto, o į laukus su šautuvu eidavau vakare.

Norėčiau pažymėti, kad dirbti man ne tik trūko laiko, bet ir būdavo labai sunku. Neturėdamas įrankių, pagalbininkų, įgudimo, aš bergždžiai sugaišdavau daugelį valandų. Pavyzdžiui, ištisas keturiasdešimt dvi dienas dirbau lentą ilgai lentynai, kurios man reikėjo rūsyje, kai tuo tarpu du lentų pjovėjai su savo įrankiais ir ožiu būtų išpjovę šešias tokias lentas per pusdienį.

Tą lentą teko šitaip dirbti: reikėjo nusikirsti didelį medį, nes lenta turėjo būti plati. Šį medį kirtau tris dienas, o dar dvi genėjau šakas ir paverčiau jį ilgu rąstu. Neapsakomai daug kirsdamas ir tašydamas iš abiejų pusių, pritašiau tiek skiedrų, kad pagaliau medis pasidarė toks lengvas, jog įstengiau jį pajudinti; tada apverčiau ir nulyginau vieną šoną nuo vieno galo iki kito, kol jis pasidarė plokščias kaip lenta, tada apverčiau ir ėmiau tašyti antrąją pusę, kol lenta pasidarė kokių trijų colių ir lygi iš abiejų pusių. Skaitytojas gali suprasti, kaip nuvargdavo mano rankos šitaip dirbant, bet darbas ir kantrybė padėjo man pasidaryti tą lentą ir daugelį kitų dalykų. Šį įvykį atskirai aprašau tik norėdamas parodyti, kodėl tiek daug laiko reikėjo sugaišti tokiam palyginti menkam darbui, kad tai, kas visai lengva padaryti turint įrankius ir pagalbininkų, reikalavo labai sunkaus darbo ir nepaprastai daug laiko, kai turėjau tai atlikti vien savo jėgomis.

Bet nieko nepaisydamas kantrumu ir darbu įveikiau daugelį kliūčių ir įstengiau pasigaminti viską, ko reikalavo aplinkybės, kaip tas bus matyti vėliau.

Lapkričio ir gruodžio mėnesiais laukiau savo miežių ir ryžių derliaus. Užsėtasis sklypas buvo nedidelis, nes, kaip esu sakęs, dėl kaitros žuvo visas pirmųjų metų derlius ir abiejų rūšių sėklos turėjau ne daugiau kaip po pusę peko. Šį kartą mano derlius atrodė būsiąs geras, bet staiga pamačiau, kad man gresia pavojus vėl jo netekti, nes javus naikina įvairūs priešai, nuo kurių labai sunku apsisaugoti. Pirmiausia tai buvo ožkos ir laukiniai žvėreliai, mano vadinami kiškiais, kurie, pajutę daigų saldumą, tupinėjo tarp jų dieną naktį ir nugrauždavo želmenis taip trumpai, kad jie negalėjo išleisti stiebų. Nuo jų apsiginti nemačiau kitos priemonės, kaip tik visą sklypą aptverti tvora. Gerokai privargau, kol tai padariau, juoba kad reikėjo skubėti. Bet mano javų laukelis buvo labai mažas, ir aš jį puikiausiai aptvėriau maždaug per tris savaites. Dieną baidžiau tuos žvėrelius šūviais ir keletą nušoviau, o vakare pririšdavau prie tvoros šunį, kuris lodavo kiaurą naktį, tad netrukus priešai apleido tą vietą, ir javai puikiai išaugo, suvešėjo ir ėmė greitai nokti.

Bet jei anksčiau, kol dar javai žaliavo, man kenkė žvėreliai, tai dabar, kai jau išplaukė varpos, viską sunaikinti kėsinosi paukščiai. Kartą nuėjęs pasižiūrėti, kaip auga javai, pamačiau, kad aplink mano sklypą sukinėjasi pulkai įvairių paukščių, kurie tik ir laukia, kada pasitrauksiu. Tuojau pykštelėjau į juos, nes visuomet nešiodavausi šautuvą. Vos tik iššoviau, iš pačių javų greitai pakilo debesis paukščių, jų buvau nepastebėjęs.

