Popas23

Dešimt mums nesuprantamų žmogaus savybių

Recommended Posts

1-mg20327200.600-1_500.jpg

Mes esame ypač keistų būtybių atstovai. Nepaisant didžiausių mūsų pastangų, kai kurios keisčiausios mūsų silpnybės nepaklūsta logikai. Tačiau mokslui vis daugiau gilinantis į šias keistenybes, pamažu tampa aišku, jog tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nerimta, dažnai siekia pačias žmogiškumo šaknis.

1. Raudonavimas

Netgi Darvinas bandė rasti paaiškinimą, kodėl evoliucijos metu mes išsiugdėme savybę, kuri leidžia kitiems žinoti apie galimą mūsų melą ar apgavystę. Išties, būtybėms, kurios dažnai manipuliuoja kitais siekdamos padidinti savo asmeninę naudą, raudonavimas yra tarsi visiškai nereikalinga savybė. Darvinas savo užrašuose pažymėjo, jog nors visų rasių žmonės turi polinkį raudonuoti, gyvūnai - įskaitant kitus primatus - tuo nepasižymi. Kai reikėjo paaiškinti, kaip evoliucijos keliu išsivystė "pati įdomiausia ir pati žmogiškiausia savybė", mokslininkas pripažino nerandantis atsakymo. Tačiau tai nesustabdė kitų, siekiančių paaiškinti šį reiškinį.

Viena teorijų teigia, jog raudonavimas prasidėjo kaip paprastas nuolaidžiavimo ritualas - tarsi būdas parodyti dominuojantiems grupės nariams, kad mes paklūstame jų valdžiai. Galbūt vėliau, plėtojantis ir sudėtingėjant mūsų socialiniam bendravimui, raudonavimas tapo susietas su aukštesnėmis pasąmoninėmis emocijomis, tokiomis kaip kaltė, gėda ir drovumas. Atrodytų, kad tai sudaro nepalankias asmeniui sąlygas, tačiau išties ši savybė gali padėti jam tapti patrauklesniu ar socialiai labiau geidžiamu.

Pažymėdamas, jog moterys raudonuoja daugiau nei vyrai, Kalifornijos San Diego universiteto neurologas V. S. Ramachandran daro prielaidą, jog raudonavimas galėjo išsivystyti kaip priemonė moterims pademonstruoti savo palankumą vyrui ir taip įgauti jų paramą auginant palikuonis. "Raudonavimas tarsi sako, kad ji negali vyro apgaudinėti. Jei jos paklaustum apie neištikimybę, melą išduotų raudonavimas", mano mokslininkas.

Atlantos Emory universiteto (JAV) primatologas Frans'as de Waal'as taip pat linkęs tikėti, jog raudonavimas atsirado kaip būdas skatinti pasitikėjimą. "Jei jums būtų tekę eiti medžioti kartu su partneriu, kurio veido išraiška akmeninė ir iš kurios visiškai neįmanoma prognozuoti jo ketinimų, jums tikriausiai kiltų nepatogumo jausmas dėl nežinojimo, kiek galima juo pasitikėti", sako tyrinėtojas. Jei raudonavimą susietume su drovumu, bet kas, kas neraudonuoja, tarsi būtų nepalankesnėse sąlygose - žmonės mažiau linkę pasitikėti kažkuo, kas niekada dėl nieko nejaučia gėdos.

2-1-01_blushing.jpg

2. Juokas

Faktas, jog juoką dažniau sukelia banalūs komentarai, o ne tam skirti pajuokavimai, primena apie dar vieną klausimą - kodėl gi juokas apskritai susiformavo? "Ar jūs turite guminių juostelių?" - ne, šis sakinys nėra pajuokavimas, tačiau jo gali pakakti, kad kažkoks žmogus eiliniame prekybos centre pradėtų juoktis. Tai yra vienas iš daugiau kaip 2000 natūralaus juoko pavyzdžių, įrašytų Baltimorės Maryland universiteto psichologo Roberto R. Provine'o ir jo bendradarbių. Tokią biblioteką jie surinko per 10 metų trukusią studiją, kurios rezultatus jie publikavo knygoje "Laughter: A scientific investigation" ("Juokas: Mokslinis tyrimas"). Labiausiai pritrenkiantis tyrimo metu padarytas atradimas ir buvo būtent tai, kad juoką dažniau sukelia niekuo neypatingi sakiniai, o ne sąmojingi pajuokavimai. Dėl to ši savybė tampa dar paslaptingesnė.

