Tom Clancy's EndWar

[Rezidentas]

Niekada nebuvau „Žvaigždžių kelių“ gerbėjas, bet nesuprantu, kas daros į senatvę. Žymųjį „sauskelnių“ vaikystės serialą prisimenu vis dažniau ir dažniau. Sakyčiau, bent kartą per mėnesį ar du. Reikia pastebėti, kad tai vyksta be jokios rimtesnės priežasties. Štai paskutinį sykį toks keistas déjà vu buvo žaidžiant Endwar. Kažkaip nevalingai prisiminiau filmą „Žvaigždžių keliai“ ir jo herojų vizitą žemėje. Toje serijoje jie beviltiškai bandė susikalbėti su akmens amžiaus IBM kompiuteriu ir balsu paaiškinti jam, kaip gaminamos erdvėlaivių stabdžių trinkelės. IBM, aišku, nė velnio nesuprato ir teko naudotis pele. Kas galėjo pagalvoti, kad neprabėgs nė 20 metų… ir pasaulis vėl įsivels į pasaulinį karą. Nes žmonės kitaip negali. Taip mano Tomas Clancy ir aš visiškai su juo sutinku. Endwar pasakoja apie 2020–ųjų Žemę, kurioje subrendo naujas konfliktas. Tai nereiškia, jog nuo ryt iki tol mes nekariausim. Anaiptol. Žaidimo intro labai kruopščiai išanalizuojama alternatyvi mūsų dienų istorija, kurios užuomazgas gali matyti ir šiandien.

2016–aisiais Saudo Arabijoje įvykus atominei katastrofai pasaulis atsibunda iš letargo miego. JAV ir Europa galutinai suvokia raketinio skydo būtinybę ir tokį pasistato. Rusai statosi savo raketinį skydą. Jie gali sau tai leisti, nes susprogdinus Arabiją netikėtai paaiškėja, kad visa likusi pasaulio nafta ir dujos yra būtent Rusijos valdose. Iš energetikos gaunami pelnai ne tik sustiprina Rusijos ekonominę padėti, bet ir leidžia visiškai renovuoti armiją. Heh... Įdomu tai, kad žaidimo istorija paremta to paties pavadinimo knyga, kurioje nuspėti kai kurie dėsningumai. Juk Putinas apie siekius nemažinti armijai atnaujinti skirto finansavimo prabilo vos prieš keletą savaičių. Jei rusai netaupo krizės akivaizdoje, nesunku nuspėti, kas dėtųsi, jeigu jie turėtų visą pasaulio naftą.

Pastatę nepramušamą raketinį skydą amerikiečiai atsistojo ant vieno laipto su Europos Sąjunga. Ir tai suerzino JAV. Todėl pastaroji nutarė išskristi į kosmosą ir ten sukonstruoti ginkluotės sistemą, nuo kurios neapsaugos jokie skydai. Tai nepatiko ES. Taip dvi sąjungininkės apsipyksta ir ima organizuoti diversijas. Tarp abiejų šalių subręsta konfliktas ir... savo meilę Amerikai nusprendę pademonstruoti rusai užima Lenkiją. JAV toks įvykių posūkis nepatinka, tad ji paskelbia karą Rusijai. Štai ir trečiasis pasaulinis. Visi prieš visus. Balius kaip turi būt.

Žaisdamas galėsi patirti karo išvakarių įvykius savo kailiu. Tam skirta mokomoji kampanija, kurios metu gausi pavaldyti visas kariaujančias puses. Na, o užvirus pasaulinio masto šventei, teks pasirinkti kažkurią pusę. Toliau žaidimo eiga labiausiai primena stalo žaidimą Risk. Endwar, kaip ir Total War žaidimai, skeltas į dvi dalis. Tiesa, strateginiame žemėlapyje veiklos bus ne tiek daug. Iš principo Tau tereiks pasirinkti atakos kryptį ir persikelti į taktinį žemėlapį, kur mūšiams vadovausi realiu laiku. Šiuo atžvilgiu Endwar yra tarpinis variantas tarp Total War ir naujausiojo Warhammer 40K. Smagu ir tai, kad mūšiuose užgrūdinti ir patirties įgavę kariai gali būti tobulinami ir kautis toliau.

O štai pačios kautynės ganėtinai banalios, ypač jei nuspręsi ignoruoti saldžiausią žaidimo vyšnaitę — galimybę vadovauti kariuomenei balsu. Taktinė žaidimo mechanika paremta vaikų žaidimo „Akmuo, popierius, žirklės“ principu. Na, taip. Šiuo principu paremta didžioji dauguma strateginių žaidimų, bet... Endwar šiuo principu vadovaujasi aklai ir nedaro jokių išimčių. Tankai naikina šarvuočius, šie — sraigtasparnius, pastarieji — tankus. Viskas. Na, dar yra pėstininkai. Jie nežudo nieko, juos žudo visi. Žodžiu, jei vykdant misiją būtų galima jų nenaudoti, niekas ir nenaudotų. Tačiau jie būtini kontroliniams taškams užimti. Bah.

Pats vadovavimas balsu yra visai džiugi naujiena žaidimų pasaulyje, tačiau tobulai veikiančia jos nepavadinčiau. Sistema į žaidimą įdiegta tvarkingai, akimirksniu „pasigauna“ prie kompiuterio prijungtus mikrofonus ir susikalibruoja pagal žaidėjo balsą. Tam reikalui tereiks atlikti 10 paprastučių testukų. Kai pirmą sykį gavę mano komandą tankistai užvedė savo turbodyzelinius agregatus ir pajudėjo į priekį, galvojau apsisiusiosiu iš laimės. Tikrai nuostabus jausmas! Jis neapleido manęs gal pusvalandį ir tada viskas staiga atsibodo.

Įsakymai žaidime duodami medžio principu ir žaidėjas priverstas laikytis tam tikros šakos. Kitaip tariant, įsakyti reikės identiškai, stengiantis nekeisti kalbėjimo tono ir nesupainioti žodžių vietomis. Po dvidešimties minučių pasijunti it skaityti besimokantis robotas ir atsiranda nenumaldomas noras žaisti su pele. O su ja žaidime nelabai ir yra kas veikti. Paprastas balansas ir tyčia sulėtinta žaidimo mechanika verčia nuobodžiauti. Galiausiai paaiškėja, kad žaidimas iš esmės ir buvo sukurtas tam, kad pristatytų valdymo balsu sistemą. Ją įskaitau. O ką daryti su žaidimu?

Truputį gaila, nors, greičiausiai, konsolių savininkai dėl to nesuka galvos. Žaidimo grafika nėra įspūdinga, tačiau tikrai patraukli pažiūrėti. Realiai EndWar turėjo visas galimybes pasirodyti geriau nei Warhammer 40K DOW II, bet tai neįvyko. Aš kaltinu norą padaryti viską kuo paprasčiau ir pritempti žaidimą prie valdymo balsu. Tačiau priežasčių gali būti ir daugiau. Pavyzdžiui, startas ne tik PC, bet ir X360 ar PS3 platformose. Jų savininkai gi nėra matę pelių nei į jas kalbėję, kaip tie vyrukai iš Star Trek. Kiekviena normali strategija jiems paprasčiausiai pasirodys per greita.

games.lt

[Guest kxkbartas]

:rolleyes:

[FunkyDude]

to gamm - nors parasyk kad cituoji , nes galima pagalvoti kad tu cia rasei sita apzvalga.