Tuo susirūpinau ne juokais, nes numačiau, kad per kelias dienas jie sunaikins visas mano viltis – turėsiu mirti badu ir niekad negalėsiu sulaukti jokio derliaus. Nežinojau, ką man dabar daryti. Vis dėlto pasiryžau ginti savo javus, nors ir turėčiau dieną naktį juos saugoti. Pirmiausia įbridau į juos, norėdamas pažiūrėti, kokių nuostolių pridaryta. Pamačiau, kad jau daug sugadinta, bet kadangi grūdai dar buvo paukščiams per žali, nuostolis nebūtų toks didelis, jei tik pasisektų išsaugoti tai, kas dar liko.

Užsitaisiau šautuvą ir dėjausi einąs šalin (pastebėjau vagišius, tupinčius medžiuose aplink mane ir laukiančius, kol pasitrauksiu). Ir iš tiesų, vos tik kiek paėjėjau ir dingau jiems iš akių, jie vėl pradėjo vienas po kito leistis į javus. Tatai mane taip įpykino, jog netekau kantrybės ir nelaukiau, kol jų atsiras daugiau. Žinojau, kad kiekvienas grūdas, kurį jie dabar sulesa, kainuos man, galima sakyti, peko dydžio kepalą ateityje. Priėjęs prie tvoros vėl iššoviau ir nudėjau tris paukščius. To man kaip tik ir reikėjo. Paėmiau juos ir padariau taip, kaip Anglijoje daroma su išgarsėjusiais vagimis: pasmeigiau juos ant karties kitiems atbaidyti. Beveik neįmanoma aprašyti, kaip nuostabiai paveikė ši priemonė: paukščiai ne tik nebepuolė javų, jie net vengė rodytis toje salos dalyje, bent niekad jų nemačiau per visą tą laiką, kol ant smaigalio kybojo mano baidyklės.

Lengva įsivaizduoti, kaip aš tuo džiaugiausi. Gruodžio mėnesio pabaigoje – tai metas, kada nuimamas antras derlius – nukirtau savo javus. Pjūčiai man labai stigo dalgio arba pjautuvo. Kaip mokėdamas pasidariau panašų įrankį iš vieno plataus kardo, kurių buvau pasiėmęs iš laivo su ginklais. Bet pirmasis mano derlius buvo negausus, ir jį suvaliau be didelio vargo. Turiu pridurti, kad jį nuėmiau savotiškai: pjoviau vien varpas, susinešiau jas didele pintine, kurią buvau nusipynęs, o paskui tryniau delnais. Pabaigęs šį darbą pamačiau, kad iš pusės peko sėklos turiu beveik du bušelius[14] ryžių ir daugiau kaip pustrečio bušelio miežių; reikia pažymėti, kad taip spėjau, nes tuo metu neturėjau jokio saiko.

Toksai pasisekimas mane labai padrąsino: turėjau vilties, kad ilgainiui Dievas man leis apsirūpinti duona. Bet čia vėl susidūriau su sunkumais. Kaip sumalti grūdus arba juos paversti miltais? Kaip juos išsijoti? Kaip susiminkyti tešlą? Kaip pagaliau iš tešlos išsikepti duonos? To visko aš nemokėjau. Stabdomas tų kliūčių ir trokšdamas turėti kuo didesnę atsargą grūdų, pasiryžau visai neliesti šio derliaus ir pasilikti jį būsimai sėjai, kad ateityje galėčiau turėti pakankamai grūdų ir apsirūpinti duona. Visas savo mintis ir visas darbo valandas paskyriau šiam didžiajam tikslui.

Dabar apie mane buvo galima tikra to žodžio prasme pasakyti, kad užsidirbdavau sau duoną. Stebėtina, kaip nedaug žmonių, man atrodo, pagalvoja, kiek reikia atlikti įvairiausių darbų, – pasėti, prižiūrėti, nupjauti, iškulti, išdžiovinti, sumalti, – kol pagaliau gali išsikepti paprasčiausią duonos kepaliuką. Gyvendamas laukinėje gamtoje, šį slegiantį dalyką kasdien jutau vis ryškiau ir ryškiau net po to, kai gavau pirmąją saują miežių ir ryžių, taip netikėtai išdygusių prie mano namų.