Provine'as mano, kad juokas pradėjo formuotis dar prieš Homo Sapiens susiformavimą, kaip psichologinė reakcija į kutenimą. Šiuolaikinės beždžionės tebeturi išlaikiusios senovinį "pūškuojantį" juoką, kuris pasigirsta kai gyvūnai žaisdami pakutena vienas kitą - tikėtina, jog tai išsivystė į žmogiškąjį "cha-cha". Mokslininko aiškinimu, toliau, didėjant mūsų smegenims, juokas įgijo galingą socialinę funkciją - susieti žmones. Išties, Oksfordo universiteto tyrinėtojas Robin'as Dunbar'as atrado, jog juokas padidina endorfinų - natūralių kūno narkotikų - lygį, o tai jo manymu padeda sustiprinti socialinius santykius. "Tačiau yra didelis skirtumas tarp 'juoktis kartu su' ir 'juoktis iš' ", pažymi Provine'as. Juokas iš kažko gali paskatinti juos prisiderinti prie visuomenės arba jis gali juos atstumti. Taip pat egzistuoja didelis skirtumas tarp natūralaus emocingo ir šnekamojo, nervingo arba agresyvaus juoko, aiškina Kalifornijos Losandželo universiteto (JAV) mokslininkas Matthew Gervais'as, kuriam yra tekę tirti šias skirtingas juoko rūšis. Jis mano, jog nenatūralaus "priverstinio" juoko formos greičiausiai išsivystė vėliau, bandant dar labiau pagerinti manipuliacijų socialinėmis situacijomis įgūdžius.

Taigi kur šiame kontekste įsiterpia humoras? Jo rolė gali būti būtent tokia, kaip aiškina Provine'as, teigia jo kolega iš Kalifornijos Losandželo universiteto Thomas'as Flamson'as. Jis teoretizuoja, kad juoką sukeliantys sakiniai, kaip kad minėtas užklausimas apie gumines juosteles, gali neatrodyti juokingi slapta besiklausantiems mokslininkams, tačiau tinkamu laiku konkretiems asmenims tai gali pasirodyti juokinga. Tokie bendri ir tik mažoms grupelėms suprantami pajuokavimai gali sustiprinti juoko galią kurti draugiškumo jausmą. Netgi Provine'as mano, jog humoras yra svarbus. Jis nustatė, kad vidutiniškai vyrai yra linksmesni nei moterys. Atlikęs pažinčių skelbimų analizę jis nustatė, kad paprastai moterims reikia humoro, tuo tarpu vyrai jo suteikia. Mokslininkas daro prielaidą, jog gebėjimas priversti kitus juoktis bent iš dalies išsivystė per seksualinės atrankos mechanizmą.

2-1-02_laughter.jpg

Juoką dažniau sukelia banalūs sakiniai nei pajuokavimai, taigi kokia gi yra jo paskirtis?

3. "Privačių" vietų plaukai

Mes galbūt ir esame nuogos beždžionės, tačiau pagal vieną ypatingą plaukuotumo matą žmonės triumfuoja prieš visus kitus primatus. Nors pastarųjų "privačių" vietų (genitalijų, pažastų ir pan.) plaukai yra gerokai silpnesni ir retesni lyginant su likusiu kūnu, pas suaugusius žmones jie yra itin vešlūs.

Ilgą laiką buvo manoma, kad genitalijų plaukai yra palikimas iš evoliucijos periodo, kai visas mūsų kūnas buvo "kailiniuotas", ir pirmiausia buvo tiriama, kodėl likusi kūno dalis prarado savo plaukuotumą. Tačiau šių metų pradžioje Universitetinio Londono koledžo mokslininkas Robin'as Weiss'as pastebėjo, jog kažkuriame mūsų istorijos tarpsnyje gaktos plaukai akivaizdžiai tapo tankesni lyginant su likusiu mūsų kūnu. Tai turėjo įvykti dėl kažkokios priežasties. Kas gi skatino gaktos plaukų evoliuciją?

Šiuo metu nėra visuotinai priimto šio fakto paaiškinimo, tačiau bėgant metams buvo iškelta įvairiausių teorijų. Galbūt pati populiariausia iš jų yra ta, kad tankesni plaukai susiformuoja tose srityse, kuriose yra mūsų apokrininės bei ekrininės prakaito (t.y. kvapą skleidžiančios) liaukos, ir gali veikti kaip seksualinį subrendimą pažyminčio kvapo skleidimo priemonė. Jie taip pat gali būti išorinis pilnametystės požymis, kuris prisideda prie tokių požymių kaip padidėjusios krūtys ir platesnės šlaunys moterų atveju, plačios krūtinės ir augančios barzdos vyrų atveju. Plaukų išlikimą galėjo paskatinti ir įvairiausi kiti pranašumai. Pavyzdžiui, tankūs plaukai ne tik apsaugo lytinius organus lytinių santykių metu, o vaikščiojant - nuo papildomos odos trinties; jie taip pat padeda išsaugoti jautriausių organų šilumą.

