Prasmingi tekstai, pamokantys (pasakėčios)

[Rockis]

Sveiki, duosiu jums pasiskaityti, nepagailėkit laiko, nes tai tikrai verčia susimąstyti. Beje, jei turite/žinote kažką panašas, prašau pasidalinti

 

Vieną vakarą grįžo žmogus namo po darbo, kaip visada pavargęs ir suirzęs ir pamatė, kad tarpduryje jo laukia penkiametis sūnus.
- Tėveli, ar galiu tavęs paklausti?
- Be abėjo, kas atsitiko?
- Tėveli, kiek tu uždirbi?
- Tai ne tavo reikalas! - įsižeidė tėvas. - Ir kam tau to prireikė?
- Tiesiog noriu žinoti. Prašau pasakyk, kiek tu uždirbi per valandą?
- Na, 500. O kodėl tu to klausi?
- Teveli, - sūnus labai rimtai pažiūrėjo jam tiesiai į akis. - Tėveli, tu gali paskolinti man 300?
- Tu klausinėji tik todėl, kad aš tau paskolinčiau pinigų kažkokiam kvailam žaislui? - surėkė tėvas. - Tuoj pat eik į savo kambarį ir gulkis!... Negalima juk būt tokiu egoistu! Aš taip sunkiai dirbu, labai pavargstu, o tu taip kvailai elgiesi.
Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. O tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje ir pykti, išgirdęs tokį sūnaus prašymą. Kaip jis drįso paklausti apie mano atlyginimą, kad po to dar ir pinigų paprašytų? Tačiau po kurio laiko jis nusiramino ir pradėjo mąstyti blaiviai: gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus? Velniai nematė tų trijų šimtų, jis juk dar nė karto neprašė manęs pinigų. Kada jis įejo i vaikų kambarį, sūnus jau gulėjo lovoje.
- Tu miegi, sūneli? - paklausė tėvas.
- Ne, tėveli, tiesiog guliu, - atsakė mažylis.
- Man atrodo aš pasikarščiavau, - tarė tėvas. - Buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man, štai pinigai, kurių tu prašei.
Mažylis atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
- Tėveli, ačiū tau labai! - linksmai sušuko jis. Po to jis iš po pagalvės ištraukė dar kelis suglamžytus banknotus. Tėvas pamatęs, kad sūnus jau turi pinigų, vėl supyko. O mažylis kruopsčiai išlygino banknotus, paskaičiavo juos ir pažiūrėjo į tėvą.
- Kodėl tu prašei pinigų, jei jau turi jų? - paklausė tėvas.
- Todėl, kad turėjau nepakankamai, bet dabar turiu lygiai tiek, kiek reikia., - atsakė mažylis.
- Tėveli, čia lygiai 500. Ar galiu aš nusipirkti tavo dėmesio valandėlę? Prašau, ateik rytoj anksčiau iš darbo, aš norėčiau, kad mes visi kartu pavakarieniautume.

Moralas:

Moralo nėra. Tiesiog norėjau priminti, kad mūsų gyvenimas labai trumpas tam, kad visą jį praleistume darbe. Mes turėtume neleisti jam prasiskverbti pro pirštus ir nors nedidelę dalelę jo pašvęsti tiems, kurie tikrai mus myli - patiems artimiausiems žmonėms. Jei mes rytoj mirsim, darbe mus labai greitai pakeis kažkas kitas ir tik šeimai ir draugams tai bus tikrai sunki netektis, kurią jie prisimins visą gyvenimą. Pagalvokime apie tai, nes darbui ir karjerai mes skiriame žymiai daugiau laiko nei šeimai.

 

 

 

 

Kartą vienas protingas profesorius universitete uždavė savo studentams tokį klausimą: “Ar visą tai, kas egzistuoja, sukūrė Dievas?”

Vienas studentas drąsiai atsakė: “Taip, sukūrė Dievas”.

“Dievas viską sukūrė?” - paklausė profesorius.

“Taip, sere.” - atsakė studentas.