Pirmiausia aš neturėjau plūgo žemei išarti, netgi kastuvo jai sukasti. Na, šią pastarąją kliūtį įveikiau pasidaręs medinį kastuvą, kaip esu anksčiau minėjęs. Koks įrankis, toks ir darbas! Tą kastuvą dirbau daug dienų, bet jis buvo neapkaustytas geležimi ir greitai nusidėvėjo. Be to, ir dirbti su juo buvo sunkiau, ir žemė išsipurendavo kur kas prasčiau. Tačiau to nepaisiau ir kantriai dirbau toliau. Pasėjęs javus, neturėjau kuo jų užakėti. Vietoj akėčių teko valkioti po dirvą sunkią šaką, kuri ne tiek akėjo, kiek draskė žemės paviršių.

O kiek įvairiausių darbų teko nuveikti, kol augo ir brendo mano javai. Reikėjo aptverti lauką, saugoti jį, paskui nukirsti javus, išdžiovinti ir parsigabenti namo, iškulti (t. y. trinti varpas delnais, kad atsiskirtų pelai nuo grūdų). Toliau man trūko malūno grūdams sumalti, sietų miltams išsijoti, mielių ir druskos tešlai užminkyti ir krosnies duonai iškepti. Ir vis dėlto aš išsiverčiau be visų šitų dalykų, kaip vėliau pamatys skaitytojas. Turėti duonos man buvo neįkainojamas atpildas ir malonumas. Dėl visų tų trūkumų mano darbas buvo sunkus ir nuobodus, bet juk neturėjau kitos išeities. Savo dienotvarkėje šiems darbams kasdien skyriau po kelias valandas. Pasiryžau nevartoti grūdų duonai, kol turėsiu didesnę jų atsargą, ir todėl per kitus šešis mėnesius, įtempęs visas jėgas ir sumanumą, dariausi įrankius, reikalingus duonai kepti.

Bet iš pradžių reikėjo paruošti sėjai didesnį sklypą, nes dabar turėjau sėklos, kuria galėjau užsėti daugiau kaip akrą[15]. Pirmiausia pasidariau kastuvą, kuriam sugaišau apie savaitę. Tasai kastuvas atrodė gana liūdnai, buvo labai sunkus, ir juo dirbant reikėdavo dvigubai daugiau vargti. Bet visa tai įveikiau ir netoli namų užsėjau du didelius lygius žemės sklypus, aptvėriau juos basliais iš to medžio, kuris taip lengvai prigyja. Taigi mano aptvaras po metų turėjo pavirsti gyvatvore, kurią mažai tereikės taisyti. Šie darbai buvo ne visai menki ir jiems sugaišau ne mažiau kaip tris mėnesius, nes dauguma jų teko lietingajam laikotarpiui, kai negalėdavau ilgai dirbti lauke.

Kai lydavo ir kai negalėdamas išeiti turėdavau sėdėti urve, aš dirbdavau kitus reikalingus darbus, bet nuolat stengdavausi šnekinti savo papūgą ir mokyti ją kalbėti. Greitai ji jau žinojo savo vardą, o vėliau išmoko ir gana garsiai jį ištarti. „Polė“ – tai buvo pirmas žodis, kurį išgirdau šioje saloje iš svetimų lūpų. Tačiau šis dalykas nebuvo tikrasis mano darbas, o tik šiaip laiko paįvairinimas triūsiant, nes dabar, kaip esu sakęs, turėjau didelį uždavinį: ilgą laiką galvojau, kaip čia vienaip ar kitaip pasigaminus molinių indų. Man jie buvo iš tiesų labai reikalingi, bet vis nežinojau, kaip jų pasidaryti. Neabejojau, kad įstengčiau nulipdyti šiokį tokį puodą, jei tik surasčiau tinkamo molio. Kadangi čia labai karštas klimatas, tai maniau jį išdegti saulėje, ir indas turėtų būti pakankamai tvirtas, kad galėtum imti į rankas ir laikyti jame visas sausas atsargas. Tad ir pasiryžau nulipdyti kelis didesnius puodus, kuriuose būtų galima laikyti grūdus, miltus ir kitus birius daiktus.

Skaitytojas turbūt imtų manęs gailėtis ar greičiau juoktis, jei papasakočiau, kaip nevykusiai užminkiau molį, kokius keistus, gremėzdiškus, bjaurius indus nulipdžiau, kiek daug jų sutrupėjo ir kiek daug suskilo, nes molis buvo per daug purus ir neišlaikydavo savo svorio; kiek daug jų susprogo nuo per didelės saulės kaitros ir kiek daug subyrėjo į gabalus, prisilietus prie jų rankomis tiek prieš, tiek ir po džiovinimo. Gana bus pasakius, kad po dviejų mėnesių nenuilstamo darbo, kai galop suradau tinkamo molio, prisikasiau jo, parsinešiau namo ir ėmiau dirbti, man pavyko padaryti tik du bjaurius molinius indus, kurių net nebuvo galima pavadinti ąsočiais.