Taigi kada jie išsivystė? Remiantis Floridos gamtos istorijos muziejaus (Gainesville, JAV) specialisto David'o Reed'o atliktu gaktos parazitų utėlių evoliucijos tyrimo rezultatais, galima teigti, jog tai įvyko prieš maždaug 3,3 milijono metų. Būtent šiuo laikotarpiu žmonių utėlės atsiskyrė nuo savo artimų giminaičių, randamų storame gorilos kailyje. Tai Weiss'o manymu gali rodyti tą tarpsnį, kai nemaža mūsų kūno dalis jau buvo beplaukė, o gaktos srityje susiformavę tankūs plaukai leido šiai parazitų rūšiai išlikti ir sėkmingai gyvuoti pas tam tikra prasme naujus šeimininkus.

2-1-03_pubic.jpg

Vis dar diskutuojama, kodėl žmonės savo "privačiose" vietose tebėra išlaikę plaukų sankaupas.

4. Paauglystė

Nei viena kita gyvūnų rūšis neturi paauglių. Netgi mūsų artimiausi giminaičiai - žmogbeždžionės - nuo vaikystės į suaugusiųjų gyvenimo etapą pereina tolygiai ir be tarpinių etapų. Taigi kodėl žmonės praleidžia ištisą dešimtmetį savo gyvenimo, neretai susijusio su prieštaringais ar net skausmingais išgyvenimais? Tradiciškai paauglystė vertinama kaip savotiškas mokymosi būti suaugusiu etapas, tačiau pradėjus geriau suprasti paauglystę atsirado ir įdomesnių paaiškinimų.

Kembridžo universiteto mokslininkas David'as Bainbridge'as, knygos "Teenagers: A natural history" ("Paaugliai: Natūrali istorija") autorius, teigia, kad egzistuoja du esminiai šios paslapties įminimo raktai. Pirmasis jų yra laikotarpis, kada susiformavo paauglystė. Tiriant suakmenėjusius senovės hominidų (arba tikrųjų žmoginių beždžionių) kaulus ir dantis nustatyta, kad toks gyvenimo etapas susiformavo kažkuriuo metu tarp 800000 ir 300000 metų prieš mūsų erą. Tai, pastebi tyrinėtojas, įvyko beveik iškart po didžiojo žmogaus smegenų dydžio pasikeitimo, kai mūsų protėvių smegenys evoliucijos metu padidėjo iki šiandieninio dydžio.

Antrą raktą mums atskleidžia neurobiologija ir smegenų vaizdų tyrimai. Jie rodo, kad paauglystės metu vyksta masinis smegenų struktūros pertvarkymas. "Smegenys mums būnant 20-ies yra beveik tokio pat dydžio kaip kad dvylikamečio, tačiau su jais mes sugebame nuveikti daug daugiau", sako Bainbridge'as.

Bainbridge'ui paauglystė daugiau susijusi ne su seksualiniu subrendimu, o su mąstymo susiformavimu, kuris gali susidoroti su kitiems gyvūnams nebūdinga žmonių gyvenimo socialine ir psichologine aplinka. "Be paauglystės mes niekada netaptumėme tokiais žmonėmis, kokiais esame dabar", teigia mokslininkas. "Paaugliai yra svarbiausia žmogaus gyvenimo dalis".

Loughborough universiteto (Didžioji Britanija) antropologas Barry Bogin'as turi šiek tiek kitokią nuomonę. Jo aiškinimas remiasi faktu, kad paauglystės metu tiek mergaitės, tiek berniukai patiria individualius augimo ir brendimo aspektus. Mergaitėms vadinamasis paauglystės brendimo spurtas įvyksta anksti, todėl jos atrodo seksualiai subrendusios kelis metus prieš pasiekdamos tikrąjį reprodukcinį subrendimą. "Jos patenka į suaugusių moterų ratą", teigia Bogin'as, kas jo nuomone leidžia mergaitėms ne tik tobulinti įgūdžius, kurių prisireiks vėliau, bet ir sukurti savotiškas sąjungas. Žmonės, aiškina mokslininkas, išvystė kooperatyvaus dauginimosi formą, kai palikuonių išlikimo sėkmė priklauso nuo rūpinimosi vaiku pasidalijimo tiek tarp šeimos narių, tiek nuo aplinkinių indėlio.

