Trumpa Fable: The Lost Chapters apžvalga.

[Gungas]

Fable II belaukiant, nutariau šiek tiek apžvelgti ir priminti jo pirmtaką - Fable: the Lost Chapters. Nors daugelis, tikriausiai, jau žaidėte jį, bet nemanau, kad pakenks prisiminti tokį nuostabų žaidimą, prikaustantį prie kompiuterio ekrano iki pat galo.

Žaidimui prasidėjus atsiduri mažame kaimelyje, kuriame gyveni. Pats esi mažas berniukas. Iš karto gauni užduotį „susiveikti“ pinigų sesės gimtadienio dovanai, o tada ir prasideda… Nuo pat pirmų užduočių pradedi rinkti gėrio/blogio taškus. Būk geras - tau atsivers visų širdys, būk blogas - tavęs bijos ir bėgs nuo tavęs. Kad ir koks būtum, tai žaidime tau nelabai pakenks ar padės. Esmė tiktai tavyje, kuo būsi, ką pasieksi, kokiais būdais… Gėrio ir blogio kova žaidime vyksta ir tavo viduje ir išorėje. Kad ir koks blogas būtum, negalėsi, tiesiog nesugebėsi pabėgti nuo geriesiems tenkančių rūpesčių (apsaugoti kaimiečius nuo vilkolakių, išgelbėti pasaulį…. Įdomiausia tai, kad kiekvienas geras/blogas darbas prideda gėrio/blogio taškų, todėl kad ir koks būtum, neišvengsi ir priešingų savo būdui taškų. Nuo tavo pasirinkto kelio priklausys ir tavo išvaizda. Randai taip pat lieka.

Gimiau mažame kaimelyje ten ir gyvenau ramiai iki TOS dienos. Iš pradžių pamiršau savo sesutės gimtadienį… Tai jau turėjo perspėti mane, apie gręsiančią nelaimę, bet neperspėjo. Aš uoliai kibau į darbą ir padėjau visiems, kam tik galėjau. Mergytei - atgauti savo meškiuką, sandėlininkui - pasaugoti daiktus, kol jis nubėgs išsituštinti ir pan. Kažkodėl TĄ dieną, mane gundė visoks blogis, pavyzdžiui kai saugojau sandėlininko daiktus, atbėgo kažkoks valkata berniukas ir bandė mane sugundyti, tais daiktais, kad išduočiau kito žmogaus pasitikėjimą, vogčiau! Ne to nesulauksi! Aš buvau sąžiningas, dabar, kai randuotas veidas ramiai ilsisi ant pagalvės savuose namuose, supratau, kad ir naivus. Gėrio pasaulyje tada buvo nedaug… Bet aš kitaip negalėjau. Mano sesė visada buvo ypatinga, bet iki TOS dienos nesupratau, kokia ypatinga. Kai atnešiau jai dovaną (niekingą saldainių dėžutę, o ji taip apsidžiaugė vien tik dėl to, kad nepamiršau…, ji pasisakė man, kad naktį sapnavusi, jog kaimelis bus užpultas… ir tada prasidėjo, išgirdome triukšmą ir pamatėme, kad banditai, plėšikai ar mėsa kalavijui(vėliau tiek jų išžudžiau, kad kitaip negaliu pavadinti), žudo kaimelio žmones ir artinasi link mūsų, aš pasislėpiau… Kaip bailys, kaip paskutinis nevykėlis, palikau sesę vieną laukti plėšikų… Ir jie ją pagrobė. Aš nualpau. Ir vėl kaip paskutinis liurbis, beje, toks tada ir buvau, pragulėjau pusę nakties tarp krūmų bijodamas pajudėti. Galiausiai, kai išdrįsau pajudėti ir nuėjau iki degančių savo namų, radau ten negyvą tėvą ir verkiau suklupęs, mane puolė paskutinis užsilikęs niekšas, o aš nesugebėjau net pajudėti, išsigandau, o mane išgelbėjo kažkoks magas, kurio net nepažinojau… Daugiau gyvenime niekada nebijojau, niekada nesislėpiau, niekada nesigailėjau priešų, bet dėl to vienintelio karto man visą gyvenimą gėda, nors ir suprantu, kad nieko pakeisti vis vien nebūčiau galėjęs… Tą dieną pasikeitė mano likimas, nes aš pasiryžau jį pakeisti, o likimas tai tik mūsų pačių veiksmų atoveiksmis.