Kai tie du mano puodai gerai išdžiūvo ir saulės atokaitoje sukietėjo, aš juos labai atsargiai paėmiau ir įstačiau į dvi dideles karklų pintines, kurias tam reikalui buvau nupynęs. Tuščius tarpus tarp puodų ir pintinių prikimšau miežių ir ryžių šiaudų. Kad tie puodai neatidrėktų, ketinau juose laikyti sausus grūdus, o gal ir miltus, kai jų būsiu prisimalęs.

Nors didieji moliniai puodai išėjo nevykę, kur kas geriau nusisekė mažieji indai – puodukai, plokščios lėkštės, ąsotėliai, dubenėliai ir panašūs daikteliai: saulės kaitroje jie visi nepaprastai kietai išdegdavo.

Bet svarbiausias mano tikslas vis dar nebuvo pasiektas: man reikėjo puodo, kuris nepraleistų skysčio ir atlaikytų ugnį, o tam reikalui nė vienas šių indų netiko. Bet štai vieną kartą sukūriau gana didelę ugnį mėsai kepti ir ją užgesinęs tarp žarijų radau vieno mano sudužusio molinio indo šukę, ugnyje išdegusią kietai kaip akmuo ir raudoną kaip plyta. Tai pamatęs maloniai nustebau ir tariau sau, kad jei šukė ugnyje taip sukietėjo, tai tikriausiai ir visus šiuos indus galima panašiai išdegti.

Tai mane paskatino susimąstyti, kaip galėčiau ugnyje išdegti kelis puodus. Aš visiškai nenusivokiau apie krosnis, kurias naudoja puodžiai puodams degti arba jiems švinu padengti, nors ir turėjau tam reikalui švino. Paėmiau tris didelius dubenis ir du ar tris puodus, sudėjau juos vieną ant kito ir iš visų pusių apkroviau malkomis, o po apačia pakišau gerą krūvą žarijų. Kroviau į ugnį iš viršaus ir iš šonų vis naują kurą, kol pamačiau, kad viduje esantys puodai įkaitę ir anaiptol nesuskilę. Palikau juos stovėti ugnyje dar penkias ar šešias valandas. Pastebėjau, kad vienas jų, nors ir nesuskilo, bet pradeda tirpti. Mat smėlis, sumaišytas su moliu, tirpo nuo didžiulės kaitros ir būtų pavirtęs stiklu, jei būčiau ir toliau palaikęs tokią kaitrą. Tad ėmiau palengva mažinti ugnį, kol raudonoji puodų spalva pradėjo blykšti. Prie jų išsėdėjau visą naktį, kad ugnis visai neužgestų, ir iš ryto turėjau tris labai gerus, nors ir nelabai gražius dubenis ir du molinius puodus, taip kietai išdegusius, jog geriau negalima ir norėti, o vienas jų buvo puikiai nužvilgintas sutirpusio smėlio.

Nereikia nė sakyti, kad po šio bandymo man nebetrūko jokių molinių indų. Bet čia turiu pažymėti, kad jie buvo labai nedailūs. Nors stebėtis nereikia, juk aš lipdžiau juos taip, kaip vaikas lipdo iš purvo riestainius arba kaip kepa pyragus moterys, nemokančios užminkyti tešlos.

Niekas niekuomet taip nesidžiaugė tokiu menku dalyku, kaip aš, pamatęs, jog padariau molinį ugniai atsparų indą. Vos turėjau kantrybės palaukti, kol mano puodai atšalo. Tuoj pastačiau vieną jų su vandeniu ant ugnies, norėdamas išsivirti mėsos, ir tai puikiai pavyko. Iš gabalo ožkienos išsiviriau labai gero sultinio, nors man trūko avižinių miltų ir kitokių priedų, kad jis būtų geresnis.