Berniukai lytiškai subręsta gerokai anksčiau, nei jiems susiformuoja vyriški kūno sudėjimo bruožai. Tai Bogin'o teigimu leidžia paaugliams berniukams selektyviai suformuoti potencialioms partnerėms labiausiai imponuojančius gebėjimus, tokius kaip lingvistinis kūrybiškumas, humoras, artistinis talentas. Tai jie gali atlikti palyginti saugioje aplinkoje, kadangi jų berniukiškas statusas reiškia, kad visiškai suaugę vyrai jų nelaiko konkurencine grėsme. "Aš į paauglystę žvelgiu kaip į kompromisą", sako Bogin'as. "Investuodami savo antrojo gyvenimo dešimtmečio laiką ir įgydami geresnius pažintinius, praktinius gebėjimus ir materialiuosius resursus tiek mergaitės, tiek berniukai pagerina savo galimybes sėkmingai susilaukti palikuonių vėlesniais gyvenimo etapais. Visa tai yra tarsi 'pridėtinės vertės' didinimas".

2-1-04_teenagers.jpg

Netgi mūsų artimiausi giminaičiai - žmogbeždžionės - iš savo vaikystės į suaugusių gyvenimo fazę pereina tolygiia, tačiau žmonėms tai negalioja

5. Sapnai

"Sapnų interpretavimas yra didysis kelias pasąmoningos proto veiklos pažinimo link", teigė Zigmundas Froidas (Sigmund Freud). Šiandien dauguma mokslininkų atmeta tokį įsitikinimą, jog sapnai yra pasąmoninių troškimų išraiškos, tačiau domėjimasis sapnais yra stipresnis nei bet kada. Taigi kodėl gi mes sapnuojame?

Sapnai nėra beprasmiai ir jie tikrai nėra beverčiai. Pradėti galima nuo to, kad jie yra itin svarbus veiksnys apdorojant emocinę informaciją. "Sapnai moduliuoja emocijas - jie išlaiko jas tam tikrose ribose", teigia Bostono Universiteto mokslininkkas Patrick'as McNamara. Neseniai atlikto tyrimo metu nustatyta, kad snūstelėjimai konsoliduoja emocinius prisiminimus - ir kuo ilgesnis greito akių judėjimo (angl. rapid eye movement, REM) miego etapas, tuo geresnis šių prisiminimų apdorojimas.

Viena idėja teigia, kad REM miego etape vykstantys sapnai leidžia mums iš naujo išgyventi galingus emocinius prisiminimus, tačiau be stresą sukeliančių hormonų antplūdžio, lydėjusio realią patirtį. Tokiu būdu mes išlaikome prisiminimą, tačiau su juo susijusios emocijos palaipsniui susilpnėja.

Sapnai taip pat teigiamai veikia kitokių tipų atmintį bei gebėjimą spręsti problemas. Žmonės geriau prisimena tarpusavyje susijusių žodžių sąrašus ir sąsajas tarp jų prieš tai naktį išsimiegoję, lyginant su tais žmonėmis, kurie dienos metu tą patį laiką išbuvo be miego.

Neseniai tapo žinoma, kad ne visi sapnai vyksta REM fazės metu, ir egzistuoja požymių, kad ne REM vykstantys sapnai turi savitas specialias funkcijas. McNamara kartu su savo kolegomis atliko eksperimentą: jie tyrimo metu bandydavo pažadinti studentus REM ir ne REM miego metu. Jie nustatė, kad REM sapnai yra daugiau panašūs į savotiškas pasakas ar istorijas, su kuriomis susiję daugiau emocijų, daugiau agresijos ir kitų nežinomų veiksnių lyginant su ne REM sapnais, kurie dažnai perteikia draugišką socialinį bendravimą. McNamara mano, kad simuliuodami agresyvias situacijas REM sapnai mums padeda susidoroti su realia agresija, tuo tarpu ne REM sapnai skatina kooperatyvią žmogaus elgseną.

Sapnų turinį gali įtakoti išoriniai faktoriai, tokie kaip kvapai ar netgi Žemės geomagnetinis laukas, tačiau panašu, jog yra tam tikrų pasikartojančių tematikų. Pavyzdžiui, daugelyje REM sapnų figūruoja nepažįstami vyriškiai, socialiniu požiūriu agresyviai bendraujantys su sapnuojančiuoju ar sapnuojančiąja. Tokių "universalių" temų atradimas leistų vėl grįžti prie sapnų prasmės tyrimų, tačiau šį kartą jie galėtų būti paremti mokslu. "Tai leidžia daryti prielaidą, kad įmanoma tam tikro tipo sapno interpretacija", sako McNamara.