Profesorius paklausė: “Jeigu Dievas viską sukūrė, reiškia, Dievas sukūrė blogį, jeigu jau blogis egzistuoja. Ir pagal tą principą, kad mūsų darbai parodo, kas mes esame, reiškia, kad Dievas yra blogis”.

Studentas nutilo, išgirdęs tokį atsakymą. Profesorius buvo labai savimi patenkintas. Jis pasigyrė studentams, jog dar kartą įrodė, kad tikėjimas Dievu - tai mitas. Nes sąvokos “Dievas” ir “blogis” prieštarauja viena kitai ir viena kitą paneigia.

Kitas studentas pakėlė ranką ir paklausė: “Ar galiu Jums užduoti klausimą, profesoriau?”

“Žinoma”, - atsakė profesorius.

Studentas atsistojo ir paklausė: “Profesoriau, ar egzistuoja šaltis?”

“Kas per klausimas? Žinoma, egzistuoja. Ar tau niekada nebuvo šalta?”

Studentai prapliupo juokais iš jaunuolio klausimo.

Jaunuolis atsakė: “Iš tiesų, sere, šalčio nėra. Pagal fizikos dėsnius, tai, ką mes vadiname šalčiu, laikoma šilumos nebuvimu. Absoliutus nulis (-460 laipsnių pagal Farenheitą) yra visiškas šilumos nebuvimas. Šioje temperatūroje visa materija tampa inertiška. Šalčio nėra. Mes sukūrėme šį žodį, kad įvardintume, ką mes jaučiame kai nėra šilumos.”

Studentas tęsė: “Profesoriau, tamsa egzistuoja?” Profesorius atsakė: “Žinoma, egzistuoja”.

Studentas atsakė: “Jūs vėl neteisus,sere. Tamsos taip pat nėra. Tamsa - tai šviesos nebuvimas. Mes galime tyrinėti šviesą, bet ne tamsą. Mes galime naudoti Niutono prizmę, kad išskaidyti baltą šviesą į daugybę spalvų ir išmatuoti kiekvienos spalvos bangos ilgį. Mes negalime išmatuoti tamsos. Šviesos spindulys, patekęs į tamsią erdvę, ją apšviečia. Kaip jūs galite išmatuoti, kiek tamsi yra kuri nors erdvė? Jūs matuojate, kiek šviesos joje yra. Ar ne taip? Tamsa, tai sąvoka, naudojama apibūdinti, kas vyksta kai nėra šviesos.” Galų gale jaunuolis paklausė: “Sere, ar blogis egzistuoja?”

Šį kartą profesorius jau nebe taip pasitikėdamas atsakė: “Žinoma, aš jau pasakiau. Mes tai matome kiekvieną dieną. Žiaurumą tarp žmonių. Daugybę nusikaltimų ir prievartos visame pasaulyje. Šie pavyzdžiai parodo blogio apraiškas.”

Ir šį kartą studentas atsakė: “Blogio nėra, sere, arba, galima sakyti, jis neegzistuoja pats sau. Blogis - tai paprasčiausiai Dievo nebuvimas. Jis panašus į tamsą ir šaltį, tai žodis, sukurtas žmogaus, kad įvardintų Dievo nebuvimą. Dievas nesukūrė blogio. Blogis - tai ne tikėjimas arba meilė, kurie egzistuoja kaip šviesa ir šiluma. Blogis - tai Dieviškos meilės nebuvimo žmogaus širdyje rezultatas. Tai kaip šaltis, kuris atsiranda, kai nėra šilumos, arba tamsa, kuri ateina, kai nėra šviesos”.

Profesorius atsisėdo.

Šio jaunuolio vardas - Albertas Enšteinas.