Tolesnis mano rūpestis buvo pasidaryti akmeninį grūstuvą, kuriame galėčiau sutrinti ar sugrūsti kiek grūdų, nes apie tokį sudėtingą meno kūrinį kaip malūnas nebuvo ko nė galvoti, turint tik porą rankų. Norėdamas rasti išeitį iš šios padėties, nežinojau net ko griebtis. Akmenskaldžio darbas man buvo taip pat svetimas kaip ir visi kiti amatai. Be to, neturėjau tam reikalui įrankių. Praleidau daugelį dienų ieškodamas stambaus akmens, pakankamai didelio, kad jame būtų galima padaryti įdubą ir paversti jį piesta, bet nieko tinkamo neradau. Buvo tik vientisos uolos, nuo kurių jokiu būdu negalėjau atkirsti gabalo. Be to, šioje saloje uolos nebuvo pakankamai kietos. Visos jos buvo iš smėlingo, trapaus akmens, kuris neišlaikytų sunkaus grūstuvo spaudimo ir kuriame trinant grūdus atsirastų smėlio. Tad sugaišęs gerokai laiko paieškoms, atsisakiau šio užmojo ir ryžausi pasiieškoti kieto medžio trinkos. Ją radau kur kas lengviau. Išsirinkęs vieną stuobrį, tokį didelį, kad vos galėjau pajudinti, pirmiausia jį aptašiau kirviu ir kirveliu. Paskui vargais negalais jame išdeginau įdubą, kaip Brazilijos indėnai, darydami savo luotelius. Po to iš vadinamojo geležinio medžio nutašiau didelį, sunkų grūstuvą. Tuos daiktus pasidėjau ligi būsimojo derliaus, kada tikėjausi dalį grūdų sumalti arba, teisingiau sakant, sugrūsti į miltus ir išsikepti iš jų duonos.

Toliau teko daug vargti, kol pasidariau rėtį, arba sietą, miltams sijoti ir jiems atskirti nuo sėlenų ir pelų. Be tų dalykų aš negalėjau kepti duonos. Galima įsivaizduoti, koks tai buvo sunkus uždavinys: neturėjau tam reikalui tinklo ar retos drobės, pro kurią galima miltus sijoti. Ilgus mėnesius iš tiesų nežinojau, ką man daryti. Baltinių tebuvo likę vieni skutai. Turėjau ožkų vilnų, bet nežinojau, kaip jas verpti ir austi. O jei ir būčiau žinojęs, neturėjau nei ratelio, nei staklių. Pagaliau prisiminiau, jog tarp laive rastų drabužių būta kelių perkelinių skarelių kaklui apsivynioti. Iš tų skarelių pasidariau tris mažus, bet visai tinkamus rėčius. Jie man tarnavo kelerius metus. Kaip vėliau susitvarkiau, papasakosiu kitą kartą.

Dabar reikėjo pagalvoti, kaip kepsiu duoną, kai turėsiu miltų. Pirmiausia stigo mielių. Neturėdamas kuo jų pakeisti, lioviausi dėl to sukęs galvą. Bet dėl krosnies iš tiesų teko pavargti. Pagaliau ir čia radau išeitį: nulipdžiau keletą labai plačių, bet negilių molinių indų; jie buvo maždaug dviejų pėdų skersmens, bet ne gilesni kaip devynių colių. Šiuos indus išdegiau ugnyje, kaip anksčiau kitus, ir atidėjau į šalį. Kai atėjo metas kepti duoną, susikūriau didelę ugnį savo ugniakure, kurį buvau išgrindęs keliomis ketvirtainėmis (jei tik galima jas pavadinti ketvirtainėmis), mano paties pasigamintomis tvirtomis plytomis.

Kai malkos sudegė ir pavirto žarijomis, išžarsčiau jas po visą ugniakurą ir taip palikau, kol židinys labai įkaito. Tada nužėriau žarijas į šalį ir sudėjau duonos kepalus, o iš viršaus apdengiau juos moliniu dubeniu ir tą dubenį apkroviau žarijomis, kad būtų kuo karščiau. Miežiniai kepalai iškepė puikiai, kaip geriausioje pasaulio krosnyje. Netrukus išmokau kepti ryžių paplotėlius bei pudingus ir tapau tikru kepėju. Nekepiau tik įdarytų pyragų, nes, be paukštienos ir ožkienos, neturėjau ko į juos kimšti.

Nėra ko stebėtis, kad dirbant šiuos darbus praėjo beveik visi tretieji mano gyvenimo saloje metai, ir reikia pažymėti, jog tuo pat metu protarpiais turėdavau suvalyti naują derlių ir nudirbti kitus laukų darbus. Nuskabiau javų varpas, kai jos nunoko, sukroviau į dideles pintines ir parsinešiau namo. Jos ten gulėjo, kol susiradau laiko joms ištrinti. Kulti negalėjau, nes neturėjau nei klojimo, nei spragilo.