2-1-05_dreams.jpg

Dauguma mokslininkų atmeta Froido įsitikinimą, kad sapnai yra mūsų pasąmoninių geismų išraiška

6. Altruizmas

Jei jūs tikite, kad nėra tokio dalyko kaip altruizmas, vadinasi, dirbate geroje kompanijoje. Knygoje "The Selfish Gene" ("Savanaudiškumo genas") autorius Richard'as Dawkins'as rašo, kad mes privalome "bandyti išmokyti dosnumo ir altruizmo, kadangi esame gimę savanaudžiais". Netgi jei mes rūpestingai ir maloniai bendraujame su savo šeimų nariais, tai nesiskaito, kadangi už tai gauname tam tikrą atlygį, bent ja biologine prasme: šeimos nariai dalinasi tais pačiais genais, taigi padėdami jiems mes netiesiogiai pratęsiame savo genetinį "nemirtingumą". Tuo tarpu kitos tariamo altruizmo apraiškos dažnai yra tik mainai abipusės naudos pagrindu. "Jei tu pakasysi man nugarą, tada aš pakasysiu tavąją - ir nesvarbu kiek vėliau tai įvyks" - toks mąstymas taip pat nėra nesavanaudiškas.

Visa tai turi logikos evoliucijos požiūriu, kadangi švaistyti laiką ir energiją padedant kažkam be jokios grįžtamosios naudos pastato jus į aiškiai nenaudingą padėtį kovojant dėl išlikimo. Vienintelė problema yra ta, kad per pastaruosius metus atsirado įrodymų, jog žmonės imasi tikrojo altruizmo veiksmų. Pavyzdžiui, eksperimentinėse situacijose žaidžiant žaidimus atsirastų nemažai žmonių, kurie dalintųsi pinigais su nepažįstamuoju, net jei jiems iš to nėra jokios naudos. Tai paskatino biologus padaryti išvadą, kad altruizmas yra žmogaus prigimties dalis. Tyrinėtojams netgi pavyko nustatyti, kad specifinį geną kodiniu pavadinimu AVPR1 turintys asmenys labiau linkę į altruizmą lyginant su vidurkiu. Tačiau jie niekaip negali nuspręsti, kaip arba kodėl ši savybė apskritai išsivystė.

Nju Džersio Rutgers universiteto (JAV) mokslininko Roberto Trivers'o manymu, grynasis altruizmas yra klaida. Jis teigia kad natūrali atranka buvo palankesnė altruistiškiems žmonėms, kadangi mažose ir glaudžiais santykiais persipynusiose grupėse, kuriose teko gyventi mūsų protėviams, altruistai galėjo tikėtis grįžtamosios savitarpio pagalbos. Tačiau mūsų globalizuotame pasaulyje, kur daugelis mūsų sąveikų vyksta su visiškai nepažįstamais žmonėmis, kurių mes greičiausiai daugiau niekada nesutiksime, mūsų altruistiniai polinkiai tarsi suklaidinami ir netinkamai adaptuojami, nes už juos mainais greičiausiai nieko negausime.

Tačiau kiti tyrinėtojai su tuo nesutinka. Jie laikosi pozicijos, kad altruizmas negali būti genetinės evoliucijos produktas. Tokio požiūrio atstovai teigia, kad nuo pat tada, kai mūsų protėviai pradėjo keisti savo aplinką kultūros pagrindu, mūsų savybes formavo vienalaikė genetinė ir kultūrinė evoliucija. Tokia evoliucija pirmenybę gali teikti ne tik tiems bruožams, kurie suteikia naudos pavieniams asmenims, bet ir tiems, kurie suteikia naudos kuriai nors grupei žmonių kitos grupės atžvilgiu. Būtent taip susiformavo altruizmas - jis yra būtinas socialiniam sąryšiui formuoti ir tvirtinti. Socialiai tvirtesnės grupės turi daugiau šansų išlikti sąveikaudamos su kitomis grupėmis.

Filosofinio mechanistinio lygmens požiūriu bendra genetinė-kultūrinė evoliucija turi prasmės. Egzistuoja aiškūs socialiniai mechanizmai, kurie skatina altruizmą: pavyzdžiui, baimė būti nubaustam, reputacijos gerinimas, religijos ir valdžios atstovų skleidžiamos teisingumo idėjos ir įtaiga. Egzistuoja požymių, kad altruizmas turi biologinių šaknų. Smegenų nuotraukos rodo, kad jis stimuliuoja už atpildą atsakingus mūsų smegenų centrus. Dar svarbiau tai, kad geno atmainą AVPR1 turintys asmenys yra labiau linkę į altruizmą. Jų smegenys imlesni vazopresino - hormono, susijusio su socialinių sąryšių formavimu ir netiesiogiai skatinančio gerą savijautą poveikiui. Žinoma, kai kas gali ginčytis, kad jei atsitiktinės geranoriškumo apraiškos mus stimuliuoja protiškai, tai vėlgi nėra grynasis altruizmas.