 

 

 

Mergina laukė savo reiso dideliame oro uoste. Jos reisas buvo užlaikytas, ir jai teks jo laukti kelias valandas. Ji nusipirko knygą, pakelį sausainių ir atsisėdo į krėslą, jog turiningai praleistų laisvą laiką. Šalia jos buvo tuščia kėdė, kur gulėjo sausainių pakuotė, o šalia esančioje kėdėje sėdėjo vaikinas, kuris skaitė žurnalą. Ji paėmė sausainį, vaikinas taip pat! Ją tai sunervino, tačiau ji nieko nepasakė ir toliau pradėjo skaityti knygą. Ir kiekvieną kartą kai ji paimdavo sausainį, vaikinas taip pat imdavo sausainį. Ji dėl to žiauriai pasiuto, tačiau nenorėjo kelti skandalo perpildytame oro uoste. Kai liko tik vienas sausainis, ji pagalvojo:
" Įdomu pasižiūrėti, ką visgi dabar padarys tas chamas ? ".
Lyg būtų perskaitęs jos mintis, vaikinas paėmė sausainį, perlaužė jį per pusę, ir perdavė jai, nepakeldamas akių.
Tai buvo riba, ji atsistojo, susirinko savo daiktus ir išėjo.
Vėliau, kai ji įsėdo į lėktuvą, ji paėmė rankinę, tam jog pasiimtų akinius ir išėmė sausainių pakuotę... Ji staiga prisiminė jog ji įsidėjo sausainius į savo rankinę. Ir žmogus, kuri jį laikė chamu, dalinosi su ja sausainių pakeliu, neparodant nė trupučio pykčio, tiesiog dalinosi iš gerumo. Jai buvo taip gėda ir nebebuvo galimybės ištaisyti šią klaidą.
Prieš pykstant...
Pagalvokite apie tai..
Galbūt esate neteisus BŪTENT JŪS!

 

 

 

Du vyrai gulėjo ligoninės palatoje.

Vienam vyrui kiekvieną popietę tekdavo sėdėti vieną valandą, kad pasišalintų skystis iš jo plaučių.

Jo lova buvo šalia lango, kuris buvo tik vienas palatoje.

Kitas vyras visą laiką turėdavo gulėti nugara į langą.

Jie kalbėdavo valandų valandas.

Jie kalbėjo apie savo šeimas, karą, namus ir draugus.

Kiekvieną popietę, vyras, kuris galėjo sėdėti apibūdindavo viską ką mato už lango.

Jisai pasakojo kaip įsimylėjėliai vaikšto susikibę, kaip vaikai bėgiojo nuo savo namų, pasakojo koks puikus miesto horizonto vaizdas matyti tolumoje.

Taip praėjo keli mėnesiai.

Vieną rytą į palatą atėjo slaugė, kuri rado vyra gulinti prie lango nebegyvą.

Vyras paprašė slaugės, kad būtų perkeltas prie lango. Slaugė iškart tai padarė.

Lėtai jis atrėmė save ant vienos alkūnės, kad galėtų pamatyti realujį pasaulį lauke. Jis įsitempė ir lėtai pasisuko, kad pamatytų langą prie lovos.

Jis atsisuko į tuščią sieną.

Vyras paklausė slaugytojos, kur dingo langas, per kurį miręs vyras apibūdindavo viską kas vykdavo lauke.

Slaugytoja pasakė, kad vyras buvo aklas ir negalėjo nieko matyti.

Ji pasakė: Galbūt jis norėjo tik padrąsinti jus.

Epilogas:

Yra didžiulė laimė padaryti kitus laimingais, nepaisant mūsų pačių situacijų.

Jeigu norite jaustis turtingas, jums nebūtina skaičiuoti pinigų.
Šiandiena yra dovana, štai kodėl tai vadinama dabartimi.

 

 

 

[nedaso]

[Rockis]

O man nelabai ir įdomu skaitei tu, ar neskaitei O manau jei ir būtum paskaitęs, būtum nesupratęs, nes esi dar per skysto proto tam. Tau rūpi tik ketureiliai eilėraštukai, kuriuose  keiksmažodžiai.

[nedaso]

O man nelabai ir įdomu skaitei tu, ar neskaitei O manau jei ir būtum paskaitęs, būtum nesupratęs, nes esi dar per skysto proto tam. Tau rūpi tik ketureiliai eilėraštukai, kuriuose  keiksmažodžiai.

:DDDDDDDDDDDDD r u srs?

[Harder]

Jau šiti senei žinomi labiausiai patiko kur oro uoste su sausainiais

[Rockis]

Jau šiti senei žinomi labiausiai patiko kur oro uoste su sausainiais

Tai taip, aišku kad žinomi