Galų gale, didėjant grūdų ištekliams, man prireikė ir talpesnės klėties. Dabar turėjau apie dvidešimt bušelių miežių, o ryžių tiek pat ar daugiau, tad nusprendžiau juos imti vartoti neribodamas, juoba kad džiūvėsiai jau seniai buvo pasibaigę. Be to, pasiryžau apskaičiuoti, kiek man reikia grūdų ištisiems metams, ir sėti tik kartą per metus.

Pasirodė, kad keturiasdešimt bušelių miežių ir ryžių per metus visai pakanka. Tad ryžausi kasmet sėti tik tiek javų, kiek buvau pasėjęs paskutinį kartą, tikėdamasis, kad tokio kiekio pakaks apsirūpinti duona.

Galite neabejoti, kad dirbdamas aš nuolat prisimindavau žemę, kurią buvau matęs anoje salos pusėje, ir man kildavo slaptų troškimų į ją nusidanginti, nes vaizdavausi, kad pamatęs žemyną arba gyvenamą kraštą rasiu vienokių ar kitokių priemonių keliauti toliau, o galbūt ir iš viso iš čia ištrūkti.

Bet aš nepagalvodavau apie tai, kokie pavojai man grėstų, nemaniau, kad galiu patekti tokiems laukiniams, kurie blogesni už Afrikos liūtus ir tigrus. Jeigu kada pakliūčiau jiems į nagus, tai tūkstantis šansų prieš vieną, kad jie mane nužudytų, o gal net suėstų; buvau girdėjęs, kad Karibų pakrantės gyventojai yra kanibalai, arba žmogėdros, ir pagal geografinį plotį žinojau, jog esu ne per toliausiai nuo tų krantų. Jeigu jie ir nebūtų žmogėdros, vis dėlto galėtų mane nužudyti kaip ir daugelį europiečių, kurie patekdavo jiems į nagus, net kai jų būdavo dešimt ar dvidešimt. Juo blogiau būtų man – vienam ir beveik beginkliam.

Apie tuos visus dalykus, sakau, turėjau gerai pagalvoti ir ne kartą juos vėliau svarsčiau, bet tada aš nebijojau nieko: mano galvą buvo apnikusios mintys, kaip čia patekus į aną tolimą krantą.

Štai kada pasigedau savo berniuko Ksurio ir valties su keturkampe bure, kuria buvau nuplaukęs daugiau kaip tūkstantį mylių Afrikos pakraščiais! Bet tuščias dalykas apgailestauti. Tada nusprendžiau nueiti ir apžiūrėti mūsų laivo valtį, kuri, kaip sakiau, buvo audros nublokšta toli į krantą. Ji gulėjo ne visai pirmykštėje vietoje: ties stačia, smėlėta pakrante, vėjo ir bangų apvožta, o jūros bangos jau toli atsitraukusios.

Jei būčiau turėjęs žmonių, kurie ją sutaisytų ir nuleistų į vandenį, ta valtis dar būtų buvusi visai tinkama ir būčiau galėjęs ja gana lengvai nuplaukti atgal į Braziliją. Bet buvo aišku, kad atversti šią valtį yra toks pat nepakeliamas uždavinys kaip pajudinti visą salą. Vis dėlto nuėjau į mišką, prisikirtau karčių svirtims bei velenams ir visa tai nusigabenau prie valties. Guodžiau save mintimi, kad jei tik įstengsiu atversti, man pavyks ją lengvai pataisyti ir tada galėsiu išplaukti į atvirą jūrą.

Aš iš tiesų netaupiau savo jėgų ir šiam bergždžiam darbui sugaišau apie tris ar keturias savaites. Pagaliau įsitikinęs, kad silpnomis savo jėgomis jos neapversiu, ėmiau kasti po ja smėlį, tikėdamasis, kad ji, paremta pagaliais, pati krisdama apsivers.

Bet kai tai padariau, vis dėlto negalėjau nei jos pajudinti, nei pakišti po ja pagalių, nei nuleisti jos į vandenį, tad turėjau šį darbą mesti. Bet mano troškimas nuplaukti į žemyną dėl šios nesėkmės veikiau sustiprėjo, negu susilpnėjo, nors galimybės ten patekti atrodė neįmanomos.