2-1-06_altruism.jpg

Žmonės vis dar nesutaria, ar jie yra išties altruistiški nuo pat gimimo

7. Menas

Problemų kyla ir norintiems paaiškinti evoliucijos įtaką žmogiškajam polinkiui kurti meno kūrinius. Darvinas darė prielaidą, kad meno šaknys glūdi seksualinės atrankos srityje. New Mexico Albuquerque universiteto mokslininkas Geoffrey Miller'is yra šios idėjos šalininkas. Jis mano, kad menas yra tarsi povo uodega - brangus tinkamumo evoliucijai demonstravimo įrankis.

Miller'io tyrimai rodo, kad tiek bendri protiniai gebėjimai, tiek asmenybės savybė būti atviram naujiems potyriams koreliuoja su meniniu kūrybiškumu. Jis taip pat yra nustatęs, kad moterys, būdamos savo mėnesinio vaisingumo ciklo pike, pirmenybę daugiau teikia kūrybiškiems, o ne turtingiems vyrams. Tačiau Miller'is pripažįsta, kad vien tik seksu negalima paaiškinti meno evoliucijos. "Jis galėjo atsirasti su kažkokia kita funkcija, o seksualumo demonstravimo funkcija atsirado vėliau", svarsto tyrinėtojas. Taigi kokiems kitiems tikslams gali pasitarnauti menas?

Kalifornijos Santa Barbara universitete dirbantys evoliucijos psichologai John'as Tooby ir Leda Cosmides mano, kad poreikis ieškoti estetinių potyrių galėjo mus paskatinti siekti suprasti skirtingus pasaulio aspektus - tuos, su kuriais negalėjo susidoroti gimimo metu įgyta smegenų "aparatūra". Naujosios Zelandijos Auckland universiteto mokslininkas Brian'as Boyd'as laikosi panašios nuomonės. Jis įsitikinęs, kad menas yra intelektinio žaidimo forma, leidžianti mums tyrinėti naujus horizontus tuo pat metu būnant saugioje aplinkoje.

Kita idėja teigia, kad menas yra socialinės adaptacijos įrankis. Sietlo Vašingtono Universiteto mokslininkė Ellen Dissanayake daro prielaidą, kad tai yra priemonė tam tikriems objektams ar įvykiams suteikti "išskirtinumo", žmogaus emocijas veikiant, tarkime, spalvomis arba ritmu. Ji mano, kad šis procesas padėjo mūsų protėviams padidinti šansus išlikti, nes taip susiedavo bendruomenę tarpusavyje. Šis "išskirtinumo suteikimas" galėjo prasidėti nuo maginių arba antgamtinių ritualų, o vėliau įgavo daugiau estetinį pavidalą.

Nei viena iš šių teorijų nepaaiškina, iš kur atsirado mūsų estetikos suvokimas. Kalifornijos Santa Barbara universiteto mokslininkas Michael'is Gazzaniga siūlo, kad mes galime būti biologiškai užprogramuoti vertinti tam tikrus vaizdus, tokius kaip simetrinės struktūros, kaip malonesnes estetiniu požiūriu, t.y. gražesnes tiesiog dėl to, kad mūsų smegenys gali greičiau apdoroti tokią informaciją. Tačiau jis taip pat prideda, kad į kai kuriuos kūrinius mes reaguojame teigiamai ne dėl to, kad jis mums patinka estetiškai, bet dėl to, kad jų pamatymas, arba dar geriau - jų įsigijimas - veikia tarsi socialinio statuso indikatorius. Miller'is šią teoriją išplėtoja dar toliau. "Paprastai prireikia daug natūraliai intuicijai prieštaraujančio lavinimo, kad žmogus išmoktų atskirti gerą šiuolaikinio meno kūrinį nuo prasto", teigia ekspertas. "Dauguma žmonių neturi laiko tokiam elitiniam estetiniam skoniui išlavinti - nepaisant to, kad jis pats savaime yra tam tikra savo išskirtinių savybių demonstravimo forma".

2-1-07_art.jpg

Seksualumo išraiška, mokymosi įrankis ar socialinio bendravimo įrankis?

8. Prietaringumas

Daugelis mūsų turi vienokių ar kitokių prietarų - keistų, raminančių įpročių, neturinčių jokio racionalaus pagrindo. Tačiau tokia elgsena gali turėti ir rimtų priežasčių.

Barack'as Obama vykstant rinkimams rytais mėgo žaisti krepšinį. Glofo žaidėjas Tiger'is Woods'as, žaisdamas sekmadienį visada dėvi raudonus marškinėlius. Daug kas turi savo nuosavų prietarų, nors mes ir žinome sąmoningai, kad jie negali būti veiksmingi. Nepaisant to, prietaringumas nėra visiška nesąmonė.

