Karoona- Leliu teatras

[gna]

Aš pažinau vieną tokį tipa Gracijų

Jis mėgų būti apsuptas pastoviai dėmesio ovacijų

Komunikacijų, labo vienas generalinių, dar buvo akcininku ir kalčiausiu generaliniu

Nežinau tikrai iš kokio miesto kilęs tas nesvarbu, nes jis dabar turėjo ne namą, o pilį

Krizė štili, važinėjo juodu piktu bumeriu, trys šešetai blizgėjo riebiai ant jo numerio

Sa kak paložana marškinukai prie kostiumo fonotekui surinkti Kirkorao visi albumai

Dūmai iš cigaro, na ne kubos bet visgi lakierkos versači, kurių Jis taip nemėgo blizgint

Veidrodiniai batai tikro vyro markė šitą Jis žinojo ir su jais sėkmingai reikalus tvarkė

Iš esmės Jam nereikėjo drabužių, nes Jis turėjo tiek meilužių kiek dienų turi gegužis

Dėl to Jį tituluodavo svajonių jaunikiu, o gal dėl to, kad centimetrų dvim penkių buvo jo mikis

Šią paslaptį palikimia žmonių žurnalui, o po mano priedainiop išgirsit viską iki galo

Ją živų kak chačių i dzielajų kak što mnie paložana dievački minę cilųjų čiūvstvūlūs i kak marožana

Aš gyvenu kaip rojui ir darau kas man patinka panos skruostus liežuvėliais saldžiais minko

Ji buvo ne aukšta Jos vardas buvo Rūta dirbo teatre su lėlėm išlaikė vieno kambario butą

Neišvaizdi tokia labiau link tų pilkų pelyčių

Nemėgo falšo, o dar labiau gražių pupyčių

Savo veiklai atsidavus visa dūšia dar spėdavo ji rūpintis pasiligojusia motuše

Pluše te plušo, laiko neturėdama sau vilės ateitį kadanors gyvens geriau

Svajodama statydavo scenos spektaklius

Įsikūnyti herojus, gyvent su vėlėm ir herakliais

Tai buvo Jos pasaulis daug gražesnis nei tikras kur dominavo išvaizda ir bosai apsiriją ikrais

Nemėgo vikriai, viską darė iš lėto kruopščiai, kad detalės būtų savo vietoj

Taip lėkė dienos nuo mažytės scenos link namų, nuo mylimos lig naujų lėlių papuošalų

Kai du pasauliai susipina į vieną imi svajoti apie tą, kuris gražiau atrodo mėnesienoj, tikiesi kada nors paliesti savo rankom, bet svajonės dažna toj tikrovėj neaplanko.

Buvo pavasaris spektaklio premjera artėjo, Jei trūko financavimo, Ji pas remėjus ėjo

Taip atsidūrė Gracijaus kabineto kėdėj, pasakojo jam apie teatro sąskaitų bėdas

Jis Jai be gėdos paėmė už rankos, jautė kaip Jos venomis baimė per odą trankos

Dar tokios baikščios Jis nebuvo sutikęs, prakaitavo azartu, blizgėjo iš geidulio jo plikė

Toliau Jis slinko vis arčiau krūtinės, be glamonėdamas stebėjo reakciją trapios merginos

Ji bandė išsisukti, Jis jai neleido, užtvėrė duris, taip velnias pasirodė jo veidu

Nusiėmė kostiumą vėl prišoko prie Rūtos, užspaudė gerklę, kad nė garso nebūtų

Jis drąskė rūbus, nematė Jos kančių lyg būtų aklas

Ji ašarom užčiuopus žirkles smeigė jam į kaklą

Suklupo jie abu dramos pagrindiniai herojai… Lėlės nemiršta…o Rūta apie tai ir negalvojo.

Siustis-->http://tavofm.huh.lt/infusions/song_charts_panel/dainos/Karoona_-_L_li__Teatras_.mp3