Pagaliau nusprendžiau pabandyti pats pasigaminti luotelį, tokį, kokį šių kraštų čiabuviai net be įrankių pasidaro iš storo medžio kamieno. Maniau, kad tai ne tik įmanoma, bet ir lengva, ir nepaprastai džiaugiausi galvodamas, jog tam darbui turiu daug patogesnių priemonių, negu jų turi negrai ar indėnai. Bet aš pamiršau ypač nepalankias aplinkybes, kurios man kliudė labiau negu indėnams: kaip, neturint talkininkų, nustumti luotą į vandenį, kai jis bus išskobtas. Ir tai man buvo daug sunkiau įveikiama kliūtis negu jiems įrankių trūkumas. Sakykime, susirandu miške didelį medį, su dideliu vargu jį nukertu, savo įrankiais nukapoju šakas ir aptašau jį luoto pavidalu, o vidų išskaptuoju arba išdeginu, žodžiu, tą medžio stuobrį paverčiu tikra valtimi. Kas man iš to, jei negalėsiu nustumti į vandenį ir turėsiu palikti miške?

Žinoma, jeigu nors truputį būčiau pagalvojęs apie savo padėtį imdamasis skobti luotą, turėjau pasvarstyti, kaip jį nuleisiu į vandenį, bet aš taip degiau troškimu leistis į jūrą, jog nė karto nepagalvojau, kaip jį nukelsiu nuo sausumos; man daug lengviau buvo nuplaukti jūromis keturiasdešimt penkias mylias, negu nutempti jį žeme keturiasdešimt penkis sieksnius, kurie skyrė luotą nuo vandens.

Aš įnikau dirbti tą luotą kaip kvailys, didžiausias kvailys, koks tik gali būti žmogus, turintis nors kiek sveiko proto. Džiaugiausi savo sumanymu negalvodamas, ar pajėgsiu jį įvykdyti. Negalima sakyti, kad nemąsčiau apie tą kliūtį, bet kiekvieną kartą drąsindavausi šitokiu kvailiausiu atsakymu: „Na, pirmiausia padarysiu luotą, o kai jis bus baigtas, esu tikras, kad rasiu vienokį ar kitokį būdą nuleisti jam į vandenį.“

Tai buvo visai tuščias samprotavimas, bet įkaitusi vaizduotė nedavė ramybės, ir aš ėmiausi darbo. Nukirtau kedrą. Abejoju, ar Saliamonas turėjo tokį, statydamas Jeruzalės šventyklą. Jis buvo penkių pėdų ir penkių colių skersmens apačioje prie kelmo, dvidešimties pėdų aukštyje – keturių pėdų ir vienuolikos colių, toliau kiek plonėjo ir šakojosi. Vargais negalais nukirtau tą medį. Dvidešimt dienų kirtau ir kapojau patį kamieną. Dar keturiolika dienų vargau, kol nugenėjau šakas ir nukirtau plačiai išsikerojusią viršūnę. Paskui sugaišau visą mėnesį, kol nutašiau stuobrį ir jis pasidarė panašus į luotą. Dar apie tris mėnesius užtrukau, kol išduobiau vidų. Visa tai, tiesa, atlikau be ugnies, vien su mediniu kūju bei kaltu. Nepaprastai daug dirbau, kol pagaliau padariau puikiausią luotą, kuris lengvai galėjo pakelti dvidešimt šešis žmones, taigi mane ir visą mano krovinį.

Pabaigęs šį darbą, nepaprastai juo džiaugiausi. Luotas tikrai buvo gerokai didesnis už mano matytus čiabuvių, padarytas iš vieno kamieno. Užtat kiek jis man atsiėjo vargo! Dabar beliko jį nuleisti į vandenį. Nė trupučio neabejoju, kad jei tai būtų pavykę, būčiau pradėjęs beprotiškiausią kelionę, kokią kas nors kada nors buvo mėginęs atlikti.