Mūsų smegenys sukonstruoti taip, kad galėtų detektuoti mūsų aplinkoje esančias struktūras ir dėsningumus, sako Bristolio universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkas Bruce'as Hood'as. Mes taip pat giliai tikime priežastiniais sąryšiais - darome prielaidą, kad pasekmes visada lemia prieš tai buvę įvykiai. Toks mąstymo šablono ir sąveikaujančių veiksnių derinys paruošia puikią "dirvą" prietaringumui įsišaknyti. "Tačiau yra rimtų priežasčių, dėl kurių mes išsiugdėme tokius gebėjimus", prideda Hood'as. Gebėjimas aptikti ir reaguoti į kai kuriuos neaiškius priežasčių ir pasekmių sąryšius gali lemti išlikimo galimybes.

Mūsų protėviai nebūtų ilgai gyvenę, jei būųt darę prielaidą, jog krebždėjimą žolėje sukelia vėjas, kai yra bent mažiausia galimybė, jog ten slepiasi liūtas. O padaryti teigiamas pasekmes nulėmusią klaidą (t.y. bėgti slėptis net kai liūto žolėse nėra) bet kuriuo atveju verta. Harvardo universiteto mokslininkas Kevin'as Foster'is kartu su kolege Hanna Kokko iš Helsinkio universiteto (Suomija), atlikę matematinį modeliavimą, pademonstravo, kad jei tik tikėjimo prietarais kaina yra mažesnė nei vienos praleistos realios gyvenimą ar mirtį lemiančios asociacijos kaina, evoliucija pirmenybę suteiks prietaringiems įsitikinimams.

Kitą galimą prietaringumo naudos teorija pateikia religija. "Religinis tikėjimas susijęs su imlumu tikėti dvasiniu pasauliu ir jo veiksmingumu - netgi jei tai neveikia tikrovėje", sako Robin'as Dunbar'as, kuris gina idėją, teigiančią, jog religija yra adaptyvi. Jo nuomone, esminė religijos funkcija yra įtikinti bendruomenę laikytis taisyklių, taip skatinant jos sanglaudą. Tai iš dalies pasiekiama išnaudojant mūsų natūralų polinkį tikėti antgamtinėmis esybėmis, galinčiomis įtakoti mūsų likimą.

Nors polinkis būti prietaringais slypi mūsų prigimtyje, realų konkretaus individo prietaringumo lygį aiškiai nulemia kultūriniai ir aplinkos veiksniai. Pavyzdžiui, kai mes jaučiame, jog nebegalime kontroliuoti savo gyvenimo, mes paprastai tampame labiau prietaringi. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, jog žmonės, gyvenantys didele mirties rizika pasižyminčiose Vidurio Rytų zonose, pavyzdžiui, Tel Avive, lyginant su kitų regionų gyventojais daug dažniau su savimi nešiojasi sėkmę nešantį talismaną. Kitas tyrimas parodė, kad protestantų bažnyčių augimo sparta JAV pašoka 50 procentų sulig kiekvienu ekonomikos nuosmukiu. Tam niekas neturi imuniteto. "Mes visi galime pakeisti savo įsitikinimą antgamtinėmis jėgomis priklausomai nuo aplinkybių", sako Hood'as. "Lėktuve, krentančiame iš 10 kilometrų aukščio, lieka tikrai mažai netikinčiųjų Dievu".

2-1-08_superstition.jpg

Keturlapis dobilas - vienas iš talismanų, kuriuos žmonės linkę laikyti nešančiais sėkmę

9. Bučiniai

Bučiavimasis meilės ir susikabinimo lūpomis prasme praktikuojamas ne visose kultūrose, todėl tokio intymaus veiksmo informacija negali būti užkoduota mūsų genuose. Bet kuriuo atveju išties nuostabu, kodėl tiek daug žmonių tai daro ir kodėl jausmas toks geras. Spekuliacinių teorijų šia tema tikrai netrūksta.

Viena idėja teigia, kad mūsų pats pirmasis komforto, saugumo ir meilės potyris atsiranda per burna gaunamus pojūčius, pagrinde susijusius su vaiko maitinimu krūtimi. Be to, mūsų protėviai savo kūdikius nuo to atpratindavo greičiausiai maitindami juos iš burnos į burną perduodamu sukramtytu maistu. Tokiu būdu vis dar naudojasi kai kurios motinos, jį taip pat naudoja ir šimpanzės. Tuo teorijos šalininkai grindžia sąsają tarp bučiavimosi ir malonumo jausmo.

Kita idėja teigia, kad kad bučinių šaknys slypi mitybos įpročiuose. Mūsų protėviai labiausiai mėgdavo prinokusius raudonos spalvos vaisius, dėl ko šis potraukis maistui psichologiniu pavidalu paveikė ir seksualinius pomėgius. Taip išsivystė raudona lūpų spalva. "Vietoj to, kad išrastumėte ratą, jūs naudojate tą patį šabloną ir kitoms pomėgių sritims", sako Kalifornijos San Diego universiteto mokslininkas V. S. Ramachandran'as. Kadangi raudonos lūpos labiausiai būdingos kaukazietiškos kilmės žmonėms, jis daro prielaidą, jog bučiavimosi įprotis prasidėjo būtent šiaurės platumų regionuose ir kultūriškai paplito visame pasaulyje. Tačiau be patikimų įrodymų netgi pats Ramachandran'as abejoja dėl savo idėjos, pripažindamas, kad bučiavimasis galėjo susiformuoti nepriklausomai kelis kartus per visą žmonijos istoriją.

Kai pradedama nagrinėti bučiavimosi fiziologija, mes patenkame ant kiek tvirtesnio "pagrindo". Mūsų lūpos yra vienos jautriausių kūno dalių, "prikimštos" jutiminiais neuronais, kurie susieti su smegenų malonumo centrais. Yra įrodyta, kad bučiavimasis sumažina stresą įtakojančio hormono kortizolio ir padidina sąryšį tarp žmonių skatinančio hormono oksitocino kiekius. Gali būti netgi sąryšis tarp bučiavimosi ir būdo, kuriuo mes įvertiname biologinį suderinamumą su potencialiu partneriu. Pastaraisiais metais tapo žinoma, kad mus labiausiai traukia tų žmonių prakaito kvapas, kurių imuninė sistema daugiausiai skiriasi nuo mūsų pačių - su kuriuo ar kuria yra didžiausia tikimybė susilaukti sveikiausių vaikų. Ir, žinoma, bučiavimasis leidžia mums įvertinti anksčiau minėtą faktą iš labai artimo ir asmeninio nuotolio.

2-1-09_kissing.jpg

Norą bučiuotis lemia ne genai

10. Nosies krapštymas

2001 metais Indijos Bangalore mieste esančio Nacionalinio protinės sveikatos ir neuromokslų instituto darbuotojai Chittaranjan Andrade ir B. S. Srihari laimėjo 'Ig Nobel' premiją, kuri skiriama už keisčiausius, juokingiausius ir praktiškai mažai ar apskritai nenaudingus mokslinius tyrimus. Jiems apdovanojimas buvo skirtas už nosies krapštymo tyrimus. Autorių ataskaitose teigiama, kad beveik visa tiriamoji 200 jaunuolių grupė iš Indijos Bangalore miesto pripažino, kad jie turi tokį įprotį ir daro tai vidutiniškai keturis kartus per dieną. Tačiau tik devyni moksleiviai (4,5 procento) atvirai atskleidė, kad jie nosies išskyras kartais valgo. Žinant, kad visuomenė tokį įprotį laiko gėdingu, galima prognozuoti, kad šis skaičius yra gerokai mažesnis nei realybėje. Nepaisant to, kad skaičiai yra mažesni nei galima numanyti iš gyvenimiškų situacijų, tai vis vien kelia klausimą, kodėl žmonės apskritai krapšto nosį?

"Nosies išskyrose nėra jokio reikšmingesnio maistinio turinio", sako Andrade. Be to, jis kartu su kolega Srihari nerado nieko tokio, kuo tie 4,5% jaunuolių skirtųsi nuo visų likusiųjų. Tiesa, tyrinėtojai pamiršo paklausinėti, kodėl tiriamiesiems patinka užsiimti tokiu veiksmu. Teoriškai įmanoma, kad suvalgius nosies išskyras, jos gali padėti organizmui formuoti sveiką imuninę reakciją. Šią higienos hipotezę nagrinėjantys tyrinėtojai netgi yra surinkę nemažai įrodymų, jog per mažas organizmo poveikis infekcijas sukeliančiais agentais gali padidinti žmogaus imlumą alerginiams susirgimams.

Deja, vienintelis kitas su šia "materija" susijęs giminingas tyrimas buvo atliktas 1966 metais, kai Niujorko valstybinio universiteto mokslininkas Sidney'us Tarachow'as nustatė, jog savo nosies išskyras valgę asmenys laikė jas "skaniais". Nenuostabu, kad už tokio pobūdžio tyrimus skiriamos 'Ig Nobel' premijos...

2-1-10_nose_picking.jpg

Tai daro daugelis mūsų, nors nosies išskyrose daug maistinių medžiagų nėra...

technologijos.lt :)

Dalintis šį pranešimą


Nuoroda iki šio pranešimo
Dalintis per kitą puslapį

Svečias
Ši tema yra užrakinta.

  • Šiame puslapyje naršo:   0 nariai

    Nėra registruotų narių peržiūrinčių šį forumą.

  • eneba
  • eneba
  • eneba



  • SuperGames programele
  • SuperGames programele