Tačiau kad ir kiek plūkiausi, nuleisti į vandenį nepajėgiau. Visos mano pastangos pasibaigė niekais. Luotas gulėjo tik už šimto jardų nuo vandens, bet pirmoji kliūtis buvo ta, kad kelias į upelį ėjo įkalnėn. Šiai kliūčiai nugalėti pasiryžau nukasti žemės kauburį ir padaryti tam tikrą nuolydį. Tą aš ir pradėjau, ir tai man atsiėjo nepaprastai daug vargo, tačiau kas gailėsis pastangų, jei numato galimybę išsivaduoti? Kai įveikiau šią kliūtį, padėtis nė kiek nepagerėjo: aš negalėjau luoto pajudinti, kaip anuomet negalėjau pajudinti laivo valties. Tada išmatavau nuotolį iki jūros ir pasiryžau iškasti doką ar perkasą ir atvesti vandenį iki luoto, nes mačiau, kad atvirkščiai padaryti nepajėgsiu. Aš pradėjau šį darbą, bet apskaičiavęs, kaip giliai, kaip plačiai reikėtų kasti, supratau, kad dirbant vienam žmogui reikėtų dešimties ar dvylikos metų tai kliūčiai įveikti. Krantas buvo labai aukštas, ir aukščiausioje vietoje perkasas turėtų būti dvidešimties pėdų gylio. Kad ir labai nenoromis, galop mečiau ir šį mėginimą.

Šioji nesėkmė mane labai nuliūdino, ir dabar, nors ir per vėlai, aš supratau, kaip kvaila pradėti darbą neapskaičiavus, kiek jis kaštuos, ir nenumačius, ar įstengsime savo jėgomis jį pabaigti.

XI SKYRIUS

Šių dienų įkarštyje sukako ketvirtosios mano gyvenimo šioje saloje metinės. Tą dieną, kaip ir anksčiau, praleidau melsdamasis, ramiai nusiteikęs. Nuolat rimtai skaitydamas Dievo žodį ir padedamas jo malonės, ėmiau į viską žiūrėti visai kitomis akimis. Pasikeitė visas mano požiūris, pasaulis man dabar atrodė labai tolimas ir svetimas. Nieko iš jo nesitikėjau, nieko netroškau. Žodžiu, neturėjau su juo nieko bendra ir, matyt, visam laikui buvau nuo jo atskirtas. Žvelgiau į jį tokiomis akimis, kaip mes tikriausiai žiūrėsime iš aukštybių į vietą, kurioje kadaise gyvenome ir iš kurios pasitraukėme. Ir aš dabar galėjau pasakyti pasauliui, kaip Abraomas turtuoliui: „Tarp manęs ir tavęs iškilusi didžiulė bedugnė.“

Aš nutolau nuo visų pasaulio nedorybių, čia man buvo svetimi kūno geiduliai ir gyvenimo tuštybė. Nebuvo ko geisti, nes turėjau viską, kuo tik galėjau dabar naudotis. Buvau visų tų didžiųjų plotų savininkas, galėjau pasivadinti karalium ar imperatoriumi viso to krašto, kuris man priklausė. Aš neturėjau konkurentų, neturėjau varžovo, kuris ginčytų mano valdžią ar norėtų valdyti drauge su manimi. Galėjau prikrauti laivus grūdų, bet iš to nebūtų jokios naudos, ir aš sėjau tik tiek, kiek man reikėjo. Turėjau daugybę vėžlių, bet man pakakdavo retkarčiais nudėti vieną. Turėjau tiek statybai tinkamų medžių, kad galėjau pasistatyti visą laivyną. Turėjau tiek vynuogių, jog visą pastatytą laivyną būčiau galėjęs prikrauti vyno ir džiovintų razinų.

Bet aš vertinau tik tai, ką galėjau sunaudoti. Buvau sotus, turėjau kiek man reikėjo, tad kam trokšti daugiau? Jeigu susimedžiodavau mėsos daugiau, negu galėjau suvalgyti, ją turėdavo suėsti šuo arba kirminai. Jei pasėčiau daugiau javų, negu galėčiau suvartoti maistui, jie turėtų sugesti. Medžiai, kuriuos nukirtau, gulėjo ant žemės ir trūnijo. Aš galėjau juos panaudoti vien kurui, kurio man reikėdavo tik maistui pasigaminti.

-- Papildyta --

Laukite tesiio

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

Komentuoti gali tik prisijungę nariai

Jeigu turite paskyrą, prisijunkite

Sukurti paskyrą

Sukurkite paskyrą mūsų forume

Registruotis

Prisijungti

Turite paskyrą? Prisijunkite

Prisijungti dabar

  • Narių peržiūri šį forumą:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.


  • SuperGames programele
  • SuperGames programele


×